- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-28
- Bylos Nr.
- I-2431-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00413-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui A. L., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 45 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-10).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014-05-16 iki 2015-01-23 atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Karantino patalpoje, kurios ilgis - 3 m, o plotis – 4 m, buvo laikomas kartu su penkiais asmenimis. Tokiu būdu vienam asmeniui karantino patalpoje teko apie 2 kv. m. ploto, įskaitant baldų užimamą plotą. Karantino patalpoje stovėjo trys dviaukštės lovos (200 cm x110 cm), stalas (100 cm x 150 cm), buvo viena atvira lentyna daiktams sudėti (150 cm x40 cm). Minėtoje patalpoje veikė 20 V lemputė, todėl pareiškėjo skaičiavimais dirbtinis apšvietimas siekė tik 80 lx. Karantino patalpoje langas (70 cm x 80 cm) nebuvo plaunamas, purvinas, todėl praleido apie 10 lx natūralios šviesos. Dėl blogo apšvietimo nuolat skaudėjo akis, jos greitai pavargdavo. Minėtoje patalpoje buvo šalta, vidutiniškai temperatūra patalpoje siekė +14 °C. Radiatoriai nešildė, nes buvo pasibaigęs šildymo sezonas. Dėl patalpoje esančios drėgmės išskalbti rūbai nedžiuvo, lauko siena buvo nuolat šlapia. Sienos, lubos ir grindys buvo avarinės būklės. Patalpoje buvo žiurkių ir tarakonų. Trūko oro. Kartu su pareiškėju karantino patalpoje buvę asmenys rūkė. Patalpų nerūkantiems nebuvo. Pareiškėjui trūko pasivaikščiojimo kiemelio ploto (apie 9 kv. m.), nes jame vienu metu būdavo 16 asmenų.
Skunde taip pat nurodo, kad 2 būrio 201 sekcijoje (5 m x 6 m) buvo laikomi 9 asmenys, tokiu būdu vienam asmeniui teko 3 kv. m., įskaitant baldų užimamą plotą. Šioje patalpoje buvo 6 dviaukštės lovos (200 cm x 110 cm), 6 spintelės (60 cm x 60 cm), 2 spintos (200 cm x 100 cm), stalas (60 cm. X 120 cm). Sekcijos lango stiklas nėra plaunamas, praleidžia apie 10 lx natūralios dienos šviesos. Dirbtinis apšvietimas išjungiamas nuo 8:30 val. iki 16:00 val. Visi sekcijoje gyvenantys asmenys rūkė, langas vienintelis ventiliacijos šaltinis. Pareiškėjo skaičiavimais, per vieną valandą pro langą į šią patalpą patekdavo 0,2 kub. m. oro, todėl patalpoje trūko oro. Šioje patalpoje buvo drėgna (vidutinis drėgnumas – 80 proc.), sienos šlapios, išskalbti drabužiai nedžiuvo. Sekcijoje buvo pilna tarakonų ir graužikų, sienos, lubos ir grindys buvo avarinės būklės. Šioje patalpoje tualetas buvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Jame įrengtos 5 vietos, be unitazų. Tualete vanduo nusileisdavo blogai. Prausykla buvo atskiroje patalpoje, joje įrengtos 5 vietos nusiprausti, iš kurių tik trys buvo techniškai tvarkingos. 60 proc. praustuvų paviršiaus surūdiję. Karštas vanduo įjungiamas kartą per savaitę. Prausykla ir tualetu vienu metu gali naudotis 45-50 žmonių. Pasak pareiškėjo, dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę. 2 ir 3 aukšto nuteistieji naudojosi viena dušo patalpa (2m x 5 m). Joje buvo 10 purkštukų, iš kurių veikė tik 6-7. Jokių pertvarų ar sienelių dušo patalpoje nebuvo. Korpuse, kuriame pareiškėjas gyveno, nebuvo nustatytas laikas būriams ar aukštams pasivaikščioti, tik draudimas lankytis kituose aukštuose. Dėl to pasivaikščiojimo kiemas buvo nuolat perpildytas.
Pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, kuriame jis gyveno kameros tipo patalpose. Teigia, kad baudos izoliatoriuje bendrai praleido 75 paras. Kameros buvo blogai apšviestos, jose buvo šalta, netvarkinga elektros instaliacija, langai sulūžę, pilna parazitų. Du kartus pareiškėjas buvo nukrėstas elektra, prisilietęs prie netvarkingos instaliacijos. Vidutinis baudos izoliatoriaus kameros plotas buvo apie 11 kv. m., įrengtos keturios miegamosios vietos. Kameros buvo perpildytos nuolat. Dėl vietos trūkumo prie stalo, valgydavo atšalusį maistą. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl to, kad neturėjo pakankamai gyvenamojo ploto, trūko inventoriaus, tarp kameroje buvusių asmenų kildavo konfliktų, kurių metu jis jautė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dėl kurių ne kartą kreipėsi psichologinės pagalbos. Taip pat nurodė, kad baudos izoliatoriaus patalpose tualetas buvo atitvertas siena, tačiau kamerose Nr. 3, 18 ir 1 tualete durų nebuvo.
Nurodo ir tai, kad tiek baudos izoliatoriuje, tiek karantino patalpose jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjo manymu, tai prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Teigia, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra naudojamas asbestas, kuris kasdien kėlė pavojų jo sveikatai. Vilniaus PN karantino ir baudos izoliatoriaus patalpose esantis inventorius buvo sulaužytas. Tai atsitikdavo dėl netinkamai atliekamų kratų. Pareiškėjui nepakako Vilniaus PN išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, jo kokybė buvo bloga. Pareiškėjo manymu, išduodamo maisto energetinė vertė taip pat buvo nepakankama. Nurodo, kad jo ūgis 188 cm, sveria 88 kg, jis kasdien sportuoja. Maisto artimieji jam perduoti negali. Įsigyti papildomai maisto ir higienos priemonių jis pats negali dėl areštuotos sąskaitos.
Nurodo, kad atliekant bausmę ne drausmės grupėje, jam buvo suteiktas tik trumpalaikis pasimatymas su žmona, be fizinio kontakto. Dėl to jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Į žodinius ir raštiškus skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų pareigūnai neragavo, skundų neregistravo, įžeidinėjo ir grasino jam nuobaudomis.
Aukščiau nurodytos aplinkybės, pasak pareiškėjo rodo, kad Vilniaus PN nesudarė jam tinkamų kalinimo sąlygų, jam teko kalėti nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 110-120). Nurodo, kad 2014-05-16 pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į įstaigos karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno nuo 2014-05-16 iki 2014-05-27, kuomet buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 2-201-04. Karantino patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 kv. m, joje įrengtos trys dvivietės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos ir vienam nuteistajam karantino patalpoje Nr. 109 tenka apie 3,3 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Informavo, kad karantino patalpose laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Teigia, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai nėr pilnai užpildyta. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Be to, karantino patalpos dienos metu nerakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Nurodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrino metu (akto Nr. 13(13.3)-PA-1106) nustatė tik nežymius pelėsio požymius vienoje iš karantino patalpų, kitų pažeidimų nustatyta nebuvo. Nustatytus trūkumus Vilniaus PN administracija visuomet operatyviai stengiasi pašalinti.
Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus bendrabučio tipo antrojo būrio 201 gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-201-04. Šios patalpos plotas 34,99 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,18 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2 punktų reikalavimus. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių lytį, sveikatos būklę ir kt. Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Taip pat nurodo, kad būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.
Tvirtina, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pažymi ir tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu A. L. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų - baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 3K (plotas 13,64 kv. m., 3 miegamosios vietos); 5K (plotas - 14,08 kv. m., 3 miegamosios vietos); 9K (plotas 11,6 kv. m., 2 miegamosios vietos); 16 K (plotas 14,46 kv. m., 3 miegamosios vietos) Nr. 18K (plotas - 30,47 kv. m., 7 miegamosios vietos); 1D (plotas 12,69 kv. m., 3 miegamosios vietos); 3D (plotas 15,44 kv. m., 4 miegamosios vietos). Šie duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus.
Pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai įvardija kalinimo sąlygų pažeidimus, nenurodydamas, kokiose konkrečiose patalpose, jo manymu, šie pažeidimai egzistavo. Teigia, kad visos Vilniaus PN patalpos, kuriose pareiškėjui teko gyventi, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo i eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Visos minėtos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal patvirtintas normas. Akcentuoja, kad pagal poreikį ir esamas finansines galimybes patalpose nuolat atliekami remonto darbai. Taip pat pažymi, kad Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo kontrolę, kaip Vilniaus PN laikomasi Higienos normose nustatytų reikalavimų. Nurodo, kad Vilniaus PN pagal sudarytas paslaugų sutartis yra vykdoma parazitų/kenkėjų kontrolė ir naikinimas.
Dėl pasivaikščiojimų teisės paaiškina, kad pareiškėjas, būdamas paprastosios grupės nuteistuoju, dienotvarkėje numatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, vaikščioti lauke, sportuoti ir pan. Jam būnant drausmės grupės nuteistuoju, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose jis buvo rakinamas tik nakties metu, jis galėjo laisvai judėti drausmės grupės patalpų lokaliniame sektoriuje, buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti. Vilniaus PN pareiškėjui sudarytos galimybės praustis tik kartą per savaitę šiltu vandeniu, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo aprūpintas būtiniausiais daiktais ir higienos priemonėmis. Tiekiamas maistas atitinka nustatytas fiziologines normas, jis išduodamas laikantis nustatytos tvarkos.
Dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose pažymi, kad teisės aktai draudžia rūkyti tokiose patalpose. Nuteistieji, pažeidę šį draudimą yra baudžiami. Pareiškėjas yra nurodęs, jog yra rūkantis, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjo dėstomi argumentai prieštarauja realiai situacijai.
Teigia, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pasak atsakovo, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje, vykusiame vaizdo konferencijos būdu, pareiškėjas atsisakė teismui teikti paaiškinimus žodžiu ir nepasibaigus teismo posėdžiui iš jo pasišalino.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 45 900 Eur neturtinės žalos, kuri, anot pareiškėjo, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).
Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamas kalinimo sąlygas, be kita ko, sieja su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui pataisos namų gyvenamojoje patalpoje, neužtikrinimu. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2014-05-16 ir buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109. Šioje patalpoje buvo laikomas iki 2014-05-27. Ginčo dėl pareiškėjo laikymo karantino patalpoje laikotarpio ir pagrindo byloje nėra. Tai, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo iki 2014-05-27 patvirtina į bylą pateiktas išrašas iš 2014-05-27 Vilniaus PN įsakymo „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (b. l. 124).
Karantino patalpos, į kurią pareiškėjas buvo patalpintas vadovaujantis Taisyklių 62 ir 64 punktais, plotas 19,78 kv. m. (b. l. 143). Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad šioje patalpoje įrengtos šešios miegamosios vietos (trys dviaukštės lovos). Šiuos duomenis patvirtino ir pareiškėjas, bei nurodė, kad kameroje buvo laikomi 6 asmenys. Taigi, remiantis šiais duomenimis, vienam asmeniui šioje kameroje teko apie 3,30 kv. m. ploto, o tai reiškia, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, būdamas karantino gyvenamoje patalpoje pareiškėjas galėjo dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas trumpą laikotarpį būdamas karantino gyvenamoje patalpoje bei galėdamas dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, patyrė suvaržymus ar nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nuteistiesiems asmenims.
Bylos duomenys taip pat rodo, kad 2014-05-27 pareiškėjas, būdamas priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 2-201, kurios plotas - 34,99 kv. m., joje įrengta 11 miegamų vietų (b.. l. 110-120, 124, 144). Duomenų, kiek šioje patalpoje buvo apgyvendinta asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN nenurodė, tačiau pareiškėjas skunde teigia, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomi 9 asmenys. Taigi, remiantis šiais duomenimis, pareiškėjui turėjo tekti apie 3,89 kv. m. ploto. Be to, netgi jei šioje patalpoje būtų apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebūtų pažeisti, vienam asmeniui tektų 3,18 kv. m. Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas numato, jog dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuteistieji, priklausantys paprastajai nuteistųjų grupei, privalėjo visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas A. L. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų šiose baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose) bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 3K, Nr. 5K, Nr. 9K, Nr. 16K, Nr. 18K (II korpusas 1 aukštas), Nr. 1D, Nr. 3D (II korpusas 2 aukštas) (b. l. 19-24, 100, 125-142). Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3K plotas yra 13,64 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos; kameros Nr. 5K plotas - 14,08 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos; kameros Nr. 9K plotas – 11,6 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos; kameros Nr. 16K plotas - 14,46 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos; kameros Nr. 18K plotas - 30,47 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos; drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 1D plotas - 12,69 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos; drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 3D plotas - 15,44 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 110-120, 145, 146). Nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas taip pat teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau nurodė, kad šiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas taip pat nesukonkretino, kiek šiose kamerose buvo laikoma asmenų. Taigi, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, matyti, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjui šiose patalpose turėjo tekti nuo 3, 86 kv. m. iki 5,8 kv. m. ploto. Pažymėtina ir tai, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.; toliau – BVK)) drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl pareiškėjas neturėjo prievolės drausmės grupės gyvenamosios patalpose praleisti visą parą.
Pažymėtina, kad ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu kameros apstatymu, higiena, ir kt. Daugumą šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis gyveno, trūko natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas taip pat buvo nepakankamas, oro cirkuliacija buvo labai bloga, buvo šalta, drėgna, sienų, lubų ir grindų būklė buvo avarinė, patalpose buvo tarakonų ir graužikų. Pareiškėjas skunde nurodytų oro kiekio ir drėgmės, temperatūros ir apšvietos matavimų įrodymais nepagrindžia.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės) 11.5 nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 punktas). Analogiški reikalavimai taikomi ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosios patalpoms bei kameroms (Įrengimo taisyklių 13.7., 16.7, 16.9 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Atsakovo atstovo atsiliepime nurodama, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos, kamerų tipo patalpos įrengtos pagal Įrengimo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Visose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti natūralios šviesos išmatavimai neparemti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skundžiasi, kad langas nėra valomas, tačiau nusivalyti langą gali ir patys nuteistieji. BVK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Taigi, švara bei tvarka gyvenamosiose patalpose priklauso ne tik nuo įstaigos, bet ir nuo pačių nuteistųjų. Dėl natūralaus apšvietimo nepakankamumo pareiškėjas nesiskundė Vilniaus PN administracijai ar kitoms institucijoms, nesant patikrinimo aktų apšvietos lygio šiuo metu nustatyti negalima.
Įrengimo taisyklių 11.8 punkte nustatyta, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Analogiškos nuostatos taikomos baudos izoliatorių ir drausmės grupės gyvenamosios patalpoms (Įrengimo taisyklių 13.4; p. 13.12 p., 16.4 p., 16.10 p.).
Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, siekiant palaikyti Vilniaus PN tvarką ir švarą Visuomenės sveikatos centrai atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus bei surašo patikrinimo aktus. Pažymėjo, kad neplaniniai patikrinimai atliekami tuo atveju, kaip yra gaunamas prašymas. Taip pat nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai šalinami pagal finansines galimybes ir kuo operatyviau.
Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas dėl kalinimo Vilniaus PN sąlygų buvo kreipęsis su skundu į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris 2014-12-30 atliko higienos normų laikymosi kontrolę ir nustatė HN 76:2010 22 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, pažeidimus pirmojo aukšto gyvenamosiose patalpose Nr. 3, 4, 5, 9, 16, 18, 19 ir baudos izoliatoriaus antro aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 bei nurodė pašalinti nustatytus pažeidimus (b. l. 61-62). Higienos normų pažeidimų, susijusių su dirbtine naktine apšvieta, oro drėgme, oro temperatūra, vėdinimu tikrintose gyvenamosios patalpose nenustatyta.
Bylos duomenys taip pat rodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko higienos normų laikymosi kontrolę ir 2014 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais (b. l. 150-158). Iš 2014-12-04 patikrinimo akto matyti, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus. Patikrintose gyvenamosiose patalpose buvo talpos buitinėms atliekoms, valymo inventorius švaros ir tvarkos palaikymui. Patikrintose gyvenamosios patalpose buvo vizualiai švaru, pelėsio požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta. Gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 5, 10, 12 ir 13 vietomis nusidėvėjusi grindų danga, gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 4, 5 ir 10 vietomis atšokę dažai, tokie paviršiai nepritaikyti lengvam valymui ar dezinfekcijai, kaip tai numatyta HN 76-32010 28 punkte. Taip pat nustatyta, kad sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai, praustuvės, veidrodžiai. Sienų ir grindų paviršiai buvo lygūs, tinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai.
Nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 5, į kurią pareiškėjas buvo patalpintas 2014-12-22 (b. l. 141) 10 parų, buvo nustatyti tam tikri higienos normų pažeidimai. Šie pažeidimai buvo pašalinti 2014 m. gruodžio mėnesį (b. l. 64). Byloje duomenų, kad būvimas šioje patalpoje aukščiau nurodytomis sąlygomis turėjo ilgalaikių pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai nėra. Be to, kaip nurodė atsakovas, į šią gyvenamąją patalpą pareiškėjas buvo uždarytas dėl savo paties netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atveju nėra pagrindo.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 2014-07-04 buvo atliktas remontas: nudažytos sienos, lubos, spintelės, metalinės ir grotuotos durys, pakeistas plastikinis langas, įstatytos grotos, sanitariniame mazge sumontuotos naujos durys bei suklijuotos nukritusios plytelės, sumontuoti išlaužyti kištukiniai lizdai, jungikliai, naktiniai ir dienos šviesos šviestuvai, sutvarkyta elektros instaliacija, pakabinta metalinė pakaba (b. l. 68). Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad tarp Vilniaus PN ir UAB „DEZINFA“ yra pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „DEZINFA“ įsipareigoja vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai.
Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad Vilniaus PN yra įrengta skalbykla ir sudaryta galimybė nuteistiesiems išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius bei juos tinkamomis sąlygomis išdžiovinti (b. l. 150-158). Todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 76:2010 64 p. pažeidimo.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose nebuvo karšto vandens, karštu dušu jis galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę (šeštadieniais).
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi karšto vandens įrengimo teisės aktai numato. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę. HN 76:2010 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Bylos duomenys rodo, to neneigia ir pareiškėjas, kad Vilniaus PN pareiškėjui buvo sudarytos galimybės praustis kartą per savaitę šiltu vandeniu. Be to, Vilniaus PN pateikė informaciją, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio gyventosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Sanitariniuose mazguose įrengta po penkis klozetus, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Atskirose patalpose I-ame korpuse įrengta prausykla, kurioje nuteistiesiems įrengti dušai, kuriais jie naudojasi pagal nustatytą grafiką. II-ame gyvenamajame korpuse (kamerų tipo patalpos ir drausmės grupės gyvenamosios patalpos) kiekvienoje kameroje ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios patalpos ištisine siena. Šiame korpuse nuobaudas atliekantys nuteistieji prausiasi šiame pastate įrengtoje prausykloje.
Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Be to, pareiškėjas skunde šiuo aspektu nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl dušo vietų neatskyrimo. Duomenų dėl prasto vandens nusileidimo tualete, sanitarinio mazgo nešvarumo taip pat nėra pateikta.
Taigi, pareiškėjui savo argumentų dėl konkrečios atsiradusios žalos, susijusios su higienos normų pažeidimais Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, nepagrindus atitinkamais įrodymais, ar motyvuotais, reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje dalyje negali būti tenkinamas.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo netvarkinga elektros instaliacija, todėl jis ne kartą buvo nukrėstas elektros. Įrengimo taisyklių 11.7 p., 13.9 p. nustatyta, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Pareiškėjas skunde nesukonkretina, kokioje patalpoje buvo netvarkinga elektros instaliacija. Šių aplinkybių neturi galimybės nustatyti ir teismas, nes praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN reaguoja į nuteistųjų nusiskundimus, remontuoja netvarkingą elektros instaliaciją. Vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka nurodytam pažeidimui konstatuoti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad gyvenamųjų patalpų inventorius buvo laužomas kratų metu, Vilniaus PN pareigūnams nesilaikant kratų atlikimo tvarkos. Pažymėtina, kad šie skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodo gyvenamųjų patalpų numerių, datų, kada buvo atliekamos kratos. Paties pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl kratų atlikimo tvarkos pažeidimų su skundais į Vilniaus PN. Atlikus tyrimą, pažeidimų, susijusių su kratų atlikimu ar netinkamu pareigūnų elgesiu nenustatyta (b. l. 57). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Be to, pareiškėjas nenurodė, kaip šios aplinkybės įtakojo neturtinės žalos jam kilimą.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jam teko būti gyvenamosiose patalpose su rūkančiais asmenimis, nes šioje įstaigoje nėra įrengta atskirų patalpų rūkymui.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nėra objektyvių įrodymų (skundų dėl rūkymo kameroje, prašymų perkelti kartu su nerūkančiais asmenimis ar kt.), kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų rūkoma. Taip pat pažymėtina ir tai, kad bylos duomenimis pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 133, 139). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Vilniaus PN Tabako kontrolės įstatymo nuostatų nepažeidė.
Vilniaus PN nėra kalėjimas ar tardymo izoliatorius, todėl visi nuteistieji gali dienotvarkėje nustatytu laiku pagal poreikį judėti pataisos namų teritorijoje. Kaip minėta, pareiškėjui būnant paprastosios grupės nuteistuoju bei gyvenant bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jis dienotvarkėje numatytu laiku (nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min.) galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, vaikščioti lauke, sportuoti ir pan. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjui būnant drausmės grupės nuteistuoju, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose jis buvo rakinamas tik nakties metu, jis galėjo laisvai judėti drausmės grupės patalpų lokaliniame sektoriuje, buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą.
Pareiškėjui esant baudos izoliatoriuje ir drausmės grupės patalpose, pasivaikščiojimo teisę reglamentavo LR BVK 146 str. (ginčui aktualiu laikotarpiu aktuali LR BVK redakcija), pagal kurio 2 dalį baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimo teise Vilniaus PN namuose jis naudojosi, tačiau mano, kad suteiktas pasivaikščiojimo laikas yra per trumpas, jam turėjo būti suteikta ne mažiau kaip 8 val. būti gryname ore. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl nustačius, kad Vilniaus PN buvo laikomasi aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja.
Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas nurodo, kad jam per mėnesį buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, kas patvirtina, jog Vilniaus PN vykdo teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas jokių įrodymų, kad tiekiamas tualetinis popierius yra blogos kokybės, teismui nepateikė.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl nepakankamo maitinimo.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius.
Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas dėl maitinimo Vilniaus PN su skundu kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (b. l. 59-60), kuri atliko tyrimą pagal pareiškėjo skundą ir remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais pateikė atsakymą, jog Vilniaus PN pagaminto maisto energetinė vertė ir fiziologinės normos atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo maitinimo Vilniaus PN, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad priklausydamas paprastajai nuteistųjų grupei jis turėjo trumpalaikį pasimatymą su žmona, kuris buvo be fizinio kontakto, todėl patyrė dvasinius nepatogumus.
Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsnių nuostatomis, teisė į pasimatymus yra suteikiama paprastosios bei lengvosios grupių nuteistiesiems, tačiau tokia teisė nėra numatyta drausmės grupei priskirtiems asmenims. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 p. nurodyta, kad trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų).
Įvertinus šį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, kreipėsi į valstybės administravimo subjektus ir prašė pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė imti prašymus ir juos registruoti, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Grasino, kad jis gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba melagingą. Šiems teiginiams patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jis taip pat konkrečiai nenurodė, kokius prašymus norėjo siųsti ir kokie pareigūnai bei kada jų neregistravo. Priešingai, paties pareiškėjo teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad jo prašymai ir skundai buvo registruojami (b. l. 37-53). Pareiškėjas gavo atsakymus į pateiktus skundus ir prašymus. Bylos duomenys taip pat rodo, kad pareiškėjas buvo kreipęsis tiek į Vilniaus PN, tiek į Kalėjimų departamentą dėl jo prašymų, skundų neregistravimo, tačiau jokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta (b. l. 25-97). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo susirašinėjimo teisės ribojimu, atmestini, kaip nepagrįsti.
Vilniaus PN namų pareigūnų netinkamo ir nepagarbaus elgesio įrodymų byloje taip pat nėra.
Taigi, minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 45900,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo. Atitinkamai pareiškėjas neįgijo ir teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.