- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-871/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- M. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sermeta“
- Advokatai
- Albertas Kručkauskas
- Kategorijos
- 21.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4054-578/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sermeta“ ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Sermeta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo M. S. priteisti 374000Lt skolos, 448,80Lt delspinigių, 5% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3872 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovas prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 5 d. preliminariu sprendimu priteisė iš M. S. UAB „Sermeta“ naudai 374000Lt skolos, 448,80 Lt delspinigių ir 3872 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei 5% dydžio metines palūkanas už priteistą 374000 Lt skolą nuo 2010-02-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2009-10-29 tarp šalių buvo pasirašyta nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovas pardavė atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 1410000Lt. Turto kainos dalį, lygią 374000Lt, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui ne vėliau kaip per tris kalendorinius mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, šią sumą sumokėdamas už ieškovą tiesiogiai ieškovo kreditoriui – Danke Bank A/S Lietuvos filialui, padengiant ieškovo negrąžinto kredito dalį bankui pagal kredito sutartį (sutarties 2.1.3.p.). Iš 2010-02-03 Danske Bank A/S Lietuvos filialo rašto matyti, kad atsakovas į ieškovo sąskaitą 374000 Lt nepervedė (1 t., b.l.23).
Atsiliepimas
Atsakovas teismui 2010-03-20 pateikė prieštaravimus dėl ieškovo pareikšto ieškinio ir nurodyto preliminaraus teismo sprendimo. Nurodė, kad 2007 m. šalys sudarė preliminarias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindu prisiimtus įsipareigojimus atsakovas atliko tinkamai ir ieškovas to neginčija. Atsakovas, remdamasis preliminariomis sutartimis, sumokėjo ieškovui 1361000Lt už ketinamus įsigyti butus, o tai sudaro 96,5% galutinės turto kainos. Ieškovas neįvykdė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų – butai nėra tinkamos kokybės, nėra 100% baigtumo, todėl atsakovas sulaikė paskutinį mokėjimą.
Ieškovas 2010-04-16 teismui pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl ieškovo ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo. Nurodė, kad su atsakovo prieštaravimais nesutinka, nes jie nepagrįsti bei neteisėti. Preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybių, jų vykdymo ir kiti klausimai šioje byloje negali būti keliami, nes tai nėra šios bylos dalykas. Atsakovas nesumokėjo turto kainos 2009-10-29 sutartyje numatytais terminais, todėl pažeidė sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 11 d. sprendimu nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Teismas nurodė, kad 2007-04-12 ir 2007-06-21 preliminariosios butų pirkimo-pardavimo sutartys yra nutrauktos šalims 2009-10-21 pasirašius susitarimą dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo (1 t., b.l.55-57). Be to, ginčai tarp šalių dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo jau yra išspręsti Vilniaus apygardos teismui 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį (1 t., b.l.87-89). Taip pat šalys dėl preliminariųjų sutarčių pasisakė ir pirkimo-pardavimo sutarties 6.5. ir 6.6. punktuose, kuriais šalys geranoriškai susitarė, kad nuo šios sutarties pasirašymo dienos preliminariosios sutartys yra laikomos tinkamai įvykdytomis ir netekusiomis juridinės galios. Šalys patvirtino viena kitai, jog šios sutarties pasirašymo dieną yra išspręsti visi iš preliminariųjų sutarčių tarp šalių kilę ar galėję kilti ginčai ir nesutarimai. Šalys patvirtino, kad nei dabar, nei bet kada ateityje neturės viena kitai jokių ir bet kokių pretenzijų dėl preliminariųjų sutarčių sudarymo, vykdymo ar nutraukimo. Teismas nurodė, kad atsakovas 2009-10-21 susitarimo dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo neginčija, todėl atsakovo argumentai, susiję su preliminariųjų sutarčių sudarymo bei vykdymo aplinkybėmis, šioje byloje nevertinami kaip nesusiję su ieškinio dalyku ir dėl jų plačiau nepasisakoma.
Teismas nurodė, kad pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas pareiškė, jog sutarties tekstas jam yra išverstas žodžiu į anglų kalbą, visos sutarties nuostatos bei sutarties sudarymo pasekmės jam išaiškintos ir suprantamos. Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes konstatavo, kad atsakovas įsigijo visiškai jam tinkantį ir jo poreikius atitinkantį turtą, už kurį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą kainą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad nuosavybės teisės į turtą atsakovo vardu įregistruotos 2009-10-29 (1 t., b.l.178-181). Pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo metu atsakovas pretenzijų ieškovui dėl turto bei jo kainos nereiškė, turtą įsiregistravo savo vardu, todėl privalo atsiskaityti su ieškovu už įsigytą turtą sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.189str. 1d., 6.200 str. 1 ir 2 d. d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas M. S. patikslintu apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - 2010 m. kovo 5 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo UAB „Sermeta“ atsakovo M. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismas šioje civilinėje byloje nenagrinėjo tarp šalių susiklosčiusių ikisutartinių ir sutartinių teisinių santykių, nors jų tinkamas ir visapusiškas išnagrinėjimas turėjo esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui.
2. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. 2010 m. gruodžio 15 d. pirkėjas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl civilinę byla nagrinėjusio teisėjo S. Račkausko nušalinimo, motyvuodamas, kad teisėjas Š. Račkauskas yra gerai pažįstamas su Pardavėjo atstovu, advokatu M. Ž., todėl turi iš anksto susiformavusią nuomonę apie sprendžiamą ginčą ir jo šalis, nes bylos nagrinėjimo pirmąja instancija metu teismas tenkino daugumą pardavėjo prašymų, tačiau nepagrįstai atsisakė priimti pirkėjo prašymus šaukti liudytojais nagrinėjamoje byloje UAB „Sermeta“ direktorių, akcininką, architekto paslaugas pardavėjui teikusį asmenį, turėjusius paliudyti svarbius šios civilinės bylos teisingam išnagrinėjimui faktus ir aplinkybes.
3. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 269 str. 1 d. nuostatas bei reikalavimus, todėl akivaizdu, jog toks piktnaudžiavimas ir imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimas yra nepriimtinas ir netoleruotinas bei tik patvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumą, todėl, remiantis procesinės teisės normos pažeidimu pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina.
4. Atsižvelgus į tai, kad pagrindinėje sutartyje nurodytas butų baigtumas buvo neteisėtas ir neatitinkantis tikrovės, konstatuotina, kad butai buvo nebaigtos statybos, o šalims sudarius statybos darbų sutartį, kuria pardavėjas įsipareigojo padėti pirkėjui įgyvendinti dalį statybos darbų, konstatuotina, kad pardavėjo įsipareigojimai nesibaigė ir jis privalėjo įsipareigoti ir įsipareigojo prisidėti prie butų ir viso pastato statybos darbų vykdymo, taip pat pardavėjas turėjo ir tebeturi pareigą pabaigti pastato ir butų statybos darbus iki 100 % (vieno šimto procentų) baigtumo.
5. Pardavėjas iš esmės pažeidė pagrindę sutartį, nes pagrindinės sutarties sudarymo metu buvo neteisėtai įregistravęs 100 % (vieno šimto procentų) butų baigtumą ir tą žinojo nuo pat 2009 m. balandžio 1 d. (Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtą faktą patvirtino 2009 m. spalio 15 d.) bei minėtas aplinkybes nuslėpė nuo pirkėjo. Pardavėjui iš esmės pažeidus pagrindinę sutartį ir nuslėpus nuo pirkėjo jos sudarymui esminės reikšmės turinčias aplinkybes, pirkėjas visiškai teisėtai sulaikė bet kokių sumų pagal pagrindines sutartis mokėjimą pardavėjui (nors visos sumos jau buvo sumokėtos dar iki pagrindinės sutarties sudarymo).
6. Pirmosios instancijos teismas į pardavėjo padarytus pagrindinės ir statybos darbų sutarčių pažeidimus visiškai neatsižvelgė ir jų neįvertino.
7. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pagrindinėje sutartyje nurodytų pirkėjo pareiškimų ir garantijų yra neteisingos ir dėl to, kad draudimas pirkėjui sustabdyti savo prievolių pagal pagrindinę sutartį vykdymą prieštarautų CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punktui - nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, ir panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus. Pardavėjas į Pagrindinę sutartį įrašė daugybę nuostatų, iš esmės leidžiančių jam nevykdyti prieš tai prisiimtų įsipareigojimų ir tinkamai neįvykdyti visų jam priklausančių atlikti darbų butuose ir pastate, nors tokią pareigą jis turi. Tokios nuostatos prieštarauja CK 6.188 straipsnio 2 dalies 3 punktui - numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia, todėl taip pat laikytinos nesąžiningomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Sermeta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo M. S. apeliacinį skundą atmesti bei iš atsakovo M. S. ieškovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad nesutinka su atsakovo teiginiu dėl faktinių aplinkybių ir ikisutartinių šalių santykių nenagrinėjimo, kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, pilnai atskleidžiančius tarp šalių susiklosčiusius ikisutartinius bei sutartinius teisinius santykius, ir pagrįstai konstatavo, jog visi tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę ikisutartiniai - sutartiniai teisiniai santykiai yra tinkamai išspręsti, įskaitant, bet neapsiribojant, Vilniaus apygardos teismui 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi patvirtinus tarp ieškovo ir atsakovo 2009 m. balandžio 7 d. sudarytą taikos sutartį bei atitinkamai pardavėjui ir pirkėjui aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškus savo valią notarinės formos pirkimo - pardavimo sutartyje. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, vertino aplinkybes susijusias su preliminariųjų sutarčių sudarymu, vykdymu bei pasibaigimu (nutraukimu). Atsižvelgiant į tai, jog visi tarp atsakovo ir ieškovo dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo kilę ginčai buvo išspręsti teismo patvirtinta ir įsiteisėjusia taikos sutartimi, turinčia, be kita ko, ir res judicata galią o taip pat įvertinus tai, jog preliminariosios sutartys nebuvo nustojusios galios, ieškovo nuomone, atsakovas neturi teisės šioje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, o taip pat teigti, jog taikos sutarties sudarymo dieną preliminariosios sutartys jau buvo pasibaigusios, juo labiau, kad abi preliminariosios sutartys neteko galios, t.y. buvo nutrauktos 2009 m. spalio 21 d. atsakovo ir ieškovo bendro susitarimo „dėl 2007 m. balandžio 12 d. preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties bei 2007 m. birželio 21 d. preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 21/06/2007 nutraukimo“ pagrindu. Ieškovo nuomone, jog dėl preliminariųjų sutarčių sudarymo aplinkybių, jų vykdymo, taikos sutarties sudarymo fakto ir kiti klausimai šioje byloje negali būti keliami, nes visi šie klausimai jau buvo išspręsti taikos sutartimi; jie niekaip nėra susiję su ieškovo pareikštu ieškiniu ir šios bylos dalyku, o atsakovo pateikti faktų iškraipymai galėtų būti vertinami kaip sąmoningas teismo klaidinimas. To pasėkoje ieškovas mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog ginčai tarp šalių dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismui 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį, nurodant, jog šalys dėl preliminariųjų sutarčių pasisakė ir pirkimo - pardavimo sutarties 6.5. ir 6.6. punktuose, kuriais šalys geranoriškai susitarė, kad nuo šios sutarties pasirašymo dienos Preliminariosios sutartys yra laikomos tinkamai įvykdytomis ir netekusiomis juridinės galios, o taip pat jog pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo dieną yra išspręsti visi iš Preliminariųjų sutarčių tarp šalių kilę ar galėję kilti ginčai ir nesutarimai, šalims patvirtinus, kad nei dabar, nei bet kada ateityje neturės viena kitai jokių ir bet kokių pretenzijų dėl preliminariųjų sutarčių sudarymo, vykdymo ar nutraukimo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šalių ginčas kilo dėl nesumokėtos kainos dalies pagal 2009 m. spalio 29 d. tarp šalių pasirašytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos 2007 m. balandžio 12 d. bei 2007 m. birželio 21 d. ieškovas ir atsakovas sudarė dvi preliminariąsias sutartis dėl dviejų nekilnojamojo turto objektų - butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo. Ieškovas minėtose sutartyse nustatytomis sąlygomis įsipareigojo parduoti atsakovui, o atsakovas nupirkti nuosavybės teise iš ieškovo minėtus butus, sumokant ieškovui visą sutartą butų pardavimo kainą. Tarp ieškovo ir atsakovo kilus ginčui dėl preliminariose sutartyse numatytų sąlygų vykdymo, atsakovas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 500000 Lt netesybų priteisimo, o ieškovas pateikė priešieškinį. Ginčas buvo baigtas taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi. Bylos duomenimis šalys 2009 m. spalio 21 d. pasirašė susitarimą dėl aukščiau minėtų preliminarių sutarčių nutraukimo, o 2009 m. spalio 29 d. šalys pasirašė nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė du butus už 1410000 Lt kainą, į kurią įskaičiuotas PVM. šią sutartį turto kainą atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui tokia tvarka ir terminais: turto kainos dalį, lygią 961000 Lt, atsakovas 2007-04-12 bei 2007-06-21 preliminariųjų sutarčių bei 2009-10-21 susitarimo dėl 2007-04-12 ir 2007-06-21 preliminariųjų sutarčių nutraukimo pagrindu yra sumokėjęs ieškovui prieš pasirašant šią sutartį; turto kainos dalį, lygią 75000 Lt, atsakovas sumokėjo už ieškovą tiesiogiai ieškovo kreditoriui – Danske Bank A/S Lietuvos filialui iki šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo momento; turto kainos dalį, lygią 374000Lt, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui ne vėliau kaip per tris kalendorinius mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo dienos tiesiogiai ieškovo kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui, padengiant ieškovo negrąžinto kredito dalį bankui. Nagrinėjamu atveju dėl pastarosios 374000 Lt nesumokėtos sumos ir yra kilęs ginčas.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje nenagrinėjo tarp šalių susiklosčiusių ikisutartinių ir sutartinių teisinių santykių, nors jų tinkamas ir visapusiškas išnagrinėjimas turėjo esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali, nes teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie atskleidžia tarp šalių susiklosčiusius ikisutartinius bei sutartinius teisinius santykius, t.y. teismas tinkamai vertino aplinkybę, kad preliminariosios sutartys yra nutrauktos, šalims pasirašius susitarimą bei tai, kad ginčai tarp šalių dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo jau yra išspręsti Vilniaus apygardos teismui 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys dėl preliminariųjų sutarčių pasisakė ir pirkimo-pardavimo sutarties 6.5. ir 6.6. punktuose, kur numatė, kad nuo šios sutarties pasirašymo dienos preliminariosios sutartys yra laikomos tinkamai įvykdytomis ir netekusiomis juridinės galios. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta laiko, kad tarp ieškovo ir atsakovo dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo kilę ginčai buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismui 2009 m. balandžio 16 d. įsiteisėjusia nutartimi, vadinasi atsakovas negali šioje byloje kelti klausimų, kurie yra išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas tarp šalių 2009 m. spalio 21 d. sudaryto susitarimo dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo neginčija, todėl atsakovo argumentai, susiję su preliminariųjų sutarčių sudarymo bei vykdymo aplinkybėmis, šioje byloje pagrįstai nebuvo vertinami, kaip nesusiję su ieškinio dalyku.
Teisėjų kolegija negali sutikti apelianto skunde nurodytu argumentu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teisėjas yra gerai pažįstamas su pardavėjo atstovu, advokatu M. Ž., todėl turi iš anksto susiformavusią nuomonę apie sprendžiamą ginčą ir jo šalis. Šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu, nes byloje nėra duomenų, kad tarp minėto advokato ir ieškovo būtų pasirašyta teisinės pagalbos sutartis ar minėtas advokatas būtų teikęs kokią nors teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 269 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl tai tik patvirtina teismo šališkumą. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiuo apelianto argumentu pažymi, kad CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl nagrinėjamu atveju, vien aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m gruodžio 16 d. bei 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimis sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo ilgesniam nei 14 dienų terminui, negali būti laikoma pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apelianto teigimu, pardavėjas iš esmės pažeidė pagrindę sutartį, nes pagrindinės sutarties sudarymo metu buvo neteisėtai įregistravęs 100 % (vieno šimto procentų) butų baigtumą ir tą žinojo nuo pat 2009 m. balandžio 1 d. (Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtą faktą patvirtino 2009 m. spalio 15 d.) bei minėtas aplinkybes nuslėpė nuo pirkėjo. Pardavėjui iš esmės pažeidus pagrindinę sutartį ir nuslėpus nuo pirkėjo jos sudarymui esminės reikšmės turinčias aplinkybes, pirkėjas visiškai teisėtai sulaikė bet kokių sumų pagal pagrindines sutartis mokėjimą pardavėjui (nors visos sumos jau buvo sumokėtos dar iki pagrindinės sutarties sudarymo). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pagal pareikštą ieškinį yra sprendžiamas ginčas tarp šalių dėl nesumokėtos kainos dalies pagal 2009 m. spalio 29 d. pasirašytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ginčo dalyką bei į tai, kad atsakovas statybos darbų sutarties pagrindu yra kreipęsis į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, todėl teisėjų kolegija dėl klausimų, kurie yra sprendžiami kitoje civilinėje byloje nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad minėto apelianto argumento nepagrįstumą patvirtina ir pagrindinės sutarties 6.9 punkte šalių patvirtinta sąlyga, kuria šalys numatė, kad nei Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. 1-1747-789/2009 pagal Pirkėjo skundą dėl Turto pripažinimo tinkamais naudoti aktų priimtų 2009 m. balandžio 1 d. Nr.(101)-11.4 - 665 ir Nr. (101) - 11.4 - 667 pripažinimo negaliojančiais baigtis, nei teismo sprendimo (įskaitant visų instancijų teismų sprendimus) turinys neturės įtakos nei vienos iš šios sutarties šalių teisių ir pareigų pagal šią sutartį vykdymui bei parduodamo turto kainai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama aukščiau paminėtas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu sprendė, jog atsakovas įsigijo visiškai jam tinkantį ir jo poreikius atitinkantį turtą, už kurį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą kainą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė CK 6.46 ir 6.58 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės teisės normos, kaip vieną iš civilinių teisių gynimo būdų, numato galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti – savigyną. Ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik CK nustatytais atvejais, o savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų (CK 1.139 str.). Vienas iš savigynos būdų – prievolės vykdymo sustabdymas. Šios savigynos priemonės taikymo sąlygos yra nustatytos CK 6.46, 6.58, 6.207, 6.208 6.220 ir kituose straipsniuose. Sprendžiant klausimą dėl sutarties šalies teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą, kai savo priešpriešinės prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) kita sutarties šalis, taikytinos atitinkamos 6.46, 6.58 ir 6.207 straipsnių nuostatos. Pagal CK 6.46 straipsnio 2 dalį skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Tačiau skolininkas neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl paties skolininko kaltės, taip pat kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (CK 6.46 str. 3 d.). CK 6.58 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius. CK 6.58 straipsnio 2 dalis nustato, kad prievolės šalis neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu kita prievolės šalis: 1) pateikė adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą ir tai nepagrįstai neužvilkins prievolės įvykdymo; 2) negali savo pareigos įvykdyti ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių; 3) negali pareigos įvykdyti dėl priešingos šalies kaltės. Pagal CK 6.58 straipsnio 3 dalį, jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba atsisakyti ją įvykdyti tiek, kiek prievolės neįvykdė šalis, privalėjusi ją įvykdyti pirma. CK 6.207 straipsnyje nustatyta: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių; šalys prievolės vykdymo sustabdymo teise privalo naudotis protingai ir sąžiningai. Taigi prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje UAB „Danės sala“ v. Diana Narkutė, Alanas Štaras, bylos Nr. 3K-3-413/2009). Pagal tarp šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį iš kurios ir kildinamas ginčas, ieškovas neturėjo jokių prievolių atsakovo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta bei į byloje esančius įrodymus, laiko, kad apelianto argumentai dėl prievolės vykdymo sustabdymo prieštarauja aukščiau įvardintam imperatyvių teisės normų aiškinimui, todėl byloje neesant atsakovo argumentus pagrindžiančių įrodymų apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad pagrindinė sutartis turėtų būti vertinama kaip būsimų gyvenamųjų butų pirkimo - pardavimo sutartis bei tarp pirkėjo ir pardavėjo sudaryta pagrindinė sutartis vertinama vartojimo teisinių santykių kontekste. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir vertina kaip gynybinę taktiką, nes iki apeliacinio skundo pateikimo šio klausimo nekėlė. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino tarp pirkėjo ir pardavėjo susiklosčiusių teisinių santykių vartotojų teisės apsaugos instituto kontekste, o pirkėjo nelaikė vartotoju, nes byloje nėra duomenų, kad apeliantas minėtus butus pirko asmeninių poreikių tenkinimui ar siekiant turėti gyvenamąją vietą, nes bylos duomenimis apeliantas gyvenamą vietą Lietuvoje turi. Apeliantas kartu su rašytiniais paaiškinimais Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė 2011 m. liepos 12 d. ieškinio dėl negautų pajamų priteisimo nuorašą su kuriuo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Kaip matyti iš minėto ieškinio turinio, M. S. savo reikalavimą dėl negautų pajamų grindžia tuo, kad pagal sutartį įgytus butus buvo nusprendęs įrengti ir išnuomoti, kas tik dar kartą patvirtina, jog minėti butai buvo įsigyti ne asmeninių poreikių tenkinimui, todėl pagrindinė sutartis negali būti vertinama vartojimo teisinių santykių kontekste.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.
Ieškovas pateikė įrodymus apie 1270,50 Lt sumokėjimą už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 str. pagrindu ši suma priteistina ieškovui iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. S. ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Sermeta“ 1270,50 Lt (vienas tūkstantis du šimtai septyniasdešimt litų ir penkiasdešimt centų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.