- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- I-4037-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04350-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui J. Ž. (J. Ž.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. (J. Ž.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas J. Ž. (J. Ž.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. rugpjūčio 27 d. skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis LAVL gydytas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d., tačiau laikymo sąlygos buvo netinkamos, nepriimtinos ir nežmoniškos, prilygintinos kankinimui. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) ir pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) vienam asmeniui, laikomam kameroje turi tekti 5 m² laisvo gyvenamojo ploto. LAVL kameros, kuriose gydytas ir laikytas pareiškėjas (Nr. 29 ir Nr. 30), minėtais laikotarpiais buvo perpildytos, pareiškėjas laikytas su dar 5–6 asmenimis, o šių kamerų plotas – 15 m², taigi, leistina ploto norma buvo mažesnė keletą kartų. Pareiškėjas, būdamas patalpoje su kitais asmenimis mažesnėje erdvėje, negu nustatyta minimali ploto norma asmeniui, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kitais nepatogumais, kitaip tariant, minėtas veiksnys padarė neigiamą įtaką pareiškėjo dvasinei pusiausvyrai, dėl to sutriko pareiškėjo miegas. Kameroje nuolat tarp pacientų kildavo konfliktai dėl buitinių sąlygų, retsykiais būdavo ir fizinis kontaktas.
2.2. Nei kameroje Nr. 29, nei kameroje Nr. 30 nėra nė vienos kėdės, todėl nėra galimybės valgyti prie stalo. Tinkamo stalo taip pat nėra, kampe stovi metalinis rėmas, ant kurio uždėta sulaužyta medinė plokštė.
2.3. Kamerose visiškai neįrengta ventiliacija, jeigu kuris nors iš kameroje buvusių asmenų naudojosi tualetu, visa smarvė sklisdavo visoje palatoje (kameroje), smarvę tekdavo kentėti 7–15 kartų per dieną. Nei kameroje Nr. 29, nei kameroje Nr. 30 neįrengtas sėdimas klozetas. Pareiškėjas į LAVL buvo atvykęs gydyti hemorojaus ir kojų nervų uždegimo, todėl negalėjo tupėdamas naudotis tualetu; dėl to pareiškėjui tekdavo kentėti. Pasak pareiškėjo, jis keletą kartų buvo pateikęs rašytinius prašymus dėl perkėlimo į palatą-kamerą, kurioje įrengtas sėdimas klozetas, tačiau į prašymus neatsižvelgta. Kameroje Nr. 30 tualetas ir praėjimas neatitinka standartų, stambiems asmenims neįmanoma praeiti į tualetą, o ypač naudotis tualetu.
2.4. Kameroje Nr. 30 pareiškėjo gultas buvo antrame dviaukštės lovos aukšte, todėl pareiškėjui teko mažiausiai 20 kartų per dieną lipti į antrą aukštą ir iš jo nulipti, o dėl to pareiškėjui skaudėdavo koją, jis negalėjo miegoti.
2.5. Kamerose nuo lubų krito dažai ir smėlis, ryte lovoje būdavo pilna dažų nuotrupų ir smėlio, be to, kamerose veisėsi tarakonai, per 5 savaites sanitarai nė karto nebuvo atėję tvarkyti kamerose, o kameroje nėra net šluotos. Pacientams kartą per savaitę tekdavo prašyti išduoti šluotą ir patiems, jaučiant skausmus, tvarkyti kamerą-palatą. Kamerose taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Pasak pareiškėjo, LAVL dušuose sąlygos taip pat antisanitarinės, mėtėsi kruvini tvarsčiai, pleistrai. Pareiškėjas visas 5 savaites jautėsi patekęs į pragarą, o ne į ligoninę.
2.6. Pasak pareiškėjo, visi nurodyti LAVL kamerų trūkumai vertintini kaip turintys itin neigiamų pasekmių asmens minimaliai gyvenimo kokybei, nurodyti pažeidimai susiję su prigimtinių žmogaus teisių pažeidimu, su žeminimu ir jie buvo ne trumpalaikiai, o tęstiniai ir ilgalaikiai.
2.7. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (jos 5 straipsniu), Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (jos 2, 14 straipsniais), Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu (jo 7 straipsniu), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, teisingo ir visiško žalos atlyginimo principu, nurodo, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus bei parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
II
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 6–8).
1. Pareiškėjas LAVL gydytas: nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m², 8 lovos); nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d. Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m², 8 lovos).
2. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti nėra galimybės.
3. HN 76:2010 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11¹ punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
4. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), PĮ taisyklės, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti pažeistos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
5. LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pagal paminėtų taisyklių 16.5. punktą, rengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, joje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodytoje nuostatoje taip pat nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimas nenustatytas ir HN 76:2010.
6. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus, kiekvienais metais visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.
7. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau; visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakyme Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2012) reikalavimus, atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.
8. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.
Pagal PĮ taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami, atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.
9. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.
10. Pagal PĮ taisyklių 73.5 ir 73.6 punktus nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose nustatytus reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, t. y. laikytis asmens higienos, tvarkyti ir prižiūrėti savo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.
11. Dėl neturtinės žalos
11.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktine atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalo kilimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
11.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, kaip antai tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT, spręsdamas ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Remiantis teismui pateiktais pareiškėjo medicininiais dokumentais, LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą ir pareiškėją išrašant jo savijauta pagerėjo, palyginus su savijauta tik atvykus į LAVL. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kankinimas ar žeminamas jo orumas visiškai neturi pagrindo.
Pažymėtina, kad pagal BVK 7 straipsnio 1 dalį, vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
III
Teismo posėdyje pareiškėjas J. Ž. rėmėsi skundu ir prašė jo reikalavimą tenkinti bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą,
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 53).
2. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 23).
3. Pareiškėjas LAVL gydytas tokiais laikotarpiais.
3.1. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1367-785, pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje dėl hemorojaus (ligos kodas – I84), išrašant pareiškėjo būklė pagerėjo (b. l. 36).
3.2. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1841-1015, pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje dėl hemorojaus (ligos kodas – I84), pareiškėjas išrašant po taikyto gydymo pasveiko (b. l. 37).
4. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-120, atlikus grįžtamąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta: 2014 m. rugsėjo 8 d. operatyviosios kontrolės metu kameroje Nr. 29 kiekvienam pacientui nebuvo užtikrinta galimybė turėti spintelę asmeniniams daiktams laikyti bei spintą (ar atskira jos dalį) arba kabyklą viršutiniams drabužiams kabinti, ši aplinkybė neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 21 punkto; 2015 m. sausio 28 d. grįžtamosios kontrolės metu palatoje Nr. 29 kiekvienam pacientui buvo spintelė asmeniniams daiktams laikyti bei užtikrinta galybė turėti atskirą kabyklą viršutiniams drabužiams (b. l. 11–12).
5.1. Remiantis LAVL 2013 m. gruodžio 30 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1436, atliktas Chirurgijos skyriaus sanitarinio mazgo remontas, t. y. šie darbai: seno klozeto išardymas, pagrindo klozetui betonavimas, klozeto pastatymas ir prijungimas; plytelių klijavimas; rankenų įrengimas neįgaliems pacientams (b. l. 14).
5.2. Remiantis LAVL 2014 m. sausio 31 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-297, atliktas Chirurgijos skyriaus dušo patalpų remontas, t. y. atlikti šie darbai: durų ir staktos gamyba ir dažymas; nukritusių ir skilusių plytelių keitimas naujomis (b. l. 13).
5.3. Remiantis LAVL 2014 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1363, atliktas Chirurgijos skyriaus sanitarinio mazgo ir dušo patalpos remontas (perklijuotos sudužusios plytelės (b. l. 17).
6. Remiantis LAVL direktoriaus 2014 m. gruodžio 11 d. patvirtintu LAVL šilto vandens grafiku, Chirurgijos skyriuje šiltas vanduo tiekiamas: 6.00 val.–9.00 val., 12.30 val.–13.30 val., 17.00 val.–18.00 val.; Chirurgijos skyriaus pacientams naudojimasis dušu nustatytas trečiadieniais 9.00 val.–16.00 val. (b. l. 46).
7. LAVL (užsakovė) 2012 m. gegužės 30 d. d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo savo priemonėmis teikti skalbimo paslaugas: savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką, t. y. 2 kartus per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais 11.00 val.) (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); operacinės skalbinius pristatyti dvigubuose tekstiliniuose maišuose, sudėtus į papildomus polietileninius maišus (3.2.3 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal Lietuvos Respublikos standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas); užsakymo (išskalbimo) laikas – 24 val. (b. l. 47–50).
8. LAVL (užsakovė) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo keliu, ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir užsakovės nurodytose patalpose stebėti užkrėstumą kenkėjais, užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovei pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas per ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 57–60).
9. Remiantis pareiškėjo sveikatos istorija Nr. D5-A/2012/7816: pareiškėjas nuolat vartoja ARV, t. y. antiretrovirusinius vaistus (dėl ŽIV) (b. l. 77), serga lėtiniu hemorojumi (žr. pavyzdžiui, b. l. 77, 78); 2015 m. balandžio mėn. skundėsi skausmais k. kojoje (b. l. 78); nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. gydytas LAVL, ligos – varices haemorRhoidales, ŽIV, priklausomybės sindromas vartojant opiodus, išrašymo metu būklė buvo patenkinama; pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d. gydytas LAVL, ligos – varices haemorRhoidales (nustatyti hemoroidiniai mazgai), varices venarum cruris (venų varikozė), išrašymo būklė buvo gera; 2015 m. rugpjūčio mėn. užfiksuota, kad paskirtų ARV vaistų nevartoja (b. l. 80); 2015 m. spalio 5 d. atlikus greitąjį testą nustatyta, kad pareiškėjas vartoja opiatus (b. l. 86) (sveikatos istorija (b. l. 73–89)).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos 4 000 eurų atlyginimą pareiškėjui už jo, esą, netinkamas laikymo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas J. Ž. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.
2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes J. Ž. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 19 d.
3. Minėta, kad pareiškėjas J. Ž. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą 4 000 eurų.
3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3.2. Pabrėžtina, kad J. Ž. LAVL gydytas tokiais laikotarpiais:
3.2.1. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1367-785, pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje dėl hemorojaus (ligos kodas – I84), išrašant pareiškėjo būklė pagerėjo (b. l. 36).
3.2.2. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1841-1015, pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje dėl hemorojaus (ligos kodas – I84), pareiškėjas išrašant po taikyto gydymo pasveiko (b. l. 37).
Apibendrinus pateiktus duomenis, pareiškėjas LAVL buvo iš viso 35 paras. Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-190-442/2015), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pats vartodamas narkotines medžiagas trikdo savo sveikatą (b. l. 86).
3.4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl higienos LAVL, ypač dėl kamerų netinkamos būklės, privatumo atliekant gamtinius reikalus stokos.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-120, atlikus grįžtamąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta: 2014 m. rugsėjo 8 d. operatyviosios kontrolės metu kameroje Nr. 29 kiekvienam pacientui nebuvo užtikrinta galimybė turėti spintelę asmeniniams daiktams laikyti bei spintą (ar atskira jos dalį) arba kabyklą viršutiniams drabužiams kabinti, ši aplinkybė neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto; 2015 m. sausio 28 d. grįžtamosios kontrolės metu palatoje Nr. 29 kiekvienam pacientui buvo spintelė asmeniniams daiktams laikyti bei užtikrinta galybė turėti atskirą kabyklą viršutiniams drabužiams (b. l. 11–12).
Atkreiptinas dėmesys, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atliekami remonto darbai: remiantis LAVL 2013 m. gruodžio 30 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1436, atliktas Chirurgijos skyriaus sanitarinio mazgo remontas, t. y. šie darbai: seno klozeto išardymas, pagrindo klozetui betonavimas, klozeto pastatymas ir prijungimas; plytelių klijavimas; rankenų įrengimas neįgaliems pacientams (b. l. 14); Remiantis LAVL 2014 m. sausio 31 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-297, atliktas Chirurgijos skyriaus dušo patalpų remontas, t. y. atlikti šie darbai: durų ir staktos gamyba ir dažymas; nukritusių ir skilusių plytelių keitimas naujomis (b. l. 13); remiantis LAVL 2014 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1363, atliktas Chirurgijos skyriaus sanitarinio mazgo ir dušo patalpos remontas (perklijuotos sudužusios plytelės (b. l. 17).
Pažymėtina, kad, remiantis LAVL direktoriaus 2014 m. gruodžio 11 d. patvirtintu LAVL šilto vandens grafiku, Chirurgijos skyriuje šiltas vanduo tiekiamas: 6.00 val.–9.00 val., 12.30 val.–13.30 val., 17.00 val.–18.00 val.; Chirurgijos skyriaus pacientams naudojimasis dušu nustatytas trečiadieniais 9.00 val.–16.00 val. (b. l. 46). LAVL (užsakovė) 2012 m. gegužės 30 d. d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo savo priemonėmis teikti skalbimo paslaugas: savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką, t. y. 2 kartus per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais 11.00 val.) (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); operacinės skalbinius pristatyti dvigubuose tekstiliniuose maišuose, sudėtus į papildomus polietileninius maišus (3.2.3 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal Lietuvos Respublikos standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas); užsakymo (išskalbimo) laikas – 24 val. (b. l. 47–50). LAVL (užsakovė) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo keliu, ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir užsakovės nurodytose patalpose stebėti užkrėstumą kenkėjais, užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovei pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas per ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 57–60).
3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas J. Ž. LAVL 35 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovės pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, taip pat įvertinęs kompleksiškai visus pažeidimus (be kita ko, dėl baldų trūkumo kamerose, privatumo stokos, atliekant gamtinius reikalus), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 315 eurų, kuris priteistinas iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 315 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. Ž. (J. Ž.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. Ž. (J. Ž.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 315 Eur (tris šimtus penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 28 d. (netinkamai laikytas 35 paras).
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.