- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-08
- Bylos Nr.
- 2-2070-424/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01204-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Valiulytė
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apygardos
- Atsakovas
- H. K., D. K., V. M., R. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V., K. K.
dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui,
atsakovams H. K., D. K. ir jų atstovei adv.pad. Aušrai Rimšelienei
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V., K. K., D. K., D. K., H. K., R. M., V. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Trakų rajono 1-ojo notaro biuro notarei Jūratei Klepackienei, Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarei Dainai Aliukonienei, P. Č., Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
šioje byloje 2012-02-24 buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinti negaliojančiais atsakovų sprendimai ir sudaryti žemės sandoriai, kurių pasekoje 533/3166 dalys žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atiteko atsakovų R. M. ir V. M. nuosavybėje. Panaikinus žemės sandorius buvo taikyta abipusė restitucija ir žemė sklypo dalis buvo grąžinta valstybės nuosavybėn, iš valstybės atsakovei R. M. priteista 24500 Lt, o atsakovui V. M. – 32323 Lt.
Atsakovų sprendimai ir žemės sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 13 str. 4p. imperatyvų draudimą privatizuoti komercinės paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jau po teismo sprendimo priėmimo , 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934, įsigaliojusiu 2012 m. kovo 27 d. buvo pakeista LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto norma ir panaikintas draudimas privatizuoti žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Išnykus draudimui, perleisti privačion nuosavybėn žemę, galiojusiam byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu, apeliacinės instancijos teismas 2013-06-14 nutartimi konstatavo pagrindą iš naujo svarstyti restitucijos klausimą ir panaikinęs 2012-02-24 sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, restitucijos taikymo klausimą perdavė pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo.
Sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo prokuroras nurodė, kad nors šiuo metu galiojantys teisės aktai jau leidžia ginčo žemės sklypo privatizavimą, dar nereiškia, kad šio žemsė sklypo buvimas privačioje atsakovų R. M. ir V. M. nuosavybėje negali pažeisti viešojo intereso. Ginčo žemės sklypo dalies įteisinimas atsakovams nepažeidžiant viešojo intereso būtų galimas tik užtikrinus teisingos ginčo žemės sklypo dalies kainos atlyginimą valstybei, t.y atlyginus valstybei žemės sklypo dalies kainą, kurią valstybė galėtų gauti teisėtai privatizuojant žemės sklypo dalį, su ta, kurią sumokėjo valstybei atsakovas V. V.. Pateikė UAB „Ober-Haus“ 2013-08-29/09-09 sudarytą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (6t.,b.l.47-58), kurioje žemės sklypo ginčo dalis - 0,2633 ha – įvertinta 309100 Lt. Išvedus 0,0533 ha dalies kainą, būtų 62571 Lt. Nurodė, kad viešasis interesas būtų apgintas bet kuriuo iš nurodytų restitucijos būdų: grąžinant žemę valstybei,o negaliojančių sandorių šalis į pradinę padėtį arba paliekant ginčo žemę atsakovų R. M. ir V. M. nuosavybėje įpareigojant juos sumokėti valstybei 56823 Lt skirtumą tarp kainos, kurią gautų valstybė pardavusi žemė sklypą teisėtai ne aukciono būdu ir kainos, kurią valstybei sumokėjo atsakovas V. V. pagal pripažinta negaliojančia 2001-04-18 pirkimo pardavimo sutartį.
Atsakovai R. M. ir V. M. sutiko, kad žemė būtų grąžinta valstybei, o sandorių šalys - į pradinę padėtį. Nurodė, kad jie sąžiningai įgijo žemės sklypo dalį pagal panaikintais sandoriais sulygtas žemės kainas. V. V. žemės sklypo dalį nupirko už tokią kainą, kokią nurodė valstybė ir kokia buvo žemės kaina sandorio sudarymo metu. Todėl dabar, praėjus 12 metų po ginčo sklypo privatizavimo, mokėti 2001 m. ir 2013 m. kainos skirtumą, nesutinka.
Atsiliepimas
Atsakovai H. K. ir D. K. su ieškovo reikalavimu dėl restitucijos taikymo nesutiko ir nurodė, kad pasikeitus Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. teisiniam reglamentavimui, išnyko valstybės interesas išsaugoti valstybės nuosavybės teises į žemę, kuri yra miestų teritorijose, įrašytose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, todėl šiuo atveju restitucija netaikytina, nes žemės palikimas privačioje nuosavybėje niekaip nepažeidžia viešo intereso. H. K. ir D. K. buvo sąžiningi įgijėjai, jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir neturėjo pagrindo abejoti valstybės pareigūnų, privatizavusių žemės sklypą, veiksmų teisėtumu. Restitucijos taikymas asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, paneigtų jų teisę į teisinį tikrumą bei saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kadangi esminis restitucijos bruožas yra tas, kad ji galima tik tarp sandorio šalių, 2010 m. liepos mėnesį likvidavus UAB „Geodimetras“ ir 2010-07-19 išregistravus jį iš juridinių asmenų registro, nutrūko grandis siejusi pripažintų negaliojančiais sandorių šalis ir dėl šios priežasties restitucija negalima. Modifikuojant restitucijos taikymą, turėtų būti iš valstybės paskutiniams žemė savininkams priteisiama už žemę valstybei sumokėta suma, kadangi atsakovams, fiziniams asmenims, kaip sąžiningiems įgijėjams, turi būti taikomi kaip įmanoma švelnesni sandorių negaliojimo padariniai.
Atsakovas Nacionalinė žemė tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pritarė bet kuriam iš ieškovo nurodytų restitucijos būdų.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijos dėl restitucijos taikymo nepareiškė.
Teismo nustatytos aplinkybės ir motyvai
Ieškinys šioje byloje buvo pareikštas CPK 49 str. pagrindu ginant viešą interesą, kurio turinį sudarė valstybės interesas išsaugoti valstybės nuosavybės teises į žemę, kuri yra miestų teritorijose, įrašytose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934 pakeitus LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą, valstybė tuo pačiu deklaravo, kad nebeturi intereso išsaugoti nuosavybės teises į tokius žemė sklypus. Taigi, viešo intereso, kurį prokuroras gynė ieškiniu šioje byloje, nebeliko ir ginčo žemės buvimas privačioje atsakovų nuosavybėje, viešo intereso nebepažeidžia. Todėl sprendžiant restitucijos pagal šioje byloje panaikintus sandorius taikymo klausimą, prioritetinę reikšmę įgyja nebe nuosavybės, bet kiti viešieji interesai – tai piliečių pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, civilinių teisinių santykių stabilumo išsaugojimas, teisėtų lūkesčių apsauga.
Nors ieškovas nurodo, kad restitucija šioj byloje galėtų būti taikoma natūra ir žemė grąžinta valstybės nuosavybėn, tačiau valstybei praradus interesą turėti ginčo žemės sklypą nuosavybėje, restituciją natūra, viešo intereso gynybai reikšmės nebeturi, juo labiau, kad žemės sklypas yra perleistas visa eile sandorių ir restitucijos taikymas natūra per visą atsakovų sudarytų sandorių grandinę yra neįmanomas. CK 6.146 str. nustato, kad kai restitucija natūra, neįmanoma, arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
CK 6.147 str. nustato, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 str. 1 d.), o kai grąžinamas turtas sunaikintas ar perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu turto vertė buvo mažiausia. Ir tik tuo atveju jei privalantis turtą grąžinti asmuo yra nesąžiningas ar restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ir tai nustatyta jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, valstybė nuosavybės teisės į ginčo žemė sklypo dalį prarado dėl aplaidžių Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų priimant sprendimus, susijusius su žemės sklypo pardavimu privačion nuosavybėn. Taigi, restitucija šioje byloje taikoma dėl valstybės institucijų kaltės. Kad atsakovai, fiziniai asmenys, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus siekdami sudaryti neteisėtus sandorius ir taip įgyti valstybės turtą asmeninėn nuosavybėn, sprendžiant klausimą dėl administracinių teisės aktų ir sandorių teisėtumo, nebuvo nustatyta. Todėl taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, atsakovai, fiziniai asmenys, turėtų grąžinti kitai šaliai piniginį ekvivalentą pagal mažiausią turto vertę, t.y. valstybei turėtų būti grąžinta turto vertė pagal 2001-04-18 sandorio su V. V. vertę- 7979,74 Lt, o ne pagal 2013 m. nustatytą vertę - 62571 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, siekia, kad valstybė gautų pajamas, kurias galbūt būtų gavusi, jeigu ginčo žemės sklypo dalis būtų teisėtai parduota 2013 metų kainomis pagal UAB „Ober-Haus“ nustatytą turto vertę. T.y. ieškovas, gindamas viešą interesą, kad valstybė už perleistą turtą gautų šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, faktiškai reikalauja, kad taikant restituciją piniginiu ekvivalentu pagal restitucijos metu galiojančią turto vertę, atsakovų sąskaita valstybei būtų kompensuoti praradimai, atsiradę dėl jos institucijų neteisėtų sprendimų, kas iš esmės ne tik neatitinka viešo intereso, bet ir prieštarauja CK 6.147 str. bei teisingumo principams. Todėl toks restitucijos būdas negali būti taikomas.
Žemesnės instancijos teismas
Administraciniai aktai ir sandoriai buvo pripažinti negaliojančias dėl to, kad juos priimant buvo pažeistas imperatyvus draudimas perleisti ginčo sklypą privačion nuosavybėn. Žemės sandoriai nebuvo ginčijami dėl netinkamos perleidžiamo turto kainos. Todėl teismas daro išvadą, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyse ir kituose atsakovų sudarytuose sandoriuose nurodyta kaina atitiko perleidžiamo žemė sklypo vertę. Ir jeigu administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu, nebūtų buvę draudimo privatizuoti žemę, kuri yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, šie sprendimai ir sandoriai būtų buvę teisėti. T.y. valstybė už parduotą žemę gavo tiek, kokia buvo jos kaina ginčo sandorių sudarymo metu ir viešas interesas dėl sklypo kainos nebuvo pažeistas.
Įvertinus tai, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kuriame nebeliko viešo intereso išsaugoti valstybės nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, o sandorių ydingumas dėl juose nurodytos žemės kainos nebuvo nustatytas, restituciją šioje byloje netaikytina (CK 145 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 269, 270, 279 str. str., teismas
nusprendžia:
restitucijos netaikyti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.