Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjui V. B., jo atstovui advokatui Jonui Algimantui Pakarkliui, atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, atstovui Andriui Ūsui, Vidaus reikalų ministerijos atstovui Arūnui Sodoniui, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Linai Matulienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš valstybės priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos, nurodydamas, kad faktinis pagrindas priteisti žalos atlyginimą atsirado pareiškėjui 1995-1996 m. atliekant privalomą krašto apsaugos tarnybą. Pažymėtina, kad ginčo nagrinėjimo ribas apsprendžia pareikšti reikalavimai bei nurodytas šių reikalavimų pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas advokatas Jonas Algimantas Pakarklis patikslino, kad ginčo dalykas bei pagrindas yra skunde nurodytos žalos atlyginimas, jog tarnaudamas krašto apsaugos sistemoje susirgo psichine liga, dėl ko buvo pripažintas netinkamu tikrajai krašto apsaugos tarnybai, o vėliau pripažintas iš dalies nedarbingu. Atsižvelgiant į tai, ginčas nagrinėjamas nurodyto pagrindo dėl žalos atlyginimo ribose.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 11 str. nustatyta, kad Civilinio kodekso 2.24 straipsnio normos dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

Tuo metu galiojusio CK 483 str. nustatė bendruosius žalos atlyginimo pagrindus, būtent, kad žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus. CK 485 str. (1994-05-17 redakcija) nustatė kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 str.). CK 485 str. (1997-10-21 redakcija) nustatė, kad be turtinės žalos, šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala, kurios dydį kiekvienu atveju nuo 300 Lt iki 5000 Lt nustato teismas. Pažymėtina, kad norint asmeniui pritaikyti deliktinę civilinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant teisės pažeidimo sudėtį. Būtent teisės pažeidimas yra prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Pagal CK 483 straipsnį deliktinės civilinės atsakomybės sąlygomis, kaip ir teisės pažeidimo sudėties elementais, yra žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtą žalą padariusio asmens veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimus sieja su Pasienio policijos departamento galimais neteisėtais veiksmais - saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų neužtikrinimu, dėl kurių jo sveikatai buvo padaryta žala.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1995-05-24 iki 1996-03-25 atliko tikrąją krašto apsaugos tarnybą VSAT: nuo 1995-05-24 iki 1995-05-29 tarnavo Pasienio policijos departamento Visagino mokymo centre, nuo 1995-05-30 iki 1995-08-04 tarnavo Marijampolės pasienio policijos rinktinės Vartelių pasienio policijos užkardoje, nuo 1995-08-04 iki 1996-03-25 tarnavo Pasienio policijos departamento Greito reagavimo batalione (2 t., b. l. 27-28).

Pareiškėjo tikrąją krašto apsaugos tarnybą jo tarnybos metu reglamentavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas (toliau vadinamas – KATĮ) ir Lietuvos Respublikos laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas.

1990-11-20 Krašto apsaugos tarnybos įstatymo I-798, galiojusio iki 1996-10-18, 42 str. nustatyta, kad krašto apsaugos prievolininkai ir savanoriai tikrąją krašto apsaugos tarnybą atlieka pagal Lietuvos Respublikos laikinąjį krašto apsaugos prievolės įstatymą ir šį įstatymą. KATĮ 6 str. (1994 m. birželio 28 d. Nr. I-514) nustatyta, kad kariai tikrąją krašto apsaugos tarnybą atlieka: 1) valstybės sienų apsaugos daliniuose; 2) atskiruose krašto apsaugos daliniuose, steigiamuose Seimo nutarimais; 3) vidaus daliniuos ir pasienio policijoje; 4) sukarintos priešgaisrinės apsaugos, svarbių civilinių objektų apsaugos bei gelbėjimo tarnybų junginiuose. Analogišką nuostatą įtvirtina 1994-06-28 Laikinojo krašto apsaugos prievolės įstatymo I-384, galiojusio iki 1996-11-05, 14 straipsnyje. Pagal KATĮ 7 str., karių tarnybos tvarką vidaus daliniuose, policijoje, civilinėje aviacijoje, laivyne ar geležinkelyje reguliuoja Laikinasis vidaus tarnybos ir Policijos įstatymai, taip pat kiti įstatymai bei teisės aktai.

