- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-21
- Bylos Nr.
- A-502-503-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama:
1) panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 2008/28-(25-40)-31 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą;
2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) iki 2009 m. balandžio 1 d. išvalyti užterštą dirvožemį pareiškėjai priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad ginčo žemės sklypas, į kurį jai 2007 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, per paskutiniuosius 15 metų buvo paverstas sąvartynu. Teigė, kad 2008 m. gegužės 29 d. su prašymu iš jo išvežti šiukšles kreipėsi į Kauno miesto merą. Su analogišku prašymu 2008 m. birželio 13 d. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Kauno AVA, trečiasis suinteresuotas asmuo). Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2008 m. liepos 16 d. raštu Nr. 43-4-395 ji buvo informuota, jog nelegalaus sąvartyno, esančio dalyje pareiškėjos nuosavybės teisėmis valdomo žemės sklypo, tvarkyti nenumatoma, kadangi Kauno miesto biudžete neskiriama lėšų privatiems žemės sklypams tvarkyti. Nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į Komisiją prašydama įpareigoti Savivaldybę išvalyti užterštą dirvožemį jai priklausančiame žemės sklype ir greta esančioje valstybinėje žemėje.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija Sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą ir įpareigojo Administraciją iki 2009 m. balandžio 1 d. išvalyti šalia jos sklypo esantį užterštą valstybinės žemės sklypo dirvožemį. Vertino, kad Sprendimas yra neteisėtas. Pirmiausia todėl, jog Komisija netyrė tos aplinkybės, jog, iki žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kaune, tampant pareiškėjos nuosavybe, aplinkiniai gyventojai daug metų pylė jame atliekas, dėl ko susidarė nemažas sąvartynas, kas buvo konstatuota ir Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos gyventojų skundams dėl komunalinių atliekų tvarkymo nagrinėti 2008 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. 36-9-261. Be to, Sprendimas yra nenuoseklus, kadangi, vadovaujantis tais pačiais įrodymais, Komisija padarė išvadą, kad greta esančiame valstybinės žemės sklype sąvartynas yra. Taip pat Komisija motyvavo, kad dėl sklypo išvalymo pareiškėja kreipėsi daugiau kaip po penkių mėnesių nuo žemės sklypo įregistravimo jos vardu, nors, remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsniu, žemės savininkai privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, racionaliai naudoti ir tausoti žemę. Teigė, kad šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi žemės sklypas jos vardu buvo įregistruotas 2007 m. gruodžio 14 d., taigi tik 2008 metų pavasarį ji galėjo įsitikinti, jog jos sklypas yra užterštas atliekomis.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Savivaldybė turi pareigą išvalyti ir jos žemės sklypą, kadangi joks teisės aktas nenumato, kad atitinkamos priemonės taikomos tik valstybinių žemės plotų valymui.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis įpareigoja savivaldybes pašalinti atliekas, jeigu jų savininkas nėra žinomas, o nagrinėjamu atveju atliekos pareiškėjos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, atsirado prieš jai tampant minėto sklypo savininke, todėl ji negali būti atliekų savininke. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-265/2009, spręsdamas dėl analogiškos situacijos, pripažino savivaldybę atsakinga už atliekų tvarkymą privačiame sklype. Pažymėjo, kad jos skunde nurodytas terminas, per kurį atsakovas turi įvykdyti įpareigojimą (2009 m. balandžio 1 d.), dabartinėje situacijoje yra nerealus, todėl teismas pats gali parinkti atitinkamą terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos 2005 m. vasario 28 d. pavirtino detaliojo plano žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrindu, o 2007 m. gegužės 9 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte pareiškėja sutiko su sklypo ribomis. Tai reiškia, jog pareiškėja sutiko ir su esama sklypo būkle prieš atkuriant nuosavybės teises, todėl pretenzijas dėl sklypo užterštumo turėjo pareikšti prieš pasirašant nuosavybės atkūrimo dokumentus. Akcentavo, jog, neįgyvendinus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnyje nustatytų reikalavimų, žemės sklypas pareiškėjai negalėjo būti grąžintas, todėl darytina išvada, kad nuosavybės teisės jai buvo atkurtos sudarant palankias sąlygas žemės sklypui naudoti pagal paskirtį. Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsniu ir pažymėjo, kad žemės sklypus tvarko ir prižiūri, įgyvendina aplinkos apsaugos priemones patys žemės sklypų savininkai, o, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 9 ir 23 straipsnius, dėl žemės sklypo užterštumo atsako jį užteršę asmenys. Teigė, kad Savivaldybė neleistinos veiklos pareiškėjos žemės sklype nevykdė, be to, pati pareiškėja nesiėmė jokių priemonių, idant surastų kaltus asmenis, bei nevykdė prevencinių aplinkos apsaugos priemonių, kurias numato Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnis. Pažymėjo, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas nenumato galimybės lėšų aplinkos apsaugai naudoti privačių žemės sklypų tvarkymui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVA atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog, pagal Žemės įstatymo 21 straipsnį, nagrinėjamu atveju pareiškėja turi įgyvendinti aplinkos apsaugos priemones. Tokią pareiškėjos pareigą įtvirtina ir Aplinkos apsaugos įstatymo 9 bei 32¹ straipsniai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Kauno RAAD, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad palaiko atsakovo Savivaldybės atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir Sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą, panaikino bei įpareigojo Savivaldybę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išvalyti užterštą dirvožemį pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo kaupiamos atliekos ir nelegalus sąvartynas, kuris egzistuoja iki šiol, susidarė dar iki pareiškėjai tampant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, savininke. Rėmėsi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktu ir pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-265/2009 pritarė išvadai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo prasme asmenų prievolė tvarkyti atliekas tiesiogiai sietina su jų turėjimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje duomenų dėl to, jog pareiškėja įsipareigojo priimti suformuotą ir grąžinamą nuosavybėn žemės sklypą kartu su ten esančiomis komunalinėmis atliekomis, nėra, o pareiškėjos teiginys, kad jai apie ten esančias atliekas tapo žinoma 2008 metų pavasarį, atsakovo nebuvo paneigtas. Pažymėjo, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, jog pareiškėja turėjo suprasti, kad žemės sklypas užterštas atliekomis tada, kai buvo rengiamas jo detalusis planas, pareiškėjos yra ginčijama, o kitokių įrodymų nėra pateikta. Akcentavo, jog byloje nenustatyta ir kitokių aplinkybių apie pareiškėjos valią atkuriant nuosavybės teises kokiu nors būdu įgyti ir žemės sklype esančias komunalines atliekas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėja netapo jame esančių komunalinių atliekų turėtoja, todėl jai neatsirado ir įstatyminė pareiga jas tvarkyti savo sąskaita. Rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais ir konstatavo, jog atsakovo teiginys, kad šiuose įstatymuose numatytas priemones savivaldybės vykdo tik valstybiniuose žemės plotuose, yra nepagrįstas, kadangi tokia nuostata nėra įtvirtinta nei viename iš šių teisės aktų, o savo poziciją pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė, be to, Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 3 straipsnis numato šios programos finansavimo šaltininius, iš kurių vienas yra fizinių asmenų mokesčiai bei savanoriškos įmokos. Taigi fiziniai asmenys turi pagrįstą lūkestį pasinaudoti tokios programos lėšomis, kai gamtosauginės problemos betarpiškai yra susijusios su jų interesais. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjos žemės sklypas Kauno miesto teritorijoje, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju aplinkos atkūrimo priemones turi organizuoti Savivaldybė.
III.
Atsakovas Savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų atmestas.
1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja, įgydama žemės sklypą, netapo jame esančių komunalinių atliekų turėtoja, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji pati kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su reikalavimu įpareigoti savivaldybę suformuoti jai atskirą 0,1775 ha ploto žemės sklypą iš dalies namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, ir greta esančios laisvos valstybinės žemės bei parengti jo detalųjį planą. Be to, pareiškėja pati buvo detaliojo teritorijų planavimo organizatorius.
2. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl atliekų, kurios atsirado pareiškėjos žemės sklype po to, kai jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 14 d. iki dabar, kadangi sklypas ir toliau yra teršiamas, o pareiškėja jo neaptveria ar kitais būdais nesirūpina, kad jame nebūtų teršiama.
3. Nagrinėjamas atvejis nėra analogiškas atvejui, dėl kurio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė administracinėje byloje Nr. A261-265/2009.
4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas nedraudžia naudoti savivaldybės lėšų privačūų žemės sklypų tvarkymui, be to, šio įstatymo 3 straipsnis nesukuria teisėtų lūkesčių fiziniams asmenims.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kiti pareiškėjos atsiliepimo argumentai iš esmės yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėja turi teisę reikalauti, idant atsakovas atliktų atitinkamus veiksmus, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalyje yra nelegalus sąvartynas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo dalyje yra nelegalus sąvartynas ir jog jis atsirado anksčiau, nei buvo atkurtos nuosavybės teisės į jį.
Atsakovas teigia, kad minėtame žemės sklype esantį sąvartyną išvalyti turėtų pati pareiškėja. Savo poziciją jis grindžia tuo, jog 2007 m. gegužės 9 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte pareiškėja sutiko su žemės sklypo ribomis, taigi ji sutiko ir su jo būkle, buvusia iki nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl, vadovaujantis Žemės įstatymo 21 straipsniu, pati pareiškėja yra atsakinga už ginčo žemės sklypo priežiūrą, inter alia jo dalyje esančio nelegalaus sąvartyno likvidavimą bei prevencinių aplinkos apsaugos priemonių, numatytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnyje, taikymą. Be to, pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų, idant surastų dėl sąvartyno atsiradimo kaltus asmenis.
Pažymėtina, jog iki nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypas, kurioje dalyje yra nelegalus sąvartynas, buvo valstybinė žemė, taigi, vadovaujantis Sprendime išdėstytais argumentais, inter alia Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsniu, jame sukauptų atliekų išvalymas buvo Savivaldybės pareiga. Tokia pareiga numatyta ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose. Be kita ko, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog nelegalus sąvartynas ginčo žemės sklypo dalyje egzistuoja jau daugelį metų, jo teršėjų nustatyti neįmanoma, darytina išvada, kad Savivaldybė neįvykdė jai teisės aktuose nustatytos pareigos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja negali būti laikoma atliekų turėtoja, kadangi jai nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo dalyje, kaip jau buvo minėta, jos buvo sukauptos dar iki nuosavybės teisių atkūrimo. Ta aplinkybė, jog pareiškėja organizavo ginčo žemės sklypo detalųjį planavimą bei pasirašė dėl jo ribų, nepatvirtina jos valios kartu su nuosavybės teisėmis į žemės sklypą įgyti ir jame buvusias atliekas. Be to, pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą turėtoje vietoje, todėl ji jame esančių atliekų turėtoja galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu šiame žemės sklype atliekos buvo ir iki jo nacionalizacijos.
Pažymėtina, kad, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnį, atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmenų prievolė tvarkyti atliekas yra tiesiogiai susijusi su jų turėjimu (pavyzdžiui, 2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-854/07). Taigi atsakovas nepagrįstai teigia, kad atliekas iš ginčo žemės sklypo pareiškėja turėtų pašalinti savo lėšomis. Be to, jo teiginys, kad po nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių įregistravimo žemės sklype ir toliau kaupiamos atliekos, nepagrįstas jokiais įrodymais, t. y. atsakovas nepateikė jokių skaičiavimų ar pan., kurių pagrindu būtų galima teigti, jog ginčo žemės sklype nuo to laiko atliekų padaugėjo. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad ginčo žemės sklype būtų teršusi pati pareiškėja.
Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 punkte inter alia numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo racionaliai naudoti ir tausoti žemę. Teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nesilaiko šios pareigos, kadangi ji siekia, kad žemės sklypo, į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, dalis būtų išvalyta nuo atliekų. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja nesilaiko ir Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje nustatytos pareigos saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjos pareigą išvalyti ginčo žemės sklypo dalį, kurioje yra nelegalus sąvartynas, patvirtina ir ta aplinkybė, jog nuosavybės teisės jai buvo atkurtos laikantis Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies reikalavimo, idant numatomi grąžinti žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį, kadangi iš į bylą pateiktų nuotraukų akivaizdu, jog ginčo žėmes sklypo dalis, kurioje yra nelegalus sąvartynas, kol nebus išvalyta nuo atliekų, negali būti naudojama pagal paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos).
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą, bei įpareigojo atsakovą per atitinkamą terminą išvalyti užterštą dirvožemį ginčo žemės sklype. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.