Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2013-04-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1-89-270/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-04-19
Bylos Nr.
1-89-270/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Olegas Zaicevas
Kaltinamasis
J. G. L.
Advokatai
Vytautas Savčiukas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-89-270/2013Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00409-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.20.5.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 19 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Olegas Zaicevas,sekretoriaujant Rūtai Purickaitei,dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei,kaltinamajam J. G. L.,gynėjui advokatui Vytautui Savčiukui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, turintis aukštąjį išsilavinimą, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), pensininkas, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Kaltinamasis J. G. L. buvo kaltinamas tuo, kad davė melagingus parodymus, o būtent:

jis, 2011-06-07 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, esančiame adresu Laisvės pr. 79 a, Vilniuje, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas įstatymo nustatyta tvarka įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., apklausiamas liudytoju, siekdamas padėti kaltinamajam A. P., parodė, kad 1991 m. sausio 13-ją prie bokšto prie kryžiaus TSRS kareiviai šaudė žmonėms į kojas, bet ne kulkomis, taip pat parodė, kad ant stogo šaudė ne kariškiai, šaudė į žmones ar į tankus, ant stogo buvo civiliai ne kariškiai, tokiu būdu davė melagingus parodymus, t.y. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. padarymu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs surinktus įrodymus išteisina kaltinamąjį J. G. L. iš jam pareikšto kaltinimo ir štai dėl ko:

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme kaltinamasis J. G. L. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jis 2011-06-07 teisme buvo apklausiamas kaip liudytojas, davė parodymus A. P. byloje. Jis buvo apklausiamas ir prokuratūroje, parodymus davė prokuratūros prašymu. Jo duoti parodymai buvo tokie, kokius jis patyrė 1991 m. sausio 13-osios naktį prie bokšto, tačiau ne visi jo duoti parodymai buvo užprotokoluoti. Gali prisiminti tik tuos faktus, kuriuos gali patvirtinti tik jis vienas, nes jo šeimos nariai buvo skirtingose pusėse. 1991-01-12 vakarą, jis (J. G. L.) su šeima buvo prie Parlamento, kuomet kreipimusi į visuomenę buvo pranešta, jog prie bokšto yra mažai gynėjų. Jis savo šeimą pakvietė važiuoti link namų, jie gyvena prie bokšto. Apie 22 val. jis su šeima pajudėjo link namų. Namuose šeimos nariai išgirdo važiuojant tanką, nors pirma važiavo ne tankai, o motociklininkai, lengvosios su įjungtais signalais. Per informavimo priemones buvo informuojama, jog yra puolamas komitetas. Pirmas nubėgo sūnus (apie 18 metų buvo jam), paskui duktė, žmona, o jis, pasiėmęs 10 metų mergaitę ir atidavęs ją kaimynei, taip pat išbėgo. Pribėgo prie pirmojo tanko, kuris nejudėjo, jo šūvių nepamena, tačiau jau buvo aukų. Kadangi prie šio tanko jo šeimos narių nebuvo, jis pajudėjo link penkiaaukščio namo kito galo, kur antras tankas, nuleidęs vamzdį, šaudė vienas, šio šūvio akiratyje šviesa buvo stipresnė nei saulė. Ten stovėjo liaudis, žmonių buvo daug. Pamatęs, kad ir toje vietoje nėra jo šeimos, jis traukėsi atgal prie pirmojo tanko, tuo metu kalnelyje buvo išvartytos tvoros, pakilo į kalną. Prie išverstos tvoros, buvo taip pat daug žmonių, jis išėjo į pirmas eiles, kur išsirikiavę kariškiai šaudė prieš kojas, per metrą kilo purslai, pro akis lėkė gilzės, jos stukseno į petį. Šaudė iš automatų į žemę. Kariškiai šaudė tuščiais šoviniais. Jis sako ką matė. Nusileidęs žemyn ir eidamas į namų pusę, prie stovinčio pirmojo tanko, ant namo (duomenys neskelbtini), kuris yra penkiaaukštis, matė žybsnį, bet nepagalvojo, kad gali šaudyti į žmones, į tankus, ar į kareivius. Po to pamatė, kad ant namo, pačiame gale, į Neries pusę, stovėjo 3 žmonės ir kino aparatas (kamera). Matėsi siluetai, bet buvo tamsu. Duodamas parodymus teisme, jis sakė, kad „gal šaudė, nežino“, nes pamatė žybsnį. Nurodė, jog šis žybsnis buvo ne cigaretės ir ne fotoaparato, tačiau į užduotą klausimą atsakė: „bet gal kartais“. Žybsniai buvo tik 4, nukreipti į bokšto pusę. Tai buvo ne kariškiai, o civiliai apsirengę žmonės. Kad tai buvo ne TSRS kariškiai, negali teigti, nes buvo tamsu, nebuvo savęs apšvietę. Į ką jie šaudė – nežino ir negali teigti, kad šaudė į Lietuvos piliečius, susirinkusius ginti bokštą. A. P. nepažįsta, niekad asmeniškai nepažinojo. Buvo įstojęs į A. P. partiją „(duomenys neskelbtini)“, bet išstojo prieš rinkimus į savivaldybę. Jis duodamas parodymus A. P. baudžiamojoje byloje, tikslo meluoti tokiame amžiuje neturėjo.

