- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-23
- Bylos Nr.
- 2S-2208-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Pareiškėjas
- Ž. R.
- Kreditorius
- AB „Swedbank“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Ž. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15625-638/2013 pagal pareiškėjos Ž. R. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui R. B., išieškotojui AB „Swedbank“ dėl antstolio veiksmų ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
pareiškėja 2013-07-19 antstoliui R. B. padavė skundą, prašydama pripažinti neteisėtu antstolio 2013-07-19 patvarkymą, kuriuo antstolis realiai rinkos vertei vykdomojoje byloje nustatyti atsisakė skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, kurią ji sutiko apmokėti savo lėšomis. Vykdomojoje byloje ketinamas parduoti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui A. R. priklausantis turtas – 0,2550 ha ploto žemės sklypas su pastatu–gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Antstolis, atsižvelgdamas į turto vertės ekspertizę, nepagrįstai nustatė pradinę varžytynių kainą 508 000 Lt. Dėl ekspertizės akto išvados pareiškėja pateikė prieštaravimus, prašydama skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, tačiau antstolis prieštaravimus atmetė ir atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. Eksperto nustatyta kaina yra aiškiai per maža ir neatitinka dabartinių rinkos kainų. Turto vertės nustatymo ekspertizė atlikta nekokybiškai: parinkti netinkami objektai verčių palyginimui, yra vienas kitam prieštaraujančių teiginių, išvada nemotyvuota, neišsami, nurodyta turto vertė priverstiniam pardavimui smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Antstolis, privalėdamas užtikrinti sandorio, kurio metu bus parduotas pareiškėjos turtas, teisėtumą, turėjo neapsiriboti ekspertizės išvada ir papildomais įrodymais nustatyti turto rinkos vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Antstolis R. B. 2013-07-19 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad ekspertizė yra atlikta tinkamai ir jos aktas abejonių nekelia; ekspertizės ataskaitos 17 lape pateikta lentelė Nr. 3, iš kurios matyti, kad trys lyginamieji objektai buvo parinkti tinkamai – jie yra toje pačioje (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje arba netoli nuo vertinamojo objekto; kitoje lentelėje Nr. 2 yra pateikti 7 lyginamieji objektai, kurie visi yra toje pačioje 16.4 zonoje, todėl palyginimas buvo galimas ir tinkamas; ekspertas pateikė išvadą apie turto rinkos vertę, o ne vertę priverstiniam pardavimui; vienas kitam prieštaraujančių teiginių ekspertizės akte nėra.
Kauno apylinkės teismas 2013-08-08 nutartimi atmetė pareiškėjos Ž. R. skundą dėl antstolio R. B. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0085/12/02308. Teismas nustatė, kad antstolis R. B. 2012-11-16 patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0085/12/02308 priėmė vykdyti išieškotojo AB „Swedbank“ 2012-11-15 pateiktą vykdomąjį įrašą Nr. 3-6244, kurį išdavė 2012-10-08 Vilniaus m. 2-asis notarų biuras dėl 781 539,23 Lt sumos ir palūkanų, numatytų Sutartyje, bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo solidariai iš skolininkų A. R. ir Ž. R. (vykdomosios bylos Nr. 0085/12/02308 l. 22). Antstolis, vykdydamas išieškojimą, 2013-02-11 turto arešto aktu areštavo skolininkams Ž. R. ir A. R. priklausantį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkio pastatą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Turto vertei nustatyti antstolis 2013-02-11 patvarkymu paskyrė turto įvertinimo ekspertizę; ekspertas įvertino turtą 508 000 Lt. Skolininkė 2013-07-19 pateikė prieštaravimus dėl ekspertų nustatytos turto vertės, prašydama skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, nurodydama iš esmės analogiškus motyvus kaip ir skunde. Antstolis 2013-07-19 patvarkymu atsisakė tenkinti skolininkės prieštaravimus.
Teismas sprendė, kad antstolis pagrįstai neskyrė pakartotinės ekspertizės. Antstolis nustatė parduodamo turto rinkos vertę, todėl teismas laikė nepagrįstus argumentais, kad yra nustatyta vertė priverstiniam pardavimui. Pareiškėja nenurodė, kokie konkrečiai ekspertizės akto teiginiai yra tarpusavyje prieštaraujantys ar nesuderinami. Vertinamas turtas buvo lyginamas su tinkamais objektais, nes parinktieji lyginimui objektai buvo iš tos pačios nekilnojamojo turto vertės zonos, tos pačios rūšies, panašios statybos metų. Teismo nuomone, pareiškėja taip pat nenurodė, į kokius antstolio klausimus ekspertas neatsakė arba atsakė nepilnai, kad reikėtų skirti papildomą ekspertizę. Teismo nuomone, pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, kad turtas įvertintas netinkamai ir kad yra pagrindas paskirti pakartotinę ar papildomą turto vertės ekspertizę.
II. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 16–17) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-08-08 nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – skundą tenkinti. Pareiškėja su priimta nutartimi nesutinka, laiko ją nepagrįsta ir naikintina. Pagrindinis motyvas, kurio pagrindu pareiškėjos skundas atmestas, yra ekspertizės metu realiai ir teisingai nustatyta priverstiniam pardavimui skirto turto vertė. Pagal CPK 700 straipsnį turto pardavimas iš varžytynių yra procesinė turto realizavimo forma. Tai reiškia, kad turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka ir tokiu perleidimu siekiama gauti lėšų atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Šiuo procesiniu veiksmu nuosavybės teisių apsauga užtikrinama turto pardavimą varžytynėse vykdant pagal šiam veiksmui nustatytus įstatymo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008). CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003-04-03 red.) 2 straipsnio 12, 13 dalių nuostatas rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų. CPK 681 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taigi teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, kad, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą ją priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą. Apie būtinumą tokiais atvejais paisyti tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų yra pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, judgement of 10 July 2007, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2009). Kaip pareiškėja nurodė savo skunde, nustatant areštuoto turto vertę antstolis neturėjo apsiriboti vien ekspertizės aktu, o privalėjo papildomais įrodymais nustatyti areštuoto turto vertę. Išvada darytina iš to, kad ekspertizės akte apskritai neišdėstyta išvados apie parduodamo turto vertę, o duodama išvada apie turto vertę priverstiniam pardavimui. Tokiu būdu atsiranda kelios areštuoto ir parduodamo iš varžytynių turto kainos versijos: eksperto, vidutinė rinkos ir priverstinio pardavimo rinkos kaina. Vykdymo proceso praktika rodo, kad areštuoto turto vertė priverstiniam pardavimui yra daug mažesnė, negu vidutinė rinkos kaina. Iš vykdomosios bylos matyti, kad antstolis netyrė ir nevertino šios aplinkybės. Darytina išvada, kad areštuoto turto rinkos vertei nustatyti turi būti skiriama papildoma ar pakartotinė ekspertizė. Susipažinus su ekspertizės išvada matyti, kad visiškai nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktiniui priklausančioje namų valdoje randasi statiniai, kuriuos galima suformuoti kaip atskirą turtinį vienetą ir realizuoti atskirai, gavus kreditoriaus sutikimą. Pertvarkius nurodytus statinius galima suformuoti atskirą namų valdą su atskiru gyvenamuoju namu arba net kotedžu. Padalinus namų valdas, inventorizavus, nustačius jų vertes, o vėliau jas realizavus, būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi. Iš vykdomosios bylos matyti, kad paisomi kreditoriaus, bet visiškai ignoruojami skolininko interesai, taip pažeidžiant interesų pusiausvyrą. Pareiškėja nevengia prievolės atsiskaityti su kreditoriumi, tačiau dėl šiuo metu ypač nepalankiai susiklosčiusios situacijos, o ir dėl jai nepalankių sprendimų negali tinkamai vykdyti kreditoriaus reikalavimus. Darytina išvada, kad teismas, spręsdamas pareiškėjos skundą, pilnai neištyrė vykdomojoje byloje surinktų įrodymų, ko pasėkoje atmetė pareiškėjos skundą.
Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Kauno apylinkės teismas 2013-08-08 nutartimi išnagrinėjo pareiškėjos Ž. R. skundą dėl antstolio 2013-07-19 patvarkymo, kuriuo antstolis atsisakė skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę įvertinti pareiškėjos (skolininkės) nekilnojamąjį turtą – 0,2550 ha ploto žemės sklypą su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, ir pripažino, kad pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, kad turtas įvertintas netinkamai ir kad yra pagrindas paskirti pakartotinę ar papildomą turto vertės ekspertizę.
