Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovams V. P., A. J., tretiesiems asmenims V. L., Palangos miesto 1 notaro biuro notarei A. B. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

teisme priimtas ieškovo ieškinys atsakovams V. P. ir A. J., tretiesiems asmenims V. L. ir notarei A. B., kuriuo prašoma ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012-04-30 pirkimo–pardavimo sutartį į 228/815 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 28/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 28/815 dalis kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės, pavėsinės, stoginės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad jam ir sutuoktinei V. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 587/815 dalys minėto sklypo ir 72/100 dalys gyvenamojo namo. Ieškovas reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo A. J., nekilnojamojo daikto – 228/815 dalių žemės sklypo, 28/100 dalių gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir 28/100 dalių kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės, pavėsinės, stoginės), esančių (duomenys neskelbtini), areštą ir uždrausti atsakovui vykdyti statybos darbus dalyje gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).

Palangos miesto apylinkės teismas 2012-05-30 nutartimi ieškovo V. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre atliko įrašą – uždraudė atsakovui A. J. perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – 228/815 dalis žemės sklypo, 28/100 dalis gyvenamojo namo, ūkinį pastatą ir 28/100 dalis kiemo statinių (tvoros, šulinio, kiemo aikštelės, pavėsinės, stoginės), esantį (duomenys neskelbtini). Kitą ieškovo prašymo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad prašomas areštuoti turtas yra 2012-04-30 pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovas prašo perkelti pirkėjo teises ir pareigas, objektas, į kurį gali būti nukreiptas ieškovo reikalavimų tenkinimas. Kilus grėsmei, jog prašomas areštuoti turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre uždraudžiant atsakovui A. J. perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Ieškovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui priklausančioje nekilnojamojo daikto dalyje atliekami statybos darbai, prašymo dalį dėl draudimo atsakovui vykdyti statybos darbus atmetė kaip nepagrįstą.

Atskiruoju skundu atsakovas A. J. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2012-05-30 nutartį, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre atliko įrašą uždrausti atsakovui perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Mano, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė atsakovo teises į teisėtai įsigytą nuosavybę. Nurodo, kad atsakovui sukeliama didelė materialinė žala, nes jis negali nuomoti įsigytų patalpų. Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešdamas atsakovui ir privalėjo imtis priemonių, kad prašymą padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Mano, kad ieškovo pateiktas ieškinys nėra apmokėtas įstatyme nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Nurodo, kad teismas iki taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėjo išsireikalauti atsakovo V. P. Palangos miesto 1 notaro biurui pateiktą ir ieškovams persiųstą pareiškimą dėl pirmumo teisės įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą, 2012-05-14 Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teisės įregistravimą į ginčo turtą atsakovo A. J. vardu, 2012-04-30 pirkimo–pardavimo sutartį ir kt. įrodymus.

Atsiliepimu į atsakovo A. J. atskirąjį skundą ieškovas V. L. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Teismas pagrįstai nusprendė, kad A. J. turtas yra objektas, į kurį gali būti nukreiptas ieškovo reikalavimų patenkinimas. Klausimas dėl žalos atlyginimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atskirajame skunde nespręstinas, o žala atlyginama tik tuo atveju, jei teismas ieškinį atmeta. Atsakovas prašo panaikinti visą teismo nutartį, tačiau nepateikė argumentų dėl dalies teismo nutarties, kuria atmestas prašymas uždrausti atsakovui vykdyti statybos darbus, arba netinkamai formuluoja skundo reikalavimą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.) –teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomas areštuoti turtas yra 2012-04-30 pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovas prašo perkelti pirkėjo teises ir pareigas, objektas, į kurį gali būti nukreiptas ieškovo reikalavimų tenkinimas, todėl kilus grėsmei, jog prašomas areštuoti turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre uždraudžiant atsakovui A. J. perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto nurodyta aplinkybe, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė atsakovo teises į teisėtai įsigytą nuosavybę, nes laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Klausimas dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovui A. J. sukeliama didelė materialinė žala, nes jis negali nuomoti įsigytų patalpų, nėra nagrinėtinas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. CPK 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Be to, įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo imtis priemonių, jog prašymą padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nes tai nėra teismo teisė ar pareiga, o prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo turi teisę pateikti pats atsakovas.

Pažymėtina, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui yra pranešama tik tuomet, kai teismas mano, kad tai būtina (CPK 147 str. 1 d., redakcija, galiojanti nuo 2011-10-01). Nesant pagrindo manyti, kad toks pranešimas yra būtinas, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos nepranešdamas atsakovui. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovui taikomas tik išimtiniais atvejais, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu ši atsakovo nurodyta CPK 148 straipsnio 1 dalies norma nebegaliojo.

Apeliantas A. J. nurodo, kad ieškovo V. L. pateiktas ieškinys neatitiko bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui, nebuvo apmokėtas tinkamo dydžio žyminiu mokesčiu. Ieškinio priėmimo klausimas negali būti skundžiamas (CPK 137 str. 1 d.) ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau apeliantui nurodytina, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2012-08-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-624-890/2012, nustatęs ieškinio trūkumus, įpareigojo ieškovą V. L. sumokėti trūkstamą 3 300 Lt dydžio žyminio mokesčio dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio, jomis siekiama užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą, klausimui dėl jų taikymo išspręsti skirtos tik trys dienos, be to, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia ginčo iš esmės, apelianto nurodytos aplinkybės, jog teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo išsireikalauti apelianto nurodytus įrodymus ir juos vertinti, laikytinas nepagrįstu.

Apeliantas paduotu atskiruoju skundu iš esmės ginčija ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas šių aplinkybių neanalizuoja, o ieškinio pagrįstumo klausimas bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Esant šioms aplinkybėms atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.