2012-09-27 J. G. L. apklaustas įtariamuoju parodė, kad 1991 m. sausio 13 d. būdamas prie Televizijos bokšto, ant penkiaaukščio namo (į Neries pusę), pamatė, tris žmonių siluetus (ties namo galu). Matėsi, kad vienas jų su filmavimo kamera. Matėsi, kad filmuoja vaizdą apačioje prie bokšto. Netrukus ant to paties namo stogo (ties namo viduriu) pastebėjo ir dar du siluetus, šie buvo matomi ne visu ūgiu (negali pasakyti ar jie stovėjo, ar tupėjo, ar dar kaip). Nuo jų pamatė pavienius žybsnius (tai buvo šaudymo iš ginklo žybsniai). Nors garsų chaose garso negirdėjo, yra įsitikinęs, kad tai ne degtuko, ne žiebtuvėlio ar žibintuvėlio liepsna. Tie žybsniai buvo nukreipti į bokšto pusę. Iš viso tokių žybsnių jis matė 4. Pajudėjus į kalną (iš tos pusės kur dabar guli kryžius), į bokšto pusę buvo išsirikiavę kariškiai, kurie šaudė prieš minios, kurioje jis buvo, kojas. Kilo purslai nuo sniego, rikošeto nebuvo, gilzės lėkė pro akis. Kas buvo tie, ant penkiaaukščio namo stogo jo matyti žmonės, neaišku, jie buvo apsirengę civiliais tamsiais rūbais. Konkrečiai į ką, kur šaudė ir kokiu tikslu šaudė tie buvę ant penkiaaukščio namo stogo, jis negali pasakyti, tiesiog pasakoja tai ką matė. (b.l. 131).

