Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Rimantas Grigas Baudžiamoji byla Nr. 1A-649-397-2013

Pranešėjas Gytis Večerskas Proceso Nr. 1-22-1-01289-2012-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.14.;2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R., gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R., atstovei R. R., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R., gynėjo avokado Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria D. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 286 straipsnyje, būnant nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – priverstinis stacionarinis tebėjimas ir gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, nes jis 2012-12-03 apie 22 val. PPC (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), sulaikytas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 50 str., aktyviais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino (duomenys neskelbtini) vyr. patruliui A. J., spirdamas jam koja vieną kartą į pilvą bei išplūdo (duomenys neskelbtini)vyr. patrulį R. B. necenzūriniais žodžiais, taip pasipriešindamas savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R., gynėjas, atstovė bei prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

LR BK 98 str. 1 d. nustato, jog asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. BK 98 straipsnio 3 dalyje pasakyta, jog stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.

Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra siekiama nubausti asmenį, tačiau siekiama neleisti padaryti pavojingą veiką ir tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Baudžiamasis įstatymas nenumato už kokias būtent pavojingas veikas gali būti paskirta kuri nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių, tačiau kiekvienu atveju parenkant šių priemonių rūšį būtina atsižvelgti į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ir kitų asmenų gyvybei bei sveikatai.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju teismas, parinkdamas taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, netinkamai įvertino šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes – faktinį D. R. pavojingumą, veikos pavojingumą, todėl nepagrįstai skyrė priverstinį stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl priverčiamojo medicinos poveikio priemonės yra reikšminga įvertinti asmens faktinį pavojingumą, jo pavojingumą šiuo metu, būtinybę psichikos sutrikimą stebėti ir gydyti stacionare, nes net ir skyrus stacionarinį stebėjimą, paskirtoji medicininio pobūdžio priemonė, esant psichikos būklės pagerėjimui, gali būti keičiama į ambulatorinį stebėjimą. Todėl šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės, nepagrįstai sureikšmino anksčiau taikytų medicininio pobūdžio priemonių taikymą.

Pažymėtina, jog D. R. padaryta veika nėra padidinto pavojingumo- priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, per daugiau nei pusę metų jokių pažeidimų jis nepadaręs, be to, teismo psichiatrijos ekspertas, dalyvavęs surašant ekspertizės aktą Nr. 83TPK-70/2013, S. S. nors ir patvirtino, jog D. R. būna agresyvus, patvirtino, jog jam būtina taikyti priverčiamojo medicininio pobūdžio priemones, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jo nuomone, D. R. buvo normalesnis ir jis abejotų, ar jam taikyti stacionarinį ar ambulatorinį stebėjimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas S. S. paaiškino, jog buvo kilusios dvejonės dėl stacionaraus gydymo, po įvykio praėjo metai ir nemato prasmės skirti tokias priemones, jei jis reguliariai lankosi ir nepažeidinėja režimo, jam užtenka taikyti ir ambulatorinį stebėjimą. Be to, nurodė, jog net jei ir būtų gydomas stacionare, visiško pagijimo nebūtų. Jei jis medikamentus vartos ir nevartos alkoholio, remisija bus ilgai. D. R. atstovė paaiškino, jog nuo ankstesnio karto su sūnumi neturi problemų, jis pats savimi rūpinasi, geria vaistus.

Esant šioms aplinkybėms, įvertinus veikos pavojingumą, tai, kad teismo psichiatrijos ekspertas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nurodė, jog D. R. gali būti gydomas ir ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, po įvykio praėjus beveik metams liga yra remisijoje ir D. R. gydymas stacionare nėra būtinas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi skirtoji priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė - priverstinis stacionarinis tebėjimas ir gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje keistina į švelnesnę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis keistina.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, D. R., gynėjo avokado Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį dalyje dėl D. R. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies.

D. R. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.