Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-28 · Administracinė byla Nr. A-261-1436-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-28
Bylos Nr.
A-261-1436-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės tarybai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
O. B., A. B.
Kategorijos
  • 72.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-1436/2010Procesinio sprendimo kategorija 72.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno miesto savivaldybės atstovui Gediminui Lašui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. B. ir A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinės įmonės Registrų centro Kauno filialui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai O. B. ir A. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą patikslintu skundu, prašydami:

1) panaikinti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, bei panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją;

2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai informaciją apie laisvą neužstatytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune;

3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę ir Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurį pareiškėjams turi būti atkurta nuosavybės teisė, ribas.

Pareiškėjai skunde nurodė ir jų atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad 2007 m. sausio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą O. B. paveldėjo A. R. B. turtą. A. R. B. liko neatkurta nuosavybė į 0,2656 ha J. B. turėtos žemės, o A. B. liko neatkurta nuosavybė į 0,7434 ha J. B. turėtos žemės. J. B. iki 1940 metų priklausančioje žemėje, (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno miesto savivaldybė 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 savo vardu neteisėtai įregistravo statinį - automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune. Vadovaujantis atlikta ekspertize aikštelės kaip statinio iš esmės nėra, aikštelė neatitinka techninių reikalavimų, nusidėvėjusi. Be to, Kauno miesto taryba skundžiamuoju sprendimu įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelę, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymui, nes tik esant turto perdavimo-priėmimo aktui atsiranda teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Nurodė, kad ginčo automobilių aikštelė turėjo būti perduota atsakovui iki 1999 m. sausio 1 d., tačiau tai nebuvo atlikta, tokiu būdu darytina išvada, kad teisinei registracijai atlikti teisinio pagrindo nebuvo. Panaikinus skundžiamą sprendimą atsakovai turėtų atlikti kitus veiksmus numatytus teisės aktuose, atkuriant pareiškėjams nuosavybės teises natūra.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su skundu nesutriko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b.l. 85) bei atstovė teismo posėdyje nurodė, jog šiuo metu A. R. B. liko neatkurta į 0,3856 ha J. B. turėtos žemės. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyrius 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr.526-2-771 pateikė preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės schemą, iš kurios buvo nustatyta, kad apie 0,1740 ha žemės, buvusioje J. B. žemėje Pažaislio valsč., (duomenys neskelbtini) kaime, yra laisva (neužstatyta). Kita žemės dalis yra valstybės išperkama, nes yra užstatyta pastatais ir prie jų naudojamais žemės sklypais, Pramonės prospektu ir (duomenys neskelbtini) gatvės įrenginiais. Pažymėjo, jog nurodytas reikalavimas Kauno apskrities viršininko administracijai yra išankstinis.

Šalies argumentai

Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą bei atstovas teismo posėdyje nurodė, jog visų pirma pareiškėjai neturi reikalavimo teisės, nes nepateikė jokių įrodymų, kad turi subjektyvinę teisę ginčyti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo, taip pat įrodymų, patvirtinančių kokias jų teises pažeidžia ginčijamas sprendimas, ar kokias teises įgis šį sprendimą panaikinus. Be to, priimant ginčijamą sprendimą, galiojo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 6 straipsnio 1 punkto redakcija, kurioje buvo numatyta, jog savivaldybės turtą gali įgyti perimdamos valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal įstatymus, dalį. 2001 m. balandžio 30 d. pažymoje prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 nurodyta, jog „pagal valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn perduodamos gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo – perdavimo aktu - važtaraščiu Kauno miesto savivaldybei buvo perduotos 923 gatvės“. Šiuo priėmimo-perdavimo aktu- važtaraščiu Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduota ir (duomenys neskelbtini)gatvė su visais priklausančiais statiniais, todėl skundžiamas sprendimas atskiru nekilnojamojo turto objektu įregistruoti vieną iš jai nuosavybėn perduotų (duomenys neskelbtini) gatvės statinių - automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), Kaune - yra visiškai teisėtas ir niekieno teisių nepažeidžia. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kam - valstybei ar savivaldybei šis statinys priklausytų, nuosavybės teisės į žemės sklypą negali būti atkuriamos, nes pagal galiojančius teisės aktus, nuosavybės teisė atkuriama tik į laisvus, neužstatytus žemės sklypus, o žemė, užimta valstybės (savivaldybių) statinių pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, priskiriama valstybės išperkamai. Ginčo automobilių stovėjimo aikštelė adresu (duomenys neskelbtini), Kaune pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, statyta 1985 metais, vadinasi, iki ją perduodant Kauno miesto savivaldybei ji buvo valstybės nuosavybė. Taigi, net ir tuo atveju, jei teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, tik pasikeistų ginčo nekilnojamojo turto objekto savininkas, t. y. jis grįžtų pirminiam jo savininkui - valstybei. Nurodė, kad žemės sklypas nelaikytinas laisva (neužstatytą) žeme, kadangi jame yra statinys - automobilių stovėjimo aikštelė. Be to, likusieji reikalavimai, negalėtų būti tenkinami ir todėl, kad pareiškėjai nėra pasinaudoję išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija.

