Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-133/2009

2009 m. vasario 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. trejiems (3) metams trims (3) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2007-01-12 nuosprendžiu, jas dalinai sudedant, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems (9) metams šešiems (6) mėnesiams.

Į bausmės laiką pilnai įskaityta bausmė, atlikta pagal pirmesnį (2007-01-12) nuosprendį ir suėmimo laikas nuo 2008-07-01 iki 2008-11-27. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo L. B. priteista J. K. 37342 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. , a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. už tai, kad 2000 m. sausio mėnesį J. K. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tikslu apgaule savo naudai įgyti didelės vertės J. K. turtą - pinigus, gautus už jai priklausančio buto pardavimą, žadėdamas tarpininkauti parduodant minėtą butą bei už gautus pinigus nupirkti jai sodo namelį, pasinaudodamas J. K. teisiniu neišprusimu, įkalbėjo pastarąją duoti K. A. įgaliojimą valdyti ir tvarkyti visą jai priklausantį turtą, 2000-01-14 Kauno m. 7-tajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas apgaule įgytu pasitikėjimu, tokį įgaliojimą iš jos gavo, o 2000-01-17 nurodytame notarų 7-ajame biure, pasinaudodamas minėtu įgaliojimu, J. K. nežinant, prieš jos valią, nuslėpdamas nuo K. A. tikruosius tikslus, įtakojo nurodyto 37.342 Lt vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą tarp pastarojo ir Ž. A. –L. už 30.000 Lt., tačiau pinigų už parduotą butą J. K. negrąžino, sodo namelio nenupirko, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą - nukentėjusiosios didelės 37.342 Lt vertės turtą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, gynėją, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo L. B. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis L. B. neneigia, kad apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiosios J. K. turtą, tačiau jis nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir mano, kad jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., kadangi J. K. butas buvo parduotas už 30000 Lt. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Turto vertė remiantis teismų praktikos turto pagrobimo ar neteisėto pasisavinimo baudžiamosiose bylose gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įgijimo kaštus. Tačiau bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Šia taisykle ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Kauno miesto 7-ajame notarų biure 2000-01-17 patvirtintoje J. K. nuosavybes teise priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartyje reg. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad butas parduodamas už 30000 Lt. Toje pačioje sutartyje nurodyta, kad parduodamo buto Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo nustatyta patalpų vertė yra 37342 Lt (t. 2, b. l. 136). Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos užfiksuota, kad buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė apskaičiuota 2000-01-13 yra 37342 Lt (t. 2, b. l. 137). Netikėti oficialiu valstybės įstaigos įvertinimu teismas neturėjo pagrindo, todėl ir rėmėsi šiuo turto įvertinimu kvalifikuodamas L. B. nusikalstamą veiką. Taigi, teismas, nustatydamas apgaulės būdu įgyto turto vertę, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi Žemės ir kito nekilnojamoje turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pateiktu turto įvertinimu bei teisingai L. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Nepagrįstas apelianto prašymas taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą ir bylą nutraukti. Kaip jau minėta, L. B. nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. kvalifikuota teisingai. Šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1) d) p.p. asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dešimt metų, kai padarytas sunkus nusikaltimas. Kadangi L. B. nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2000-01-17, apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos padarymo priimtas dar nesuėjus senaties terminui ir jos taikyti nėra pagrindo.

Atmestinas L. B. apeliacinio skundo argumentas, kad jam paskirta per griežta bausmė, kad teismas neatsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytas aplinkybes. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik bylą nagrinėjant teisme, negalėdamas paneigti surinktų įrodymų, tačiau net nepripažinęs to atsakomybę lengvinančia aplinkybe, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad L. B. teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad L. B. yra II grupės invalidas, tačiau jis nusikaltimus nuosavybei daro nuolat, teisiamas septintą kartą, nusikalto teistumui neišnykus, nukentėjusiajai padaryta didelė materialinė žala, kuri yra neatlyginta. Teismas nusprendė, kad visa tai rodo didelį jo pavojingumą visuomenei. Taigi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytas aplinkybes, tinkamai individualizavo bausmę ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijos vidurkis. Ši bausmė yra teisinga ir pagrįsta, laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, BK reikalavimų taip pat nepažeidė ir pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., subendrino su 2007-01-12 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudėdamas, prie griežtesnės bausmės pridėdamas dalį švelnesnės, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Atmestinas apelianto prašymas bausmes subendrinti apėmimo būdu, kadangi nėra Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. nustatytų sąlygų: L. B. padarytos veikos nesudaro idealios nusikalstamų veikos sutapties, už nei vieną iš jų nepaskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat nepripažįstama, kad jo padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą.

Nepagrįstas apelianto prašymas taikyti jam amnestiją. 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. IX-1182 dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį numatė galimybę asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, taikyti amnestiją, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai. Tačiau to paties įstatymo 7 str. buvo nurodyti nusikaltimai, už kuriuos nuteistiems asmenims ribojamas amnestijos taikymas. Pagal šį straipsnį amnestija netaikoma asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už sukčiavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 274 str. 3 d. L. B. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., t. y. didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, kas atitinka 1961 m. BK 274 str. 3 d. numatytą veiką. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, L. B. minėtas įstatymas dėl amnestijos negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.