- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-29-309/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-02169-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- G. D.
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant G. D. per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Iš G. D. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 409,49 Lt (118,59 Eur) už nukentėjusiajam M. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. D. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam M. S. į kairę ausį ir padarė sužalojimą – kairės ausies būgnelio plyšimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės ausies būgnelio plyšimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde pažymima, kad baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriami tokie objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikalstamos veikos objektas yra tai, į ką nukreipta nusikalstama veika, kam padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Šiuo atveju taip pat būtina išsiaiškinti, ar yra padaryta žala. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pats nukentėjusysis M. S. patvirtino, jog žala jam nepadaryta ir jos atlyginti neprašė. Taigi nėra nusikaltimo objekto. Be to, G. D. teigimu, nei teismas, nei prokurorė neįrodė, kad M. S. ausies būgnelis įtrūko nuo jo smūgio, t. y. dėl jo neteisėtų veiksmų. Byloje nepaneigta, kad M. S. sužeidimas galėjo atsirasti anksčiau, taip pat nepaneigta, kad sužalojimą galėjo padaryti liudytojas R. Ž., kai pastarasis kartu su M. S. puolė jį (G. D.) mušti.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad muštynės tarp jo ir M. S. bei R. Ž. vyko jo (G. D.) kiemo teritorijoje 2.30 val., darganotą lapkričio mėnesio naktį, t. y. jis neišbėgo į gatvę ir be jokio pagrindo neprimušė „nekalto“ jaunuolio. Teigia, kad nei teismas, nei prokurorė neįrodė galimai nusikalstamos veikos tikslų ir motyvų.
Be to, G. D. teigimu, jis tą naktį net nežinojo, kas jo pirtyje išgėrinėja. Nurodo, kad jis į savo pirtį ėjo ne daryti nusikaltimų, o nutraukti neteisėtų girtų M. S. ir R. Ž. veiksmų, kai jie mėgino sumušti bei apiplėšti R. M., pavogė MP3 grotuvą bei pasikėsino pavogti garso stiprintuvą, o po to butelio smūgiu iš už nugaros R. Ž. perskėlė jam galvą. Taigi jo tikslas buvo nutraukti girtų asmenų siautėjimą ir galimai išvengti dar didesnių nusikaltimų.
Šalies argumentai
Nuteistojo teigimu, 2013 m. lapkričio 18 d. protokole-pareiškime M. S. neteisingai nurodė, kad „kilusio konflikto metu su nepažįstamu vyriškiu ...jis prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik atvykus policijai“. Teigia, kad tiek atvykę policininkai, tiek R. Ž. nurodė, jog M. S. nesiskundė sveikata, buvo pakilios nuotaikos. R. Ž. taip pat patvirtino, kad M. S. sąmonės nebuvo praradęs ir MP3 grotuvą bei stiprintuvą iš pirties į lauką išsinešė būtent jis ir tik jis kėsinosi tuos daiktus pagrobti, pačiam R. Ž. vogimo procese lyg tai visiškai nedalyvaujant. Be to, R. Ž. nurodė, kad vyko susistumdymas, nors tiek M. S., tiek R. M. tvirtino, kad vyko muštynės. Teismo posėdyje M. S. minėtas aplinkybes dar kartą patvirtino ir nurodė, kad muštynių metu buvo suplėšyta jo striukė, o nuo gauto smūgio lyg tai ištino žandikaulis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad M. S. tvirtino, jog smūgį nuo jo (G. D.) jis gavo muštynių metu, o tai paneigia tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir prokurorės menamas prielaidas, kad jis mušė nukentėjusįjį dar išvedant jį iš pirties. Mano, kad toks M. S. prisipažinimas įrodo, jog pats smūgis jam galėjo būti suduotas jam (G. D.) ginantis nuo R. Ž. ir M. S., kai šie dviese puolė prieš jį kumščiais ir jis buvo rimtai sužeistas. Tai, apelianto įsitikinimu, svarbi aplinkybė, įrodanti jo nekaltumą, nes, jei jis nebūtų gynęsis, agresyvūs, girti ir narkotinėmis medžiagomis galbūt apsirūkę jaunuoliai galėjo jį dar rimčiau sužaloti.
G. D. manymu, atsižvelgiant į tai, kad ekspertas nurodė, jog buvo suduotas galimai vienas smūgis buku daiktu, akivaizdu, kad tiek pats kaltinimas, tiek teismo nuosprendis prasilenkia ne tik su faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet ir su logika – jis jokio buko daikto neturėjo, kai tuo tarpu R. Ž. muštynėse dalyvavo galimai rankose laikydamas butelį, sudaužyto butelio šukę ar kokį kitą daiktą. Atkreipia dėmesį, kad ekspertas išvadoje tvirtina, jog viską surašė tik iš M. S. žodžių ir, kad visos aplinkybės tik tikėtinos. Be to, kaip nurodyta specialisto išvadoje, pats tyrimas atliktas iš „kortelės“. Ekspertas nepatvirtino, kad nuo tokio sužalojimo būtų galima prarasti sąmonę ar patirti šoką. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusysis akivaizdžiai meluoja, tačiau Šiaulių apylinkės teismas to neįvertino. Nurodo, kad M. S. tvirtinimas, kad jie nepažįstami – taip pat melas, nes jis M. S. prieš kelis mėnesius iki nagrinėjamo įvykio užtiko savo pirtyje rūkantį narkotines medžiagas.
Skunde taip pat nurodoma, kad būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog duodamas pirminius parodymus M. S. tvirtino, kad jis nematė, kas jam galėjo suduoti, tik numanė, kad tai padarė G. D., nes kitų asmenų šalia nebuvo. Liudytojas R. Ž. 2014 m. sausio 31 d. Akistatos protokole nurodė, kad tiksliai neprisimena, kaip viskas vyko, tik mano, kad jis matė, jog G. D. mušė M. S.. Dėl to, apelianto manymu, Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje daroma išvestinė prielaida, kad pirminiai M. S. ir R. Ž. parodymai yra nuoseklūs. Priešingai, G. D. vertinimu, tokie parodymai nenuoseklūs, išgalvoti ir nelogiški – 2.30 val., darganotą ir neapšviestą lapkričio naktį, girtas pilietis negali tiksliai matyti bei įvertinti situacijos, tuo labiau, esant 5–8 metrų atstumui nuo įvykio vietos, nuspręsti – mušė G. D. M. S., ar ne. Mano, kad girtas asmuo gali daryti įvairias prielaidas, bet tiksliai ir objektyviai įvertinti situacijos negali, nes girtumas neprideda objektyvumo ir adekvatumo. Dėl to girtų piliečių parodymai turi būti vertintini kritiškai. Be to, pasak apelianto, neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas pasirinktinai išskyrė liudytojo R. M. parodymus ir laikė juos nepatikimais, nes šis lyg tai tuo metu buvo išgėręs (bet ne girtas), kai tuo tarpu girtų ir apsirūkiusių, agresyvių M. S. ir R. Ž. parodymus pripažino adekvačiais ir nuosekliais.
Nuteistasis G. D. pažymi, kad įstatymas nedraudžia savo teritorijoje gintis nuo girtų asmenų, kurių įžūlumas ir agresyvumas neaišku kuo būtų pasibaigęs liudytojui R. M.. Nurodo, kad M. M. S. su R. Ž. jau buvo jį užpuolę ir kėsinosi primušti bei pagrobti ne tik garso stiprintuvą su MP3 grotuvu, bet ir R. M. telefoną.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, nesant įtikinamų bei nepaneigiamų ir neabejotinų įrodymų, kad jis sudavė smūgį M. S., nuo kurio įtrūko kairės ausies būgnelis, negali pripažinti savo kaltės, be to, yra įsitikinęs, kad neperžengė protingų ir adekvačių elgesio ribų, nes gynėsi nuo girtų ir galimai apsirūkiusių užpuolikų. Pažymi, kad M. S. ikiteisminio tyrimo metu pats net kelis kartus patvirtino, jog jis neturi jam (G. D.) jokių pretenzijų, tačiau teismo posėdyje jis pakeitė nuomonę ir paprašė teismo jį nubausti. Nurodo, kad jis pripažįsta, kad galėjo suduoti smūgį M. S. besigindamas nuo jo ir R. Ž. agresyvių veiksmų, tačiau kategoriškai nesutinka, kad peržengė leistinas būtinosios ginties ribas. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepilnai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė iš esmės neteisingą bei visuomenės interesams prieštaraujantį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis G. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-455/2014, 2K-34-303/2015, 2K-525-648/2015).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo M. S. ir liudytojo R. Ž. (nukentėjusiojo draugo) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kuriuos laikė nuosekliais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais (nenurodyta kokiais) byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad tai vienareikšmiškai patvirtina, jog G. D. 2013-11-16, apie 2 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, suduodamas vieną smūgį ranka nukentėjusiajam M. S. į kairę ausį, padarė sužalojimą – kairės ausies būgnelio plyšimą. Liudytojo R. M. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, nes šis liudytojas yra G. D. giminaitis (antros kartos pusbrolis), todėl iš esmės gali būti suinteresuotas duoti tokius parodymus, kurie būtų palankūs G. D.. Kaltinamojo G. D. teisiamojo posėdžiu metu išsakytus argumentus (tarp jų ir kai kuriuos teorinius baudžiamosios teisės aspektus) vertintino kaip besąlygišką savo kaltės neigimą ir siekimą išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. G. D. nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą pirmosios instancijos teismas vertino kaip siekimą, kad M. S. paliktų teritoriją, kurioje buvo pirtis, konstatavo, kad G. D. akivaizdžiai elgėsi neadekvačiai, būdamas fiziškai stipresnis, pasirinko grubų konflikto sprendimo būdą ir taip sužalojo kitą asmenį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis BK Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.
Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau pripažindamas G. D. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, įrodymus vertino atskirai, vienus įrodymus vertino kaip pranašesnius už kitus (nuosprendyje nenurodyta, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai, o kiti įrodymai absoliučiai objektyvūs ir jais negalima abejoti), nors teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl G. D. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendis dėl G. D. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo G. D. išteisintinas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių.
Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Faktiniais duomenimis nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 15 d., vakare, R. M. su draugais, G. D. priklausančioje pirtyje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), girtaujama. Naktį, R. M. kvietimu, į pirtį atvyksta M. S. ir R. Ž.. Apie 2 valandą pirtyje tarp R. M. ir M. S. kyla konfliktas. M. S. pasigenda savo telefono. Telefono vagyste kaltina R. M.. M. S. iš pirties išneša muzikos aparatūrą. R. M. telefonu pakviečia pirties savininką G. D., kuris M. S. ištempia iš pirties, kieme stumdosi, nukrinta, ir R. Ž. smogia G. D. buteliu per galvą, vyksta susistumdymai. R. M. ir G. D. grįžta į pirtį ir G. D. 2. 43 val. iškviečia policijos pareigūnus, o M. S. ir R. Ž. pasišalina. 03.00.09 val. (1 t., 9 b. l.) atvykus policijai, į pirties kiemą grįžta M. S. ir R. Ž., kuriuos policija sulaiko ir 2013-11-16, 3.17 val., pristato į Šiaulių AVPK Šiaulių miesto policijos komisariatą. R. Ž. nustatytas 1,37 promilių, o M. S. 1,92 promilių girtumas. 2013-11-16, 6.39 val., R. Ž. ir M. S. paleidžiami iš policijos komisariato (1 t., 10–11 b. l.). R. Ž. ir M. S., iškviestu taksi, grįžta į namus ir išsiskiria. M. S. 2013-11-17 16.37 val. atvežamas į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, kur jam nustatomas kairės ausies būgnelio plyšimas.
