Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-466/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23486-2019-8

2025 m. vasario 19 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Arūno Budrio, spręsdama nuteistojo M. S. (M. S.) gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nuteisdami M. S. už nusikalstamų veikų padarymų bendrininkų grupe ir nuosprendyje nenurodydami kur, kada, su kuo M. S. susitarė daryti nusikalstamą veiką, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nenustačius su kuo susitarė, kada, kaip kokiomis aplinkybėmis, neįmanoma konstatuoti, kad M. S. kaltė yra pagrįsta neginčijamais įrodymais, nes net neįmanoma nustatyti kokie M. S. veiksmai buvo tyčiniai ir apėmė nusikalstamą veiką, t. y. neįmanoma išskirti M. S. baudžiamosios atsakomybės, kaip to reikalauja BK 26 straipsnio 1 dalis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas į gynėjo argumentus dėl netinkamo BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 2 dalies bei 26 straipsnio 1 dalies taikymo M. S. nepasisakė. Byloje nustatyta, kad M. S. veiksmai pasireiškė tik mikroautobuso vairavimu, tačiau nenustačius, jog M. S. žinojo, kad mikroautobusas pakrautas neteisėtomis prekėmis, jo veiksmai neatitinka nei BK 1992 straipsnio 2 dalies sudėties objektyviųjų požymių, bei objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių. M. S. parodymai nuoseklūs, neprieštarauja bylos medžiagai, juos patvirtina ir kitų kaltinamųjų parodymai. Byloje nepakanka įrodymų neabejotinai M. S. kaltei pagrįsti. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus bei in dubio pro reo principą M. S. kaltę pagrįsdami abejotinais įrodymais ir prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisę į gynybą ir rungimosi principą atsisakydamas skirti rašysenos ekspertizę. M. S. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo atsitiktinis, iš anksto neapgalvotas, jis nežinojo, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje.