- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-01
- Bylos Nr.
- I-5180-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui R. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6, 15), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 12 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011-03-11 iki 2011-04-05 ir nuo 2011-06-06 iki 2011-08-06 bei nuo 2014-09-03 iki 2014-10-10 buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas dar su dviem-trimis asmenimis. Kameroje yra dvi dviejų aukštų lovos, pritvirtintas stalas, dvi spintelės, dvi kėdės, praustuvė ir sienelė atitverianti tualetą, tualetas bei kabanti lentyna. Sudėtinga valgyti, rašyti. Tualetas yra prie durų, atviras, atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas patiria diskomfortą. Kamerą stebi prižiūrėtojai, o kartais ir į kamerą įeina. Ventiliacijos nėra. Prie lango galima prieiti tik per suimtojo lovą, tarp grotų šiukšlės, jomis tenka kvėpuoti. Kameros yra pusrūsyje, veisiasi pelėsis, grybelis, atsilupę dažai krenta nuo lubų. Dušuose veisiasi pelėsis ir grybelis, blogas kvapas, nėra ventiliatoriaus. Praustuvų ir tualetų priežiūrai Lukiškių TI-K duoda sodą. Prastas naktinis apšvietimas. Elektros jungtukai darbo dienomis išjungiami nuo 22.00 val. iki 6 val. ryto, savaitgalį – nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Pareiškėjui susirgus, nebuvo galimybės išsivirti arbatos. Dėl patirtų išgyvenimų, pareiškėjas kreipėsi į psichologą, kuris medikamentų skyrė tik savaitei, nors su psichologu bendravo nuo 2006 m. 7 kartus. Kamerose prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai neveikia. Tai jam kelia pastovią baimę. Pareiškėjo nurodytos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K jam turi neigiamas pasekmes. Šie pažeidimai, susiję su prigimtinių žmogaus teisių, užtikrinančių jo fizinį ir dvasinį vientisumą, pažeidimu ir žeminančiu tokio pažeidimo pobūdžiu. Pažeidimas yra nuolat besikartojantis. Nežmoniškos sąlygos yra prilyginamos kankinimams. Pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, bejėgiškumu.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).
Atsiliepime prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kadangi pareiškėjas skundą parašė 2014-10-21 dėl žalos už laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2014-10-21. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, jog 2011-03-14 vakare, 2011-06-17 ryte, 2011-
21 ryte, 2011-07-04 ryte, 2011-07-18 vakare, 2011-07-19, 2011-07-20, 2011-07-21 ryte, 2011-07-22 vakare, 2011-07-23–2011-07-26, 2014-09-03–2014-09-10, 2014-09-15–2014-09-16 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Taip pat laikotarpiais 2011-04-05–2011-06-08, 2011-08-05–2014-09-03 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs.
Atsiliepimas
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.
Paaiškino, kad kamerose yra įrengti pavojaus mygtukai, tačiau patys laikomi asmenys juos gadina ir laužo. Be to, gadina ir elektros instaliaciją, griauna atitvarines sieneles, todėl tenka dažnai kamerose daryti pakartotinį remontą. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal materialines galimybes, gavus reikiamas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, yra nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl tik dabar kreipėsi į teismą su skundu, tačiau visuma skunde nurodytų aplinkybių patvirtina, kad jis galėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos tuo metu, kai pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai realiai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka.
Pareiškėjas 2014-10-27 išsiuntė teismui skundą (b. l. 8), kuriame prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011-03-11 iki 2011-04-05 ir nuo 2011-06-06 iki 2011-08-06 bei nuo 2014-09-03 iki 2014-10-10 dėl to, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovės atstovė prašo taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti neturinę žalą laikotarpiu nuo 2011-03-11 iki 2011-04-05 ir nuo 2011-06-06 iki 2011-08-06 (iki 2011-10-27) taikytina ieškinio senatis. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl laikotarpiu nuo 2011-03-11 iki 2011-04-05 ir nuo 2011-06-06 iki 2011-08-06 netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nevertinami.
Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę ir turtinę žalą, kurią jis kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2014-09-03 iki 2014-10-10.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 20–25, 26–29) 2014-09-03 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2014-10-10 buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 5,40 kv. m iki 7,78 kv. m.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014-09-03 iki 2014-10-10 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 28 paras. Šiuo laikotarpiu 10 parų pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 28 paras buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Taigi, pareiškėjas neilgą laiką buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą. Kiti skunde nurodyti nepatogumai (dėl lovų, stalo, spintelių, kėdžių) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų pusrūsyje nevertinami, nes jis ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikomas pusrūsyje.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Pareiškėjas irgi neneigė, kad negalėjo vėdinti kamerų per langus, o tai, kad dėl per mažo kamerų ploto nepatogu jas vėdinti, nepaneigia kad pareiškėjas turėjo galimybę vėdinti kameras.
Pareiškėjas teigė, kad nebuvo įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas.
Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.4 punktą, kamerose turi būti įrengta vidinio ryšio sistema, šiuo atveju, pareiškėjo ginčijamas aliarminis iškvietimo mygtukas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, nurodė, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (administracinė byla Nr. A261-1802/2013) Be to, Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Taigi, siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, susisiekimo su Ligoninės personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad patys asmenys gadina iškvietimo mygtukus, nepaneigė šių pareiškėjo argumentų.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo per mažas dirbtinis apšvietimas.
Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos normos 23 punkte nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Lukiškių TI-K teismui nepateikė duomenų (pvz. patikrinimo aktų), kurie paneigtų nurodomus argumentus dėl per mažos dirbtinės apšvietos kamerose.
Pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas tualetas.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K šių pareiškėjo teiginių nepaneigė, todėl teismas juos pripažįsta pagrįstais.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors ir neilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Lukiškių TI-K, siekdama išvengti buitinių kenkėjų pateikė paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 71–74, 75, 76–78, 81) ir su UAB „Dezinfa“ (b. l. 82–84). Minėtos sutartys nėra ginčui aktualios, nes, kaip minėta, bylai aktualus laikotarpis nuo 2014-09-03 iki 2014-10-10. Be to, ir kiti Lukiškių TI-K pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nėra ginčui aktualūs, nes juose nėra duomenų apie ginčui aktualų laikotarpį. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 nustatytu nepertraukiamo miego metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 6.00 val., pagrįstai yra atjungiamas elektros tiekimas į kameras ir taip užtikrinamas nuteistųjų režimo laikymasis. Taigi, šiuo atveju, elektros įtampos atjungimas pareiškėjo teisių nepažeidė.
Iš pareiškėjo pateiktos ligos istorijos matyti, kad jam buvo teiktos medicininės paslaugos ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. psichiatro konsultacijos, gydytas nuo peršalimo (b. l. 31–49). Kadangi pareiškėjas nebuvo hospitalizuotas, o buvo gydomas vaistais, nenustačius specialaus gydymo režimo, administracija neturėjo pareigos užtikrinti, pareiškėjos pageidavimu, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. naudojimosi elektra. Tai, kad, anot pareiškėjo, jis Vokietijoje buvo laikomas geresnėmis sąlygomis nei Lukiškių TI-K, nesudaro pagrindo jo skunde visų išdėstytų argumentų pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju esminis kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimas iš esmės sąlygojo ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus nepatogumus. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1046-14), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 12 200 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo neilgą buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (28 paras) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 150 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.