Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė nustatyta šeši mėnesiai laisvės atėmimo ir 6 MGL (750 litų) bauda.

Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 23 d., apie 19 val., Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prie parduotuvės ant žemės pargriuvusiam A. K. tyčia vieną kartą koja spyrė į galvą ir padarė veido sumušimą su atviru apatinio žandikaulio lūžimu dešiniajame kampe, žando minkštųjų audinių paburkimą, poodinę kraujosruvą, taip nukentėjusiajam A. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jis ilgai sirgo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad surašydamas įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad kai nukentėjusysis A. K. sudavė kumščiu smūgį jam į veidą, jis trumpai neteko sąmonės. Šią aplinkybę jis nurodė tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo posėdžio metu ir ši aplinkybė nebuvo paneigta. Kai jis sąmonę atgavo, A. K. jau kėlėsi nuo žemės. Jis nematė, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo. Teismas nepagrįstai nenurodė, kad nukentėjusysis A. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to neatsimena aplinkybių iki konflikto ir po jo. Šios aplinkybės turi įtakos nustatant jo (apelianto) kaltės formą.

Teismas neužtikrino teisingo įstatymų dėl būtinosios ginties taikymo. Tai yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių apsaugos garantija. Įstatymas leidžia ginti įstatymo saugomas asmens teises nuo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius. Nukentėjusysis A. K., mesdamas į juos akmenis ir suduodamas kumščiu smūgį jam į veidą, kėsinosi į jo sveikatą ir šis kėsinimasis buvo realus bei akivaizdus. Tai patvirtino liudytojai G. Z. ir V. R.. Kai po A. K. suduoto smūgio jis atgavo trumpai prarastą sąmonę, pamatė, kad A. K. keliasi nuo žemės ir suprato, kad šis vėl gali pulti jį, todėl tuo momentu ir spyrė koja A. K. į galvą. Tai darė norėdamas sustabdyti neteisėtus A. K. veiksmus. Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarimas Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“). Be to, paminėto nutarimo 5 p. numato, kad tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Jeigu, esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino A. Z. kaltu dėl A. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus, akivaizdus, keliantis tiesioginę grėsmę besiginančiajam ar kitam asmeniui. Nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, žalos padarymas kitam asmeniui nėra nei būtinoji gintis, nei jos ribų peržengimas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog jis nukentėjusįjį sužalojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, ši jo gynybinė versija visiškai paneigta teismo ištirtais įrodymais. Liudytojas G. Z. parodė, kad 2006-07-23 vakare jis su D. V. ir savo broliu A. Z. atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaime esančią parduotuvę. Parduotuvėje jį necenzūriniais žodžiais pradėjo užgaulioti nepažįstamas vyriškis. Išėjus iš parduotuvės vyriškis metė į juos nuo žemės paimtą akmenukų saują. Priėjęs prie jo A. Z. paklausė, ko jis nori ir kodėl kabinėjasi. Matė, kaip nepažįstamas vyriškis kumščiu sudavė A. Z. į veidą. Po to pribėgo D. V. ir jie trise susigrūmė. A. Z. koja spyrė nepažįstamam vyriškiui į galvą tuo metu, kai nukentėjusysis bandė atsistoti. Liudytoja V. R. iš esmės nurodė tokias pat įvykio aplinkybes. Ji parodė, kad A. Z. priėjus prie A. K., pastarasis kumščiu sudavė A. Z. į veidą. Po to visi - A. K., A. Z. ir prie jų priėjęs D. V. - iš pradžių susistumdė ir susikumščiavo, o vėliau A. K. nuvirto. Jam gulint ant nugaros A. Z. spyrė pastarajam į veidą. Netikėti šios liudytojos parodymų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiojo smūgis į veidą nuteistajam nebuvo toks stiprus, jog pastarasis būtų praradęs galimybę orientuotis situacijoje. Apeliantas pripažįsta matęs, kad nukentėjusįjį parvertė D. V., todėl nekyla abejonių, jog nuteistasis A. Z. suvokė, kad gulėdamas ant žemės nukentėjusysis jiems nekelia akivaizdžios grėsmės. Apeliantas suvokė ir tai, kad jis yra su D. V., o nukentėjusysis, jų pačių vertinimu, buvo toks girtas, kad vargu ar galėjo priešintis dviem blaiviems jaunuoliams. Taigi nuteistasis A. Z. aiškiai suprato, jog nėra būtinumo gintis vartojant fizinę jėgą. Stipriai (nuo smūgio nukentėjusiajam lūžo žandikaulis) koja spirdamas ant žemės gulinčiam ir pasipriešinti negalinčiam nukentėjusiajam A. K. į veidą, apeliantas veikė tyčia, t. y. aiškiai siekė sužaloti nukentėjusįjį, keršydamas už pastarojo išpuolį prieš jį.

Kolegijos nuomone, byloje pakanka įrodymų, jog nuteistasis veikė tyčia, nesant būtinosios ginties situacijos. Byloje esančių įrodymų visuma apelianto kaltė dėl jam inkriminuotos veikos yra įrodyta. Esant minėtoms aplinkybėms teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.