- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-04
- Bylos Nr.
- 2-11009-454/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04720-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Luminor Bank“
- Advokatai
- Edita Bartulevičiūtė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Luminor Bank“ dėl neprotingai didelių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo pripažinti priskaičiuotas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas neprotingai didelėmis; sumažinti priskaičiuotas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki 2846,99 Eur (b. l. 3–8).
Ieškovė ieškinyje nurodė, ieškovė ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 30 d. tarp D. M. ir Nordea banko (dabar Luminor Bank AB) buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. KK 10/11/26SN. Šia sutartimi ieškovė gavo 18463,28 Eur dydžio kreditą. Kaip prievolės įvykdymo garantas, buvo įkeistas nekilnojamasis turtas: butas su rūsiu, esantis Kranto g. 64-39, Kauno m., Kauno m. sav., unikalus Nr. 1997-1010-3016-0036. Bankas nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Bankas kreipėsi į Vilniaus m. 2 notarų biuro notarą Rolandą Kirlį dėl vykdomojo įrašo išdavimo tam, kad skolos išieškojimas būtų nukreiptas pirmiausia į įkeistą turtą. Notaras 2012 m. rugsėjo 24 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlė išieškoti iš kredito gavėjos nurodytą skolą. Ieškovė kreipėsi į banką prašydama leisti jai dalimis dengti skolą. 2012 m. spalio 23 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. KK-65 2.5 p.; 2013 m. birželio 26 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. KK-89 2.5 p.; 2016 m. rugpjūčio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. KK-152 2.5 p. buvo nurodyta, kad skolininkui netinkamai vykdant susitarimo nuostatas, bus taikomas 16 proc. palūkanų skaičiavimas. Išieškojimas pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. vykdomąjį įrašą 2016 m. birželio 13 d. buvo perduotas antstolei Jurgitai Žilinskaitei, nors ieškovė pagal savo galimybes vykdė savo prievolę ir nuolat atlikdavo mokėjimus bankui. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais turėtų būti mažinamos įsipareigojimų nevykdymo 16 proc. palūkanos, yra pripažintinos nepagrįstomis. Atsakovė šiai dienai pagal kredito sutartį Nr. KK 10/11/26SN turi 15588,09 Eur reikalavimą, t. y. 5773,65 Eur negrąžinto kredito, 498,09 Eur palūkanų ir 9316,35 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ieškovės atžvilgiu. Akivaizdu, kad 5615,23 Eur negrąžinto kredito dalis yra ženkliai (ko ne dvigubai) mažesnė už 9316,35 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalį. Ieškovė bankui yra grąžinusi 12689,63 Eur kredito, bei sumokėjusi dalį palūkanų bei netesybų, tačiau atsakovei reiškiant 15588,09 Eur reikalavimą akivaizdžiai matosi, jog ieškovės įsipareigojimai sumažėjo vos 2875,19 Eur nuo gauto kredito sumos (18463,28 Eur). Paskolos sutartyje susitarė dėl 16 procentų dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų nuo negrąžintos sumos taikymo, o palūkanų, kaip kompensavimo priemonės, nenustatė. Netesybos šiuo atveju sudaro 9110,34 Eur, jos yra neprotingai didelės. Taigi darytina išvada, jog palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, mažintinos, nes minimalius kreditoriaus nuostolius šioje byloje užtikrina šalių sutartimi nustatyti delspinigiai nuo negrąžintos sumos. Priešingu atveju, t. y. priteisus ir delspinigius, ir kompensuojamąsias palūkanas, kreditoriui būtų sumokėta dviguba kompensacija už laiku negrąžintas lėšas ir taip būtų pažeistos skolininkės teisės ir teisėti interesai. 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma yra per didelė ir akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. Vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nustatyta 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų suma, kuri sudaro 9110,34 Eur, yra aiškiai per didelė, todėl mažintinos iki įstatyminės 5 proc. dydžio metinių palūkanų normos, tai yra iki 2846,99 Eur palūkanų sumos.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (b. l. 34–43).