2013-11-18 14.20 val. M. S. protokolu-pareiškimu (1 t., 1 b. l.) kreipiasi į Šiaulių miesto policijos komisariatą. Protokole-pareiškime nurodo, kad 2013-11-16, apie 1.00–2.00 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), namo kieme, kilusio konflikto metu su nepažįstamu vyriškiu, pastarajam vieną kartą ranka sudavus į kairę ausį, nuo suduoto smūgio prarado sąmonę. Tą pačią dieną apklausiamas kaip liudytojas (1 t., 18–19 b. l.), M. S. parodė, kad išėjus į lauką, vyriškis ranka smogė jam į kairę ausį, ir jis nuo suduoto smūgio prarado sąmonę. 2014-01-31 apklausiamas kaip liudytojas (1 t., 21–22 b. l.) M. S. parodė, kad jį G. D. stūmė iš pirties, o jis priešinosi, stūmė nuo savęs. Kai G. D. jį laikė, pajuto smūgį į kairę ausį. Nuo suduoto smūgio nukrito, prarado sąmonę, ją atgavo atvykus policijos darbuotojams. Nematė, kad būtent G. D. jam sudavė smūgį.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. S. parodė, kad 2013-11-16, naktį, jis, R. Ž. ir R. M. šventė pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvėje. 2.00–3.00 val. ruošiantis išeiti pastebėjo, kad dingo jo telefonas ir pradėjo telefono ieškoti. Pasirodė G. D., jie pradėjo stumdytis. Prie vartų gavo smūgį, kas vyko toliau, nepamena. Paėmė MP3 ir pasakė kol nebus telefono, neatiduos ir MP3, kuris buvo R. M.. Iš pirties jį laukan tempė G. D.. Ar buvo kilęs žodinis konfliktas, nepamena. Jį tempė iš pirties į apačią, į lauką, tai truko 30 sekundžių, gal minutė. Paėmė jį už nugaros ir bandė išvesti. Kur tuo metu buvo R. Ž., nematė. Tikslios vietos pasakyti negali, atrodo, kad stovėjo prie įėjimo, pajuto smūgį į kairę ausį, nukrito ir nebepamena, gali būti, kad buvo praradęs sąmonę. Viskas buvo namo kieme, buvo naktis, apšvietimas normalus. Nematė, kas jam trenkė, bet nieko kito, išskyrus G. D., šalia jų nebuvo.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. Ž. parodė, kad kartu su M. S. ir R. M. buvo pirtyje. M. S. pasigedo telefono, jis (R. Ž.) bandė iškviesti taksi. M. S. norėjo ieškoti telefono, o G. D. jį stūmė iš teritorijos. M. S. prie teritorijos galo buvo pargriautas ant žemės, o G. D. buvo ant jo užgriuvęs. Nematė, kad G. D. būtų smogęs M. S., bet G. D. mosavo rankomis. Jis trenkė G. D. su buteliu per galvą, po to G. D. jam (R. Ž.) ant galvos užmovė striukę ir G. D. su R. M. nuėjo. Su M. S. pasiliko ieškoti telefono, kol atvyko policija.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Ž. parodė, kad nematė, ar G. D. smogė M. S. ranka į galvą, bet buvo užkritęs ant M. S.. M. S. po įvykio sąmonės nebuvo praradęs. Kai buvo sulaikyti policijos darbuotojų ir vežami į policijos komisariatą, M. S. niekuo nesiskundė. Laikinojo sulaikymo kameroje M. S. buvo linksmas, daug kalbėjo, trukdė jam ilsėtis. Paleisti iš policijos komisariato, taksi grįžo namo, išsiskiriant M. S. niekuo nesiskundė. Kitą dieną, apie 16 val., susitiko su M. S. ir jis skundėsi galvos skausmu. M. S. patarė kreiptis į medikus. M. S. sakė, kad buvo gavęs į galvą, kad į ausį būtų gavęs, neminėjo. Nuo ko gavo į galvą, nesakė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas H. Daujotas parodė, kad nuo suduoto smūgio, plyšus ausies būgneliui, skausmas atsiranda iš karto, atsiranda spengimas ausyse, galvos svaigimas, vėmimas gali atsirasti vėliau. Pavartojus alkoholio, spengimą ausyse galima priimti neadekvačiai.
Šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo M. S. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo M. S. parodymų, duotų teisme, nesugretino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
M. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė, kad konkrečiai G. D. jam sudavė smūgį į galvą, tačiau, kadangi nieko šalia nebuvo, mano, kad tai padaryti galėjo tik G. D.. Kiekvieną kartą apklausiamas apie įvykio aplinkybes, jas nurodė skirtingai. Nurodė, kad nuo suduoto smūgio nukrito ir prarado sąmonę. Liudytojas R. Ž. nurodė matęs, kad G. D. buvo užgriuvęs ant M. S., mojavo rankomis, todėl mano, kad tuo metu G. D. sudavė smūgį M. S., tačiau paties smūgio sudavimo nematė. Be to, šis liudytojas nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, nei nurodė M. S.. G. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose kategoriškai neigė sudavęs M. S. smūgį į galvą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prielaidomis, kad smūgį galėjo suduoti tik G. D., nes nieko šalia M. S. nebuvo, tačiau remtis prielaidomis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, draudžia įstatymas. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad G. D. sudavė M. S. smūgį į galvą. M. S. nurodė, kad nuo suduoto smūgio nukrito ir prarado sąmonę, kurią atgavo atvykus policijos darbuotojams. Liudytojas R. Ž. parodė, kad M. S. sąmonės nebuvo praradęs. Liudytojas R. M. ir G. D. parodė, kad, R. Ž. buteliu praskėlus G. D. galvą, M. S. ir R. Ž. šūkaudami iš įvykio vietos pasišalino. G. D. iškvietus policijos darbuotus, jie atvyko po 15 minučių, M. S. ir R. Ž. grįžo į įvykio vietą, juos sulaikė policijos darbuotojai ir 2013-11-16 3.17 val. pristatė į Šiaulių AVPK Šiaulių miesto policijos komisariatą. Policijos darbuotojai parodė, kad M. S. sveikata nesiskundė. Ekspertas H. Daujotas parodė, kad plyšus ausies būgneliui, skausmas pajuntamas iš karto. Sulaikant, M. S. buvo nustatytas 1,92 promilių girtumas, tačiau tai nėra toks girtumo laipsnis, kuris ilgą laiką slopintų skausmą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta M. S. parodymus, kad jis buvo praradęs sąmonę, nes neįmanoma tokia situacija, kad žmogus būtų 15 minučių praradęs sąmonę, o pašalinai asmenys to nematytų, taip pat, kad praradęs sąmonę žmogus vaikščiotų. Policijos komisariate M. S. sveikatos būkle nesiskundė ir 6.39 val. paleidžiamas iš laikino sulaikymo. M. S. ir R. Ž. kartu išvyko ir išsiskyrė prie M. S., kuris niekuo nesiskundė, namų. Ir tik 2013-11-17 16.37 val., t. y. praėjus 38 val. 30 min., M. S. buvo atvežtas į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, kur jam nustatytas kairės ausies būgnelio plyšimas. Tiek laiko po ausies būgnelio plyšimo kentėti neigiamas sveikatos pasekmes, neįmanoma. Ir, nors byloje nustatytas M. S. kairės ausies būgnelio plyšimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, juos vertindamas atskirai ir jų visetą, konstatuoja, kad nėra neginčijamai nustatyta, kad būtent G. D. sudavė M. S. smūgį į kairę ausį, to pasekoje pastarajam plyšo kairės ausies būgnelis ir buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, jog būtent nuteistasis G. D. sužalojo M. S., todėl G. D. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kadangi nuteistasis G. D. išteisinamas neįrodžius, kad dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmetamas.
G. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama.
G. D. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, panaikinamas ir laikinas nuosavybės teisių apribojimas G. D. turtui – 410 Lt, esantiems banko sąskaitoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
G. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
G. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį už M. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas atmesti.
Laikiną nuosavybės teisių apribojimą G. D. turtui – 410 Lt, esantiems banko sąskaitoje, panaikinti.