Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-12 · Civilinė byla Nr. 2S-908-798/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-12
Bylos Nr.
2S-908-798/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01677-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Antanas Rudzinskas
Atsakovas
UAB „Vileksa“
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-908-798/2013Teisminio proceso Nr.2-68-3-01677-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.3.; 110.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vileksa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MS Transport“ ieškinį atsakovui UAB „Vileksa“ dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo UAB „MS Transport“ ieškinys atsakovui UAB „Vileksa“ dėl skolos priteisimo. Ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti atsakovui priklausantį turtą ar pinigines lėšas ieškinio ribose ir tokiu būdu užtikrinti ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 25 d. nutartimi prašymą tenkino, areštavo atsakovo UAB „Vileksa“ nuosavybės teise priklausantį 17 609,28 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, buvo leista iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei ieškovu, ieškovo ieškinio reikalavimui užtikrinti. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Vileksa“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį, o nesant pagrindo tai padaryti, pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtkrinimą. Pasak apelianto, ieškovas savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė aplinkybių, kurios gali kelti grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo ivykdymui. Taip pat ieškovas nenurodė jokių faktų, kad yra tikimybė, jog atsakovas galėtų slėpti pinigines lėšas ir perleisti turtą tretiesiems asmenims. Apelianto teigimu, vien tai, kad jis neįvykdė prievolės ir vengia ją įvykdyti, negali būti pagrindas išvadai, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atsakovas pažymi, kad ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Apelianto nuomone, ieškovo argumentai, kad jam ieškinio suma yra didelė, nepagrįsti, nes UAB „Vileksa“ yra pelningai dirbanti ir turtą didinanti įmonė. Šiems savo teiginiams pagrįsti apeliantas pateikė balansus ir pelno-nuostolių ataskaitas. Pasak atsakovo, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų apsunkintas atsakovo darbas, atsakovas patirtų didelių nuostolių. Apeliantas pažymi, kad teismas, vadovaudamasis CPK 146 str., nepareikalavo iš ieškovo pateikti atsakovo nuostolių užtikrinimo.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „MS Transport“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad sunku vertinti apelianto pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, kadangi jų patikimumas nėra patvirtintas jokia objektyvia aplinkybe. Tai išimtinai vien pačio atsakovo sudaryti dokumentai, nepatvirtinti nei mokestines ataskaitas priimančių/tikrinančių institucijų, nei kokio trečiojo asmens, kurio objektyvumu nors iš dalies būtų galima vadovautis. Taip pat ieškovas atkreipia dėmesį, kad pateiktos finansinės ataskaitos atspindi aštuonių mėnesių senumo įmonės finansinę padėtį, todėl lieka neaišku, kokia atsakovo finansinė padėtis yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Be to, atsakovas pažymi, kad CPK 146 str. numato, kad teismas savo iniciatyva gali pareikalauti iš ieškovo pateikti atsakovo nuostolių užtikrinimą, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą, o nagrinėjamu atveju viešasis interesas neįžvelgtinas. Ieškovas pabrėžia, kad nors atsakovas ir deklaruoja apie galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau pats prašymo dėl nuostolių užtikrinimo pateikęs nėra. Be to, ieškovas teismui pateikė antstolio Daliaus Traigio raštą, kuriame antstolis nurodo, kad pradėjus vykdyti Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. sausio 25 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Vileksa“ atžvilgiu, nebuvo rasta nei piniginių lėšų, nei turto, registruotino VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“. Ieškovo nuomone, ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, numatyti CPK 144 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Vileksa“ atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju iš atsakovo prašoma priteisti suma sudaro 17 609,28 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto argumentus, kad nurodyta suma jam nėra didelė. Kaip ir pastebėjo ieškovas, apeliantas pateikė teismui finansines ataskaitas, kurios atspindi aštuonių mėnesių senumo įmonės finansinę padėtį, apie dabartinę įmonės finansinę padėtį duomenų į bylą nėra pateikta. Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o atsižvelgiant į bylos medžiagą, manytina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tai patvirtina ir ieškovo su atskiruojuo skundu pateiktas antstolio Daliaus Traigio raštas, kuriame nurodoma, kad pradėjus vykdyti Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. sausio 25 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Vileksa“ atžvilgiu, nebuvo rasta nei piniginių lėšų skolininko vardu registruotose banko sąskaitose, nei turto, registruotino VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ (b.l. 31). Taigi, jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012).

Be to, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartis paliktina nepakeista. (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas