- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-813-590/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08472-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- S. E. B.
- Ieškovas
- UAB „General Financing“
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovei S. E. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „General Financing“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės S. E. B. 14 305,91 Eur mokėtinų įmokų, 81,30 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų bei 324 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2013-02-24 šalys sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį Nr. 1, pagal šį finansavimo sandorį ieškovas suteikė 6 386,43 Lt (1 849,64 Eur), 2013-09-16 finansavimo sandorį Nr. 2 – 6 259,90 Lt (1 812,99 Eur), 2013-11-14 finansavimo sandorį Nr. 3 – 14 755,26 Lt (4 273,42 Eur), 2014-01-23 finansavimo sandorį Nr. 4 – 12 438,17 Lt (3 602,34 Eur), 2014-11-26 finansavimo Nr. 5 – 6 249,16 Lt (1 809,88 Eur), 2015-02-13 finansavimo sandorį Nr. 6 – 3 193,33 Eur (CK 6.886 straipsnio pagrindu). Pagal šias sutartis ieškovas atsakovei iš viso suteikė 16 541,60 Eur vartojimo kreditą terminui iki 2020-04-14. Atsakovė įsipareigojo tinkamai mokėti įmokas, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė. Papildomame pareiškime dėl nedalyvavimo teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad pagal vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorius Nr. 1 ir Nr. 2 atsakovė su ieškovu yra atsiskaičiusi, tačiau atsakovė neteisingai skaičiuoja grąžintinas sumas pagal finansavimo sandorius Nr. 3 - 6. Sandorio Nr. 3 pagrindu atsakovei į jos nurodytą sąskaitą buvo pervesta 13 000 Lt, sandorio sudarymo mokestis – 1 755,26 Lt, tai sudaro finansuojamą sumą – 14 755,26 Lt. Minėtos lėšos paskolintos už sandoryje numatytas palūkanas, taigi bendra atsakovės mokama suma – 6 119,73 Eur (21 130,20 Lt). Sandorio Nr. 4 pagrindu atsakovei įjos nurodytą sąskaitą pervesta 11 000 Lt, sandorio sudarymo mokestis – 1 438,17 Lt, tai sudaro finansuojamą sumą – 12 438,17 Lt, bendra atsakovės mokama suma – 5 142,96 Eur (17 757,60 Lt). Sandorio Nr. 5 pagrindu atsakovei į jos nurodytą sąskaitą pavesta 5 000 Lt, sandorio sudarymo mokestis – 1 249,16 Lt, bendra atsakovės mokama suma – 2 973,76 Eur (10 267,80 Lt). Sandorio Nr. 6 pagrindu atsakovei į jos nurodytą sąskaitą pervesta 2 800 Eur, sandorio sudarymo mokestis – 393,33 Eur, tai sudaro finansuojamą sumą – 3 193,33 Eur, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 4 486,20 Eur. Atsakovė S. E. B. su ieškiniu sutiko iš dalies dalyje dėl 9 871,21 Eur mokėtinų įmokų, ieškinio reikalavimą dėl 81,30 Eur delspinigių prašė atmesti, priteisti 440 Eur advokatės atstovavimo išlaidų. Dalinį nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad 2013-04-08 ji sumokėjo ieškovui visą suteiktą vartojimo kreditą ir sandorio sudarymo mokestį bei priskaičiuotas palūkanas pagal 1 sandorį, iš viso pervedė ieškovui 6 578,94 Lt (1 905,39 Eur), 2013-11-14 atsakovė sumokėjo ieškovui visą suteiktą vartojimo kreditą ir sandorio sudarymo mokestį bei priskaičiuotas palūkanas pagal 2 sandorį, iš viso pervedė ieškovui 6 461,79 Lt (1 871,46 Eur). Laikytina, kad nuo 2013-11-14 atsakovė buvo pilnai atsiskaičiusi su ieškovu pagal 1 ir 2 sandorius, o bendrai pagal visus sandorius nuo 3 iki 6 atsakovės finansiniai įsipareigojimai ieškovui buvo 12 878,97 Eur, iš jų 11 198,98 Eur suteikto vartojimo kredito ir 1679,99 Eur sandorio sudarymo mokesčių. Nuo 2013-12-16 iki 2015-08-27 ieškovė laikėsi sudarytų sutarčių ir laiku ar su nedideliais vėlavimais mokėjo visas įmokas, iš viso per nurodytą laikotarpį sumokėjo ieškovui 9 990,89 Lt (2 893,54 Eur). Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nepagrįstai reikalauja priteisti iš ieškovės jos jau grąžintas lėšas pagal jos su ieškovu sudarytas vartojimo paskolų sutartis 6 670,39 Eur, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, ir konstatuotina, kad 2016-04-01 dienai atsakovės skola ieškovui sudaro ne 14 305,91 Eur mokėtinų įmokų, o 9 871,21 Eur. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 81,30 Eur delspinigių, tačiau nenurodo, nei nuo kokios sumos jie priskaičiuoti, nei už kokį laikotarpį. Atsakovės nuomone, ieškovas įvertinęs atsakovės turtinę padėtį remiantis turima informacija turėjo padaryti išvadą, kad vartojimo kredito gavėjas nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį ir nesuteikti jai vartojimo kreditų, nes draudžiama skatinti neatsakingąjį skolinimąsi. Dėl nerūpestingo elgesio ieškovas turi prisiimti atsakomybę dėl priskaičiuotų palūkanų, kurios atsakovės atžvilgiu turi būti atmestos. Be to, atsakovė nuo 2015-06-27 iki 2016-01-13 tapo bedarbė, gaudavo tik bedarbio pašalpą. 2016-01-13 ji surado darbą, darbo užmokestis sudaro 402,73 Eur, ji viena augina tris mažamečius vaikus, prie kurių išlaikymo vaikų tėvas prisideda, turi kitus įsipareigojimus, tame skaičiuje paskolą būstui, todėl prašė sprendimo vykdymą atidėti 6 mėn. ir išdėstyti dvejiems metams, mokant priteistą skolą lygiomis dalimis kasmetinėmis įmokomis, iš dalies ją atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, sumažinti ieškovui priteistinas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 14 305,91 Eur mokėtinų įmokų, 81,30 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 14 387,21 Eur sumą nuo 2016-03-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 162 Eur žyminio mokesčio; grąžino ieškovui 108 Eur permokėto žyminio mokesčio; atsakovės prašymą atidėti sprendimo vykdymą šešiems mėnesiams ir išdėstyti skolos sumokėjimą dvejiems metams atmetė bei priteisė valstybei iš atsakovės 4 Eur dydžio procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „General Financing“ ir atsakovė S. E. B. sudarė šešias vartojimo kredito sutartis; atsakovė pilnai atsiskaitė pagal 2013-02-24 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas 6 386,43 Lt (1 849,64 Eur) vartojimo kreditas bei pagal 2013-09-16 finansavimo sandorį Nr. 2, pagal kurį jai buvo suteiktas 6 259,90 Lt (1 812,99 Eur) vartojimo kreditas, ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių byloje nekyla. Teismas nurodė, jog kilus ginčui dėl mokėtinų sumų dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad 2013-02-24 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorio Nr. 1 Bendrųjų sąlygų 1.9 punkte išaiškinta, kad finansuojama suma yra suma, kurią sudaro skolos (bendros vartojimo kredito sumos) ir sandorio sudarymo mokesčio suma. Konstatavo, kad į atsakovės bendrą vartojimo kredito sumą įskaičiuojamos visos nurodytos Bendrųjų sąlygų 1.9-1.12 punktuose bei Vartojimo kredito įstatymo 2 dalies 2-3 punktuose sumos, todėl atsakovė neteisingai skaičiavo grąžintinas ieškovui sumas pagal finansavimo sandorius Nr. 3-6. Nustatyta, kad pagal 2013-02-24 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.2 punktą, bendrovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė prieš kredito grąžinimo terminą sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimu įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu. Be to, Bendrųjų sąlygų 9.8, 9.8.1, 9.8.2 punktuose numatyta ieškovo teisė nutraukti sutartį, jei klientas nevykdo Sutarties 5.1.2 bei 5.1.2.1. punktuose numatytų įsipareigojimų bei kitų įsipareigojimų, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Teismas, nustatęs, kad atsakovė netekusi darbo nustojo mokėti įmokas pagal finansavimo sutartis, dėl ko atsirado skola, sprendė, jog 2013-02-24 vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėlesni sudaryti finansavimo sandoriai buvo nutraukti dėl esminio sutarties pažeidimo – įmokų nemokėjimo ir ginčo tarp šalių dėl minėtos sutarties nutraukimo nėra. Pirmosios instancijos teismas atsakovės teiginį, kad ieškovas nepagrįstai paskaičiavo palūkanas iki kredito grąžinimo termino pabaigos ir visas mokėtinas sumas, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo atveju atsakovė Bendrųjų sąlygų 9.9. punktu įsipareigojo sumokėti visas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu ar skolos administravimu, nepriklausomai nuo to, ar jis kreditą grąžina nepasibaigus kredito grąžinimo terminui. Teismas konstatavo, kad ieškovas skolos dydį pagrindė 2016-04-01 delspinigių skaičiavimo lentele, sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) balanso lentele, mokėjimo grafiku, vartojimo kredito Nr. (duomenys neskelbtini) sandorio mokėjimo grafiku Nr. 4, todėl teismas šiais įrodymais ir vadovavosi priteisdamas skolos dydį, o ne atsakovės pateiktas paskaičiavimais. Teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti atleidimo nuo atsakomybės ir mišrios kaltės instituto taikymą nurodęs, kad atsakovės argumentai, jog ieškovas neatsakingai teikė atsakovei vartojimo kreditus, nepagrįsti, nes sandorių sudarymo metu atsakovė nuolat dirbo ir gaudavo darbo užmokestį, o nustojo mokėti mėnesines įmokas ieškovui 2015 metų rugsėjo mėnesį, nes nuo 2015-06-27 iki 2016-01-13 buvo bedarbė, gaudavo bedarbės pašalpą, kas rodo, kad finansavimo sandorių sudarymo metu atsakovė dirbo ir turėjo finansinių galimybių dalimis atsiskaityti su kreditoriumi. Atsakovė prašė dėl sunkios turtinės padėties sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesiams ir po to išdėstyti dvejiems metams, mokant priteistą skolą lygiomis dalimis. Pirmos instancijos teismas šį atsakovės prašymą atmetė nustatęs, kad atsakovė nustojo mokėti įmokas ieškovui nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio, šiuo metu atsakovė įsidarbino ir jos pajamos sudaro 402,73 Eur, ji augina tris nepilnamečius vaikus, vaikų tėvas teikia vaikams išlaikymą; atsakovė turi kitų finansinių įsipareigojimų: moka būsto kreditą AB DnB bankui – 207 Eur, vartojimo paskolą Nordea bank – 89,55 Eur ir 12 Eur būsto paskolos draudimą, iš viso 308,55 Eur, taigi pragyvenimui lieka 94 Eur. Teismas konstatavo, kad atsakovė nėra pajėgi finansiškai sumokėti 14 387,21 Eur skolą per dvejus metus, kaip nurodo, ir iš gaunamo darbo užmokesčio negali sumokėti jokios sumos ieškovui, turint kitų kreditorių ir įsipareigojimų nepilnamečiams vaikams, be to, toks ilgas skolos mokėjimo terminas (2 metai ir 6 mėn.) pažeis ir ieškovo interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė S. E. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-11 sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1.Teismo sprendimas yra nesuprantamas ir prieštaraujantis pats sau. Tiek motyvuojamojoje dalyje, tiek rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, tačiau nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje nėra atmestas nei vienas ieškovo reikalavimas, t. y. pareikštas ieškinys tenkinamas pilna apimtimi, nurodant, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, kas iš esmės lemia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
10.2.Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi išimtinai tik 2013-02-24 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrųjų sąlygų aiškinimu ieškovo naudai. Visiškai nesuprantama ir teismo sprendime nepagrįsta, kuo remiantis apeliantė, būdama vartotoja ir esant nusistovėjusiai vartojimo kredito sutarties tarp šalių vykdymo praktikai, turėtų po vartojimo kredito sutarties finansavimo sandorių Nr. 3-6 vienašališko nutraukimo mokėti priskaičiuotas palūkanas už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki 2018-11-15 pagal finansavimo sandorį Nr. 3, už laikotarpį iki 2019-01-15 pagal finansavimo sandorį Nr. 4, už laikotarpį iki 2020-01-15 pagal finansavimo sandorį Nr. 5 ir už laikotarpį iki 2020-04-14 pagal finansavimo sandorį Nr. 6. Byloje ir teismo sprendime nėra nustatytos faktinės aplinkybės, iš ko susideda prašoma priteisti 14 305,91 Eur skola – pagal kurį vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį iš Nr. 3-6 yra prašoma priteisti konkreti skola – suteiktas kreditas/jo likutis, sandorio sudarymo mokestis/jo likutis.
10.3.Taip pat teismas priimdamas sprendimą peržengė pareikšto ieškinio ribas – iš pateikiamų lentelių ir mokėjimo grafikų matyti, kad juose yra priskaičiuotas sąskaitos tvarkymo mokestis pagal kiekvieną sandorį už laikotarpius iki juose nustatytų terminų pabaigos ir palūkanos už naudojimąsi suteiktu vartojimo kreditu už laikotarpius iki juose nustatytų terminų pabaigos. Iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kokiu pagrindu teismas šias sumas priteisė ieškovui iš apeliantės už ateities laikotarpius nuo minėtų sandorių nutraukimo ir teismo sprendimo priėmimo – už kokių sąskaitų būsimą tvarkymą turi susimokėti apeliantė, ir kodėl yra priteistos sutartyje numatytos palūkanos po sutarties nutraukimo dienos iki tam tikrų konkrečių ateities datų. Pažymi, kad ieškovas neprašė nuostolių (žalos), tame tarpe ir negautų pajamų atlyginimo ir priteisimo, nes ieškinyje yra aiškiai suformuluotas jo dalykas – dėl skolos priteisimo. Ieškovas, be suteiktos paskolos ir sutarties tvarkymo mokesčio norėdamas prisiteisti nuostolius, privalėjo pareikšti tokio pobūdžio turtinį reikalavimą ir jį įrodyti. Teismas tokiu būdu visiškai nepagrįstai ir neteisėtai priteisė ieškovei iš apeliantės 6 670,39 Eur vartojimo sutartyje nustatytų palūkanų už laikotarpį nuo finansavimo sandorių Nr.3-6 nutraukimo iki juose buvusių šių sandorių nustatytų datų.
10.4.Apeliantė pateikė teismui savo skaičiavimus, nurodydama visas gautas paskolas ir sandorių sudarymo mokesčius, bei savo sumokėtas ieškovui įmokas, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir jame vertindamas apeliantės pateiktus skaičiavimus, kurie atitinka tiek sutarties sąlygas, tiek Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, tiek tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, kas yra labai svarbu vertinant, ar galėjo apeliantė sudarydama minėtas sutartis suvokti sveiko proto neatitinkančias sutarties sąlygas, apsiribojo pateikdamas vienintelį ir niekuo nepagrįstą teiginį: „Bylos duomenimis, atsakovė neteisingai skaičiavo grąžintinas ieškovui sumas pagal finansavimo sandorius Nr. 3-6“. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 pateikė išaiškinimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį kreditavimo teisinių santykių srityje taikymo.
10.5.Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą iš viso nevertino to fakto, kad apeliantė yra vartotoja, nors teismo posėdyje apeliantės atstovė prašė vertinti sudarytus sandorius nesąžiningų sąlygų draudimo vartojimo sutartyse instituto kontekste, bei prašė ieškinį dalyje dėl 6 670,39 Eur atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, prieštaraujantį tarp sutarties šalių susiklosčiusiai sutarties vykdymo praktikai, bei kaip itin nesąžiningą vartotojo atžvilgiu.
10.6.Iš esmės savo sprendime teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti sprendimo vykdymo atidėjimo ir sprendimo vykdymo išdėstymo institutus, nes tokia ir yra jų paskirtis – užtikrinti, kad į itin sunkią padėtį pakliuvusiam skolininkui būtų sudarytos galimybės atstatyti savo mokumą, surasti papildomą darbą, padidinti gaunamas pajamas ir sumokėti priteistą skolos dalį tokiu būdu, kad nesuteikti stipresniajai vartojimo sutarties šaliai – finansų institucijai UAB „General financing“ perdėto pranašumo išvaržyti visą apeliantės turtą ir palikti be vienintelio turto – gyvenamojo būsto, kuriame ji viena augina tris nepilnametes dukteris. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ar dokumentų, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ir išdėstymas galėtų kaip nors pažeisti ieškovo interesus, priešingai, pats ieškovas nereiškė jokių prieštaravimų dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Darytina išvada, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo atsižvelgti ne tik į ieškovo, kaip į stipresniosios vartojimu sutarties šalies interesus, bet ir į vartotojo interesus ir tenkinti pareikštą prašymą, kadangi tokia galimybė apginti vartotoją teismui yra suteikta, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti sunku. Darytina išvada, kad teismo sprendimas naikintinas, kaip neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingai ginantis vien tik ieškovo interesus, tuo pažeidžiant dviejų šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principas ir teisėtų lūkesčių principai, skolininko interesai, bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis).
