- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- e2S-351-459/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-15476-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- UAB „Arimeira“, A. M.
- Trečiasis asmuo
- V. B.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Arimeira“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Arimeira“ ir A. M. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai kredito unijai „Naftininkų investicijos“ dėl paskolos sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo V. B.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000097 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000099 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000159 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalaujamoms sumokėti delspinigių sumoms ir įpareigoti perskaičiuoti delspinigius bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovės pateikė prašymą ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti paskolos sutartis Nr. 0000097, Nr. 0000099 ir Nr. 0000159.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-12-14 nutartimi prašymą atmetė. Nurodė, jog ieškovių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus. Nagrinėjamu atveju, kai ginčo šalis sieja sutartiniai santykiai, ieškovės savo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės reikalauja suvaržyti atsakovės galimybę įgyvendinti teises į skolos išieškojimą iš ieškovių. Tenkinus tokį ieškovių prašymą ir atsakovei uždraudus atlikti veiksmus, susijusius su šalių sudarytoje sutartyje jai suteiktų teisių įgyvendinimu, iš esmės būtų apribojamos atsakovės sutartinės galimybės imtis veiksmų, jei ieškovės nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus. Tokios laikinosios apsaugos priemonės iš esmės ribotų atsakovės teisę į interesų gynybą, nepriklausomai nuo jų teisinių pažeidimo pobūdžio, bei faktiškai atleistų ieškoves nuo bet kokių įsipareigojimų vykdymo. Taigi uždraudus atsakovei naudotis savo teisėmis pagal su ieškovėmis sudarytas sutartis ieškovėms būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti teise ir nevykdyti įsipareigojimų.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Arimeira“ pateikė atskirąjį skundą, juo prašo teismo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-14 nutartį. Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės neribotų ieškovių prievolės mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal sudarytas sutartis, o teismo draudimas nutraukti paskolos sutartis nevaržytų atsakovės teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pradelstų mokėjimų dalies pagal sutartį priteisimo arba ginti savo teises kitais būdais. Ieškovių kreditinių įsipareigojimų vykdymas yra užtikrintas didelės vertės nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl nėra pagrindo manyti, jog ieškovės būtų nepajėgios atlyginti nuostolių, susidariusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Uždraudus atsakovei vienašališkai nutraukti sutartis, būtų užtikrintas sutarčių tęstinumas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatleistų ieškovių nuo pareigos atlikti visus privalomus mokėjimus sutarties pagrindu. Teismo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas suponuoja prielaidą, kad ieškovės vengs vykdyti paskolos sutartį, nepagrįstas. Ieškovės neginčija pačio paskolos sutartis fakto – tik siekia pratęsti įsipareigojimų vykdymo terminą. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali vienašališkai nutraukti sutartis ir kreiptis dėl vykdomojo įrašo išdavimo, o tada teismo procesas apskritai netektų prasmės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovės, sudarydamos su atsakove paskolos sutartis, laisva valia sutiko mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius. Kadangi ieškovės laiku nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, atsakovė turi teisę skaičiuoti delspinigius. Ieškovės ieškinyje prašo sumažinti sutartyse numatytus delspinigių dydžius, nors pačios sutiko su delspinigių dydžiu ir laiku nevykdo prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, taigi ieškinys tikėtinai nepagrįstas.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė A. M. prašo atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, jog pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovės liausis vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog jei laikinąja apsaugos priemone atsakovė būtų įpareigota vienašališkai nenutraukti sutarčių, būtų užtikrintas sutartinių įsipareigojimų tęstinumas ir tai neatleistų nuo prievolės atlikti visus mokėjimus sutarties pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
LR civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus: laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jei asmenys, prašantys jas taikyti, tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, reiškiančiu, jog parenkamos tokios priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui turi reikšmės reikalavimo dydis, atsakovo turtinė padėtis ir kitos aplinkybės, kurias, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių laikinas pobūdis, svarba (užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą), taikymo aplinkybės (dažnai pačioje bylos proceso pradžioje klausimui išspręsti skirtos tik 3 dienos, neturima duomenų apie atsakovo turtinę padėtį) nulemia tai, kad jų taikymui pagrįsti teismų praktikoje keliami mažesni įrodymų pakankamumo reikalavimai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).