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, kad kredito sutartis buvo pakeista 2011 m. birželio 3 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 11/06/14SA. Keičiant kredito sutartį ieškovė nekvestionavo sutarties sąlygų, neprašė jų pakeisti, išskyrus tik tai, kad prašė atidėti dalies įmokų mokėjimą į ateitį. Įstatymu leidėjas vartotojo atžvilgiu įtvirtino įstatyme 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 x 365). Tuo tarpu kredito sutartyje yra netgi 2,25 proc. mažesnės palūkanos nei leidžiama įstatymo. Šalys sutartyje susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio tuo atveju, jeigu ieškovė vėluos mokėti įmokas pagal grafiką ir šios palūkanos skaičiuojamos iki realaus įsiskolinimo padengimo. Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 p. aiškiai numatytos kompensacinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, o ne delspinigiai (delspinigių kredito sutartyje nėra numatyta). Ieškovė neįrodė, kad sutartyje numatytos kompensacinės palūkanos yra baudinės (netesybos). Pažymėtina, kad 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procentus (16 / 365). Taigi tokio palūkanų dydžio negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra kvalifikuotos kaip pagristos ir sąžiningos bei vartotojai neturi teisės išvengti prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovė neturi teisės ginčyti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, kadangi yra užtikrinusi kredito sutarties vykdymą hipoteka; kredito sutarties vykdymo laikotarpiu yra mokėjusi įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už mokėjimų vėlavimus; ieškovė patvirtino 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ne tik pradinėje kredito sutartyje, bet ir 2011 m. birželio 3 d. papildome susitarime; kredito sutartis yra nutraukta, tuo tarpu nutrauktos sutarties sąlygų modifikavimas yra negalimas. Bankas tinkamai ir aiškiai palūkanas už mokėjimų vėlavimus nurodė kredito sutartyje ir ši sąlyga ieškovei buvo žinoma. Kredito sutartyje nustatytos 16 proc. kompensacinės palūkanos neprieštarauja įstatymams, kadangi įstatymas leidžia susitarti dėl kitokio, nei įstatyme nurodytų palūkanų dydžio. Svarbu, kad sutartyje nustatytos palūkanos neprieštarautų sąžiningumo bei protingumo principams, o nagrinėjamu atveju jokių prieštaravimų minėtiems principams nėra. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo priversta kreiptis į banką dėl sutarties sudarymo, kad buvo verčiama sudaryti tokią sutartį, kad šalių sutartas kompensacinių palūkanų dydis neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir pan. Todėl ieškovė privalo vykdyti laisva valia prisiimtus įsipareigojimus. Po kredito sutarties nutraukimo yra skaičiuojamos tik 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, t. y. į šias palūkanas įeina ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurios nėra atskirai / papildomai skaičiuojamos. Ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, tame tarpe ir maržą, galėjo išlaikyti tik tinkamai ir griežtai laikydamasi mokėjimų grafiko. Paties ieškovės neteisėtas elgesys ir pažeidimai lėmė, kad ji neturi pagrindo dėl paties padarytų pažeidimų reikalauti mokėti tik mokėjimo funkciją atliekančias arba simbolines palūkanas. Jeigu ieškovė pažeidė mokėjimų grafiką (dėl to ginčo nėra), tai pradedant nuo pažeidimo dienos bankas turi teisę skaičiuoti ir reikalauti mokėti kompensacines palūkanas. Ieškovės prašomos patvirtinti 5 proc. metinės palūkanos (arba vos 0,013 proc. netesybos (5 proc. x 365)) visiškai neatitiktu banko interesų, kadangi bankas esant tokioms simbolinėms palūkanomis už mokėjimų vėlavimus niekada nebūtų suteikęs ieškovei kredito. Ieškovė negali naudotis banko pinigais be užmokesčio ar mokėdama simbolinę kainą ir, kad iš esmės jokios aplinkybės dėl kitos šalies (skolininko) turtinės padėties negali būti aiškinamos besąlygiškai skolininko, juolab pažeidusio įsipareigojimus ir labai ilgą laiką nepašalinusio pažeidimų, naudai. Kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų panaikinimas ar sumažinimas vos iki 5 proc. (per dieną 0,0136 proc.) paneigtų šalių sutarties laisvės principą, atsakovės interesų užtikrinimą bei suteiktų ieškovei galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis atsakovės pinigais už palyginti nedidelį simbolinį