Kaltinamojo ir gynybos prašymu teisiamajame posėdyje buvo apklausta liudytoja D. R., kuri paaiškino, kad ji 1991 m. sausio 12 d. buvo prie bokšto ir matė įvykius. Ėjo prie bokšto viena. Jai išėjus iš namų, tankai buvo ties "Saturnu", prie bokšto buvo daug žmonių. Ji matė ant gyvenamojo namo stogo žmones, tai buvo penkių aukštų namas. Parodžius liudytojai panoraminę nuotrauką (b.l. 170), liudytoja parodė vietą, kurioje, pasak jos, ji buvo, parodė vietą, iš kurios buvo šaudoma nuo stogo trasuojančiomis kulkomis, ir toliau paaiškindama nurodė, kad pačių žmonių ant stogo ji nematė, o matė tik „pliūpsnius šūvių“, kurie buvo trasuojančiom kulkom, tokių pliūpsnių buvo ne vienas, gal 3. Ji pati A. P. baudžiamojoje byloje davė parodymus apie tai, kad buvo šaudoma nuo stogo. Kas šaudė, ji nesakė, į ką pataikė, taip pat nesakė. Jai būnant prie bokšto ir jaunimui bandant lipti per tvorą, kalniuką, buvo girdimas riksmas, kad nušovė, bet ji to nežino, ar nušovė. Kareivių ten nebuvo, tik tankai. Tankai šaudė tuščiom kulkom, buvo tik garsas, tačiau prie bokšto galėjo šaudyti ir pilnais, nes norėjo bokštą užimti. Ji ant stogo nematė žmonių, matė šūvius nuo stogo, o ten kur ji stovėjo, žmonių buvo daug, nes bandė sulaikyti tankus, bet jų nepavykus sulaikyti, kilo panika.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-18 nuosprendžiu buvo vertinti teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti kaltinamojo (šiuo metu nuteistojo) A. P., teisme apklaustų liudytojų K. M., A. B., A. A., A. V., S. S., D. R., V. T., J. R., A. A., V. Š., V. G., A. M., P. L., K. B., tame tarpe J. G. L. parodymai, bei kitų liudytojų parodymai, baudžiamosios bylos medžiaga (b.l. 86-96).

Vilniaus apygardos teismo 2012-06-12 nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 170² str. 1 d. (b.l. 103-107).

Iš liudytojo įspėjimo ir priesaikos matyti, kad J. G. L. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo įspėtas ir pasirašė dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., parodymus davė, pasirašęs priesaiką sakyti tiesą (b. l. 44).

Iš byloje esančios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendžiu konstatuota, kad 1991 m. naktį iš sausio 12 į 13 dieną TSRS ginkluotos pajėgos užgrobė Radijo ir televizijos komiteto pastatus, Televizijos bokštą ir tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis nužudė jų gynėjus. Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, vaizdo ir garso įrašais, daiktiniais bei rašytiniais įrodymais, ekspertizių išvadomis nustatyta, kad užimant minėtus objektus betarpiškai dalyvavo ir smurtą prieš nukentėjusiuosius vartojo TSRS Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo komiteto, Gynybos ministerijos padalinių ginkluoti kariškiai bei Lietuvos Respublikoje veikusios antivalstybinės organizacijos LKP (TSKP) CK vadovų ir kariškių pasiųsti draugovininkai, kurie naudojo sunkiąją karinę techniką, šaudė tankų pabūklais, koviniais šoviniais (tame tarpe ir su trasuojančiomis kulkomis) iš automatų, sprogdino sprogstamuosius užtaisus, tokiu būdu žudydami ir žalodami beginklius Nepriklausomybės gynėjus. Taip pat minėtuoju nuosprendžiu buvo nustatyta, kad Sausio 13-osios naktį ant gyvenamųjų namų stogų buvo užsienio ir Lietuvos žurnalistai, filmavę įvykius. Taigi nuosprendyje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-2/99 ištirti įrodymai – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės aktų išvados apie kulkų trajektorijas kūnuose nesuteikia pagrindo abejoti, jog žuvusieji buvo nušauti SSRS kariškių. Taip pat Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-2/99, ištyrė visas 1991 metų įvykių aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tame tarpe ir liudytojų parodymus, kurie tvirtino, kad matė šūvius iš viršaus bei ekspertų išvadas. Šiuos faktinius duomenis įvertino visų surinktų įrodymų kontekste ir konstatavo, jog tokie duomenys, kad ne SSRS kariai, o laisvės kovotojai šaudė vieni į kitus, neatitinka tikrovės.

Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2001-02-20 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-28 nutartimi paliktas galioti. Taigi tai, kad 1991 m. sausio mėn. buvo vykdomas agresijos aktas, daromi sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, yra nustatyta teismų sprendimais, tokie faktai pripažinti įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-22 nutartis Nr. 2K-7-102/2013).

BK 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai inter alia pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Suprasdamas veikos pavojingumą, kaltininkas nori, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota proceso ar kituose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Melagingų parodymų teikimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Todėl bet kurios alternatyvios veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje padarymas lemia baigtą nusikaltimą. Baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai.

Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti, kad įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais 1991 m. sausio 13 d. televizijos bokštą nuo puolančių ginkluotų TSRS (SSRS) kariškių, kurie naudojo kovinę techniką, šaudė, gynė savo noru susirinkę neginkluoti Lietuvos žmonės. Įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatyta, kad buvo šaudoma tankų patrankomis, automatais, kitais ginklais, tame tarpe ir trasuojančiomis kulkomis, kareiviai šaudė ne tik į viršų bei žmonėms virš galvų, bet ir tiesiai į žmones. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-2/99, paneigė keliamą versiją, kad 1991 m. sausio 13 d. naktį į televizijos bokšto pusę nuo šalia esančių namų stogų šaudė civiliai apsirengę asmenys.

Apklausiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. L. kaip liudytojas ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. bei pasirašęs priesaikos tekstą, parodė, kad jis pažįsta A. P., kuris yra „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Prieš 2-3 mėnesius jis, t.y. J. L., įstojo į „(duomenys neskelbtini)“. Su A. P. jokių santykių nepalaiko. Į jį A. P. kreipėsi ir prašė atvykti į teismą. 1991-01-13 jo, t.y. J. L., visa šeima buvo prie bokšto. Į Nėries pusę ant 5 aukštų pastato matė tris vyrus, vienas, atrodo, buvo su kamera. Matė žybsnius. Prie kryžiaus kareiviai šaudė į kojas, bet ne kulkomis. Ant stogo šaudė ne kariškiai. R., vardo neprisimena, per minėjimą radijo ir televizijos stotyje pasakojo, kad šaudė ne tik kareiviai. Jis, t.y. J. L., matė pliūpsnius šūvių prie bokšto. Nuo stogo matė pavienius šūvius, šaudė į žmones ar į tankus, pasakyti negali. Ant stogo buvo civiliai, ne kariškiai. Kodėl jie šaudė, jis nesuvokė. Nuo pastato buvo apie 35 metrų atstumu, kulkų trajektorijos nesimatė (b.l. 44,55,56).

Apklaustas teisme kaltinamuoju J. G. L. patvirtino, jog davė parodymus teisme A. P. baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo apklausiamas kaip liudytojas. Paaiškino, kad jo duoti parodymai buvo tokie, kokius jis patyrė 1991-01-13 naktį prie bokšto, ir kuriuos gali patvirtinti tik jis vienas, tikslo meluoti neturėjo. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-07 teisiamojo posėdžio protokolo, J. G. L. apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingus parodymus (b.l. 44,55,56), patvirtino, kad prie bokšto (kryžiaus) kareiviai šaudė į kojas, bet ne kulkomis; ant stogo šaudė ne kariškiai, šaudė į žmones ar į tankus, pasakyti negali; ant stogo buvo civiliai, ne kariškiai.

Šio teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. G. L. dėl kaltinimo „prie bokšto prie kryžiaus TSRS kareiviai šaudė į kojas, bet ne kulkomis“ paaiškino, jog jam pajudėjus į bokšto pusę ir pačiam esant minioje, išsirikiavę kariškiai šaudė prieš minios kojas, į žemę tuščiais šoviniais, kaip matyti iš jo parodymų, tokią išvadą jis padarė, nurodydamas tai, jog toje vietoje kur jis buvo, kilo purslai, pro akis lėkė gilzės, kurios stukseno į petį. Dėl kaltinimo, kad „ant stogo šaudė ne kariškiai, šaudė į žmones ar į tankus, ant stogo buvo civiliai ne kariškiai“ kaltinamasis J. G. L. paaiškino, jog duodamas šiuos parodymus jis sakė „gal šaudė, nežino“, ir tokią išvadą padarė, matydamas žybsnius, kurie buvo nukreipti į bokšto pusę. Taip pat paaiškino, jog sakydamas, kad tai buvo ne kariškiai, o civiliai apsirengę žmonės, tokią išvadą jis padarė iš ant stogo jo matytų siluetų, o kadangi buvo tamsu, paaiškino, kad negali teigti, jog tai buvo ne TSRS kariškiai, nes jie savęs apšvietę nebuvo ir į ką jie šaudė – nežino ir negali teigti, kad buvo šaudoma į Lietuvos piliečius, susirinkusius ginti bokštą.