Pagal 1990-12-11 Policijos įstatymo I-851 (redakcija iki 1997-06-30) 25 str. 1 d. nuostatas į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. Pasienio policijoje gali tarnauti tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariai, tinkantys tarnybai. To paties straipsnio 6 dalis numatė, kad tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustatė Lietuvos Respublikos policijos ir kiti įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Tarnybos policijoje statutas ir Policijos statutas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas krašto apsaugos tarnybą atliko nuo 1995-05-24 iki 1996-03-25 Pasienio policijoje. Vadovaujantis Vyriausybės 2001-02-22 nutarimu Nr. 194, Pasienio policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reorganizuotas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Atsižvelgiant į tai, tinkamas atsakovas nagrinėjamojoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Bylos duomenys patvirtina, kad 1996-03-15 VRM Centrinė medicininė ekspertizės komisija (toliau – CMEK) ekspertinio nutarimo pažyma (duomenys neskelbtini) pripažino pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje (2 t., b. l. 50-52). 1996-03-15 Pasienio policijos departamento prie VRM įsakymu Nr. 95/R, remiantis 1996-03-15 CMEK ekspertinio nutarimo pažyma (duomenys neskelbtini), pareiškėjas, greitojo reagavimo bataliono šaulys, eilinis, nuo 1996-03-16 buvo išleistas į atsargą (2 t., b. l. 124). Pareiškėjo kariniame liudijime nurodyta, kad pareiškėjas 1996-03-15 CMEK sprendimu pripažintas netinkamu atlikti karinę prievolę pagal „Ekspertinių išvadų lentelės“ 3 str. 1 skiltį ir išrašomas iš Greitojo reagavimo bataliono (2 t., b. l. 31-33). 1996-03-18 surašytas CMEK Ligos liudijimas (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 34), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 1995 m. liepos mėn. buvo sumuštas ir 3 savaites gydėsi VRM ligoninėje. Remiantis VRM ligoninės pažyma (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nuo 1995-06-22 iki 1995-07-14 gydėsi VRM ligoninės terapijos skyriuje, diagnozės: lėtinis erozinis gastroduodenitas subremisijoje, duodenogastrinis refliuksas, atseno-subdepresinė būklė – susirgimai, susiję su tarnyba krašto apsaugoje; likę reiškiniai po galvos smegenų traumos su neryškia židinine neurologine simptomatika – trauma nesusijusi su tarnyba krašto apsaugoje (2 t., b. l. 125). Bylos medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1996-01-12 iki 1996-03-15 buvo tirtas Vilniaus psichiatrijos klinikoje, diagnozė – ciklotimija (2 t., b. l. 129). 1997-09-30 Šiaulių MSEK pareiškėjui atlikta ekspertizė ir paskirta III invalidumo grupė bei išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. 297954, invalidumo priežastis – bendras susirgimas, pagrindinė diagnozė – paranoidinė šizofrenija (4 t., b. l. 128-129). 1997-09-30 Šiaulių MSEK ekspertizės akto (duomenys neskelbtini) pastabose nurodyta, kad patarta pristatyti ekspertinio nutarimo pažymą tam, kad būtų galima priežastis susieti su karine tarnyba (2 t., b. l. 36, 4 t., b. l. 128-129). Pakartotinėse kasmetinėse ekspertizėse nuo 1998 iki 2002 m. pratęsta III invalidumo grupė, priežastis – bendrosios ligos (2 t., b. l. 37-39). 2002-11-28 Šiaulių MSEK ekspertizės aktu Nr. 3878, pareiškėjui pateikus CMEK ligos liudijimą (duomenys neskelbtini), pakeista invalidumo priežastis į „susirgimas, susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje“, nustatyta III invalidumo grupė, išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 40-41, 4 t., b. l. 149). CMEK 2008-05-29 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) įvertinusi pareiškėjo medicininę dokumentaciją, nustatė, kad pareiškėjo, atlikusio krašto apsaugos prievolę nuo 1995-05-05 iki 1996-03-15, susirgimas nustatytas Vilniaus psichiatrijos klinikoje. Pagal nustatytą susirgimą, CMEK pripažino, kad pareiškėjas netinkamas tikrajai krašto apsaugos tarnybai, susirgimas susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Remiantis CMEK 1996-03-18 ligos liudijimu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas, greitojo reagavimo bataliono šaulys, eilinis, Pasienio policijos departamento prie VRM 1996-03-15 įsakymu Nr. 95/R buvo išleistas į atsargą. Susirgimui progresuojant, 1997-09-30 Šiaulių MSEK pareiškėjui pripažinta III invalidumo grupė, išduota invalidumo pažyma. CMEK konstatavo, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje (2 t., b. l. 94-95). 2008-08-08 VRM sprendimu Nr. 11SP-2733, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., 8 str., remiantis CMEK 2008-05-29 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui paskirta 237 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija, mokant ją nuo 2008-07-01 iki 2008-09-29, kartu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 1 d., nuspręsta pareiškėjui išmokėti 2765,30 Lt pensija už laikotarpį nuo 2007-06-09 iki 2008-06-30 (2 t., b. l. 24). Nuo 2008-08-01 ši pensija padidinta iki 270 Lt (2 t., b. l. 56). Nuo 2010-01-01 pensija perskaičiuota: 2010 m. vasario, kovo, balandžio mėn. išmokėta 203,79 Lt pensija, o 2010 m. gegužės-gruodžio mėn., 2011 m. vasario ir kovo mėn. – 216,59 Lt dydžio pensija (2 t., b. l. 63).

Pažymėtina, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose yra minimas faktas dėl pareiškėjo sumušimo tarnyboje. Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyrius, nagrinėdamas ministro pavedimą išnagrinėti V. B. skundą dėl pensijos išmokėjimo bei žalos atlyginimo, 2008-10-13 išvadoje konstatavo, kad iš VRM CMEK 1996-03-16 Ligos liudijimo (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. B. 1995 m. liepos mėn. buvo sumuštas ir gydėsi VRM ligoninėje (2 t., b. l. 70-73). Vidaus reikalų ministerijos CMEK 2008-05-29 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje (2 t., b. l. 94-95). Tokiu būdu byloje esantys duomenys sudaro pagrindą daryti išvadai, kad pareiškėjo, atlikusio krašto apsaugos prievolę nuo 1995-05-05 iki 1996-03-15, susirgimas susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad atsakovas nagrinėjamo laikotarpio metu neužtikrino saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų, dėl kurių pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo sveikatai kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi pareiškėjui sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra pagrįstas. Pažymėtina, kad tiek 1964 m. Civilinio kodekso normos, tiek šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas nustato žalos, padarytos asmens turtui, asmens sveikatai bei neturtinės žalos atlyginimo galimybę. Minėti specialūs įstatymai, nustatydami vienkartines kompensacijas, periodines išmokas, pensijas, reglamentuoja žalos padarytos asmens sveikatai atlyginimo klausimus. Todėl minėtuose įstatymuose nesant nustatytos galimybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą, negali būti aiškinama taip, kad asmuo apskritai neturi tokios galimybės, jeigu yra nustatoma, kad asmeniui yra padaryta neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala paprastai yra padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti iš atsakovo 50 000 Lt neturtinės žalos dėl privalomosios pradinės karo tarnybos metu patirto sveikatos sužalojimo atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl patirto susirgimo yra iš dalies darbingas, ne visur gali įsidarbinti, jį slegia psichologinė įtampa dėl ateities, nuolat konsultuojamas psichiatro. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl padarytos neturtinės žalas bei bylos aplinkybes, pripažintina, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra pareiškėjo sveikatos sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolimesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Remiantis 2007-04-03 įrašu medicininiuose dokumentuose, pareiškėjo psichinė savijauta stabili, stebima ilgalaikė remisija, pakartotina kontrolė numatyta 2010 m. (3 t., b. l. 138). Remiantis 2010-09-13 darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-2174, pareiškėjui pakartotinai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis laikotarpiui iki 2011-09-12, pagal tvarkos aprašo 27.5 p. – liga, įgyta tarnybos ar mokymų metu (4 t., b. l. 20-25). Byloje esantys medicininiai dokumentai – VRM Medicinos skyriaus Respublikinės ligoninės V. B. gydymo stacionare istorija Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad V. B. 1995-06-22 – 07-14 gydytas VRM ligoninės terapiniame skyriuje (2 t., b. l. 193, 3 t., b. l. 91-107). Epikrizėje nurodyta, kad, ligonio žodžiais, tarnyboje yra sunkiai ištveriama atmosfera – dėl mušimo, grasinimų, patyčių; psichiatrui skundėsi vidine įtampa, nerimu, dėl nestatutinių santykių tarnyboje. Minėtoje medicininėje dokumentacijoje yra 1995-06-26 gydytojo įrašas, kad kareivis papasakojo, jog užkardoje ilgiau tarnaujantys kareiviai sudarę tokią atmosferą, jog sunku ją ištverti, pasigerdavo, reikalaudavo pinigų iš jaunesnių kareivių, mušė, visaip žemino, dėl to tarnyboje tapo sunku tiek fizine, tiek moraline prasme (3 t., b. l. 98, 99). Minėtoje medicininėje dokumentacijoje yra 1995-07-05 gydytojo įrašas, jog ligonio savijauta nebloga, tačiau išlieka vidinė įtampa ir mintys, kaip reikės grįžti į tarnybą toje vietoje (3 t., b. l. 102). Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatai atsiradusiomis pasekmėmis bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis pareiškėjui yra 10000 Lt.(1964 m. CK 483, 485 str.). 1964 m. CK 485 str. buvo nustatytas ribojimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 5000 Lt. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtina atsižvelgti į tai, kad civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė: taikant civilinę atsakomybę yra siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusias negatyvias pasekmes. Piniginė kompensacija už neturtinę žalą negali nukentėjusio asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, todėl tokia kompensacija yra siekiama tik maksimaliai sušvelninti negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, taip pat ir jokia materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti. Kartu vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kurie jokiu būdu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to įstatymas numato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį.

Pagal 1964 m. CK 485 straipsnio nuostatas buvo nustatytas ribojimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 5000 Lt. Pareiškėjui priteistina didesnė suma vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. nuostata dėl kiekvieno asmens teisės, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas. Europos žmogaus teisių teismas yra konstatavęs Konvencijos 8 str. pažeidimą dėl to, kad Lietuvos nacionalinės teisės normose buvo nustatytas maksimalus priteistinos neturtinės žalos dydis, kuris lėmė tai, kad konkrečiu atveju galimas žalos atlyginimas (10 000 Lt) buvo nepakankamas, neproporcingas asmens patirtai žalai kompensuoti (Armonienė v. Lithuania, no. 36919/02, § 42, 25 November 2008). Apibendrinant teismo išdėstytus motyvus, skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 10 000 lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju atsakovai pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti ieškininę senatį.

Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Tiek 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 86 straipsnyje, tiek dabar galiojančiame Civiliniame kodekse (1.127 str. 1 d.) iš esmės panašiai nustato, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad 1996-03-15 VRM Centrinė medicininė ekspertizės komisija ekspertinio pripažino pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje (2 t., b. l. 50-52). Remiantis šia pažymą, 1996-03-15 Pasienio policijos departamentas prie VRM įsakymu Nr. 95/R nuo 1996-03-16 išleido pareiškėją į atsargą (2 t., b. l. 124). Vertinant šiuos nagrinėjamos bylos duomenis pareikšto reikalavimo kontekste, pripažintina, kad šiuo atveju teisė į reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsirado nuo VRM Centrinė medicininė ekspertizės komisijos ekspertinio sprendimo, t.y. nuo 1996-03-16. Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-04-12, todėl pripažintina, kad 1964 m.CK 84 str. nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas. Pažymėtina, kad 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas (84 str.) iš esmės nesiskiria nuo šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.). 1964m. CK 90 str. numatė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama. Pažymėtina, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (fizinio asmens sunki liga, padariusio žalą asmens neradimas, neraštingumas ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-718/2009). Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.124 str., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodė, kad kreipėsi į įvairias instancijas, bet negavo jokio konkretaus atsakymo, sveikata buvo sutrikusi, todėl negalėjo kreiptis į teismą. Pareiškėjo tėvas S. B. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės pareiškėjas nesugeba tinkamai savęs atstovauti, todėl į teismą kreipėsi tik 2010 metais. Atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus bylos duomenis, kad pareiškėjas per visą ieškinio senaties terminą sirgo psichine liga, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, teismas daro išvadą, kad ginčijamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo, pažymėtina, kad negalima jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (1964 m.CK 90 str., CK 1.131.str.2d.).

Apibendrinant teismo išdėstytus motyvus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjo V. B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje pareiškėjo V. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas teismo išdėstytų motyvų pagrindu.

CPK 99 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarką, nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles, šias išlaidas teismas priteisia gavus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą. Kadangi nagrinėjamu atveju žala priteistina iš valstybės, nėra pagrindo 320 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisti iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 str., 88 str., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo V. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.