Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-02-10 nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį - 5 MGL (650,00 Lt) bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį - 10 MGL (1300,00 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 10 MGL (1300,00 Lt) bauda.

Priteista iš V. S. nukentėjusiajam V. D. 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. S. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. apie 14.40 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) administracijos pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nekviestas įsiveržęs į (duomenys neskelbtini) V. D. kabinetą, demonstratyviai numetęs ant stalo pareiškimą, pareikalavo mero V. D. jį išplatinti (duomenys neskelbtini) posėdyje, (duomenys neskelbtini) paprašius išeiti ir uždaryti duris, kabinete buvusios (duomenys neskelbtini) padėjėjos V. K. ir (duomenys neskelbtini) priimamajame buvusios sekretorės J. Z. akivaizdoje, (duomenys neskelbtini) V. D. išvadino necenzūriniais žodžiais, demonstratyviai žemino (duomenys neskelbtini) orumą, – taip trikdė (duomenys neskelbtini) darbą, visuomenės rimtį ir tvarką, ir įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį – (duomenys neskelbtini) V. D..

Dėl Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti: apeliantas V. S., nukentėjusieji V. D. ir J. Z., liudytoja V. K.. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje grįsdamas V. S. veikų kvalifikavimą, apart deklaratyvaus pasisakymo – „jog teismas, įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, konstatuoja, kad surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 straipsnio 2 dalyje ir 290 straipsnyje“ jokių kitų išsamesnių motyvų, kurie pagrįstų šią teismo išvadą nepateikė. Apylinkės teismas visiškai neanalizavo įvykusius situacijos, t. y. teismas nepasisako, kokiu tikslu apeliantas atėjo į (duomenys neskelbtini) pas nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini), dėl ko kilo konfliktas, kiek ilgai konfliktas truko, kodėl atmeta apelianto V. S. parodymus ir remiasi tik nukentėjusiųjų ir liudytojos V. K. parodymais.

Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertinti atskirai ir lyginti juos tarpusavyje, kas, kolegijos nuomone, esmingai ir įtakojo teismo išvadą dėl V. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. S. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas apelianto V. S. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, rėmėsi, nors to ir nenurodo, kasacinės bylos Nr. 2K-142/2010 išvadomis. Tačiau šioje kasacinėje byloje įvykio aplinkybės labai skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių.

Nagrinėjant kasacinę bylą buvo matyti, kad D. M. atliko nevienkartinius, gana ilgą laiką besitęsusius veiksmus (prašomas palikti nepageidaujančius su juo bendrauti žmones, kaltininkas nenuėjo, palikus jį prie stalelio vieną, jis persėdo į nukentėjusiojo A. G. vietą, o šiam grįžus, atsisakė ją užleisti, nukentėjusiesiems persėdus prie kito stalo, priėjo prie kito stalo vartodamas necenzūrinius žodžius, užkabino stalelį, grasino M. J.), kai kurie jo veiksmai buvo susiję su nukentėjusiųjų kūno neliečiamumo pažeidimu (stumdė P. M. ir M. P., grasino suduoti ranka M. M.). Atlikdamas tokius veiksmus D. M. trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pažeisdamas aštuonių nukentėjusiųjų interesus tokiu metu, kai tikimasi didesnės tolerancijos ir pagarbos kitiems žmonėms, t. y. per Kalėdas; dėl D. M. veiksmų nukentėjusieji buvo priversti nutraukti savo šventę ir kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nors įvykis vyko neformalioje aplinkoje, kolegijos nuomone, anksčiau aptartos veikos padarymo aplinkybės leidžia teigti, kad jo elgesys negali būti įvertintas kaip nedidelis chuliganizmas, nes aiškiai pranoksta ATPK 174 straipsnio dispozicijoje aprašytos veikos pobūdį. Dėl to nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl veikos kvalifikavimo kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta laikantis bendrųjų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, esminių BPK pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis kasacinio skundo ribose pripažintini teisėtais ir pagrįstais, o kasacinis skundas atmestinas Baudžiamoji byla Nr. 2K-142/2010.

Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas V. S. į rajono (duomenys neskelbtini) pas nukentėjusįjį V. D. atėjo kaip pas (duomenys neskelbtini) su reikalavimu – pareiškimu (kuriame išvardyti, jo manymu, (duomenys neskelbtini) darbo trūkumai, nukentėjusiojo V. D. kaip (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavimai) tikslu jį įtraukti į sekančią dieną vyksiantį (duomenys neskelbtini) posėdį. Nors į nukentėjusiojo kabinetą užėjo nekviestas, tačiau to negalima laikyti neteisėtu įsiveržimu, nes (duomenys neskelbtini) kabinete buvusi V. K. jokio įsiveržimo negirdėjo. Įėjęs į kabinetą apeliantas ant stalo padėjo pareiškimą, paprašė jį įtraukti į (duomenys neskelbtini) posėdį. Nukentėjusiajam V. D. atsisakius tai padaryti ir liepus uždaryti duris, apeliantas nukentėjusįjį pavadino necenzūriniu žodžiu ir išėjo.

Sprendžiant atsakomybės klausimą už viešosios tvarkos pažeidimą, kyla BK 284 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 174 straipsnyje numatytų veikų atribojimo problema. Veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas. BK 284 straipsnio 2 dalyje nustatyta: tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

ATPK 174 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-1543 (nuo 2000 m. kovo 15 d.) redakcija) nustatyta kas yra nedidelis chuliganizmas ir numatyta atsakomybė už jį. Nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, - užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų. ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

BK 284 straipsnio 2 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos apibūdintos panaudojant vertinamuosius požymius, todėl griežtai apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra. Sankcijos už atitinkamų veikų padarymą taip pat panašios. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių tekstu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiosios asmenybę, viešosios vietos specifiką (Kasacinė byla Nr. 2K-178 / 2005)

Taigi, apibendrinant paminėtą, kolegija sprendžia, kad veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas.

Gi šiuo atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tarp apelianto V. S. ir nukentėjusiojo - (duomenys neskelbtini) V. D. buvo įtempti santykiai. Apeliantas ne kartą spaudoje kėlė nukentėjusiojo darbo trūkumų klausimus, su pareiškimais kreipdavosi į aukščiausius Lietuvos Respublikos pareigūnus dėl trūkumų savivaldybės darbe, kas rodo, kad (duomenys neskelbtini) V. D. galėjo turėti neigiamą asmeninį požiūrį į nuteistąjį, dėl ko negalima visiškai atmesti ir nuteistojo versijos, kad jį jau išeinantį pro kabineto duris pavijo (duomenys neskelbtini) paniekinamai, jam mesta replika: „Tu esi mėšlo krūva". Bylos duomenys pagrindžia, kad nuteistasis V. S. į (duomenys neskelbtini) ėjo ne santykių su nukentėjusiuoju aiškintis, o nešė pareiškimą, kurį reikalavo įtraukti į (duomenys neskelbtini) posėdžio dienotvarkę. Padėjęs ant stalo pareiškimą, iš karto ėjo iš kabineto, nukentėjusiajam V. D. paliepus uždaryti duris, kilo konfliktas dėl apelianto ir nukentėjusiojo abipusio nesusitvardymo (pirmosios instancijos teismas visiškai nuosprendyje nepasisako dėl apelianto parodymų), konfliktas truko labai trumpai (liudytojos V. K. parodymai), todėl, kolegija konstatuoja, kad apelianto V. S. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 straipsnio 2 dalyje sudėties, nes viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, o apelianto veiksmuose nenustatyta, kad jo veika buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti ir jis to siekė. Be to, pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nenustatyta, kad V. S. veika dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių galėtų būti laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertinti juos atskirai ir lyginti juos tarpusavyje, kas, kolegijos nuomone, esmingai ir įtakojo teismo išvadą dėl V. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalyje.

