Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažinta kalta, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 str., 307 str. 2 d., ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. - laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. (dėl I. V. pardavimo) pripažintas kaltu ir nuteistas Ž. S. , taip pat Ž. S. išteisintas dėl I. M. pardavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str., o P. Š. išteisintas dėl I. M. pirkimo pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteista už tai, kad 2003 m. lapkričio mėn. pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš Ž. S. ir M. N. , kuriam pasislėpus byla išskirta į atskirą tyrimą, už 150 eurų nupirko I. V. , turėdama tikslą išvežti ją į užsienį dirbti prostitute bei iš to gauti turtinės naudos, t.y. V. R. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 str.

V. R. taip pat nuteista už tai, kad 2003 m. lapkričio mėn. pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, I. V. sutinkant važiuoti į užsienį dirbti prostitute, nuvežė ją į Kauną, nupirko autobuso bilietą į Belgiją, davė 50 litų kelionės išlaidoms ir nurodė, kad I. V. turės nuvažiuoti į tyrimo nenustatytą Belgijos miestą, kur ją pasitiks V. R. žinomi asmenys ir nuveš ją į barą, kuriame pastaroji turės dirbti prostitute, t.y. V. R. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį, išteisinant ją dėl nusikaltimų, dėl kurių ji pripažinta kalta ir nuteista. Nurodo, jog apygardos nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neištyrus visų bylos aplinkybių. Skunde pabrėžia, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu ji nepripažino savo kaltės. Tvirtina, jog buvo apgauta Ž. S. ir M. N. , nežinodama tikrųjų aplinkybių ji padėjo nepažįstamai merginai išvažiuoti į Belgiją, tačiau pabrėžia buvusi įsitikinusi, kad ši mergina dirbs namų šeimininke, o ne užsiims prostitucija. Apeliantės įsitikinimu, Ž. S. ir M. N. tiesiog pasinaudojo, o vėliau, norėdami sušvelninti savo atsakomybę, kaip bendrininkę nurodė ją. Teigia, kad neįrodyta, kam ji pardavė I. V. , nenustatyti ryšiai tarp jos ir nukentėjusiosios sutenerių užsienyje. Skunde pažymi teismo metu sužinojusi, jog nors I. V. jai ir nesakė, tačiau buvo suinteresuota išvykti į užsienį dirbti prostitute, o išvežimą organizavo Ž. S. , M. N. bei kiti asmenys, o, norėdami išvengti bet kokių įtarimų, paprašė, kad ji palydėtų I. V. iki autobuso, išvykstančio į Belgiją. Apeliantės tvirtinimu, jos nežinojimą apie I. V. ketinimą užsiimti prostitucija įrodo ta aplinkybė, kad ją palydėjus iki į Belgiją išvykstančio autobuso, pastaroji po kelių dienų atsidūrė Norvegijoje. Nurodo esanti siuvėja, viena augina vaiką, kadangi vyras atlieka laisvės atėmimo bausmę. Taip pat pažymi, kad po 2005 m. sausio mėn. atliktos operacijos jos sveikatos būklė nėra gera, todėl ji tiesiog negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, be to, niekas nepasirūpintų ir jos mažamečiu sūnumi.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė nuteistosios skundą atmesti, nuteistoji V. R. ir jos gynėjas prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą.

Nuteistosios V. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad V. R. , turėdama tikslą gauti turtinės naudos, nupirko I. V. tikslu išvežti ją į užsienį dirbti prostitute. Po to, nuvežusi ją į Kauną, davė 50 Lt kelionės išlaidoms, nupirko bilietą ir, įsodinusi į autobusą, vykstantį į Amsterdamą, nurodė, kad turės nuvažiuoti į Belgiją – ten ją pasitiks žinomi asmenys, nuveš į barą, kuriame dirbs prostitute.

Apeliantė, nesutikdama su apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prašydama ją išteisinti teigia, jog nuosprendis priimtas neištyrus visų bylos aplinkybių, tačiau pati nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes papildomai reikėtų ištirti. Su tokiu skundo argumentu kolegija nesutinka.

Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padarytu įrodymų įvertinimu, pateikia savo įvertinimo versijas, pagrįstas jos subjektyviu įsitikinimu. Tai nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Nuosprendyje įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismas nurodė, kodėl patikėjo Ž. S. ir M. N. parodymais, o V. R. parodymus atmetė.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ją apgavo Ž. S. ir M. N. : nežinodama tikrųjų aplinkybių, ji tik padėjo nepažįstamai merginai išvažiuoti į Belgiją, o kad ji ten dirbs prostitute, nuo jos nuslėpė, nes faktinės bylos aplinkybės rodo ką kita:

Kito nuteistojo Ž. S. parodymais nustatyta, kad jo ir M. N. pažįstamai I. V. sutikus dirbti užsienyje prostitute, abu su M. N. nutarė ją parduoti: iš pradžių P. Š. , o kai jam ši nepatiko, pastarąją nuvežė į Telšius. M. N. nusivedė I. V. pas V. R. , gyvenančią (duomenys neskelbtini) ir pardavė už 150 eurų. Pinigus abu pasidalijo, dalį nunešė I. V. motinai.

