Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2010-04-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-113-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-04-22
Bylos Nr.
1A-162-113-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arvydas Daugėla (pirm.), Valentinas Janonis, Stasys Valužis
Nuteistasis
D. M., G. B.
Advokatai
Audronė Matiukienė
Kategorijos

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-113/2010

Teisėja Ingrida Krušienė Procesinio sprendimo kategorija2.4.6.3.1.;1.1.4.2.;1.2.18.2. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 22 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teisėjų Stasio Valužio, Valentino Janonio,sekretoriaujant Jūratei Dužinskienei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,gynėjams advokatams Audronei Matiukienei, Daivai Rocevičienei,nuteistiesiems D. M., G. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. (D. M.) ir G. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-01-19 nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 3 mėnesiams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė D. M. paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 3 mėnesiams.

G. B. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Pagal BK 214 str. 1 d. G. B. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. M. ir G. B. nuteisti už tai, kad jie bendrininkų grupe 2009-08-22, apie 16.00 val., pritaikytu raktu atrakino E. V. buto duris (duomenys neskelbtini), ir, įsibrovę į butą, pasikėsino pagrobti du raktus, neturinčius materialinės vertės, D. M. pagrobė S. V. vardu išduotą ir materialinės vertės neturinčią „Hansabanko“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei kėsinosi pagrobti kitą vertingą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, nes bute juos sulaikė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį pagal BK 214 str. 1 d. ir skirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi tik liudytojų parodymais. Teigia, kad teismo padaryta išvadą, jog į butą buvo įsibrauta pritaikius raktus, prieštarauja bylos faktiniams duomenim, nes iš jo paimti raktai buvo pateikti ekspertizei, ekspertas nustatė, kad jais nebuvo galimybės atrakinti buto durų spynos. Teigia, kad į butą pateko pro praviras duris, kad G. B. nežinojo, jog patenkama į svetimą butą, nes jis G. B. pamelavo, sakydamas, kad tai jo butas. „Hansabanko“ mokėjimo kortelė ir du raktai buvo koridoriuje ant spintelės. Asmens kratos metu savo daiktus sudėjęs ant tos pačios spintelės. Kada daiktai buvo surinkti, jis nematė. Mano, kad kartu su jo daiktais kaip daiktiniai įrodymai buvo paimti raktai ir banko mokėjimo kortelė. Policijos komisariate visi daiktai buvo apžiūrėti ir pripažinti daiktiniais įrodymais. Mano, kad byloje nėra surinkta jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės ir nepagristai jį nuteisė pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. Teigia, jog teismas turėjo vadovautis D. M. parodymais, kad į butą jie pateko pro praviras duris. Ikiteisminio tyrimo metu specialistų išvados patvirtino, kad nei pas D. M., nei pas jį rastais raktais buto durų spynos jie negalėjo atrakinti, durų užraktas nepažeistas, bute nebuvo rasti ir jų pirštų antspaudai. Mano, kad kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesilaikydamas 2003-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 išaiškinimų. Jis anksčiau pas D. M. nėra buvęs, todėl suprato, kad stovėdamas prie pravirų buto durų D. M. kvietė jį užeiti ne į svetimą, o į savo butą. Prie buto buvo pasidėję rankines metalo laužui susidėti, o ne pagrobtam turtui išsinešti. Bute jie tik valgė šaldytuve rastą maistą. Tik atvykus policijos pareigūnams, jis supratęs, kad patekęs ne į D. M., į svetimą butą. Jis neturėjęs tyčios pagrobti svetimą turtą, todėl negali būti pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje nurodė ir išsamiai išdėstė motyvus, kuriais remdamasis padarė išvadas dėl nuteistųjų kaltės, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 326 str. 2 d. 2 p.).

Nors apeliantas D. M. kaltu prisipažino tik iš dalies, o G. B. kaltu neprisipažino, jų kaltė visiškai įrodyta surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tikėti nenuosekliais kaltinamųjų parodymais teisiamajame posėdyje. Juos paneigia ikiteisminio tyrimo bei teismo metu surinkti kiti duomenys.

Nuteistųjų D. M. ir G. B. apeliacinių skundų argumentai, jog jie nepadarė jiems pagal BK 214 str. 1 d. (D. M.) ir BK 178 str. 2 d. (G. B.) inkriminuotų veikų, nepagrįsti.

Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu D. M. ir G. B. (b. l. 64, t. 1; b. l. 143, t. 1) teigė, kad nukentėjusiosios buto durys buvo praviros ir jie nenaudojo jokių priemonių, kad patektų į butą. Papildomai apklausiamas D. M. (b. l. 86, 88, t. 1) parodė, kad 2009-08-22, apie 13 val., kalbėdamas telefonu su G. B. susitarė susitikti prie Ledo arenos, Šilutės plente, ir eiti vogti iš butų. Jis pasiėmęs rankinę, kurioje buvo dar kelios rankinės, pirštinės, kad susitikę nuėjo į G. B. nurodytą (duomenys neskelbtini) namą, ten liftu pasikėlę į devintą aukštą bei laiptais lipdami žemyn, tikrino visų butų duris su paprastomis spynomis, kad penktame aukšte įėjo į butą, kurio durys buvo praviros. Jis taip pat parodė, kad G. B. turėjo daug raktų, kuriais galėjo atrakinti buto duris, o juos išmesti galėjo per balkono langą. Akistatos metu (b. l. 92, t. 1) D. M. patvirtino savo ankstesnius parodymus dėl susitarimo vogti iš butų. G. B. su jo parodymais sutiko iš dalies, teigdamas, kad, paskambinęs D. M. nesakęs, jog eis vogti iš butų. Teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų duotus parodymus, kad jie, patekę į butą, tik pavalgė, paneigia liudytojo, policijos pareigūno G. D. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys. Liudytojas G. D. parodė, kad prie buto atvyko pagal buto kaimynų iškvietimą, stebėjo butą apie 5 min., priėjęs prie durų girdėjo atidarinėjamų stalčių, durelių garsus. Iškvietęs papildomai policijos pareigūnų, bute sulaikė abu nuteistuosius. Prie durų buvo padėtos dvi rankinės, jo nuomone, akivaizdžiai paruoštos pagrobtiems daiktams išnešti. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – atidarinėtos spintos durys, išversta lovos patalynė, išmėtyti daiktai, leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji bute ieškojo vertingų daiktų. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia ir G. B. apeliacinio skundo argumentą, kad į svetimą butą jis patekęs suklaidintas D. M. teiginio, kad butas yra jo. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš įtariamųjų nenurodė, atvirkščiai, D. M. papildomos apklausos metu (b. l. 86, t. 1) parodė, kad būtent G. B. ji pakvietė prie jau atidarytų buto durų. Šią aplinkybę jis patvirtino ir akistatos su G. B. metu. Teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų parodymais ir nesirėmė teisiamajame posėdyje jų pakeistais parodymais apie patekimo į butą aplinkybes, nes jų pakeisti parodymai nemotyvuoti ir nelogiški.

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamieji D. M. ir G. B. įsibrovė į nukentėjusiosios E. V. butą turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Kaip matyti, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad nuteistieji buvo sulaikyti E. V. bute (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną išeidama butą paliko tvarkingą, duris užrakino. Grįžusi apie 17.00 val. rado sujauktą butą, buvo atidaryti visi stalčiai, pakelti lovos užklotai, pravertos šaldytuvo durys. Šias aplinkybes patvirtino policijos iškviesta ir į butą atvykusi liudytoja V. Ž. . Ji parodė, kad atvykusi į močiutės butą, radusi jau grįžusią močiutę, matė, jog bute buvo ieškota daiktų. Ji tikrino duris ir užraktą, jo pažeidimų nematė. Jos parodymus patvirtina ir apžiūros protokolo (b. l. 33–34, t. 1) duomenys. Iš jų matyti, kad nebuvo nustatyti durų ar durų užrakto pažeidimai. Byloje nėra duomenų, kaip teigiama nuosprendyje, kad į butą nuteistieji įsibrovė atrakindami durų spyną. Atlikus nuteistųjų asmens kratas nebuvo rasti raktai ar kitos priemonės, kuriomis buvo galima atrakinti durų užraktą, todėl teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad į butą nuteistieji pateko atrakindami durų spyną, yra nepagrįsta įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, galima prielaida, kad dėl senyvo amžiaus ar kitų priežasčių nukentėjusioji E. V. galėjo palikti ir neužrakintas duris, tačiau padaryto nusikaltimo kvalifikavimui tai neturi reikšmės, nes įsibrovimas yra neteisėtas ir neleistinas patekimas į patalpą. Šio nusikaltimo kvalifikavimui svarbu tai, kad kaltinamieji į butą pateko be buto savininkės leidimo. Motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas nesirėmė kaltinamųjų teisme pakeistais parodymais, nuosprendyje yra išdėstyti ir jų pagrįstumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis šio nusikaltimo nepadarė, nepaneigia teismo padarytų išvadų. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai teismas kvalifikavo abiejų nuteistųjų veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