Remiantis išdėstytu V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl V. S. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį

BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta formaliąja sudėtimi, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad V. S. (duomenys neskelbtini) V. D. kabinete, necenzūriniais žodžiais, pasakytais girdint V. K. ir (duomenys neskelbtini) priimamajame buvusiai sekretorei J. Z., įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį – (duomenys neskelbtini) V. D..

Aplinkybę, kad nuteistojo V. S. ištarti necenzūriniai žodžiai buvo skirti savo pareigas atliekančiam (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam V. D., patvirtino tiek nukentėjusieji V. D., J. Z., liudytoja V. K., tiek iš dalies pats nuteistasis, pripažindamas, kad (duomenys neskelbtini) pavadino „politiniu p...“. Taip nuteistasis V. S. vartodamas necenzūrinius žodžius savo pareigas atliekančio (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, jį įžeidė. Taigi nuteistojo V. S. veika atitinka BK 290 straipsnyje įtvirtintos sudėties požymius.

Sutinkamai su BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu.

Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė byla Nr. 2K-387/2008).

Byloje nustatyta, kad tarp apelianto V. S. ir nukentėjusiojo - (duomenys neskelbtini) V. D. tvyro įtempti santykiai. Apeliantas ne kartą spaudoje kėlė klausimus dėl nukentėjusiojo darbo trūkumų, su pareiškimais kreipdavosi į aukščiausius Lietuvos Respublikos pareigūnus dėl trūkumų (duomenys neskelbtini) darbe. Be kita ko, kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą sprendžia, kad šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis V. S. į (duomenys neskelbtini) ėjo ne santykių su nukentėjusiuoju aiškintis, o nešė pareiškimą, kurį reikalavo įtraukti į (duomenys neskelbtini) posėdžio dienotvarkę. Padėjęs ant stalo pareiškimą, iš karto ėjo iš kabineto, nukentėjusiajam V. D. paliepus uždaryti duris, kilo konfliktas dėl apelianto ir nukentėjusiojo abipusio nesusitvardymo, kuris truko labai trumpai (liudytojos V. K. parodymai). Be to, iš paminėtų aplinkybių, o būtent iš ankstesnių (duomenys neskelbtini) ir nuteistojo santykių galima spręsti, kad (duomenys neskelbtini) V. D. galėjo turėti neigiamą asmeninį požiūrį į nuteistąjį, dėl ko negalima visiškai atmesti ir nuteistojo versijos, kad jį jau išeinantį pro kabineto duris pavijo (duomenys neskelbtini) paniekinamai, jam mesta replika: „Tu esi mėšlo krūva", po ko nuteistasis ir įžeidė (duomenys neskelbtini).

Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad V. S. padarė veiką, numatytą BK 290 straipsnyje, tačiau neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui. V. S. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam V. S.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007).

Remiantis išdėstytu, kolegija sprendžia, kad nors V. S. veikoje ir yra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau padaryta veika dėl savo apimties, tikslo ir motyvo nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį.

2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 40 4.5 punkte nurodyta, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje teismas kaltinamąjį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, sprendime nurodo baudžiamąjį įstatymą, nurodo skiriamos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, panaikina procesines prievartos priemones. Nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas. Kai teismas nutraukia bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. S. pripažino kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos 284 straipsnio 2 dalį bei panaikinus apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl V. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 290 straipsnį, ir jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės numatytos BK 290 straipsnyje, ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukus BK 37 str. numatytu pagrindu (BPK 235 straipsnio 1 dalis, 254 str. 5 d.), nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtu nukentėjusiajam neužkertamas kelias reikšti analogišką civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendį dalyje dėl V. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendį dalyje dėl V. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, panaikinti ir V. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

Nukentėjusiojo V. D. civilinį ieškinį dėl neturinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.