- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- I-1204-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01549-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- V. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas V. Ž. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 159). Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 6).
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 15 000eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėn. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose (nuo 2 iki 10 žmonių), kuriose vienam asmeniui ploto tekdavo mažiau nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 76:1999) 6.15 punkte nustatyta 5 kv. m ploto norma. Paaiškino, jog šios kalinimo įstaigos kamerų plotas yra apytiksliai nuo 6 kv. m iki 20 kv. m., kiekvienoje iš jų yra įrengtas stalas, užimantis apie 1,5 kv. m ploto, kėdė, užimanti apie 0,09 kv. m ploto, suoliukas, užimantis 0,25 kv. m ploto, gultai (dviejų aukštų), užimantys apie 2 kv. m ploto, sanitarinis mazgas, užimantis apie 2,5 kv. m ploto. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje pareigūnai talpina tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų, nors miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje turėtų būti įrengta toks skaičius, kad šioje patalpoje laikomiems asmenims asmeninės erdvės tektų ne mažiau nei teisės aktais nustatyta ploto norma. Europos teisėje yra nurodyta, kad nuteistajam ar suimtajam asmeninis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m. Šiaulių TI kamerose neturėdamas galimybės nei judėti, nei sportuoti, būdamas sveikas, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Žemino jo orumą tai, kad teko atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Be to, Šiaulių TI patalpose buvo šalta, drėgna, trūko oro. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtasis asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone, tokiu būdu tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, taip yra žeminamas asmuo bei jo orumas. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Kadangi pareiškėjas mėgsta daug skaityti, rašyti, tai labai pakenkė jo akims. Pareiškėjo teigimu, rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių TI kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Konfliktinės situacijos dažnai kildavo ir dėl psichologinių bei fiziologinių nepatogumų, kurie atsirasdavo dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto. Todėl neturtinę žalą taip pat kildino iš netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nežmoniškų, žiaurių, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus kalinimo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė didžiulę emocinę, psichologinę, neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 160). Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 18).
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-18) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-03 pažymos „Dėl V. Ž.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-09-13 iki 2015-03-16kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25, 59, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 12,70 kv. m iki 2,54 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.
Atsiliepimas
Nurodė, jog Šiaulių TI gyvenamosios kameros langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Nurodė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Mano, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.
Akcentavo, jog nuo 2010 m. Šiaulių TI, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiaisiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia. Mano, jog įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų patalpose.
Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotis laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“(toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė, jo nuomone, vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto normos pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus.
Pažymėtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamo ginčo laikotarpiu ploto, turinčio tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte. Minėta higienos norma reglamentavo tardymo izoliatoriuose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto klausimą iki 2010-04-11, kuomet Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 2.2 punktu Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios bei patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-03 pažymos dėl V. Ž. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.20-25) nustatyta, kad nuo 2013-09-13 iki 2015-03-16 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 203 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59.Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-09-13 iki 2013-10-18, buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,69 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 12,69 iki 2,54 kv. m kameros ploto), nuo 2013-10-18 iki 2013-11-13, nuo 2013-12-16 iki 2014-01-20, nuo 2014-11-07 iki 2014-11-17, nuo 2014-12-15 iki 2014-12-16, nuo 2015-01-27 iki 2015-02-24 – kameroje Nr. 100, kurios plotas 20,14 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,71 iki 3,36 kv. m kameros ploto), nuo 2013-11-15 iki 2013-12-09 – kameroje Nr. 40, kurios plotas 22,93 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 11,47 iki 3,82 kv. m kameros ploto), nuo 2014-01-22 iki 2014-01-24 – kameroje Nr. 64, kurios plotas 22,34 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 11,17 iki 4,47 kv. m kameros ploto), nuo 2014-01-24 iki 2014-01-27 – kameroje Nr. 82, kurios plotas 22,88 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,72 iki 4,58 kv. m kameros ploto), nuo 2014-10-10 iki 2014-10-22 – kameroje Nr. 55, kurios plotas 18,77 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 9,39 iki 4,69 kv. m kameros ploto), nuo 2014-10-31 iki 2014-11-04 – kameroje Nr. 10, kurios plotas 16,26 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,42 iki 3,25 kv. m kameros ploto), nuo 2014-11-04 iki 2014-11-05 – kameroje Nr. 65, kurios plotas 22,60 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,65 iki 4,52 kv. m kameros ploto), nuo 2014-11-21 iki 2014-12-08, 2014-12-16 – kameroje Nr. 25, kurios plotas 16,25 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 8,13 iki 4,06 kv. m kameros ploto), o nuo 2015-03-02 iki 2015-03-16 – kameroje Nr. 59, kurios plotas 19,78 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 9,89 iki 3,96 kv. m kameros ploto).
Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 23,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 5 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 11 parų (iš jų 1 parą trūko 1,06 kv. m, 10 parų paeiliui – po 0,43 kv. m), kameroje Nr. 100 – 8,5 paros (trūko 0,24 kv. m, iš jų daugiausiai 4 paras paeiliui), kameroje Nr. 10 – 4 paras paeiliui (trūko 0,35 kv. m).Likusį laiką (viso 179,5 paros) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 23,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30 sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 14, 26-27, 114-123), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas, jiems akivaizdžiai trūko laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinama kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 91-100), byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir pakankamai ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Minėta, jog Šiaulių TI kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59 ginčo laikotarpiu buvo talpinta nuo 1 iki 6 asmenų, nors pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus „Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano“, kuriame nustatytas vietų skaičius kiekvienoje kameroje, duomenis, šiose kamerose aptariamu laikotarpiu galėjo būti talpinama nuo 6 iki 12 suimtųjų ir nuteistųjų (b. l. 135-158). Todėl vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog gyvenamojoje patalpoje pareigūnai talpino tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad Europos teisėje yra nurodyta, jog nuteistajam ar suimtajam asmeninis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas, o EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014-09-15 sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13).
Dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, užtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Žemino jo orumą tai, kad teko atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymuNr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovo atstovo Šiaulių TI Ūkio skyriaus pateiktoje 2015-07-02 pažymoje Nr. 62/08-734 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 26-29) teigiama, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga. Sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto nubėgimo sistema, unitazų nėra. Tačiau šiuo metu jau padėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Sanitariniuose mazguose įrengta praustuvė, vienai gyvenamajai kamerai yra skirtas vienas veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge.
Minėta, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2013-09-13 iki 2015-03-16 (viso 203 paras) buvo laikomas drauge su kitais asmenimis kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59. Iš atsakovo atstovo byloje teiktų fotonuotraukose užfiksuotų duomenų (b. l. 114-123) nustatyta, jog šiose kamerose sanitarinis mazgas tiek nuo gyvenamosios paskirties ploto, tiek nuo kameros durų yra atskirtas pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo užtikrintas ir tokios asmenų laikymo sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas teigė, kad gyvenamose patalpose buvo šalta, drėgna, trūko oro, nebuvo užtikrintas natūralaus apšvietimas, ir tai pakenkė jo regėjimui.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 13 punktus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos arba lango stiklas aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė – 35-60% (26 punktas).
Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas (b. l. 26-29) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje taip pat pažymėta, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose 2013-07-09 Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013-06-26) (b. l. 67) bei 2014-10-03 Nr. EP-406 (periodinis patikrinimas atliktas 2014-09-25) (b. l. 86) nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 (b. l. 66-73), 2013-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 74-77), 2014-08-13 patikrinimo akto Nr. EP-330 (80-84), 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406(b. l. 85-88) rezultatus, Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės reikalavimais, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Teismo vertinimu, šiems kameros įrengimo reikalavimams įgyvendinti nepakanka atlikti paprastąjį kamerų remontą, o pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl šalčio, drėgmės, oro bei natūralaus apšvietimo trūkumo (b. l. 30-42), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad gyvenamosiose kamerose šalta, drėgna, trūko oro, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
Pareiškėjas nurodė, kad būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, tačiau nepateikia jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, būtų kreipęsis dėl akių problemų į Sveikatos priežiūros tarnybą. Kybartų pataisos namų pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 91-100) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai (akims). Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, būtų kreipęsis į administraciją dėl prasto apšvietimo. Dėl to konstatuotina, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.
Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros sąlygų
Pareiškėjas skunde pabrėžė, jog atvykus ar išvykstant (etapavimu)į/iš Šiaulių TI, buvo daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis, suimtasis asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone, tokiu būdu tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, taip yra žeminamas asmuo bei jo orumas.
Vertindamas pareiškėjo nurodytą aspektą, teismas pažymi, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka asmenys, kurie yra tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Pagal Instrukcijos 153, 153.1 punkto nuostatas, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (ginčui aktuali 2012-03-13 įsakymo Nr. V-92 redakcija, galiojusi nuo 2012-03-18 iki 2014-09-13).Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas, turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI administracinės teritorijos pastato rūsyje esančiame priėmimo-paskirstymo skyriuje yra 11 priėmimo-paskirstymo kamerų, kratų atlikimo patalpa bei švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos (b. l. 14, 67). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, be to nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Antra vertus, šiuos pareiškėjo teiginius iš esmės paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčui aktualiu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys: 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nustatyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos (b. l. 87), 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 67)nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekcija atliekama. Šių patikrinimų metų jokių pažeidimų dėl kratų atlikimo patalpų būklės, tame tarpe, per žemos oro temperatūros, neužfiksuota. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant į/iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatuoja neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.
Dėl nerūkančių asmenų teisės į jų sveikatai saugią aplinką užtikrinimo
Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys ŠTI kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.
Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl Šiaulių TI pareigūnų netinkamo elgesio, konfliktinių situacijų bei nuolatinių provokacijų kūrimo, kadangi šis pareiškėjo teiginys yra deklaratyvus. Pareiškėjas byloje neįrodinėjo jokių pareigūnų provokacijų prieš jį aplinkybių, byloje nėra duomenų, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas šios įstaigos administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl nurodytų aplinkybių. Be to, pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių apie galimai padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu ŠTI kamerose, pažymėtina, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, laisvės atėmimo vietos administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., 2013-01-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., 2013-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, jog nuo 2010 m. Šiaulių TI, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į tardymo izoliatorių, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 67) bei 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 (b. l. 86) užfiksuoti duomenys.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis, tačiau iš pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros duomenų (b. l. 94), matyti, jog prie jo žalingų įpročių nėra pažymėtas rūkymas, Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos 2 punkte pareiškėjo pažymėta, jog nesutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 113), taip pat 2013-09-13 Šiaulių TI direktoriui teiktame prašyme pareiškėjas buvo nurodęs, jog yra nerūkantis, todėl pageidauja būti kalinama kameroje, kurioje yra laikomi nerūkantys asmenys (b. l. 124). Akcentuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo rūkoma, to neteigia ir pats pareiškėjas. Iš byloje esančių pareiškėjo skundų ir prašymų kopijų matyti (b. l. 30-42), jog pareiškėjas dėl to, jog jo gyvenamojoje kameroje buvo rūkoma į Šiaulių TI administraciją raštu nesikreipė. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymu perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą, ir kad jo prašymai ar skundai nebuvo tenkinami ar į juos nebuvo reaguojama. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog Šiaulių TI administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Antra vertus, pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiaisiais, tačiau nenurodė, kad šiuo būdu buvo pažeistos būtent jo teisės, t. y. kad jis buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis. Minėta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl tokio pažeidimo jo atžvilgiu, todėl pareiškėjo nusiskundimas, kad rūkantys asmenys Šiaulių TI buvo laikomi kartu su nerūkančiais, laikytas bendro pobūdžio, nesietinas su pareiškėjo individualiai patirtais išgyvenimais bei neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad jog dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (23,5 paros), mastą (1 parą pareiškėjui tekęs plotas buvo žymiai mažesnis (trūko 1,06 kv. m) nei teisės aktais nustatytas minimalus, likusias 22,5 paros iki minimalios ploto normos trūko nuo 0,24 iki 0,43 kv. m,), intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko 11 parų paeiliui, pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito pakankamai nutolę), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą informaciją bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 140 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 101 straipsnio 1 punktu, 102 straipsniu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 140 eurų (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.