Nuteistojo D. M. apeliacinio skundo teiginį, kad jis nepagrobė banko mokėjimo kortelės, paneigia byloje surinkti duomenys. D. M. apklausiamas kaip įtariamasis (b. l. 64, t. 1) parodė, kad banko mokėjimo kortelę radęs ir paėmęs iš sekcijos stalčiaus svetainėje, kitoje apklausoje (b. l. 86, t. 1) jis jau nurodė, kad banko mokėjimo kortelę rado G. B. ir jam ją padavė. G. B. nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei teisme tokios aplinkybės nenurodė ir D. M. parodymų nepatvirtino. Kad sūnaus S. V. vardu išduota banko mokėjimo kortelė buvo padėta svetainėje esančios spintos stalčiuje, savo parodymuose paaiškino ir nukentėjusioji E. V. . Taigi nuteistojo D. M. ir nukentėjusiosios E. V. parodymai dėl banko mokėjimo kortelės laikymo vietos sutampa ir jie leidžia daryti išvadą, kad banko mokėjimo kortelė buvo paimta E. V. bute ir ją paėmė būtent D. M. . Byloje esantys duomenys (b. l. 133, t. 1) patvirtina, kad tarp kitų asmeninių D. M. daiktų buvo rasta ir S. V. vardu išduota „Hansabanko“ mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės paneigia nuteistojo D. M. apeliacinio skundo argumentą, jog jam nežinoma, kokiu būdu tarp jo daiktų atsirado ir ši kortelė.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. M. veiką kvalifikavo pagal BK 214 str. 1 d. kaip baigtą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, D. M. padaryta veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 str. 1 d. Apklaustas kaip liudytojas S. V. paaiškino, kad jo vardu prieš 3 metus išduotą banko mokėjimo kortelę palikęs mamos bute, nes jos galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Iš apžiūros protokolo (b. l. 44–46, t. 1) matyti, kad apžiūrėta „Hansabanko“ mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kad jos galiojimo laikas pasibaigęs 2008 m. birželio mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad klaida dėl objekto nepašalina kaltinamojo atsakomybės už įvykdytą veiką. Banko mokėjimo kortelė nėra turtas, o tik priemonė, jos valdytojui suteikianti reikalavimo teisę į tam tikrą kiekį pinigų, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. M. veiką dėl banko mokėjimo kortelės pagrobimo pagrįstai kvalifikavo ne kaip svetimo turto grobimą, o kaip nusikaltimą finansų sistemai pagal BK 214 str. 1 d. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, esant pasibaigusiam banko mokėjimo kortelės laikui, reikalavimo teisė yra eliminuota, banko mokėjimo kortelė yra nebegaliojanti, todėl teisėjų kolegija mano, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis D. M., nežinodamas, jog banko mokėjimo kortelės galiojimo laikas yra pasibaigęs, nesuvokė, kad pradėdamas daryti nusikalstamą veiką, jos negalės pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą. Jo veika iš BK 214 str. 1 d. perkvalifikuotina į pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 22 str. 2 d. ir 214 str. 1 d.

Dėl BK 54 str., 56 str. taikymo

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtinų bausmių rūšies bei dydžio, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistųjų asmenybes. Teismas atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nors nusikaltimai, numatyti BK 178 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., priskiriami prie apysunkių tyčinių nusikaltimų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog tiek D. M., tiek G. B. anksčiau teisti už nusikaltimus nuosavybei, teistumai neišnykę, išvadų dėl gyvenimo būdo nedaro, teismas, vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., 56 str. 1 d. nuostatomis, padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realias laivės atėmimo bausmes. Nuteistiesiems D. M. ir G. B. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra mažesnės už BK 178 str. 2 d. ir BK 214 str. 1 d. sankcijose numatytus bausmės vidurkius. Perkvalifikavus nuteistojo D. M. nusikalstamą veiką iš BK 214 str. 1 d. į BK 22 str. 2 d. ir 214 str. 1 d., teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvacija. Už šią nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 61 str. 2 d. nuostatomis, D. M. skirtina mažesnė už BK 214 str. 1 d. numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmė. Kadangi nusikaltimai pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei pagal BK 22 str. 2 d. ir 214 str. 1 d. buvo padaryti idealiąja sutaptimi, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už juos nuteistiesiems paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-01-19 nuosprendį pakeisti: D. M. nusikalstamą veiką iš BK 214 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 2 d. ir 214 str. 1 d. ir paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šią bausmę subendrinti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pakirta 2 metų 3 mėnesių bausme pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Arvydas DaugėlaTeisėjai Stasys ValužisValentinas Janonis