Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės G. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-995-123/2014 pagal ieškovo Ž. M. ieškinį atsakovei G. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Patenkinus ieškinį dėl turto atidalinimo, šalių nuosavybės teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, o tai reiškia, kad teismo sprendimas nereikalaus priverstinio vykdymo. Vadinasi, ieškinio reikalavimai (dėl turto atidalinimo) negali būti užtikrinami laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai;

2) Pareikštu ieškiniu ieškovas siekia atidalinti turtą, kuris jau yra padalintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutartimi nustatė, kad ieškovui Ž. M. ir atsakovei G. M. lygiomis dalimis (po ½) priklauso nuosavybės teisės į: 0,1563 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 0,1260 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 204,70 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);

3) Reiškiant ieškinį dėl bendraturčio turto dalies atidalinimo, vienas iš atidalijimo būdų gali būti kompensacijos priteisimas, tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą svarbiausia yra tai, kad bendraturčių valdomas turtas, jo neatidalijus, gali būti valdomas tik bendru sutikimu, todėl, esant nurodytam reikalavimui, nebuvo pagrindo taikyti atsakovės turto arešto. Kompensacijos dydis, jos pagrįstumas bus sprendžiamas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį, atsakovė prieš parduodama savo dalį apie tai turi pranešti ieškovui. Jei ieškovas nori atsidalinti turtą, tai jam niekas netrukdo to daryti. Jo (atsakovė) taip pat gali sutikti, jog namas ir sklypas būtų padalinti natūra;

4) Teismas, tenkindamas nepagrįstą ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo ne tik tą turtą, kurį atidalinti siekia ieškovas, bet ir kitą atsakovės asmeninį turtą ir net sąskaitą. Tokia teismo nutartis prieštarauja sąžiningumo principui;

5) Teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes turto areštas yra nesusijęs su ieškinio reikalavimais (atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės). Pritaikius jos (atsakovės) turto areštą, buvo pažeistas proporcingumo principas, nepagrįstai suvaržytos jos (atsakovės) teisės. Pritaikyti apribojimai suteikė ieškovui nepagrįsto pranašumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Šios apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino šias sąlygas (preliminarų ieškinio pagrįstumą bei tikėtiną grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, jeigu sprendimas būtų palankus ieškovui), todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingas išvadas, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Tikėtino pagrindimo sąvoka teismų praktikoje aiškinta ne kartą. Toks reikalavimas reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-364/2012, 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011). Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškinio reikalavimai buvo pagrįsti ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei rašytiniais įrodymais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareikštas ieškinys buvo akivaizdžiai nepagrįstas, ir tuo pagrindu teismas neturėjo teisės taikyti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 str. 1 d.). Kaip ieškinio nepagrįstumą apeliantė nurodė tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovas siekia atidalinti turtą, kuris jau yra atidalintas įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartimi. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2013 kasacinis teismas išnagrinėjo tų pačių šalių ginčą dėl santuokoje įgyto turto dalybų sutarties pripažinimo negaliojančia. Priimta nutartimi kasacinis teismas taip pat pripažino, kad ieškovas Ž. M. turi nuosavybės teisę į ½ dalį 0,1563 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,1260 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 204,70 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). Nuosavybės teisę į likusią šio turto dalį (1/2) turi apeliantė G. M. Taigi tokio teismo sprendimo pagrindu ieškovas Ž. M. ir atsakovė G. M. buvo pripažinti ginčo turto bendraturčiais (bendrasavininkais), o kiekvienam tenkanti turto dalis sudaro ½ dalį šio turto. Priešingai nei teigia apeliantė, kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas šalių, kaip bendraturčių, turimo turto atidalinimo klausimas (CK 4.80 str.). Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo tokio bendro turto atidalinimo, o tokią bendraturčio teisę nustato CK 4.80 straipsnis. Pareikštas ieškinys įrodo, jog šalys nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo (CK 4.75 str.). Įvertinus aplinkybes, kad įrodymų, jog ieškovo pareikštas ieškinys dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.) ar ieškovo siūlomas atidalinimo būdas (atsakovei paskiriant didesnę turto dalį, o ieškovui už tai priteisiant 300 000 Lt kompensaciją) yra akivaizdžiai nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta, todėl nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada dėl prielaidos priimti ieškovui palankų teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas, bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo būdas, įskaitant klausimą dėl kompensacijos dydžio, bus sprendžiami bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, nenustačius akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo bei esant kitai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai (nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas), teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Byloje esančių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra reali grėsmė, jog ieškovui palankus teismo sprendimas (jo dalis) gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas. Tokią išvadą suponuoja byloje nustatytos aplinkybės, jog 2013 m. birželio 11 d. atsakyme į gautą pasiūlymą apeliantė G. M. nurodė, jog neturėtų galimybės sumokėti ieškovui 200 000 Lt kompensacijos (15 b. l.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio kaina sudaro 300 000 Lt, tačiau, pateikdama atskirąjį skundą, apeliantė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, kad ieškinio suma, sudaranti 300 000 Lt, atsižvelgiant į apeliantės turimą nuosavybės teise turtą ar gaunamas pajamas, jai nėra didelė (CPK 12 str., 178 str., 338 str.). Nesant tokių duomenų, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad apeliantė nepaneigė, jog grėsmės įvykdyti galbūt ieškovui palankų teismo sprendimą nėra.

Apeliantė teigia, kad teismui priėmus sprendimą šioje byloje, šalių nuosavybės teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, o tai reiškia, kad teismo sprendimas nereikalaus priverstinio įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokio pobūdžio bylose (dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės) paprastai nereikalingas priverstinis teismo sprendimas įvykdymas, tačiau tai savaime nereiškia, kad ir šioje byloje tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, atsakovė geranoriškai jį įvykdys. Pažymėtina, kad pareikštu ieškiniu ieškovas prašo atidalinti turtą iš bendro su atsakove turimo turto tokiu būdu, kad atsakovei būtų priskirtina didesnė turto dalis (namas su žemės sklypu), o už tai ieškovui būtų kompensuojama, priteisiant 300 000 Lt iš atsakovės. Atsakovei geranoriškai nevykdant teismo sprendimo dalies dėl priteistos kompensacijos, teismo sprendimas vykdomas priverstinai.

Ekonomiškumo principas lemia tai, kad teismas gali taikyti tokias priemones, kurios atitinka pareikštus materialius reikalavimus, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą (CPK 145 str. 2 d.). Apeliantė ginčija teismo nutartį ir tuo pagrindu, kad, jos vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka byloje pareikštų reikalavimų (reikalavimo atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės), todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė proporcingumo principą, nepagrįstai suvaržė atsakovės teises. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareikštu ieškiniu be pagrindo reikalavimo atidalinti turtą, esantį bendrąją daline nuosavybe, buvo pareikštas ir išvestinis (turtinis) reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovės 300 000 Lt kompensacijos už tenkančią didesnę turto dalį, todėl sprendžiama, jog byloje pritaikytos prevencinio pobūdžio priemonės (atsakovės turto areštas, neviršinat 300 000 Lt) atitinka ieškinio dalyką (reikalavimą dėl tokio dydžio kompensacijos priteisimo) ir nepažeidžia proporcingumo principo (CPK 145 str. 2 d.). Proporcingo principo nepažeidžia ir kita apeliantės nurodyta faktinė aplinkybė, jog skundžiama nutartimi buvo areštuotas ginčo turtas ir kitas atsakovės turtas. Priešingai, esant tokioms faktinėms aplinkybėms (tokių įrodymų byloje nepateikta), jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo areštuotas ginčo turtas ir kitas atsakovės turtas, nepažeidžiant teismo nutartimi nustatytų apribojimų (arešto masto, areštuotino turto eiliškumo), buvo realiai užtikrintas ieškovui tikėtina palankaus teismo sprendimo įvykdymas, sudarant sąlygas jį kuo greičiau įvykdyti.

Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, apeliantei neužkirsta galimybė kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Tam, kad apeliantė išvengtų arba maksimaliai sumažintų neigiamas pasekmes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ji turi ir kitų procesinių galimybių, t.y. prašyti pakeisti turtui taikytas apsaugos priemones kitomis, įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą ir kt. (CPK 148 str.).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Atskirojo skundo argumentais skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.