Viso proceso metu Ž. S. davė kategoriškus ir nuoseklius parodymus apie I. V. pardavimo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti ir ištirti M. N. (b.l. 49-50, t. 2), pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo ir kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta (b.l. 144-145, t. 2) parodymai. Jais nustatyta, jog jis kartu su Ž. S. pardavė I. V. už 150 eurų V. R. . Pagarsinus M. N. parodymus BPK 276 str. 3 d. nuostatos nebuvo pažeistos, o įrodymai teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti prisilaikant BPK 20 str. 4 d., 5 d. reikalavimų.

Ž. S. ir M. N. įrodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie atitinka kitiems bylos duomenims, iš dalies ir V. R. parodymams bei patvirtina nustatytas faktines bylos aplinkybes.

V. R. , nesutikdama su nuteisimu, savaip interpretuoja M. S. ir M. N. parodymus nurodydama skirtingas I. V. išvežimo į užsienį aplinkybes.

Duomenų apie tai, kad Ž. S. ir M. N. turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąją, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė prieštaringas išvadas: iš pradžių dėstydamas įrodymus dėl pripažintų nusikalstamų veikų, nurodė, jog V. R. teisme prisipažino kalta iš dalies ir paaiškino, kokius ji atliko veiksmus, tačiau po to tuoj pat tvirtina, kad ji savo kaltę neigia.

Tikslu pašalinti šiuos prieštaravimus, kolegija atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąją V. R. . Iš jos paaiškinimų kolegijos posėdyje, matyti, jog nuteistoji pripažįsta iš esmės visus veiksmus, atliktus dėl I. V. išvežimo dirbti į Belgiją, tačiau neigia žinojusi, kad ji ten dirbs prostitute. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog V. R. pripažino esmines bylos aplinkybes. Iš jos parodymų, duotų teismo posėdyje matyti, kad ji pergyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos ir gailisi, ir atsižvelgus į aukščiau išdėstytus motyvus, kolegija tai pripažįsta V. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nors savo skunde apeliantė ir teigia, kad nenustatyta, kam ji užsienyje pardavė I. V. , nenustatyti jos ryšiai su nukentėjusiosios suteneriais užsienyje, tačiau bylos duomenys rodo, kad ji pati skambino į Belgiją F. F., iš kurio sužinojo, kad I. V. išties atvyko. Nors I. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė, tačiau tai turėjo įtakos teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus. Jos parodymai patvirtina M. N. ir Ž. S. aiškinimą, kad I. V. , savo noru sutikusi dirbti prostitute, tuo tikslu V. R. ir buvo išgabenta į Belgiją. Ta aplinkybė, kad I. V. iš ten tuoj pat buvo nuskraidinta lėktuvu į Norvegiją, Oslo miestą, nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 str. 2 d. kvalifikavimui neturi jokios reikšmės.

Nors teismas nuosprendyje nenurodė, pagal kurią įstatymo, numatyto BK 147 str. redakciją ji nubausta, tačiau matyti, kad jai buvo taikytas senas įstatymas, galiojęs iki 2005 m. birželio 30 d., nes nusikalstama veika padaryta 2003 m. lapkričio mėn. pabaigoje.

Naujojo BK 147 str. dispozicija yra išplėsta ir nurodyta visa eilė objektyviųjų veiksmų, būdingų šiai veikai, tačiau naujasis baudžiamasis įstatymas nepanaikino veikos nusikalstamumo, todėl kolegija laiko, kad šis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. , neturėdama darbo ir lėšų vaikų išlaikymui, pati prašėsi padėti išvykti į užsienį dirbti prostitute. Nuosprendyje konstatuojama, jog I. V. asmenybė įtakojo nusikaltimo padarymui, todėl kolegija laiko, jog veikos padarymui įtakos išties turėjo provokuojantis I. V. elgesys ir tai pripažįstama nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Iš kolegijai pateiktos charakteristikos matyti, kad V. R. dirba uždaroje akcinėje bendrovėje ,,RECHA“ rūšiuotoja. Pažyma apie šeimos sudėtį patvirtina, kad ji augina sūnų Tadą, gimusį (duomenys neskelbtini)., o iš kitos pažymos apie laisvės atėmimo bausmės atlikimą seka, kad V. R. vyras nuteistas ir atlieka bausmę, kurios pabaiga – 2010-11-27. Kadangi V. R. išlaiko mažametį sūnų ir nėra kam jį prižiūrėti, yra nustatytos jos atsakomybę dvi lengvinančios aplinkybės, yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta straipsnių sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas.

Kolegija įvertina išimtinai teigiamą V. R. asmenybės charakteristiką iki veikų padarymo, tai kad jos nusikaltimams didelės įtakos turėjo kitų asmenų, t.y. nuteistojo šioje byloje Ž. S. , anksčiau teisto 5 kartus, tame tarpe ir už prekybą žmonėmis bei už įtraukimą į prostituciją ir M. N. vaidmuo.

Atkreipiamas dėmesys, jog V. R. , darydama nusikalstamas veikas, iš to jokių pajamų ar turtinės naudos negavo.

Kolegija laiko, kad V. R. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui, bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nurodytiems BK 54 str. 2 d. bei bausmės paskirčiai – BK 41 str.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprend ž i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį V. R. atžvilgiu pakeisti.

V. R. pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes: prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, gailėjimąsi ir kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys.

V. R. taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. paskirti laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti V. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

V. R. be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios negali keisti gyvenamosios vietos.

Įpareigoti V. R. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.