Ieškovas UAB „General Financing“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis, sprendime aiškiai išdėstė, kas sudarė atsakovės skolą – kokią sumą atsakovė skolinosi iš ieškovės ir kokią sumą vartojimo kredito sutarties sandoriais ji įsipareigojo ieškovei grąžinti. Kadangi atsakovė tinkamai nevykdė sutarties – nemokėjo pagal grafikus numatytų įmokų, ieškovė, vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei Vartojimo kredito sutarties 8.2 punktu vienašališkai nutraukė Sutartį ir kreipėsi į teismą dėl visų pagal Sutartį mokėtinų įmokų, delspinigių bei išlaidų, susijusių su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu. Tokią ieškovės teisę įtvirtinta ne tik įstatyme, bet ir vartojimo kredito sutartyje. Sudarydama ir pasirašydama sutartį ir kiekvieną jos sandorį atsakovė buvo supažindinta su sutarties nevykdymo pasekmėmis, atsakovė sutartį pasirašė savo valia, nieko neverčiama, o jei atsakovei netiko tokios finansavimo sąlygos, sutarties su ieškove ji galėjo nepasirašyti, tačiau pasirašė ir su visomis sąlygomis sutiko. Todėl atsakovės prieštaravimai dėl palūkanų mokėjimo po išankstinio sutarties nutraukimo yra visiškai nepagrįsti, pirmos instancijos teismas aiškiai nurodė, iš ko susideda grąžintina 14 305,91 Eur skolos suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Atmetami apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nesuprantamas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį visiškai, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ieškinys tenkinamas iš dalies, nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti, nes CPK 328 straipsnis draudžia panaikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais. Teismas pasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų ir juos visus patenkino, todėl rezoliucinės dalies neatitikimas, kuris yra formalaus pobūdžio, galėtų būti pašalintas CPK 276 straipsnio nustatyta tvarka.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui nutraukus terminuotą vartojimo kredito sutartį dėl to, kad atsakovė laiku nemokėjo sutartyje numatytų įmokų, ieškovas neturėjo teisės reikalauti, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė iš atsakovės pagal sutartį mokėtinas palūkanas nuo sutarties nutraukimo iki sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir apeliantė to nepaneigė, kad paminėto sutarties nutraukimo atveju pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 9.9 punktą atsakovė buvo įsipareigojusi sumokėti visas sutartyje numatytas įmokas, įskaitant ir palūkanas. Atmetami apeliantės argumentai dėl Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 9.9 punkto nuostatų nesąžiningumo ir jų panaikinimo ex officio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškose bylose yra išaiškinęs, jog palūkanos gali atlikti dvi funkcijas: kompensacinę, t.y. nuostolių atlyginimo, bei mokėjimo funkciją. Kompensacines palūkanas privalo mokėti skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą. Tokios palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 str.) ir teismas, atsižvelgęs į CK 6.37 str. 3 d. nuostatas, kompensacines palūkanas gali mažinti. Tuo tarpu CK 6.872 str. 1 d. numatytos palūkanos, atliekančios mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Jų negalima tapatinti su kompensacinėmis palūkanomis, kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu yra ne reikalavimas atlyginti nuostolius, bet reikalavimas prievolę įvykdyti natūra. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Atsakovė, pasirašydama sutartį, žinojo, kokią palūkanų sumą ji turės grąžinti pasibaigus kredito sutarties terminui; žinojo, kad sutarties pažeidimo atveju kreditorius pagal sutarties sąlygas įgys teisę reikalauti sumokėti visas likusią skolą su palūkanomis iki kredito sutarties termino pabaigos. Taigi, ieškovo prašomos priteisti palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkciją. Šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis, nes ši norma taikytina tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo. Pelno (arba mokėjimo) palūkanos gali būti mažinamos, tačiau vadovaujantis ne CK 6.37 str. 3 d., o CK 6.223 str., 6.228 str. nuostatomis, tačiau tam reikalingas kitos sutarties šalies reikalavimas dėl atitikamų sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovė nereiškė priešieškinio dėl Vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar pripažinimo negaliojančiomis, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius, modifikuojant sutartį ir keičiant vieną iš jos sąlygų– galimybę ieškovui gauti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.Palūkanos įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalį turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų ir viršija to paties straipsnio 2 dalyje numatytus maksimalius dydžius, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad iš atsakovės priteista skola su palūkanomis yra nesąžininga ir turėjo būti sumažinta ginant atsakovės, kaip silpnesnės sutarties šalies - vartotojo interesus. Tačiau kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovės prašymui neprieštaravo, pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės sunkią materialinę padėtį, todėl atmesti prašymą atsakovės prašymą visa apimtimi ir dėl sprendimo atidėjimo ir dėl išdėstymo nebuvo pagrindo. Pagal minėtą teisės normą sprendimo vykdymas gali būti atidėtas arba išdėstytas, todėl sprendimas šioje dalyje pakeičiamas, patenkinat atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sprendimo vykdymas dalyje dėl iš atsakovės ieškovui priteistų sumų išdėstomas lygiomis dalimis per 24 mėnesius (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Teisėjų kolegija nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas atsakovės prašymas dėl sprendimo išdėstymo.
Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sprendimo vykdymą dalyje dėl iš atsakovės ieškovui priteistų sumų išdėstyti lygiomis dalimis per 24 mėnesius.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.