Atsakovas Valstybės Įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepime nurodė, jog tik nuginčijus nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas išregistruoti tų dokumentų pagrindu įregistruotas daiktines teises.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjų O. B. ir A. B. skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatas pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune; panaikino Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių įregistravimo“ dalį dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo; skundą dalyje, dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybę ir Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurį pareiškėjams turi būti atkurta nuosavybės teisė, ribas, atmetė kaip nepagrįstą; bylą dalyje dėl pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją – nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas O. B. yra buvusio žemės savininko J. B. dukters A. R. B., mirusios 2006 m. spalio 14 d., teisių perėmėjas. Pareiškėja A. B. yra minėto žemės savininko sūnaus M. E. B., mirusio 2002 m. lapkričio 6 d., įpėdinė. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio iki nacionalizacijos savininko J. B. žemę.

J. B. savininko vaikai: sūnus M. E. B. ir dukra A. R. B., nustatyta tvarka ir laiku buvo pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo iki nacionalizacijos valdytą 10,93 ha žemę Pažaislio valsčiuje, Petrašiūnuose, tai patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys. J. B. vaikai buvo susitarę, kad nuosavybės teisės į J. B. žemę bus atkurtos A. R. B. į 9,93 ha žemės ir M. E. B. - į 1,0 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 3631 M. E. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0604 ha žemės, perduodant neatlygintinai bendrosios dalinės nuosavybės teise naujo 0,5432 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 0,0604 ha. Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 4216 A. R. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į 9,50 ha žemės, nustatant kompensaciją valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 4672 M. E. B. (mirusiam) buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1678 ha žemės, grąžinant įpėdiniams natūra 0,1678 ha žemės sklypą turėtoje vietoje Pramonės pr. 4D, Kaune. Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 28 d. sprendimais Nr. 6973 ir Nr. 6972 buvo atkurta nuosavybės teisė M. E. B. ir A. R. B. į jų tėvo J. B. žemės sklypo dalis – po 0,0444 ha žemės, grąžinant natūra įpėdiniams 0,0888 ha naudojamo žemės sklypo turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 9463 A. R. B. (mirusiai) buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,120 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn jos įpėdiniams naują 0,120 ha žemės sklypą. Nors apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės buvo atkuriamos nurodytais sprendimais, tačiau A. R. B. (mirusiai) liko neatkurta į 0,2656 ha turėtos žemės, o M. E. B. (mirusiam) - į 0,7274 ha žemės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, kad buvusio žemės savininko J. B. žemės dalis, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teise, patenka į detaliuoju planu suplanuotą 4311 kv.m. teritorijos (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį. Žemės sklypas, į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, detaliajame plane grafiškai pažymėtas skaičiais -1, 4, 4/1, 2/1 kaip aikštelės dalis, patenkanti į J. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribas (b.l.122). Detaliojo planavimo tikslas buvo suplanuoti esamą ir naudojamą žemės sklypą prie Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių kiemo statinių – automobilių stovėjimo aikštelės (I t., b. l. 115). Žemės sklypo 4311 kv.m. prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A-4267 (I t., b. l.114). Automobilių stovėjimo aikštelė, kurios bendras plotas 4242 kv.m. (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistruota Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisėmis (I t., b. l. 61). Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio nuostatas atitinka statinio sąvoką. Tačiau byloje esančios Statybinės teismo ekspertizės akto išvados (I t., b. l. 166-170) patvirtina, kad ginčo žemės sklype esanti automobilių stovėjimo aikštelė, (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal faktinę padėtį neturi statinio atitikmens požymių ir nėra nei savarankiškas, nei kito statinio priklausinys; ginčo teritorijos asfaltbetonio danga, negali būti įvardinta nei kaip „savarankiškas statinys, ar kaip statinio priklausinys“, danga yra įrengta ir jos fragmentai išlikę nuo to laiko, kai ši aikštelė buvo naudojama kaip laikina pagalbinė statybinė bazė; danga yra visiškai nusidėvėjusi ir jos efektyvaus naudojimo trukmė yra pilnai pasibaigusi. Kauno miesto savivaldybės administracijos komunalinio ūkio skyriaus 2003 m. kovo 28 d. aiškinamojo rašto „Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos“ turinys patvirtina, kad dar 2003 metais aikštelė buvo laisva ir praktiškai nenaudojama (I t., b. l. 64). Kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos finansų departamento privatizavimo tarnybos 2003 m. rugpjūčio 29 d. aiškinamojo rašto „Dėl Kauno miesto privatizavimo objektų papildomo sąrašo patvirtinimo“ duomenų, automobilių stovėjimo aikštelė, (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo naudojama savivaldybės reikmėms, aikštelę buvo siūloma privatizuoti, nurodant, kad aikštelė bus parduodama su jai priskirtais žemės sklypais (I t., b. l. 116-121).

Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, žemė iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, kai ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta tam tikrais objektais. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pažymėjo, kad ne žemės priskyrimas miesto teritorijai, bendrojo ar detaliojo planavimo dokumentų egzistavimas, ir ne atitinkamo statinio buvimas ar nebuvimas turi lemti žemės grąžinimą natūra, tai turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent konkrečiai žemei, kuris objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu nebūtų paimtas konkretus nuosavybės objektas. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žemės sklypas laikomas užstatytu, kai jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamas daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas.

Teismas pažymėjo, kad minėtuose savivaldybės aiškinamuose raštuose nurodytos aplinkybės, kad aikštelė praktiškai nenaudojama savivaldybės reikmėms ir yra laisva, visiškai nusidėvėjusi ir jos efektyvaus naudojimo trukmė yra pilnai pasibaigusi, sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčo aikštelei nėra ne tik visuomenės, bet ir apskritai jokio kito poreikio. Patvirtinto detaliojo plano faktas pats savaime neišreiškia, kad ginčo teritorijai yra konkretus visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėje byloje Nr. A11 – 263-2003 yra pažymėjusi, kad pagrindinis požymis - konkretaus visuomenės poreikio pageidaujamai grąžinti natūra žemei buvimas turi būti išreikštas ir nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane, jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti grąžintas natūra. Detaliajame plane nėra nurodytas ar kitaip konkrečiai išreikštas visuomenės poreikio egzistavimas. Detaliojo plano tikslas - suplanuoti esamą ir naudojamą žemės sklypą prie Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių kiemo statinių – automobilių stovėjimo aikštelės, sutarties sudarymui dėl jos perdavimo neatlygintinai naudotis, nepatvirtina realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio. Byloje nėra nustatyta ir atsakovas nepateikė duomenų, kad ginčo aikštelė būtų buvusi ar yra eksploatuojama pagal kokią nors socialinę funkciją. Teismas konstatavo, kad ginčo aikštelė yra visiškai susidėvėjusi, nenaudojama pagal socialiai reikšminga ar kokią kitą paskirtį, todėl žemei, patenkančiai į detaliuoju planu suplanuotos automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, nėra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio.

Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalimi automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), Kaune, nepagrįstai buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisėmis (I t., b. l.16). Nurodytu Kauno miesto savivaldybės tarybos 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo aktu – važtaraščiu (toliau – ir priėmimo aktas) automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybės ar tarybos nuosavybėn (I t., b. l. 57-60). Minėtu priėmimo aktu buvo perduotos gatvės. Aplinkybės, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, Kaune, į aikštelę patenkama įvažiuojant iš gatvės, nepatvirtina, kad aikštelė pagal funkcinę paskirtį susieta su gatve ir yra antraeilis daiktas, priklausantis pagrindiniam daiktui gatvei. Priėmimo akto surašymo metu 1995 m. kovo 14 d. galiojusio įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ redakcijos 3 straipsnio 3 dalis numatė, kad į savivaldybių balansą įeina miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybės funkcijoms vykdyti: vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais, tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinierine įranga bei komunikacijomis. Nurodytas objektų sąrašas buvo baigtinis. Vėliau priimto 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių įstatymo Nr. VIII -546, kurio 3 straipsnio 3 dalies „a“ papunktis numatė, kad prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių priskirtinos automobilių stovėjimo ir parkavimo aikštelės. Tačiau šio įstatymo redakcija šiai ginčo aikštelei netaikytina, nes Valstybės turto perdavimo savivaldybių įstatymo 1997 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. VIII -546 redakcija perdavimo akto surašymo metu dar negaliojo. Taip pat ir vėliau įsigaliojusiose Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870), 9 punkto nuostatose buvo nurodyta turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka. Kaip nurodyta minėtos tvarkos 9 punkto nuostatose, turtas buvo perduodamas pagal perdavimo – priėmimo aktus, kuriuose buvo privalu nurodyti objekto pavadinimą, adresą (vietą), nekilnojamo turto techninės inventorizacijos datą, balansinę ir likutinę vertę, taip pat buvo privalu turtą inventorizuoti prieš jį perduodant savivaldybės nuosavybei. Tvarkoje nurodytų duomenų, t. y. automobilių stovėjimo aikštelės pavadinimas, adresas (vieta), techninės inventorizacijos data, balansinė ir likutinę vertė, 1995 m. kovo 14 d. priėmimo akte nebuvo nurodyta. Tokių duomenų atsakovas Kauno miesto savivaldybė nepateikė ir vėliau. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių įregistravimo“ dalis dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo yra naikinta kaip nepagrįsta ir neteisėta.

Teismas konstatavo, kad buvusio savininko J. B. žemė, patenkanti į detaliuoju planu suplanuotos automobilių stovėjimo aikštelės ribas, nėra užimta statiniu ir jam eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, ginčo žemei nėra realaus ir konkrečiai apibrėžto visuomenės poreikio, aikštelė nepagrįstai įregistruota savivaldybės nuosavybės teisėmis, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ginčo žemė negali būti laikoma užimta (užstatyta) bei valstybės išperkama ir negrąžinama pareiškėjams natūra. Nustatytos aplinkybės reiškia, kad ginčo žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, numatytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771 informavo Kauno apskrities viršininko administraciją apie galimybę atkurti nuosavybė teises buvusioje iki 1940 m. J. B. žemėje, nurodydama, kad Pramonės pr. yra apie 1740 kv.m. laisvos neužstatytos žemės, kita žemė užimta pastatais ir prie jų naudojamais žemės sklypais, Pramonės prospektu ir (duomenys neskelbtini) gatvės įrenginiais (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 187). Informacija kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, teritorijos ribose, nebuvo teikiama. Byloje nėra duomenų, kokio dydžio pareiškėjams priklausančios žemės plotas yra automobilių stovėjimo aikštelės teritorijos ribose. Iš Automobilių stovėjimo aikštelės teritorijos detaliojo plano nustatyta tik grafiškai pažymėtos buvusio žemės savininko J. B. valdytos žemės ribos, tačiau žemės plotas, patenkantis į minėtos aikštelės teritorijos ribas, nenurodytas (I t., b. l. 122). Nustačius tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius informacijos kartografinėje medžiagoje apie ginčo laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra pateikęs, bei tai, kad ginčo žemė yra laisva (neužstatyta) ir jai nėra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, tenkintinas. Viešojo administravimo subjektas įpareigotinas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 106 punkto nuostatomis teismas įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas - įpareigoti Kauno miesto savivaldybę ir Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurį pareiškėjams turi būti atkurta nuosavybės teisė, ribas, yra išankstinis ir nesusijęs su Kauno apskrities viršininko administracijos kompetencija, todėl atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Apskrities viršininko administracija neformuoja grąžintino žemės sklypo ribų, pagal Atkūrimo tvarkos 106 punkto nuostatas, žemės sklypo ribų formavimas ir planų tvirtinimas yra savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga. Savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmams atlikti - suformuoti grąžintino žemės sklypo ribas, teisinė prielaida yra Atkūrimo tvarkos 106 punkte nurodytų pirmesnių veiksmų atlikimas, tai informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kartografinėje medžiagoje pateikimas ir kito administravimo subjekto sekančio veiksmo atlikimas - turėtos žemės ribų pažymėjimas kartografinėje medžiagoje.

Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 2 - 5 ir 8 straipsnių nuostatomis, padarė išvadą, kad teisinės registracijos panaikinimas galimas tik išregistravus nekilnojamojo turto objektą iš nekilnojamojo turto registro. Ši funkcija priskirta nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 - 20 straipsniuose apibrėžta administracinių teismų kompetenciją, administraciniai teismai nevykdo viešojo administravimo funkcijų. Todėl pareiškėjų reikalavimas panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją, nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Teismas byla šioje dalyje dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka skundžiami administraciniai aktai, kurie priimami žemės reformos metu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotuose „Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose“ (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 466-468) pažymėta, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka taikoma ir tais atvejais, kai skundžiamas valstybės ar savivaldybės institucijos vengimas atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba tokių veiksmų atlikimo vilkinimas iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo.

Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno miesto savivaldybės administracija, jos direktorius būtų atsisakę priimti administracinį aktą ir atlikti Atkūrimo tvarkos 106 punkte numatytus veiksmus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams būtų nurodytas atsisakymo atlikti veiksmus ar priimti sprendimus pagrindas. Nenustatyta duomenų, kad Kauno apskrities viršininko administracija ar Kauno miesto savivaldybės administracija vilkino tokius veiksmus atlikti. Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė pareiškėjams, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į buvusio savininko J. B. valdytą žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini), Kaune, teritorijos ribas. Taip pat Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė pareiškėjams, kad atsisako atkurti nuosavybės teise ir siūlo pareiškėjams pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Įvertinus tarp ginčo šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdį, teismas pažymėjo, kad atsakovai neatliko veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, neveikdami taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Teismas padarė išvadą, kad ginčas nuosavybės teisių atkūrimo procese kilo dėl neveikimo, kuriam nėra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Privalomas neveikimo skundimas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka neužtikrintų efektyvaus pažeistų teisių gynimo būdo.

III.

Atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas grindžiami šiais argumentais:

1. teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjams terminą skundui dėl viešai skelbto administracinio akto paduoti, nors pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių nuo 2001 metų per įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjų nurodomas nežinojimas apie priimtą sprendimą vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo pačių pareiškėjų valios. Tai pripažino ir Jungtinių Tautų Atitikimo Orhuso konvencijai komitetas ataskaitos 87 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės mėn. 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-132-08).