Nagrinėjamu atveju ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000097 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000099 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; sumažinti paskolos sutarties Nr. 0000159 3.1.1. punkte nustatytą delspinigių normą iki 0,02 proc., pakeičiant sutarties 3.1.1. punktą, įpareigoti atsakovę perskaičiuoti delspinigių sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki 2015-12-03; taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalaujamoms sumokėti delspinigių sumoms ir įpareigoti perskaičiuoti delspinigius bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti paskolos sutartis Nr. 0000097, Nr. 0000099 ir Nr. 0000159. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Visų pirma, pažymėtina, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį turi atlikti konkretaus teismo sprendimo konkrečioje byloje įvykdymo užtikrinimo funkciją ir negali būti perteklinės, nes tai prieštarautų ekonomiškumo ir teisingumo principui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo, principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Visi ieškinyje reiškiami reikalavimai šiuo atveju yra susiję su delspinigių pagal paskolos sutartis dydžiu, o kaip laikinąją apsaugos priemonę prašoma uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti sutartis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, kai ginčo šalis sieja sutartiniai santykiai, ieškovės savo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės reikalauja suvaržyti atsakovės galimybę įgyvendinti savo teises į skolos išieškojimą iš ieškovių. Tenkinus tokį ieškovių prašymą ir uždraudus atsakovei atlikti veiksmus, susijusius su šalių sudarytoje sutartyje jai suteiktų teisių įgyvendinimu, iš esmės būtų apribotos atsakovės sutartinės galimybės imtis veiksmų, jei ieškovės nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus. Tokios laikinosios apsaugos priemonės iš esmės ribotų atsakovės teisę į interesų gynybą, nepriklausomai nuo jų teisinių pažeidimo pobūdžio, bei faktiškai atleidžia ieškoves nuo bet kokių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovei draudžia atlikti veiksmus, susijusius su galimybe išsiieškoti skolą, ieškovėms nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovės teigia, jog tokia teismo išvada nepagrįsta, nes jos ir toliau ketina vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau, kita vertus, atskirajame skunde teigiama, jog atsakovė jau pateikė ieškovėms pranešimus, kad jei ieškovės nesumokės reikalaujamų sumų, atsakovė pasinaudos savo teise vienašališkai nutraukti sutartis. Delspinigiai pagal savo pobūdį yra tam tikra civilinės atsakomybės forma, taikytina tik esant sutartinių įsipareigojimų nevykdymo faktui, t. y. kitai šaliai pažeidus sutartį. Taigi teigdamos, jog atsakovė pranešimuose reikalauja sumokėti pagal sutarties nuostatas apskaičiuotus delspinigius ir ginčydamos tik apskaičiuotų delspinigių dydį, ieškovės iš esmės pripažįsta faktą, kad tinkamai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Esant tokiai situacijai, uždraudus atsakovei vienašališkai nutraukti sutartis, būtų nepagrįstai apribota jos teisė imtis veiksmų, siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus ir išsiieškoti skolą pagal sutartis. Kaip matyti iš paskolos sutarčių, kuriose numatytus delspinigių dydžius ginčija ieškovės, turinio, atsakovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį siejama su sutartinių įsipareigojimų pažeidimu, kai kredito gavėjai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tarp ieškovių prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo vienašališkai nutraukti sutartį ir būsimo teismo sprendimo šioje byloje nėra pakankamo priežastinio ryšio, be to, tokia laikinoji apsaugos priemonė sukurtų prielaidas pateisinti ieškovių sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti nutarties atskirojo skundo motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.