Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, sprendimas yra neteisingas, neteisėtas, nemotyvuotas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 56 p. nurodyta, kad sprendimas atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turi būti motyvuotas ir patvirtintas teritorinės policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens, tačiau skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių duomenų, patvirtinančių nurodytą išvadą, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. 1994 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino pareiškėją kaltu, padariusį veikas, numatytas BK 225 str. 1 d. ir 146 str. 1 d. bei skyrė 6 mėnesius laisvės atėmimo. Paskirtą bausmę pareiškėjas atliko, teistumas yra išnykęs. Nuo šio fakto praėjo daugiau nei 20 metų. Daugiau pareiškėjas teistas nebuvo, jo atžvilgiu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų, nebendrauja su anksčiau teistais asmenimis, turi šeimą, augina vaikus, nedaro kokių nors nusižengimų viešajai tvarkai. Nenurodydamas jokių motyvų, dėl kokių priežasčių šiuo metu pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei, jos saugumui, atsakovas netinkamai taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. ir Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 56 p. reikalavimus, o taip pat Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas. Prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskr. VPK 2014-01-15 sprendimo Nr. 14-IL-20-00356-e „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje rašytiniai duomenys patvirtina, kad 2013-12-19 pareiškėjas Ž. Ž. atsakovui pateikė prašymą „Dėl dujinio pistoleto užregistravimo“ (b.l. 19) ir prašymą „Išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ (b.l. 18). Kauno apskr. VPK 2014-01-15 sprendimu Nr. 14-IL-20-00356-e atsisakė išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsisakymo pagrindu nurodydamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Sprendime nurodyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994-07-27 nutartimi Ž. Ž. pripažintas kaltu už veikiant grupėje įvykdytą vagystę ir viešosios tvarkos šiurkštų pažeidimą, rodantį aiškų visuomenės negerbimą nukentėjusiam.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, 1994-06-28 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu Ž. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 18 str., 148 str. 2 d. ir 206 str. ir nuteistas galutine bausme trims metams laisvės atėmimo bausme (b.l. 24-31). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994-07-27 nutartimi Ž. Ž. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo iš LR BK 18 str., 148 str. 2 d. į BK 225 str. 1 d. ir BK 146 str. 1 d. bei paskyrė laisvės atėmimo bausmę 6 (šešis) mėnesius, nuosprendžio dalį, kuria pareiškėjas nuteistas pagal BK 206 str., panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė (b.l. 32-34).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Šie klausimai detalizuoti 2003-06-23 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintose „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse“ (toliau – ir Taisyklės).

Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01, kuri galiojo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta, jog šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Taisyklių IX skyriaus 56 punkte.

Konkrečiu atveju, atsakovas priimdamas sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus, rėmėsi 1994 m. teismo nuosprendžiu. Teismo nuomone, minėta norma įpareigoja sprendimą priimantį subjektą, motyvuotai išdėstyti šiuo metu egzistuojančias visas aplinkybes ir priežastis, pateikiant papildomus duomenis ir argumentus, dėl kurių, atsakovo nuomone, Ž. Ž. kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant šios kategorijos bylas ( pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014). Vadovaujantis Viešojo administravimo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą" (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008); Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas Įstatymo 17 straipsnio 1dalies 11 punkto aiškinimą teisės taikymo požiūriu administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nurodė, jog aiškinant šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėtina, kad joje yra kalbama ne apie bet kokį asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms, todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.

Apibendrindama nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad atsakovo 2014-01-15 sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas, nors ir (savo visuma) neigiamai charakterizuojantis pareiškėją, paminėtų kriterijų taikymo požiūriu nėra pakankamas tam, kad galima būtų taikyti pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Todėl šios materialinės teisės normos taikymo prasme bei Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų pagrindu atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Dėl šios priežasties 2014 m. sausio 15 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas Nr. 14-IL-20-00356-e panaikinamas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2013-12-19 prašymą iš naujo (ABTĮ 89 str. 3p., 2d., ABTĮ 88 str. 2 p.).

Įpareigodama pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą, nes tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva.

Pasisakydama dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija taip pat pažymi, kad pretenduojančio gauti leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas reikšmingas asmens nepriekaištingos reputacijos, taip, kaip ji buvo apibūdinta Įstatymo 18 straipsnyje, turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje yra (ir buvo) išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra (ir buvo) nurodytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 straipsnio (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės neturi, tokiu atveju minėtas faktas gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę. Tokios teisės aiškinimo nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( žr., pvz. administracinė byla Nr. A143-974/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 2 p.,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-00356-e „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo Ž. Ž. 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą iš naujo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.