Pareiškėjai buvo pateikę prašymus nuosavybės teisių atkūrimui. Neatkūrus nuosavybės teisių per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje numatytą terminą, pareiškėjai privalėjo atidžiai rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir domėtis dėl kokių priežasčių nuosavybės teisės nėra atkuriamos.

Pareiškėjai, tiek paskelbus informaciją apie priimtą administracinį aktą, tiek Kauno miesto savivaldybės administracijai 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771 informavus, kad žemė yra inter alia užimta pastatais ir prie jų naudojamais žemės sklypais ir (duomenys neskelbtini) gatvės įrenginiais (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 187 psl.) nesidomėjo, ar aukščiau nurodyti statiniai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre (kurio duomenys yra vieši), ir kokiu pagrindu registracija buvo atlikta, nors tokią informaciją buvo galima gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės mėn. 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-132-08).

2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nuosavybė gali būti tiek egzistuojanti nuosavybė, tiek turtas, įskaitant reikalavimo teises, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali teigti turįs bent jau teisėtą lūkestį, kad jie bus patenkinti (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija prieš Lietuvą; bylos Nr. 44548/98, Polacek ir Polackova prieš Čekijos Respubliką; bylos Nr. 38645/97). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nesielgė rūpestingai savo teisėtų lūkesčių atžvilgiu, t. y. neskundė Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. gegužės 5 d. rašto Nr. 526-2-771 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 187), kuriuo buvo motyvuotai atsisakyta atlikti veiksmus, nurodžius, kad ginčo žemė yra užimta inter alia pastatais ir prie jų naudojamais žemės sklypais, (duomenys neskelbtini) gatvės įrenginiais, todėl teismas neteisingai vertindamas faktines bylos aplinkybes nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius informacijos kartografinėje medžiagoje apie ginčo teritoriją nėra pateikęs, kas prieštarauja byloje esantiems duomenims (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 187), o įpareigojimas kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą pažeidžia galiojančių teisės aktų nuostatas, nes šią informaciją Kauno miesto savivaldybės administracija jau yra pateikusi 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771, kuris nebuvo skųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl teismas nepagrįstai nustatė neveikimą, nurodydamas, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neatliko veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, neveikdama taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti.

3. Net ir tuo atveju, jei pareiškėjai minėtą raštą laikytų neišsamiu ir nemotyvuotu, tai nesudarytų pagrindo jį vertinti kaip neveikimo, kadangi iš pateiktos informacijos matyti Kauno miesto savivaldybės administracijos valia žemę, į kurią pretenduoja pareiškėjai, priskirti valstybės išperkamai. Kadangi pareiškėjai neskundžia Kauno miesto savivaldybės akto, kuriuo nustatyta, kad nagrinėjama teritorija nėra priskirtina laisvai (neužstatytai) žemei, o šiam apskųsti yra nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, kuria pareiškėjai nepasinaudojo, teismas turėjo bylą nutraukti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-143-296-07).

Žemesnės instancijos teismas

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro esamos bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (LVAT 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, ,,Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, p. 296).

Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-143-296-07), todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Kauno miesto savivaldybės raštą, laikytina, kad pirmos instancijos teismas klydo, vertindamas susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, kaip neveikimą.

5. Pagal Piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 122 punktą, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį Lietuos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (adm. byla Nr. AS5-406/2004), pareiškėjų keliami reikalavimai vertintini kaip susiję su sprendimu, priimtu iki apskrities viršininko įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 526-2-771 išdėstytas motyvuotas atsisakymas atlikti veiksmus (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 187)), todėl šiam ginčui privaloma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-63-636-09).

6. Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771 motyvuotai atsisakė žymėti teritorijos dalį kaip laisvą (neužstatytą) žemę, tačiau pareiškėjai šio atsisakymo neskundė privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, ir, siekdami išvengti šios procedūros, netinkamai suformulavo reikalavimą, kuriuo iš esmės yra prašoma pakartotinai pateikti jau pateiktą informaciją.

7. Teismui nusprendus, kad ginčijamu administraciniu aktu Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai iš Lietuvos Respublikos įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelę, ir panaikinus administracinį aktą, kurio pagrindu buvo atlikta ginčo aikštelės teisinė registracija, bei įpareigojus pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo nuspręsta dėl Lietuvos Respublikos, kuriai ginčo aikštelė iki perdavimo savivaldybei priklausė nuosavybės teise, teisių, nors Lietuvos Respublika nagrinėjamoje byloje atstovaujama nebuvo.

Šalies argumentai

8. Pareiškėjai prašė panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją. Šio reikalavimo atžvilgiu atsakovu nagrinėjamoje byloje turėjo būti įtrauktas Valstybinės įmonės Registrų centro Kauno filialas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas, priimdamas sprendimą, išėjo iš pareiškėjo suformuluotų reikalavimų ribų. Teismas sprendimu iš esmės pakeisdamas pareiškėjo reikalavimų formuluotę ir subjektą, kurio atžvilgiu reikalavimai yra keliami, pažeidė Kauno miesto savivaldybės administracijos teisę į teisminę gynybą.

