- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-13
- Bylos Nr.
- A-602-1593-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03272-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- P. M.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 19 d. (pagal pašto spaudo datą ant voko, b. l. 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti 9 948,28 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpius nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. ir nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2012 m. birželio mėn.; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8516(11).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam buvo paskirta 688,04 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas nuo 2010 m. sausio mėn. mokama sumažinta valstybinė pensija. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjas pažymėjo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo pakeitimus, paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama bei mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis nuostatomis.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 26–27) atsakovai paaiškino, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, todėl mano, jog Vidaus reikalų ministerijos veiksmai atitinkamu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo ir yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir / ar jo teisėtų interesų. Atsakovai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog pagal atsakovo pateiktus duomenis – Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 11D (P)-6047 jam už atitinkamą laikotarpį remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis neišmokėta 9 948,28 Lt suma. Pagal šios pažymos duomenis pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos bendra suma, sumažinta nurodytu įstatyminiu pagrindu, yra daugiau nei dešimt kartų mažesnė nei pareiškėjo prašoma priteisti suma.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 12–14) paaiškino, kad pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8539. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, jeigu pagal šio įstatymo 1 priedą perskaičiuotos valstybinės pensijos dydis (pareiškėjo perskaičiuotos pensijos dydis yra 643,47 Lt) yra mažesnis negu ribinis valstybinės pensijos dydis (650,00 Lt) arba jam lygus, mokama ribinio valstybinės pensijos dydžio valstybinė pensija – t. y. 650,00 Lt. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialines apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitos institucijose, sąrašais ir atsižvelgiant į pareiškėjo kintamus draudžiamųjų pajamų dydžius, valstybinė pensija laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 36–41) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 936,83 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2000 m. sausio 12 d. Vidaus reikalų ministerijos išvada Nr. 15785 pareiškėjui paskirta 688,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 15). Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351, paskirtą pensiją indeksavus, valstybinės pensijos dydis nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidėjo iki 753,57 Lt (b. l. 16). Kartu su 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, kai pareiškėjas nedirbo, pensija siekė 1 113,57 Lt (b. l. 25). Nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Remiantis 2012 m. gruodžio 10 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11D(P)-6047, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinė pensija sumažinta iki 650 Lt ir dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį iki 617 Lt. Valstybinės pensijos dydis svyravo nuo 617,50 lt iki 920,32 Lt, priklausomai nuo draudžiamųjų pajamų dydžio (b. l. 25). 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl taikomo ribojimo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 21–22). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1D-8516(11) pareiškėjo prašymo netenkino, paaiškino jam valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti šios pensijos nepriemoką (b. l. 23–24).
Teismas nurodė, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Priimtu 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, minėtų Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuota praktika, susijusia su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme (pažymėjo, kad analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004), taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino. Teismas padarė išvadą, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, dėl to laikytini neįvykdyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos esminis sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priėjo išvadą, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas dar ir pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.
Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas taikė pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą K = 0,8539. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas 753,57 x 0,8539 = 643,47 Lt, jis yra mažesnis nei ribinis valstybinės pensijos dydis – 650 Lt, todėl pareiškėjui buvo mokama 650 Lt valstybinė pensija (Laikinojo įstatymo 4 str. 5 d.). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir apsaugos ministerijos kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais, valstybinė pensija laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-6047 pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. priteistina 936,83 Lt, kadangi turėjo būti išmokėta 13 290,8 Lt (650 * 18 + 661,75 + 929,05) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., tačiau faktiškai išmokėta 12 415,92 Lt (617,50 * 18 + 628,66 + 672,26), o už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. turėjo būti išmokėta 3 057,84 Lt (650 * 2 + 828,79 + 929,05), o faktiškai išmokėta 2 995,89 Lt (633,75 * 2 + 808,07 + 920,32) valstybinės pensijos dalis, perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad ginčo dėl Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktų duomenų apie pareiškėjo pensijos dydį byloje nėra.
Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pateiktus išaiškinimus, nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8516(11) teismas nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo įstatymų leidėjas nenustatė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmo. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstatavęs, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kurioje buvo patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, pakeisti, šį reikalavimą atmetant. Priešingu atveju prašo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos (asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., bei į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis – 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo praktikoje preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, o tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė apeliacinės instancijos teismui prašymą (b. l. 52), kuriame, vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškia prisidedantis prie atsakovo apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui P. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. sausio 12 d. išvada Nr. 15785 (b. l. 15) buvo paskirta 688,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 (b. l. 16) nuo 2004 m. gegužės 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota ir nuspręsta mokėti 753,57 Lt dydžio pensiją. Vidaus reikalų ministerijos sprendimais (2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 11SP-3274, 2012 m. vasario 22 d. Nr. 11SP-1304, 2012 m. gegužės 22 d. Nr. 11SP-2608; b. l. 18–20) buvo nuspręsta laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. vasario 1 d. ir nuo 2012 m. gegužės 12 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (360 Lt). Pareiškėjas kreipėsi su 2012 m. lapkričio 23 d. prašymu (b. l. 21–22) į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jam mokama sumažinta valstybinė pensija, bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1D-8516(11) (b. l. 23–24) paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat nurodė, jog įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 1 113,57 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1D-8516(11), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpius nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. ir nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2012 m. birželio mėn. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 936,83 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėtina, jog nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys, tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kadangi ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, tačiau negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi šios nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Remiantis šia išvada, akivaizdu, jog pareiškėjui turi būti priteista dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka.
Įvertinus į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 11D(P)-6047 (b. l. 7) duomenis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas matematiškai teisingai apskaičiavo už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kai pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama pagal Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui priteistinos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį – 936,83 Lt. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (remiantis nurodytos Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos duomenimis atitinkamai pakoreguodamas pareiškėjo prašomą priteisti nepriemokos sumą), todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje minėtas pareiškėjo skundo reikalavimas buvo tenkintas.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.
Nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius, kitos bylos buvo sustabdytos ir kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šias bylas atnaujinus, buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.
Kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovas iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisako.
Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, nenustačius jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą atidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.
ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. AS444-261/2010, A525-844/2010, A756-73/2010, A444-1593/2010, A143-882/2009) ne kartą buvo pasisakyta, kad sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo pagal analogiją turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos. CPK 284 straipsnio 1 dalis inter alia suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti sprendimo įvykdymą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas prašo atidėti sprendimo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjui vykdymą, motyvuodamas Vidaus reikalų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų trūkumu. Tačiau pažymėtina, kad atsakovas šio savo prašymo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, apibūdinančių kokias būtent neigiamas pasekmes jam gali sukelti teismo sprendimo vykdymas bei šių neigiamų pasekmių sunkumą (mastą). Įvertinusi iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteistos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį – 936,83 Lt, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog neatidėjus teismo sprendimo įvykdymo, tai sukels neproporcingų sunkumų atsakovui, bus iš esmės pažeisti teisingumo ir protingumo principai ar paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrindė CPK 284 straipsnyje numatytų teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo sąlygų ir būtinumo, prašymas atidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.