Nagrinėjant kaltinamojo J. G. L. baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje ir kilus abejonėms ar J. G. L. duotuose parodymuose baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo reiškiamos jo abejonės, teismas nutaręs prijungti 2011-06-07 vykusio teisiamojo posėdžio garso įrašą ir jį išklausęs daro išvadą, kad J. G. L. išsakyti teiginiai A. P. baudžiamojoje byloje apie aplinkybes, kuriomis jis kaltinamas, nebuvo kategoriški. Jo teiginiai buvo išsakyti pagal paties matytus vaizdus, susijusius su jo paties įvykio aplinkybių vertinimu, sumaišties, panikos, baimės situacijoje, suabsoliutindamas situaciją iš savo buvimo vietos. Garso įrašė užfiksuota, jog duodamas parodymus kaip liudytojas, jis aiškino aplinkybes pagal jam užduodamus klausimus, nurodydamas, jog šaudė į kojas, gal ne kulkomis, nes, jo manymu, tokiu atveju būtų daug aukų, dėl teiginio, jog buvo ant stogo civiliai ne kariškiai, patikslindamas išsakytas aplinkybes paaiškino, jog tokią išvadą jis padarė pagal matytus siluetus, nes jo matyti asmenys buvo ne su uniforma, todėl ir padarė išvadą, jog tai „civiliai, ar provokatoriai, ar jedinstveninkai ...“, kur šaudė, kas šaudė, paaiškino, jog šių aplinkybių jis teigti negali.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, įvertinus J. G. L. parodymus duotus kaip liudytojo baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-88/2012, jo parodymus duotus teisme apklausiant kaltinamuoju šioje baudžiamojoje byloje, bei parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, garso įrašą bei byloje surinktus rašytinius įrodymus (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-07 teisiamojo posėdžio protokolą baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-88/2011, liudytojo įspėjimą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-18 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-88/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012-06-12 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-422-318/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-28 nutartį kasacinėje byloje Nr. 2K-595/2001 ( b.l.17-26; 44-57; 86-96; 103-124)), teismas daro išvadą, kad J. G. L. duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-88/2012, kurioje buvo kaltinamas (šiuo metu nuteistas) A. P., jis neturėjo tyčios ir sąmoningo siekio padėti kaltinamajam A. P., šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog būdamas įstojęs į A. P. partiją „(duomenys neskelbtini)“, J. G. L. iš jos išstojo, o kaip teigė ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose, jis A. P. asmeniškai nepažinojo, jų nesiejo jokie santykiai, o byloje duomenų, kurie paneigtų šiuos J. G. L. teiginius, nėra. J. G. L., duodamas parodymus kaip liudytojas, išreiškė savo asmeninę nuomonę pagal jo paties matytus vaizdus jo buvimo vietoje, pagal savo supratimą ir vidinį įsitikinimą, taip susidarydamas klaidingą nuomonę apie įvykio situaciją, dėl ko sąžiningai klydo, nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, juolab, jog yra tikėtina, kad esant didelei miniai ginančiųjų Nepriklausomybę, sumaiščiai ir panikai, J. G. L. galėjo nematyti kas dedasi kitoje minios pusėje ar viduje. Aptartų duomenų visuma nepatvirtina, jog J. G. L. veikė tiesiogine tyčia ir suprato, kad nurodo tikrovės neatitinkančias žinias. Neįrodžius J. G. L. veiksmuose tiesioginės tyčios ir nesant nusikaltimo sudėties, jis pagal LR BK 235 str. 1 d. išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 – 305, 307, 308 straipsniais,

nusprendžia:

J. G. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo pažymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja s Olegas Zaicevas