Pagal CPK 681 straipsnio 4 dalį, jeigu turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Antstolis eksperto nustatyta turto verte privalo vadovautis, kadangi turto vertinimo ekspertizes atlieka turto vertinimo kvalifikaciją turintys turto vertintojai. Papildoma ar pakartotinė ekspertizė turto vertei nustatyti antstolio gali būti skiriama tik esant išieškotojo ar skolininko motyvuotiems prieštaravimams dėl ekspertizės išvadų (CPK 682 str. 2 d.). 2013-05-13 patvarkymu ,,Dėl areštuoto turto vertės nustatymo“ antstolis, vadovaudamasis UAB „Robinta“ atliktu nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. 0037-2013, 0,2550 ha ploto žemės sklypą su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, įvertino 508 000 Lt. Pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, o antstoliui 2013-07-18 patvarkymu atsisakius jos skundą tenkinti, 2013-07-19 pateikė prieštaravimus (vykdomosios bylos l. 127–129). Tiek prieštaravimuose, tiek skunde dėl antstolio veiksmų, tiek atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad nustatant areštuoto turto vertę antstolis neturėjo apsiriboti vien ekspertizės aktu, o privalėjo papildomais įrodymais nustatyti areštuoto turto vertę. Jos nuomone, ekspertizės akte apskritai neišdėstyta išvados apie parduodamo turto vertę, o duodama išvada apie turto vertę priverstiniam pardavimui, tokiu būdu atsiranda kelios areštuoto ir parduodamo iš varžytynių turto kainos versijos: eksperto, vidutinė rinkos ir priverstinio pardavimo rinkos kaina.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antstolio veiksmai byloje nagrinėjamu atveju buvo teisėti, visiškai atitiko CPK 681 straipsnio nustatytus reikalavimus, todėl apeliantės skundo argumentai, jog antstolis neturėjo apsiriboti vien ekspertizės aktu, o privalėjo papildomais įrodymais nustatyti areštuoto turto vertę, atmestini. Pažymėtina, jog apeliantė nei teikdama prieštaravimus, nei teikdama skundą dėl antstolio veiksmų, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių argumentų, kodėl UAB „Robinta“ ekspertizės išvadoje nurodyta turto vertė turėtų būti laikoma neteisinga ir neatspindinčia rinkos vertės bei keliančia abejonių, taip pat nepateikė ir įrodymų, kad UAB „Robinta“ atlikta ekspertizė būtų ydinga, prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams ar ja būtų nustatyti ne turto rinkos, bet kokia nors kita vertė. Išvadoje aiškiai nurodyta, kad 0,2550 ha ploto žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, rinkos vertė, apskaičiuota lyginamuoju vertės metodu, vertinimo dienai (2013-04-10) yra 508 000 Lt (vykdomosios bylos l. 88–89). Be to, kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančio hipotekos lakšto, šalys 2006 metais susitarė, kad įkeičiamo turto vertė 855 000 Lt, o Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2006-11-22 buvo 504 176 Lt (vykdomosios bylos l. 2–3, 67–69). Turto įvertinimas buvo atliktas iki ekonominės krizės kilimo Lietuvoje, todėl šiais duomenimis antstoliui nebuvo pagrindo vadovautis.
Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai dėl neištirtų vykdomojoje byloje surinktų visų įrodymų. Pareiškėjos 0,2550 ha ploto žemės sklypas su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, buvo įvertinti atlikus ekspertizę kvalifikuoto eksperto lyginamuoju metodu, atsižvelgiant į jau parduotus gyvenamuosius namus tame pačiame gyvenamajame rajone (vienas iš jų – toje pačioje (duomenys neskelbtini), kurioje vertinamas pareiškėjos turtas, likę du – kitose Kauno ir Kauno rajono vietovėse, kurios nėra tolimu atstumu nuo vertinamo turto). Pažymėtina, kad vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų – vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės (CPK 682 str. 2 d.), kitas pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 str. 1 d., CPK 682 str. 3 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir, kilus abejonių dėl ekspertizės akto, privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008; 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010).
Nagrinėjamu atveju išieškotojas prieštaravimų dėl UAB „Robinta“ nustatytos ginčo žemės sklypo ir statinių rinkos vertės nereiškus, o pareiškėjai nepateikus pagrįstų prieštaravimų nustatytai turto vertei, apeliacinės instancijos teismo nuomone, papildoma ar pakartotinė ekspertizė galėjo būti skiriama antstolio iniciatyva, jeigu eksperto išvada būtų buvusi nepakankamai aiški ar neišsami arba kiti antstolio turimi areštuoto turto vertės įrodymai būtų kėlę abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos ginčo žemės sklypo ir statinių vertės teisingumo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad naikinti ar keisti pagrįstos bei teisėtos Kauno apylinkės teismo 2013-08-08 nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.