užmokestį. Ieškovė neįrodė, kad ieškovė įmokas mokėjo pagal grafiką, taigi, ieškovė nepaneigė to, kad kreditorius patyrė nuostolius, kurie sutarties prasme yra įtvirtinti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 p. ir kurių dydžio atsakovė neprivalo įrodinėti, o teismas neprivalo nustatinėti. Šalys buvo susitarusios, jog skolos grąžinimo susitarimuose nustatytais terminais ieškovei bus taikomas 5 proc. palūkanų dydis, bet tik tuo atveju, jeigu ji tinkamai ir laiku atliks mokėjimus pagal grafikus. Tačiau ieškovė tinkamai ir laiku savo įsipareigojimų nevykdė, todėl dėl jos pačios pažeidimų ir įsipareigojimų ignoravimo ieškovė neturi teisės reikalauti jai taikyti išimtines lengvatas ar leisti išvengti sutarties sąlygų vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
šalys 2010 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašę paskolos sutartį Nr. KK 10/11/26SN (b. l. 9–20). Šia sutartimi ieškovei buvo suteikta 18463,28 Eur vartojimo paskola. Kreditas buvo paimtas vartojimo poreikiams tenkinti (kredito sutarties specialiosios dalies 2.7 p.). Kredito sutartis buvo pakeista 2011 m. birželio 3 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 11/06/14SA. Ieškovė nuo pat kredito sutarties vykdymo pradžios praėjus keliems mėnesiams pažeidinėjo mokėjimų grafiką. Atsakovė kreipėsi į Vilniaus m. 2 notarų biuro notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo tam, kad skolos išieškojimas būtų nukreiptas pirmiausia į įkeistą turtą. Notaras 2012 m. rugsėjo 24 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlė išieškoti iš ieškovės skolą. Po sutarties nutraukimo ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama leisti jai dalimis dengti skolą. Šalys 2012 m. spalio 23 d. pasirašė skolos grąžinimo susitarimą Nr. KK-65, kurio preambulės pirmame punkte aiškiai konstatuota ir ieškovės patvirtinta, jog dėl jos pažeidimų kredito sutartis nutraukta bei buvo susitarta (2.1 p., 3.3 p.), kad iki 2013 m. balandžio 11 d. imtinai kas mėnesį ieškovė turi mokėti ne mažiau kaip 1 200,- Lt sumą ir jeigu tarpinių skolos sumų mokėjimo terminai bus pažeidžiami ilgiau kaip 5 dienas, atsakovė tęs išieškojimą per antstolį. Pagal 2013 m. birželio 26 d. skolos grąžinimo susitarimą Nr. KK-89, kurio preambulės pirmame punkte konstatuota ir ieškovės patvirtinta, jog dėl jos pažeidimų kredito sutartis nutraukta bei buvo sutarta (2.1 p., 3.3 p.), kad iki 2013 m. gruodžio 11 d. imtinai kas mėnesį ieškovė turi mokėti ne mažiau kaip 1 200,- Lt ir jeigu tarpinių skolos sumų mokėjimo terminai bus pažeidžiami ilgiau kaip 5 dienas, atsakovė tęs išieškojimą per antstolį. Taip pat 2016 m. rugpjūčio 2 d. skolos grąžinimo susitarimą Nr. KK-152, kurio preambulės pirmame punkte nurodyta ir ieškovės vėl patvirtinta, jog dėl jos pažeidimų kredito sutartis nutraukta bei buvo sutarta (2.1 p., 3.3 p.), kad nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2017 m. sausio 15 d. imtinai kas mėnesį ieškovė turi mokėti ne mažiau kaip 1 350,- Eur ir jeigu tarpinių skolos sumų mokėjimo terminai bus pažeidžiami ilgiau kaip 5 dienas, atsakovė tęs išieškojimą priverstine tvarka. Išieškojimas pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. vykdomąjį įrašą 2016 m. birželio 13 d. buvo perduotas antstolei vykdyti. Ieškovė ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 2 d. susitarė dėl skolos grąžinimo susitarimu Nr. KK-152, tai yra, atsakovė laikinai išieškojimo procesą sustabdė, bet 2017 m. gegužės 24 d. prašymu Nr. OUT-9209 vėl pakartotinai kreipėsi dėl išieškojimo veiksmų tęsimo. Kredito sutartis nutraukta nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d.
Paminėtos aplinkybės įrodinėjamos šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei 2018 m. vasario 7 d. įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo sprendimu.
Šiuo metu iš ieškovės išieškoma pagal nutrauktą kredito sutartį 5773,65 Eur negrąžinto kredito, 498,09 Eur palūkanų bei 9316,35 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Ieškovė sutinka dėl negrąžinto kredito sumos. Tačiau nesutinka su priskaičiuotomis įsipareigojimų nevykdymo palūkanomis, kurios beveik dvigubai didesnės už negrąžinto kredito dalį. Ieškovė mano, kad nustatyta 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma yra per didelė ir neprotinga. Todėl turėtų būti sumažinta iki 5 proc..
Iš byloje pateiktos kredito sutarties matyti, kad 16 proc. kompensacinės palūkanos jau buvo numatytos. Šios palūkanos yra skolininko vykdytinos prievolės dalis ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, tai yra, jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Kadangi ieškovė nevykdė prievolės laiku sumokėti įmokas bankui pagal kredito sutartį ir negrąžino bankui skolos, tokiu būdu ji ne tik didina skolą atsakovei, bet ir nepagrįstai naudojasi jos pinigais. Šalys kredito sutartyje susitarė dėl 16 proc. dydžio palūkanų mokėjimo ir ieškovė nuo pat kredito sutarties sudarymo momento neginčijo šių palūkanų dydžio, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo šalių susitarimo ir sumažinti šias palūkanas iki 5 proc.. Be to, 16 proc. metinės palūkanos per vieną dieną sudaro 0,043 proc., o toks palūkanų dydis nėra pripažintinas per daug didelis ar nesąžiningas. Priešingai, toks dydis laikytinas pagrįstu ir protingu, neigiamus mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo padarinius kompensuojančiu dydžiu. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažintina, jog ieškovė neįrodė atsakovės neteisėto praturtėjimo dėl ieškovei nustatytų palūkanų mokėjimo fakto. Pažymėtina, kad bankas yra finansų įstaiga, kuri turi užtikrinti viešąjį interesą – finansų sistemos stabilumą. Bankas sudarydamas sutartį su klientu, tikisi gauti ir nuolatines pajamas pagal kredito sutartyse ir palūkanų mokėjimo grafikuose nustatytus grafikus, kas leidžia užtikrinti stabilią finansų įstaigos veiklą. Todėl ieškovės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas, kuomet atsakovė negauna kiekvieną mėnesį nustatytų piniginių įplaukų, kuriuos galėtų naudoti savo veikloje ir gauti iš to finansinę naudą, niekaip negali būti pripažįstamas atsakovės praturtėjimu ar finansinės naudos turėjimu. Ne esminė ieškovės laikytina aplinkybė, jog tinkamas prievolės neįvykdymas buvo nulemtas aplinkybių, tai yra, pasaulinės nekilnojamojo turto rinkos krizės, kurios nepriklausė nuo ieškovės valios, kadangi kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita.
Ieškovė taip pat nurodė, kad ji kaip fizinis asmuo, sudarant kredito sutartį neturėjo galimybės derėtis dėl kredito sutarties atskirųjų sąlygų, todėl jai turėtų būti taikoma vartotojų apsauga, kadangi ir paties kredito paskirtis buvo nurodyta vartojimo poreikiams tenkinti. Su šia aplinkybe nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančios kredito sutarties, kurią pasirašė ieškovė ir atsakovė bei vėliau sudarytų papildomų susitarimų matyti, kad tiek kredito sutartyje, tiek papildomuose susitarimuose buvo nurodyta kredito suma bei valiuta, taip pat nurodyta metinė palūkanų norma, marža, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo metodas ir pan. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tiek kredito sutartis, tiek po to sekę papildomi susitarimai buvo aiškūs, informatyvūs ir suprantami ieškovei. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad ji neturėjo galimybės derėtis su atsakove dėl individualių kredito sutarties sąlygų. Tai paneigia ir papildomi susitarimai, kuriuose atsakovė, atsižvelgdama į ieškovės finansinę padėtį bei esamus įsipareigojimus, kiekvieną naują papildomą susitarimą sudarydavo tik įvertinus galimybes per sutartyje nustatytą terminą grąžinti visą kredito sumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė nėra vienintelis bankas, kuris teikia kredito paslaugas, todėl ieškovė turėjo galimybę rinktis kitą kredito įstaigą ir su ja derėtis dėl visų kredito sutarties sąlygų. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą sumažinti kredito sutartimi nustatytas 16 proc. dydžio procesines palūkanas iki 5 proc. (CK 6.228 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė šioje byloje patyrė 1366,71 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b. l. 161–165).
Ieškinį atmestus, atsakovės patirtos 1366,71 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš ieškovės, nes jos yra detalizuotos, pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 307 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei „Luminor Bank“, į. k. 112029270, 1366,71 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt šešis eurus 71 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.