10. Pagal Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis Kauno miesto savivaldybės administracija (kodas 188764867) ir pagal Valstybės įmonės Registrų centro Valstybės ir savivaldybių klasifikatorių Kauno miesto savivaldybė (kodas 111106319) yra atskiri viešieji juridiniai asmenys, kuriems teisės aktais yra nustatytos skirtingos teisės ir pareigos.

Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai pakeitė trečiojo pareiškėjų reikalavimo formuluotę, bei savo nuožiūra pakeitė subjektą, kuriam keliamas šis reikalavimas, taip iš esmės pakeisdamas pareiškėjo reikalavimą.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 29 d. priėmė nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006, kurioje buvo išspręstas analogiškų administracinių aktų teisėtumas.

Šioje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad aukščiau nurodyti administraciniai aktai yra teisėti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aukščiau nurodytoje nutartyje nagrinėjo argumentus ir aplinkybes, teigiančias, kad Kauno miesto savivaldybė nėra teisėtas ginčo aikštelės savininkas. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad aukščiau nurodytas argumentas prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gatvė atsakovo nuosavybėn buvo perduota 1995 m. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu, ir tai buvo atlikta pagristai ir teisėtai, nes pagal Valstybės turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn įstatymą gatvės savivaldybių nuosavybėn perduodamos su visais priklausančiais statiniais.

Pagal tuo metu galiojusiu Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 153 straipsnį priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita, todėl nepagrįsta laikytina ginčijamo teismo išvada, kad automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybės ar tarybos nuosavybėn. Priėmimo akto surašymo metu 1995 m. kovo 14 d. galiojusio įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ redakcijos 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad į savivaldybių balansą inter alia įeina vietinės reikšmės keliai, inžinerinė įranga bei komunikacijos (kurioms priskirtina ginčo aikštelė).

Teismai, spręsdami to paties administracinio akto teisėtumo klausimą, turėtų vadovautis analogiškais teisės aktais ir vienodomis teisės normomis, todėl sprendimas dėl administracinio akto teisėtumo neturėtų skirtis, nepriklausomai nuo to, ar administracinio akto teisėtumas yra analizuojamas bendrosios kompetencijos ar administraciniame teisme.

12. Pareiškėjai neginčija ginčo teritorijoje patvirtinto detaliojo plano, nors detalusis planas yra parengtas remiantis nagrinėjamoje byloje ginčijamu administraciniu aktu, todėl administracinis aktas, kuriuo buvo patvirtintas ginčo teritorijos detalusis planas, privalėjo būti skundžiamas, kaip išvestinis iš administracinio akto, kuriuo buvo nuspręsta atlikti ginčo aikštelės teisinę registraciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-154-08).

Žemesnės instancijos teismas

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1133-09 nustatė, kad ginčo teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai, bet pareiškėjai šio fakto neginčijo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėjas, yra užimtas pastatu - susisiekimo komunikacija - automobilių stovėjimo aikštele. Aikštelė nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo žemės sklypas yra užimtas pastatais, todėl jo pripažinti laisvu (neužstatytu) nėra pagrindo, ir į šį žemės sklypą nuosavybės teisės negali būti atkurtos.

14. Pareiškėjai neturi subjektinės teisės teisme ginčyti atsakovo 2001 m. gegužės 24 d. priimto sprendimo Nr. 127, nes jie neįrodė, jog naudojasi ginčo automobilių stovėjimo aikštele, dėl to laikytina, kad priimti administraciniai aktai pareiškėjų teisių nepažeidžia. Nenustačius, kad šiuo sprendimu yra pažeistos pareiškėjų teisės, jie netenka teisės kreiptis dėl to į teismą teisminės gynybos.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 29 d. priimta nutartimi, civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 nustatė, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra teisėtas, todėl yra atmestini ir išvestiniai pareiškėjų reikalavimai.

16. Nagrinėjamu atveju, norma dėl ginčo teritorijos svarbos vietos bendruomenei pripažinimo nėra taikytina, nes ši norma taikytina detaliai nesuplanuotoms teritorijoms, kuriose yra savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio tikslams skirtų objektų, tačiau miesto gyventojų tiesiogiai renkamas atstovaujamasis organas Kauno miesto savivaldybės taryba išreiškė savo valią dėl ginčo aikštelės naudojimo savo sprendimu (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 1-138 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos“).

