Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-113-135/2011

2011 m. kovo 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. 50 (penkiasdešimties) parų areštu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 25 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini) pastatu, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrą teisę, panaudodamas nukentėjusiojo A. U. atžvilgiu psichinę ir fizinę prievartą, tai yra pareikalavęs grąžinti 12 000 litų skolą arba perrašyti asmeninį automobilį, grasino žodžiais: „Jei nori ramiai vaikščioti (duomenys neskelbtini), grąžink pinigus“, o tuo pačiu metu nenustatytam asmeniui sakant: „Tu mane žinai, čia visi mane pažįsta“ ir griebiant nukentėjusiajam A. U. abiem rankomis už kaklo, ir smaugiant atrėmus prie automobilio, ir tuo metu sakant: „Turi savaitę laiko grąžinti pinigus“, tokiu būdu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrą teisę. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. gruodžio 1 d. apie 15.10 val. (duomenys neskelbtini), prekybos centre „Iki“, esančiame (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrą teisę, panaudodamas nukentėjusiojo A. U. atžvilgiu psichinę prievartą: reikalavo A. U. perrašyti asmeninį automobilį, rinkti pinigus pačiam arba prašyti akcininkų surinkti pinigų ir taip gražinti E. Č. įmonei 12 000 litų skolą, tokiu būdu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrą teisę.

Nuteistojo nuomone, teismas elgėsi prieštaringai, nepripažindamas padaryto 2009-02-01 slapto įrašo duomenų įrodymais, tačiau laikydamas įrodymais A. U. nurodytus galbūt grasinamus nuteistojo žodžius. V. Č. nuomone, teismas, priimdamas A. U. teiginius kaip vienintelius teisingais ir objektyviais, A. U. suteikė privilegiją, taip pažeisdamas BPK 6 str. 2 d. ir 3 d. nuostatas.

Nurodo, kad dėl įstatymų nežinojimo nuteistasis bendravo su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi A. U. ir piktinosi jo veiksmais bei apgaule versle, nežinojo, kad reikia bendrauti su bendrovės bankroto administratoriumi ir tuo padarė teisinę klaidą, manydamas, kad elgiasi teisėtai.

Nurodo, kad nusikalstamai veikai, savavaldžiavimui, yra būtinas materialusis požymis – didelė žala asmeniui, to šiuo atveju nebuvo, taip pat nėra ir duomenų apie nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotą fizinį ar psichinį smurtą. Nuteistojo teigimu, iš nukentėjusiojo duotų parodymų matyti, kad jam nebuvo grasinta fiziškai susidoroti nužudant, sužalojant, sunaikinant jo turtą, o nukentėjusysis jokių pretenzijų nereiškė. Nuteistojo nuomone, jo veiksmus teisine prasme galima vertinti tik kaip administracinį teisės pažeidimą.

Nuteistojo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik nukentėjusiuoju pripažinto asmens parodymais, o jo (nuteistojo) parodymai nepagrįstai atmesti, taip pažeidžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą ir surašymą reglamentuojančias normas, numatytas BPK 6 str., 20 str. 4 d., 5 d., 44 str., 301 str., 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., todėl turi būti priimtas išteisinamasis procesinis sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. V. Č. nuteistas pagrįstai – jo nusikalstama veika įrodyta, tinkamai kvalifikuota ir tinkamai paskirta bausmė.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais.

Kolegija daro išvadą, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus. Nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl V. Č. kaltės. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog V. Č. nuo pat savo veiksmų pradžios suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tyčia savavaldžiavo panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą.

Savavaldžiavimas, numatytas LR BK 294 str., tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Nusikaltimas laikomas baigtu kaltinamajam pradėjus vykdyti veiksmus, nukreiptus savo ar kito asmens tikrai ar tariamai teisei įgyvendinti. LR BK 294 str. nustato dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtis: pagal šio straipsnio 1 d. atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, o 2 d. numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Todėl apelianto motyvas, kad šiuo atveju nebuvo padaryta žala ir nukentėjusysis nuteistajam neturėjo pretenzijų, todėl jo (nuteistojo) veiksmai turėjo būti vertinti teisine prasme kaip administracinis teisės pažeidimas, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis nėra materialioji, t. y. jai nėra būtinas žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas, o administracinė atsakomybė kyla asmeniui tuomet, kai jo veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių.

Nors nuteistasis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir ginčija teisės susigrąžinti iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nuteistojo motinos įmonei priklausančius 12 000 Lt realizavimo būdą bei priemones, t. y. tai, kad jis naudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu reikalavo grąžinti pinigus ir ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu įvykio aplinkybes aiškina savaip, tačiau byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog V. Č. savavališkai vykdė tikrą ir nerealizuotą E. Č. įmonės teisę dėl 12 000 litų grąžinimo panaudodamas A. U. atžvilgiu psichinę ir fizinę prievartą – nenustatytam asmeniui griebiant A. U. už kaklo ir smaugiant atrėmus prie automobilio bei sakant ,,tu mane žinai, čia visi mane pažįsta“, V. Č. grasinant žodžiais: ,,jei nori ramiai vaikščioti (duomenys neskelbtini), grąžink pinigus“, ,,turi savaitę laiko grąžinti pinigus“, reikalaujant iš A. U. perrašyti V. Č. automobilį, rinkti pinigus pačiam arba prašyti akcininkų surinkti pinigų. Pripažindamas V. Č. kaltu pagal BK 294 str. 2 d., teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. U. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, akistatos protokolu, telefono apžiūros protokolais.

Apelianto skundo argumentai, kad nusikalstamų veiksmų jis nepadarė, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais, kurių byloje nepatvirtina kiti objektyvus duomenys, atmetamas. Kolegija sutinka, kad šiuo atveju kaltinimas didžia dalimi paremtas nukentėjusiojo parodymais, tačiau juos išanalizavus, daroma išvada, kad minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis ir netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats apeliantas neneigė reikalavęs A. U. grąžinti skolą susitikimų, telefoninių pokalbių metu ir siųsdamas SMS, tačiau viso tyrimo metu tvirtino, kad tai darė be grasinimų ir fizinio smurto.

Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo. Kaip savavaldžiavimo kvalifikuojamasis požymis, fizinė prievarta apima ne tik nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir fizinio skausmo sukėlimą. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai fizinę prievartą, t. y. tai, kai nenustatytas asmuo 2009-08-25 V. Č. susitikimo metu su A. U. griebė A. U. abiem rankomis už kaklo ir smaugiant atrėmė prie automobilio, vertino kaip realią, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis apie tai nurodė iškart po įvykio, nuosekliai nupasakodamas įvykio eigą ir tų parodymų laikėsi viso tyrimo metu. Ir nors specialistai nenustatė A. U. kūne sužalojimų, tačiau duodamas paaiškinimus ir būdamas įspėjas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, paaiškino, kad smaugiant nestipriai gali smaugimo žymių ir nelikti (2 t., 2 b.l.). Todėl, atsižvelgiant į nustatytas įvykio faktines aplinkybes, konstatuotina, kad fizinis skausmas nukentėjusiajam nenustatyto asmens buvo sukeltas.

Psichinę prievartą sudaro įvairaus turinio ir intensyvumo grasinimai, kuriais kaltininkas siekia priversti nukentėjusįjį įvykdyti prievolę ir taip įgyvendinti atitinkamą savo ar kito asmens teisę. Pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktą, būtina nustatyti grasinimų realumą ir tai, ar kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valą, kad šis įvykdytų jam pareikštas pretenzijas, taip pat turi būti įvertintos visos bylos aplinkybės ir veikos kontekstas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad V. Č. išsakyti žodžiai A. U. apie tai, kad jei jis nori ramiai vaikščioti (duomenys neskelbtini), turi grąžinti pinigus, taip pat V. Č. nustatytas savaitės laikas pinigams grąžinti, prašymas jo (V. Č.) vardu perrašyti automobilį, V. Č. atvykimas su nenustatytu asmeniu į susitikimą 2009-08-25 ir minėto asmens elgesys leidžia daryti išvadą, kad V. Č. siekė sukurti A. U. baimę keliančią aplinką, priversti įbauginant nukentėjusįjį grąžinti E. Č. įmonei priklausančius pinigus.

BPK 20 str. nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 str. 1, 2 d.). Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 305 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms.

Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pirmos instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje pateiktus įrodymus, nustatė, jog įrodymai yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, juos patikrino ir priėmė jų pagrindu teisingą ir pagrįstą išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina, kad V. Č. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinę ir psichinę prievartą savavaldžiaujant kaip priemonę priversti A. U. grąžinti bankrutuojančios įmonės ,,Luonatas“ įsiskolinimą E. Č. individualiai įmonei, todėl V. Č. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. Č. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas V. Č. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padarytas baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino V. Č. asmenybę. Nuteistasis neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas teisingai parinko apeliantui bausmės rūšį bei nustatė jos dydį, kuris yra artimas parinktos bausmės (arešto) vidurkiui (BK 49 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į visą, kas išdėstyta darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.