17. Tiek ekspertas teismo posėdžio metu, tiek teismas sprendimu pripažino, kad ginčo asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė yra sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, todėl ji atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio sampratą ir laikytina statiniu. Išardyti ir perkelti į kitą vietą automobilių stovėjimo aikštelės dangą galimybių nėra. Šio statinio naudojimo laikas yra ilgesnis nei nustatyta Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Todėl laikytinas stacionariu nelaikinu statiniu. Automobilių stovėjimo aikštelė 1995 m. kovo 14 d. perdavimo-priėmimo aktu-važtaraščiu buvo perduota Kauno miesto tarybos nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. lapkričio 24 d. išrašas patvirtina, kad statinio-automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kauno m. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė yra 203855 Lt. Šios aplinkybės paneigia teismo padarytas išvadas, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra visiškai nusidėvėjęs statinys ir kad tai yra faktiškai laisva (neužimta) žemė.

18. Automobilių stovėjimo aikštelė yra eksploatuojama, tai patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos, kurios patvirtina jos poreikį bendram (viešam) naudojimui.

19. Aplinkybė, kad savivaldybė šią automobilių stovėjimo aikštelę ketino išnuomoti, ginčo sprendiniui reikšmės neturi, nes jos paskirtis nebuvo pasikeitusi ir poreikis bendram (viešam) naudojimui nebuvo išnykęs.

20. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu 2005 m. lapkričio 16 d. Nr. A-4267 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo ir žemės sklypo panaudos“. Paminėtoji automobilių stovėjimo aikštelė atitinka šio detaliojo plano sprendinius. Detalusis planas nebuvo nuginčytas ir nėra ginčijamas. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelė, kaip jau paminėta, nėra laikinas statinys, todėl jos teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre neprieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.5 punkto reikalavimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-1630-05).

21. Tai, kad statinio efektyvaus naudojimo trukmė yra pasibaigusi, nekeičia statinio statuso, o byloje esantys duomenys apie faktinį ginčo aikštelės naudojimą pagal paskirtį, patvirtina, kad statinys yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. lapkričio 24 d. išrašas patvirtina, kad statinio-automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kauno m. (duomenys neskelbtini) fizinio nusidėvėjimo procentas yra tik 60%, o pagerinti šio statinio būklę yra galima atlikus paprastąjį statinio remontą.

22. Administraciniuose aktuose išreikšta valia perduoti aikštelę neatlygintinai naudotis patvirtina esant socialinę funkciją, kuri yra išreikšta teritorijos detaliajame plane, todėl, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11-263-2003, ši žemė negali būti grąžintina.

23. Kadangi nagrinėjamoje teritorijoje yra parengtas ir patvirtintas detalusis planas 2005 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu Nr. A-4267, detaliuoju planu buvo suformuotas sklypas (duomenys neskelbtini) prie esamų statinių, todėl teritorija vien šio administracinio akto pagrindu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskirtina detaliai suplanuotoms statiniais užstatytoms teritorijoms ir atitinkamai valstybės išperkamai žemei, todėl ginčo teritorija gali būti priskirtina valstybės išperkamai net pagal du kriterijus, nustatytus įstatyme.

24. Faktas, kad teismas panaikino pagrindą, kuriuo atlikta teisinė aikštelės registracija, nekeičia nei paties statinio statuso, nei po juo esančios žemės, kaip užstatytos statiniais ir detaliai suplanuotos, statuso.

25. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijami administraciniai aktai, kurie priimti 2001 m. gegužės 24 d. Kauno miesto tarybos sprendimo Nr. 127 pagrindu, ir kuriais teritorija buvo detaliai suplanuota, nebūtų įmanoma, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, įvykdyti teismo sprendimu nurodytų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad su apeliaciniais skundais sutinka ir palaiko apeliacinių skundų motyvus.

Prašo reikalavimą įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatas pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, ir reikalavimą panaikinti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių įregistravimo“ dalį dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo, atmesti, dėl kitų reikalavimų pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.). Nuginčijus ar panaikinus nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui išregistruoti tų dokumentų pagrindu įregistruotas daiktines teises, todėl mano, kad teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimas dalyje, kuria nuspręsta bylą dalyje dėl pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją nutraukti, yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėjo, kad kiti pareiškėjų reikalavimai nesusiję su valstybės įmonės Registrų centro funkcijomis.

Prašo teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją palikti nepakeistą, dėl likusios sprendimo dalies ir apeliacinių skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Šalies argumentai

Pareiškėjai O. B. ir A. B. su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad:

1. jeigu Kauno miesto taryba nebūtų priėmusi 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l27 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, į žemės sklypą šiuo adresu būtų atkurtos nuosavybės teisės A. R. B. bei A. B. ir šis žemės sklypas būtų perduotas pareiškėjams natūra.

2. 1995 m. kovo 14 d. aktu – važtaraščiu Kauno miesto savivaldybei buvo perduotos tik gatvės, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) gatvė, bet be jokių kitų statinių. 1995 m. kovo 14 d. akte nurodytas tik gatvės pavadinimas, jos balansinė vertė ir likutinės vertės bei gatvės inventorizacijos atlikimo data - 1981 metai. Nei vienu žodžiu šiame akte nėra paminėtas statinys - automobilių stovėjimo aikštelė 4242 kv. m. ploto.

3. Aikštelė inventorizuota tik po jos įregistravimo registrų centre. Inventorizavimo duomenys prieštaringi ir dėl aikštelės dydžio bei aikštelės stovio.

4. Konstitucinis teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pažymėjo, kad ne žemės priskyrimas miesto teritorijai, bendrojo ar detaliojo planavimo dokumentų egzistavimas, ir ne atitinkamo statinio buvimas ar nebuvimas turi lemti žemės grąžinimą natūra, tai turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent konkrečiai žemei, kuris objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu nebūtų paimtas konkretus nuosavybės objektas. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žemės sklypas laikomas užstatytu, kai jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamas daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjai neprivalėjo ginčyti 2005 m. lapkričio 16 d. patvirtinto detalaus plano.

5. Byloje atsakovais buvo patraukti Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija. Abiejų atsakų atsiliepimai į skundu yra pateikti byloje.

6. Lietuvos Respubliką byloje atstovauja Kauno apskrities viršininko administracija.

7. Teismui sprendimu panaikinus aikštelės įregistravimo pagrindą - Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių įregistravimo“ dalį dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo, VĮ Registrų centras, remiantis teismo sprendimu, panaikins aikštelės, kaip daikto, įregistravimą registre, ir tai nekliudys formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

8. Registro duomenyse aikštelė buvo įregistruota kaip savarankiškas statinys.

9. Panaikinus aikštelės įregistravimą registre, nereikia ginčyti atsakovo sprendimų dėl jos nuomos, nes savivaldybė negali nuomoti neegzistuojančio, be to jai nepriklausančio, daikto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno miesto savivaldybės atstovas paaiškino apeliacinių skundų argumentus ir prašė juos patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Bylos ginčas yra dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant nuosavybėn natūrą iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalį Kauno mieste.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant žemės sklypą natūroje iki nacionalizacijos buvusioje vietoje (duomenys neskelbtini) Kauno mieste, todėl įpareigojo atsakovą suformuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus iš esmės grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti ir nesilaikė šio ginčo sprendimo neteisminės tvarkos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais - turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Ginčo teisiniams santykiams taikytina Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, galiojusi iki 2010 m. liepos 1 d., kuri numatė, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų.

Tokia institucija, Vyriausybės įgaliota nagrinėti apskrities viršininko jau apsvarstytus prašymus ir skundus, yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 709 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsteigimo“, kurios kompetencija nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos“ patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatai.

Skundų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, nagrinėjimo tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje. Pagal šios Tvarkos 122 punktą skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje, nagrinėjant analogiškas bylas, ne kartą yra konstatuota, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka turi būti nagrinėjami skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, nepriklausomai nuo to, ar šie skundai paduodami dėl tam tikrų veiksmų atlikimo (aktų priėmimo) ar dėl vilkinimo atlikti tokius veiksmus, bet ne dėl vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz. LVAT nutartis byloje Nr. A-261-1149/2009).

Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčas byloje kilęs nuosavybės teisių atkūrimo procese iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo ir nebaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, todėl tokiam ginčui privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Šiuo atveju Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad jei bent vienas reikalavimas priskirtas teismo kompetencija tai ir reikalavimai priskirti ne teismo institucijų kompetencijai nagrinėjami teisme, netaikytina. Nors skundas dėl Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 panaikinimo dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, yra priskirtas teismų kompetencijai, tačiau įvertinus šio ginčo vientisumą, kad ginčas yra dėl galimybės suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė, daroma išvada, jog ginčui taikytina neteisminė tvarka. Nagrinėjant ginčą neteismine tvarka, turi būti patikrinta ar pagrįstai atsisakoma suformuoti sklypus ginčo vietovėje, ar teisingai apskaičiuoti valstybės išperkamos žemės sklypo plotai.

Pareiškėjai nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad šiam ginčui nebūtina neteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, nesivadovavo suformuota teismų praktika analogiškose bylose. Todėl apeliaciniai tenkintini skundai iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjų skundas paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p.).

Panaikinus teismo sprendimą pareiškėjai turi teisę pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-914 redakcija galiojanti nuo 2010 m. liepos 1 d.) nustatyta šiam ginčui išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, teikti skundą Nacionalinei žemės tarnybai, o nacionalinės žemės tarnybos priimtą sprendimą skųsti administraciniam teismui.

Nustačius sprendimo panaikinimo pagrindą dėl kurio skundas negalėjo būti nagrinėjamas teisme, kiti apeliacinių skundų argumentai nevertintini, nes ginčas pripažintinas iš esmės neišnagrinėtu ir turi būti nagrinėjamas iš naujo, jei pareiškėjai tokia teise pasinaudos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti.

O. B. ir A. B. skundą palikti nenagrinėtu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė