- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-03-04
- Bylos Nr.
- 1A-105
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- T. N.
- Nukentėjusysis
- P. J., Q. P., V. M., J. K.
- Advokatai
- Leonas Virginijaus Papirtis
- Kategorijos
Teisėjas J. Surblys Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. kovo 4 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (už nukentėjusiųjų P. J., Q. P., V. M. turto pagrobimą) laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (už nukentėjusiojo J. K. turto pagrobimą) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį (už M. P. didelės vertės turto pagrobimą) laisvės atėmimu ketveriems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (už Dž. K. automobilio pagrobimą) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį (už žmogaus terorizavimą) laivės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
T. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Iš T. N. priteista 3 366,65 Lt J. K., 8 682,64 Lt M. P., 15 400 Lt D. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. N. nuteistas už tai, kad 2001 m. rugpjūčio 16 d., apie 14-15 val., pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiojo P. J. 20 000 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz 260“, stovėjusį prie prekybos centro „IKI“ Klaipėdos mieste, M. Mažvydo alėjoje bei jame buvusius to paties ir kitų nukentėjusiųjų - V. M. bei Q. P. - daiktus: dvi rankines už 400 Lt ir 300 Lt, striukę už 480 Lt, džemperį už 400 Lt, telefono aparatą už 720 Lt, lagaminą už 800 Lt, skutimosi mašinėlę už 400 Lt, diktofoną už 200 Lt, rašiklių rinkinį už 800 Lt, 3 raktus už 40 Lt, batus už 280 Lt, šortus už 50 Lt, marškinius už 40 Lt, liemenę už 40 Lt, kitą lagaminą už 600 Lt, trejus marškinius už 80 Lt, avies kailį už 520 Lt, kitą telefono aparatą už 500 Lt, rankinę už 100 Lt, dvi pakuotes vaistų už 40 Lt, fotoaparatą už 600 Lt, skustuvą už 64 Lt, kitą lagaminą už 200 Lt, porceliano lėkštę už 12 Lt, striukę už 240 Lt, vaikišką sėdynę dviračiui už 200 Lt, kojinę pompą už 60 Lt, vaikiškų rūbų rinkinį už 300 Lt.
T. N. nuteistas ir už tai, kad 2001 m. rugsėjo 24 d. naktį, apie 5 val., bendrininkaudamas su tyrimo nenustatytu asmeniu, įsibrovęs į patalpą, pagrobė kitą svetimą turtą - nukentėjusiojo J. K. 18 233 Lt vertės automobilį „Audi 100“, stovėjusį garaže Nr. 264, esančiame garažų kooperatyve „Vėjelis” Klaipėdos mieste, Upelio gatvėje, bei automobilyje buvusius daiktus: akumuliatorių už 240 Lt, ratų pakeltuvą už 25 Lt, atsarginį ratą už 100 Lt, vaistinėlę už 54 Lt, gesintuvą už 30 Lt, žibintą už 16 Lt, šviestuvą už 10 Lt, pagalvėlę už 8 Lt.
T. N. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 5-6 d. naktį, po 24 val., pagrobė didelės vertės turtą - Italijos piliečio M. P. 103 000 Lt vertės automobilį „Toyota RAV4“, stovėjusį prie poilsio namų Paplatelės kaime, Plungės rajone, bei automobilyje buvusius daiktus: magnetofoną už 860 Lt, kasetę už 15 Lt, 6 kompaktinius diskus už 420 Lt, jų dėklą už 14 Lt, moterišką laikrodį už 275 Lt, meškerę už 275 Lt, akinius už 206 Lt, įvairius žemėlapius už 90 Lt.
T. N. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. rugsėjo 9 d. naktį, tikslesnis laikas nežinomas, įsibrovęs į patalpą - nukentėjusiojo Dž. K. garažą, esantį (duomenys neskelbtini) - pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą - 15 000 Lt vertės automobilį „Audi A4“ bei jame buvusius daiktus: elektrinį grąžtą už 50 Lt, poliravimo mašiną už 150 Lt, metalo pjovimo mašiną už 50 Lt, prietaisą plastmasei apdoroti už 150 Lt, du dulkių siurblius už 250 Lt ir 20 Lt, kitus smulkesnius daiktus.
T. N. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. gruodžio 3 d., apie 10 val., būdamas sulaikytas Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka dėl įtarimų padarius nusikalstamas veikas, Klaipėdos rajono apylinkės teismo, esančio Gargždų m., Klaipėdos g. l, patalpose terorizavo žmogų, grasindamas padaryti pavojingą turtui veiką: laukdamas teismo sprendimo dėl kardomosios priemonės paskyrimo, jį saugojusiam policijos pareigūnui R. V. grasino sudeginti jo asmeninį automobilį „Volkswagen Golf”.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. N. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2004-10-26 nuosprendžio dalį dėl J. K., M. P., Dž. K. turto pagrobimo bei žmogaus terorizavimo panaikinti ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį. Teismo nuosprendį dalyje dėl P. J., Q. P., V. M. turto pagrobimo panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Nuteistasis nurodo, kad dėl nukentėjusiojo J. K. automobilio ,,Audi 100” vagystės tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu jis davė nuoširdžius ir nuoseklius parodymus, tačiau teismas šališkai, nepagrįstai juos atmetė.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kuria teismas atmetė kaip nerealų, niekuo nepagrindžiamą jo aiškinimą, jog automobilį naktį į garažą paprašęs leisti kažkoks tik iš matymo pažįstamas Darius, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatė. T. N. pažymi, kad teismo posėdžio metu jis ne tik apibūdino Dariaus išvaizdą, bet ir nurodė asmenį – S. N., kuris gali padėti nustatyti Dariaus asmenybę, kadangi jis gerai pažįsta Darių. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nustatyti S. N. asmenybę, Dariaus asmenybę bei dėl neaiškių priežasčių liko nepatikrintos šios, pasak apelianto, jį teisinančios aplinkybės.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo duotus parodymus patvirtino ir J. N. bei A. P. savo parodymuose.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo vadovautis A. P. ikiteisminio tyrimo - akistatos su juo metu, dalyvaujant gynėjams, duotais parodymais. Pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu A. P. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus akistatos metu, bei papildomai parodė, kad sulaikant jį ir T. N. garaže, policijos pareigūnai W. Z. ir A. Š. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, grasindami jam fiziniu smurtu bei baudžiamąja atsakomybe, pareikalavo, kad jis apšmeižtų T. N. ir parodytų, kad dėl automobilio remonto skambino T. N., o ne Darius. Todėl, pasak T. N., išsigandęs policijos pareigūnų grasinimų, įtariamojo apklausos metu, nedalyvaujant gynėjui, o dalyvaujant W. Z. ir A. Š., A. P. parodė tai, ko pareikalavo policijos pareigūnai. Po minėto įvykio, dėl policijos pareigūnų padarytų jam sužalojimų A. P. kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, kurie konstatavo, kad policijos pareigūnai jam padarė lengvą kūno sužalojimą.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2001-09-24, A. P. apklausiant įtariamuoju, gynėjas nedalyvavo. Nors byloje yra protokolas, kad A. P. atsisako gynėjo, tačiau nėra tikrų duomenų, kad šis gynėjo atsisakymas atitiko A. P. valią, nes nėra advokato orderio, todėl, T. N. tvirtinimu, atsisakymas neatitiko tikros A. P. valios ir šie parodymai gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK įstatymo reikalavimus, t.y. realiai neužtikrinus įtariamojo teisės į gynybą, todėl duomenys, gauti įtariamojo apklausos metu, teismo negalėjo būti pripažinti įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad A. P. tvarkyti vogto automobilio atvyko T. N. prašomas ir kartu su juo, jokio kito asmens, taip pat tariamo Dariaus, nebuvo. Nurodo, jog šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi tokių parodymų A. P. teisiamojo posėdžio metu nedavė.
Atkreipia dėmesį, kad teismo šališkumą, vertinant A. P. parodymus, iliustruoja ir tas faktas, kad teisiamojo posėdžio metu, gynėjui paprašius prie bylos pridėti Teismo medicinos specialisto 2001-10-02 išvadą, kurioje nurodyti sužalojimai, padaryti policijos pareigūnų A. P., ir kurių pagrindu galima padaryti pagrįstą išvadą, kokiomis aplinkybėmis įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas A. P., teismas nemotyvuodamas, šį prašymą atmetė.
Šalies argumentai
T. N. nesutinka ir su teismo išvada, kad automobilį pagrobė į nukentėjusiojo garažą įsibrovusi bendrininkų grupė – T. N. ir nežinomas asmuo. Mano, jog teismo išvados visiškai nepagrįstos bylos faktinėmis aplinkybėmis, teismas šališkai vertino tik jį kaltinančias aplinkybes ir visiškai neanalizavo bei neįvertino jį teisinančių faktinių aplinkybių.
Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi prieštaringais, keliančiais pagrįstų abejonių, logiškai nepaaiškinamais policijos pareigūnų A. Š., W. Z. ir V. Š. parodymais. Atkreipia dėmesį, jog A. Š. parodė, kad automobilis „Audi 100“ buvo su valstybiniais numeriais, W. Z. ir V. Š. parodė, kad „Audi 100“ buvo be valstybinių numerių. Teisiamojo posėdžio metu minėti policijos pareigūnai, didžiąja dalimi patvirtindami ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė, kad jiems sukėlė įtarimą, kad T. N. vairavo tempiamą automobilį, nes T. N. jau tuo metu jiems buvo žinomas kaip asmuo, linkęs daryti nusikalstamas veikas, susijusias su automobilio vagystėmis. Tačiau, pasak apelianto, policijos pareigūnai negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jie nesiėmė jokių priemonių nustatyti, ar T. N. nevairuoja pagrobto automobilio, nustatyti su juo tuo metu buvusio asmens tapatybės, neužsirašė ar neįsidėmėjo „Mercedes Benz“ valstybinių numerių. A. Š. paaiškino, kad tuo metu prasidėjo kažkoks judėjimas ir jie tam neturėjo laiko. W. Z. paaiškino, kad tuo metu jie neturėjo informacijos apie automobilio vagystę. V. Š. paaiškino, kad jie bet kada vėliau galėjo padaryti pasalą prie garažo ir T. N. sulaikyti. Apeliantas pažymi, kad esant toms pačioms aplinkybėms, pareigūnai nurodo skirtingus neveikimo motyvus. Jų neveikimas nelogiškas ir nesuprantamas, kadangi tie patys policijos pareigūnai teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie prevencijos tikslais, t.y. be jokios aiškios priežasties dažnai stabdydavo T. N., tam pasitelkdami net kitus policijos padalinius, tikrindavo jį ir jo automobilį „Mercedes Benz“.
T. N. atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnus A. Š., K. Š. bei W. Z. jis pažinojo iš anksčiau, kadangi minėti policijos pareigūnai reikalavo, kad jis būtų jų informatorius, t.y. rinktų bei jiems teiktų informaciją apie savo draugus ir pažįstamus. Nesutikus tai daryti, minėti policijos pareigūnai ir policijos pareigūnas S. N. pradėjo, pasak T. N., jį persekioti, be priežasties stabdyti jo automobilį, jį tikrinti bei grasinti, kad jie jį bet kuriuo atveju pasodins, net jei reikės jam į automobilį pakišti narkotikus.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas aukščiau aptartus policijos pareigūnų parodymus privalėjo atmesti, nes jų parodymai melagingi, duoti siekiant jį apšmeižti, nes nesutiko su jais bendradarbiauti.
T. N. teigimu, policijos pareigūnų parodymų melagingumą patvirtina ir nukentėjusysis J. K., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš karto po įvykio jis kalbėjosi su policijos pareigūnais, sulaikiusiais asmenis, pagrobusius jo automobilį. Atkreipia dėmesį, kad A. Š., W. Z. bei V. Š. J. K. pasakė, jog jam priklausantis garažas, iš kurio buvo pagrobtas jam priklausantis automobilis, buvo sekamas, nes buvo laukiama vagystės. Vagystės momentą ir tolimesnius nusikaltėlių veiksmus, kaip jam teigė policijos pareigūnai, jie nufilmavo. Apeliantas pažymi, kad šias aplinkybes minėti policijos pareigūnai nutylėjo, ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo tiriamos, todėl daro išvadą, kad tai buvo daroma sąmoningai, siekiant jį, T. N., apkaltinti ir sutrukdyti nustatyti tikras įvykio aplinkybes bei nustatyti asmenis, padariusius šią nusikalstamą veiką. Teismas šių faktinių aplinkybių taip pat neįvertino, todėl, pasak T. N., ir nuosprendyje padarytos išvados yra klaidingos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.
Apeliantas daro išvadą, kad J. K. priklausantis automobilis iš jam priklausančio garažo buvo pagrobtas laikotarpiu nuo 2001-09-23 17 val. iki 2001-09-24 5 val., t.y. 12 valandų bėgyje, ką patvirtino ir J. K. Betarpiškų liudytojų ar kitų tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad būtent jis, T. N., įsibrovė į J. K. priklausantį garažą, kaip jis tai padarė, kokiu būdu iš garažo išsivarė automobilį, kiek dar asmenų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nenustatyta ir jų byloje nėra.
Nuteistasis T. N. tvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu dėl nukentėjusiojo M. P. automobilio „Toyota RAV4“ vagystės, išvadas pagrindė prielaidomis, neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių bei prieštaraujančiomis toms pačioms teismo metu padarytoms išvadoms.
Atkreipia dėmesį į tai, kad daktiloskopijos specialistas R. Mickus teismo metu negalėjo pasakyti, ar rankų pėdsakai, rasti ant automobilio „Toyota RAV4“, galėjo išsilaikyti apie 4 mėnesius, nes teisiamojo posėdžio metu jis neturėjo su savimi pasiėmęs moksliškai pagrįstos metodinės literatūros, kurią turi darbe ir kuria vadovaujasi savo nuolatiniuose daktiloskopiniuose tyrimuose. R. Mickaus parodymus patvirtino ir kriminalistas - ekspertas V. P. Tačiau jo gynėjo prašymas prie bylos prijungti specialistų paminėtą metodinę literatūrą bei ją ištirti, siekiant išsiaiškinti, ar galėjo rankų pėdsakai ant automobilio išsilaikyti apie keturis mėnesius, t.y., ar jie galėjo būti T. N. palikti vagystės metu, teismo buvo atmestas, motyvuojant, kad T. N. rankų pėdsakus galėjo palikti ir ne vagystės metu, o vėliau. Apelianto nuomone, teismas padaręs išvadą, kad rankų pėdsakus T. N. galėjo palikti po vagystės, neištyrė minėtų aplinkybių ir nuosprendyje padarė priešingą išvadą, kad 4 rankų pirštų pėdsakai yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, kad būtent T. N. padarė nusikalstamą veiką ir kaip galima suprasti, rankų pėdsakus paliko vagystės metu.
Apelianto nuomone, šiame epizode ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirtos jį teisinančios aplinkybės, t.y. ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nevisapusiškai ir šališkai, o teismas nepatikrino aplinkybių.
Pažymi, kad liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė nepažįstamo vaikino, prisistačiusio A. B., kuriam R. P. išnuomojo garažą, rankraštinius įrašus. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad rankraštiniai įrašai būtų ištirti, siekiant nustatyti, ar būtent jis, T. N., juos padarė.
Nurodo, kad 2001-11-20 apžiūrint R. P. priklausančiame garaže surastą pagrobtą automobilį, kurį ,,atsitiktinai” surado policijos pareigūnai S. N., A. Š. ir W. Z., be keturių rankų pėdsakų, kriminalistas - ekspertas surado ir iš automobilio paėmė mikrodaleles. Tačiau, pasak T. N., S. N. įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksavo šių mikrodalelių, jos nebuvo ištirtos ir šiuo metu jos prarastos dėl policijos pareigūnų, kurie davė jo atžvilgiu melagingus parodymus viso proceso metu, kaltės.
Apeliantas pažymi, kad tarp automobilio vagystės fakto ir jo suradimo praėjo daugiau kaip 3 mėnesių laikotarpis. Betarpiškų liudytojų ar kitų tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad būtent jis, T. N., padarė minėtą nusikalstamą veiką, nuosprendyje nurodytu laiku ir būdu, nenustatyta ir jų byloje nėra. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiojo Dž. K. automobilio „Audi A4“ jis nepavogė, o teismo nuosprendis šioje dalyje neteisėtas, pagrįstas prielaidomis.
Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai S. N. ir A. Š. parodė, jog atliekant operatyvinius veiksmus jie vaizdo kamera filmavo garažą (duomenys neskelbtini) , bei keletą kartų fotografavo garažo viduje stovėjusį automobilį, nes turėjo operatyvinę informaciją, kad garaže gali būti laikomi pagrobti automobiliai. Betarpiškai stebint garažą jie matė, kaip į garažą keletą kartų buvau atvykęs T. N., kur trumpai pabuvęs išeidavo iš garažo. Su savimi jis nieko nei karto neatsinešė į garažą bei neišsinešė iš garažo. Kas į garažą pastatė ten stovėjusį automobilį „Audi A4“, atnešė daiktus, jie nematė. Jie betarpiškai nematė, nes nakties metu nestebėjo garažo ir vaizdo kameros neužfiksavo, kadangi tamsiu paros metu kameros nefiksuoja objektų dėl techninių galimybių, kada, kas ir kokiomis aplinkybėmis iš garažo paėmė automobilį „Audi A4“. Į garažą jie fiziškai nebuvo patekę ir ten stovėjusio automobilio neidentifikavo. Prieš pradedant atlikinėti operatyvinius veiksmus jie nežinojo, kokie konkretūs asmenys garaže laiko galimai pagrobtus automobilius. Po kurio laiko, iš garažo dingus automobiliui ir jame pradėjus lankytis garažo šeimininkams, jie nutraukė stebėjimą. Baigus atlikinėti operatyvinius veiksmus, vaizdo juosta, kurioje tariamai buvo užfiksuotas T. N., susinaikino. Kaip juosta gali pati susinaikinti paaiškinti negalėjo. A. Š. parodė, kad apie tai, kad garaže laikomas pagrobtas automobilis, jis sužinojo iš R. N. S. N. parodė, kad jis tik padarė tokią prielaidą, kadangi automobilio betarpiškai neidentifikavo. Kodėl jis 2003-12-12 tarnybiniame pranešime nurodo, kad jau 2003-09-12 jam buvo žinoma, kad T. N. pagrobė Dž. K. priklausantį automobilį ir jį laikė minėtame garaže, paaiškinti negalėjo.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra nuotraukos, padarytos policijos pareigūnams atliekant operatyvinius veiksmus, kuriose, kaip teigia minėti policijos pareigūnai, tariamai užfiksuotas T. N. bei automobilis, tačiau vizualiai iš nuotraukų visiškai negalima nustatyti, koks asmuo jose užfiksuotas ir kur šios nuotraukos filmuotos bei fotografuotos. Teisiamojo posėdžio metu Dž. K. parodžius nuotraukas, kuriose užfiksuotas automobilis, pastarasis negalėjo pasakyti, ar tai jam priklausantis pagrobtas automobilis, t.y. jis automobilio neatpažino. Be to, teisiamojo posėdžio metu minėtas asmuo paaiškino, kad prie automobilio padėti tokios pačios rūšies du elektriniai įrankiai, kokie buvo pagrobti ir iš jo garažo bei nurodė, kad ant vieno iš daiktų yra medžiaga, panaši į medžiagą, buvusią ant jo įrankio, tačiau daugiau jokių individualių įrankių požymių jis nemato.
Apelianto nuomone, teismas, padarydamas išvadą, kad minėtame garaže stovėjo iš nukentėjusiojo Dž. K. pagrobtas automobilis „Audi A4“, o ne kitas automobilis ir, kad jį ten pastatė T. N., o ne kitas asmuo, neturėjo tam jokio pagrindo, nes automobilis neidentifikuotas nei policijos pareigūnų, nei nukentėjusiojo, daiktai užfiksuoti nuotraukose neidentifikuoti, o tik nustatyta jų rūšinė priklausomybė.
Nuteistasis T. N. pažymi ir tai, kad iš L. T. bei G. T. parodymų, kuriuos teismas laikė teisingais, matyti, kad iki darant kratą L. T. priklausančiame garaže, jie skirtingu laiku, dar garažą stebint ir filmuojant policijos pareigūnams, buvo užėję į garažą, tačiau automobilio ir svetimų daiktų, kurie buvo surasti kratos metu, nematė. Apeliantui lieka neaišku, kada ir kokiu būdu šiuos daiktus jis galėjo padėti garaže, jei garaže, kaip teigia garažą stebėję policijos pareigūnai, tuo metu T. N. nesilankė. Apeliantas daro išvadą, kad kratos metu surastus daiktus į garažą padėjo kitas asmuo ar asmenys, t.y. jis, daiktų, priklausančių Dž. K., ir telekomunikacijų paslaugų sąskaitos, pagrobtos kartu su automobiliu „Toyota RAV4“, į garažą nepadėjo, todėl teismo išvada, kad T. N. disponavo tiek iš M. P., tiek iš Dž. K. pagrobtais daiktais, kas, teismo nuomone, tvirtina T. N. dalyvavimą abiejų automobilių pagrobimuose, visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra pagrįsta prielaidomis bei aiškiai šališka.
Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai atmetė ir liudytojų R. J., R. M. ir D. Ž. parodymus, kurių pagrindu galima daryti išvadą, kad jis nesusijęs su nusikalstama veika. Pažymi, kad minėti asmenys viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kurie buvo patikrinti įstatymo nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad jo tėvas J. N. buvo susitikęs su R. J. bei jo motina R. K., minėtų asmenų parodymams reikšmės neturėjo, nes J. N. minėtiems asmenims jokio poveikio nedarė, ką jie patys ir patvirtino.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis realiai grasino nukentėjusiajam R. V. ir, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas galėjo būti įvykdytas. Mano, kad šios teismo išvados nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu jis davė nuoširdžius parodymus, jį, sulaikius įtariant Dž. K. priklausančio automobilio vagyste, ne vieną kartą, nedalyvaujant gynėjui, tardė R. V., kuris, beje, teisiamojo posėdžio metu pavirtino patį bendravimo faktą, nurodydamas, kad su T. N. bendravo „norėdamas užtikrinti T. N. teisę į gynybą”. T. N. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jokie tyrimo protokolai nebuvo pildomi, o tik buvo reikalaujama, kad jis Dž. K. atlygintų 15 000 Lt žalą, padarytą jam dėl automobilio vagystės. Tačiau jis atsisakė tai padaryti, kadangi Dž. K. automobilio nevogė, dėl ko R. V. supyko bei pasakė, kad jis to taip nepaliks, nes Dž. K. yra jo kolega, t.y. policijos pareigūnas, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats Dž. K. T. N. tvirtina, kad 2003-12-03 pristačius jį į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, kur buvo sprendžiamas kardomosios priemonės - suėmimo jam paskyrimo klausimas, jam stovint su antrankiais koridoriuje, kur tuo metu buvo ir daugiau žmonių, R. V. su pašaipa jo pradėjo klausinėti, ar jam patinka areštinėje, ar patinka, kad jį pervedinėja iš kameros į kamerą ir panašiai. Neišlaikęs patyčių, pasak apelianto, jis R. V. atšovęs, kad jei jis neturi ką veikti, tai tegu pasidega savo automobilį, tai policija jam atlygins žalą bei pakels pareigose, nes tokie atvejai jau buvo Klaipėdos mieste ir apie tai jis buvo perskaitęs laikraščiuose. R. V. dar kurį laiką jį erzino, tačiau jam T. N. daugiau nieko neatsakęs, kadangi buvo labai susirūpinęs, kokį sprendimą priims teismas. Apeliantas nurodo, kad R. V. jis tikrai negrasino, nes neturėjo tam motyvų, kadangi tuo metu žinojo, jog kardomosios priemonės- suėmimo paskyrimo jis negali įtakoti, nes šį klausimą sprendžia teismas prokuroro prašymu.
T. N. pažymi, kad teismas šiame epizode nuosprendyje neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo ir jo tėvo J. N. parodymus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nenurodė, kodėl laikė teisingais R. V. parodymus. T. N. nuomone, tikint jo tėvo parodymais, R. V. nebūtų buvę pagrindo rašyti tarnybinį pranešimą dėl grasinimų ir prašyti asmenį už tai patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
T. N. atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu policijos pareigūnas P. S. parodė, jog T. N. negrasino R. V., o tik su juo kalbėjo su nusistatymu, kad jų pokalbį girdėjo ir kiti žmonės, tuo metu buvę teisme, ir jam nesuprantama, kodėl R. V. bei P. M. nenustatė jų asmenybių, nes tai jie galėjo padaryti nepakenkiant konvojavimo kokybei. Tačiau teismui, pasak apelianto, primygtinai siūlant pagarsinti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei teigiant, kad jo kolegos R. V. bei P. M. negalėjo meluoti, nes jie policijos pareigūnai, P. S. sutiko, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu būtų pagarsinti, o teismui juos pagarsinus, jis juos patvirtino.
Apelianto nuomone, teismo šališkumą rodo ir ta aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu jo gynėjui uždavus klausimą R. V., kaip jis suprato T. N. grasinimų realumą, jei, kai jis parašė tarnybinį pranešimą, T. N. buvo suimtas, teismas nemotyvuodamas neleido R. V. į šį klausimą atsakyti ir taip teismas neleido patikrinti bylai reikšmingų aplinkybių.
Apeliantas įsitikinęs, kad šiuo atveju jis nerealizavo inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, jo veiksmuose nėra tyčios, nes jis neturėjo tikslo gąsdinti R. V. Pažymi, kad jo atveju, kaip, beje, parodė ir visi liudytojai, tariami grasinimai nebuvo aiškiai išreikšti. T. N. tvirtina neturėjęs galimybės kokiu nors būdu realiai pakenkti R. V. , nes tuo metu, kai tariamai jam grasino, buvo sulaikytas įtariant padarius nusikaltimą, o kai jis rašė tarnybinį pranešimą - suimtas ir apie tai R. V. žinojo, todėl neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo turtui - automobiliui iškilo reali grėsmė.
Apeliantas visiškai prisipažįsta kaltu dėl nukentėjusiojo P. J. automobilio „Mercedes Benz 260“ ir jame buvusių daiktų vagystės, nuoširdžiai gailisi, tačiau ir šiuo atveju, pasak T. N., apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir byla dalyje nutraukta, nes po susitaikymo su nukentėjusiuoju jis per metus nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė jokių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo įrodymų. Tai, kad teismas, įvertinęs visumą įrodymų, atmetė T. N. paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes, nelaikytina teismo šališkumu, nes teismo išvados yra pagrįstos ištirtais įrodymais, motyvuotos ir įtikinamos. Teismo šališkumo nepatvirtina ir tai, kad buvo atmestas T. N. gynėjo prašymas pridėti prie bylos Teismo medicinos specialisto 2001-10-02 išvadą, kurioje nurodyti A. P. padaryti sužalojimai, nes šie sužalojimai tiesioginio ryšio su byla neturi.
Dėl J. K. automobilio „Audi 100“ vagystės
Apeliantas be pagrindo teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti jo nurodytą Darių, kaip asmenį, kuris, pasak apelianto, paprašė leisti į garažą pastatyti automobilį „Audi 100“. Iš tarnybinio rašto matyti, kad bylą tyrusi pareigūnė jau 2002-02-12 visiems Klaipėdos m. policijos komisariatams išsiuntinėjo T. N. nurodyto asmens – Dariaus –požymių aprašymą ir nurodymą surasti šį asmenį (b. l. 132, t. 1). Tačiau toks asmuo nebuvo nustatytas. Be pagrindo apeliantas teigia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti S. N., kaip asmens, galinčio padėti surasti minėtąjį Darių, asmenybę. Iš apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. N. buvo apklaustas kaip liudytojas, tačiau nurodė Darių matęs tik vieną kartą, jo pavardės, adreso, telefono numerio ar dar kokių nors galinčių padėti šį asmenį surasti duomenų nežinąs (b. l. 130-131, t. 1). Todėl apelianto tvirtinimas, kad dėl neaiškių priežasčių liko nepatikrintos apeliantą teisinančios aplinkybės, susietos su asmeniu, vardu Darius, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Iš policijos pareigūnų W. Z., V. Š. ir A. Š. parodymų matyti, kad vogtą automobilį „Audi 100“ į garažą atitempė nežinomo asmens vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“, o už tempiamo automobilio vairo buvo T. N. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir iš esmės vienodi. Pagrindų, dėl kurių šie liudytojai galėtų apkalbėti apeliantą, nenustatyta. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad A. Š. parodė, jog automobilis „Audi 100“ buvo su valstybiniais numeriais, W. Z. ir V. Š. parodė, kad „Audi 100“ buvo be valstybinių numerių. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad ir A. Š., ir W. Z. parodė, jog automobilis „Audi 100“ buvo su valstybiniais numeriais, o V. Š. nurodė, kad nepamena, ar buvo numeriai (b. l. 67, 70). Taigi, minimo nenuoseklumo šių liudytojų parodymuose nėra. Apeliaciniame skunde šių liudytojų veiksmai be pagrindo vertinami kaip nelogiški. Tokią išvadą apeliantas daro remdamasis tuo, kad jie nesiėmė jokių priemonių nustatyti, ar T. N. nevairuoja pagrobto automobilio, nustatyti su juo tuo metu buvusio asmens tapatybės, neužsirašė ar neįsidėmėjo „Mercedes Benz“ valstybinių numerių. Tačiau policijos pareigūnai įtikinamai paaiškino, kad tuo metu neturėjo žinių apie automobilio „Audi 100“ vagystę, todėl jų neveikimas tuo metu, kai matė į garažą pastatomą automobilį, yra logiškas ir suprantamas. Apelianto teiginiai, kad minėti policijos pareigūnai reikalavo, jog jis būtų jų informatorius, t.y. rinktų bei jiems teiktų informaciją apie savo draugus ir pažįstamus, o nesutikus tai daryti, minėti policijos pareigūnai ir policijos pareigūnas S. N. pradėjo jį persekioti, be priežasties stabdyti jo automobilį, jį tikrinti bei grasinti, kad jie jį bet kuriuo atveju pasodins, net jei reikės jam į automobilį pakišti narkotikus, nėra patvirtintas jokiais faktiniais duomenimis. Tas pats pasakytina ir apie apeliacinio skundo teiginius, kad A. Š., W. Z. bei V. Š. J. K. pasakė, jog jam priklausantis garažas, iš kurio buvo pagrobtas jam priklausantis automobilis, buvo sekamas, nes buvo laukiama vagystės ir vagystės momentą bei tolimesnius nusikaltėlių veiksmus jie nufilmavo, o vėliau nutylėjo siekdami T. N. apkaltinti ir sutrukdyti nustatyti tikras įvykio aplinkybes bei nustatyti asmenis, padariusius šią nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiojo J. K. parodymų teisme (b. l. 81-82, t. 5) matyti, kad kažkokie policijos pareigūnas sakė jam, jog buvo žinoma apie būsimą automobilio vagystę, kad buvo sekama ir filmuojama (netvirtinama, kad buvo nufilmuotas vagystės momentas). Tačiau J. K. nenurodė, kad tie policijos pareigūnai buvo A. Š., W. Z. bei V. Š.
Iš jų parodymų nustatyta ne tik, kad T. N. kartu su nenustatytu asmeniu pastatė į garažą vogtą automobilį „Audi 100“, bet kad ir ryte atvežė iki garažo A. P., kuris turėjo padėti užvesti šį automobilį. Liudytojas A. Š. parodė, kad po sulaikymo A. P. sakė, jog užvesti automobilį „Audi 100“ jo prašė T. N. Nors teisme A. P. pakeitė parodymus ir teigė, kad jį ten pakvietė ne T. N., o kažkoks Darius, iš neginčijamai nustatytų duomenų, t.y. iš to, kad A. P. iki garažo atvežė T. N., o jokio Dariaus nebuvo, matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog T. N. rūpinosi automobilio „Audi 100“ sutvarkymu, t.y. atliko tęstinius veiksmus, reikalingus svetimo turto užvaldymui. Jo aiškinimą apie neprisidėjimą prie vagystės paneigia ir liudytojo A. Š. parodymai apie tai, kad A. P. ir T. N. sulaikymo garaže metu T. N. bandė pabėgti. Toks bandymas nesiderina su apelianto aiškinimu apie įsitikinimą, jog jis nieko nusikalstamo nedarė.
Apelianto teiginys, kad jo duotus parodymus apie tai, jog automobilis „Audi 100“ buvo Dariaus, patvirtino ir J. N. bei A. P. savo parodymuose, nėra pagrįstas. Iš J. N. parodymų matyti tik tiek, kad jam sūnus pasakė, jog nori į garažą pastatyti draugo automobilį ir liudytojas tokį sutikimą davė. Šiuose parodymuose nėra jokių duomenų apie liudytojo sūnaus draugo ir jo prašymo realumą. Liudytojas tokių duomenų pats nematė ir negirdėjo, apie tai jam žinoma tik iš sūnaus pasakymo. Kaip minėta, liudytojo A. P. parodymai apie jam skambinusį ir prašiusį užvesti automobilį asmenį yra nenuoseklūs. Pirmojoje apklausoje jis parodė, kad tai buvo T. N., o vėliau tvirtino, kad tai buvo jam nežinomas Darius. Tačiau įvertinus visumą objektyviai nustatytų T. N. veiksmų – automobilio „Audi 100“ buksyravimą į jo tėvo garažą, A. P. atvežimą šiam automobiliui užvesti ir bandymą pabėgti iš garažo, ten pasirodžius policijai, yra aišku, kad A. P. skambinusio asmens tapatybė byloje neturi esminės reikšmės. Nustatyti T. N. atlikti veiksmai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad T. N. su nenustatytu asmeniu automobilį „Audi 100“ pavogė, todėl už šį nusikaltimą jis nuteistas pagrįstai. Betarpiškų liudytojų mačiusių, kad būtent T. N., įsibrovė į J. K. priklausantį garažą, kaip jis tai padarė, kokiu būdu iš garažo išsivarė automobilį, kiek dar asmenų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, nenustatymas nepaneigia teisingų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų apie apelianto kaltumą. Jo kaltę įrodo kitų aptartų įrodymų visuma.
Dėl M. P. automobilio „Toyota RAV4“ vagystės ir dėl Dž. K. automobilio „Audi A4“ vagystės
Daktiloskopijos specialistė Liuda Raubaitė, apeliacinės instancijos teisme susipažinusi su įvykio vietos apžiūros, kurios metu nuo automobilio „Toyota RAV4“ buvo paimti pirštų pėdsakai, protokolu bei 2004-02-10 specialisto išvada (b. l. 149-157, t. 1), paaiškino, kad bent vienas iš paimtų pirštų pėdsakų galėjo nuo jo palikimo iki radimo išsilaikyti net iki metų. Šis paaiškinimas neprieštarauja ir apeliaciniame skunde minimų R. Mickaus bei V. P. paaiškinimams, kad pirštų pėdsakai gali išsilaikyti ilgiau kaip mėnesį. Šiuo atveju pirštų pėdsakai rasti 2003-11-20, t.y. praėjus trims su puse mėnesio po automobilio vagystės, padarytos naktį iš 2003-08-05 į 2003-08-06. Dėl kitų pirštų pėdsakų išlikimo trukmės specialistė negalėjo tiksliau pasakyti, nurodydama, kad įvykio vietos apžiūros protokole neišsamiai aprašyti paviršiai, ant kurių rasti šie pėdsakai. Netikėti specialistės paaiškinimu kolegija neturi pagrindo, todėl jais remiasi ir kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirštų pėdsakai negalėjo būti palikti vagystės metu. Vien šis įrodymas galėtų būti ir nepakankamas apelianto kaltumui dėl vagystės patvirtinti, tačiau išvadą dėl jo kaltumo patvirtina ir nukentėjusiojo M. P. vardu išrašytos telekomunikacijų sąskaitos (b.l. 29, t. 2) radimas kitame garaže, kuriuo, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, naudojosi taip pat T. N. Tai duoda pagrindą jau tvirtai teigti, kad pirštų pėdsakai ant vogto M. P. automobilio neatsidūrė atsitiktinai, o buvo palikti vagystės metu. Tai, kad nebuvo ištirtos mikrodalelės, apie kurių paėmimą kartu su pirštų atspaudais parodė liudytojas W. P., nepaneigia kitais įrodymais nustatytos apelianto kaltės, nes net ir nustačius, kad mikrodalelės nepriklausė apeliantui, nebūtų paneigta tai, kad pirštų pėdsakus paliko jis. O jei būtų paaiškėję, kad mikrodalelės paliktos apelianto, tai būtų tik papildomas jo kaltės įrodymas. Tas pats pasakytina ir apie netirtą liudytojo R. P. pateiktą raštelį su neegzistuojančio asmens – tariamai A. B., gyv. (duomenys neskelbtini) darytu rankraštiniu įrašu (b.l. 189, t. 1). Tai, kad toks asmuo neegzistuoja, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė aplinkybe, patvirtinančia, jog garažas iš R. P. buvo nuomotas nusikalstamai veikai. Tokiu atveju tikimybė, kad garažą išsinuomavęs asmuo kažkam pateiktų savo paties rašytą raštelį, galintį vėliau tapti įkalčiu, yra beveik nulinė (atkreiptinas dėmesys, kad R. P. neparodė, jog raštelį pateikęs asmuo jį butų parašęs liudytojui matant), todėl kolegija konstatuoja, kad minėto raštelio neištyrimas nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą.
Iš procesinių dokumentų apie garaže (duomenys neskelbtini) rastus dulkių siurblį, kelių pavadinimų talpas su buitine chemija ir kitus daiktus, kurie nukentėjusiajam grąžinti pagal 2003-12-03 kvitą (b.l. 21-22, 32, t. 1), nukentėjusiojo Dž. K. parodymų apie minėtame garaže slapta padarytose nuotraukose užfiksuoto automobilio modelio spalvos atitikimą iš jo pagrobtam automobiliui, apie greta automobilio užfiksuotų įrankių rūšis ir individualius požymius buvo pakankamai tvirtas pagrindas padaryti išvadą, kad šie daiktai buvo pavogti iš šio nukentėjusiojo kartu su automobiliu ir kad slapta darytose nuotraukose yra užfiksuotas būtent iš Dž. K. pagrobtas automobilis.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotos garažo (duomenys neskelbtini) nuomos aplinkybės ir motyvuotai pagrįsta, kad šis garažas buvo išnuomotas ne R. M., bet apelianto pažįstamam V. T. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais tuo klausimu, todėl jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo garažu galėjo naudotis ir naudojosi apeliantas, patvirtina liudytojo R. N. parodymai apie tai, kad vaizdo kameros pagalba du kartus buvo užfiksuotas apelianto atvykimas į šį garažą. Nors iš vaizdo įrašų padarytos fotonuotraukos nėra kokybiškos ir jose užfiksuotą asmenį galima laikyti tik panašiu į T. N. (b.l. 62-63, 65-67, t. 2), iš liudytojo R. N. parodymų apie tai, kad vieno iš šių įrašų darymo metu jis pats asmeniškai buvo stebėjimo vietoje ir matė, jog į garažą įėjo apeliantas, galima daryti kategorišką išvadą, kad tai tikrai buvo T. N. Netikėti liudytojo R. N., kaip ir kitų policijos pareigūnų, parodymais nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama ir tai, kad policijos pareigūnai nelogiškai aiškino apie tariamą juostos su vaizdo įrašu susinaikinimą. Pirmosios instancijos teisme S. N. parodė, kad juosta nebuvo išsaugota dėl techninių galimybių (b. l. 69, t. 5). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas tuo klausimu buvo apklaustas išsamiau ir parodė, kad padarius nuotraukas vaizdo įrašas sunaikintas dėl kasečių trūkumo (b. l. 74, t. 2). Nuoroda apeliaciniame skunde, kad S. N. negalėjo paaiškinti, kodėl jis 2003-12-12 tarnybiniame pranešime nurodo, jog „jau 2003-09-12 jam buvo žinoma, kad T. N. pagrobė Dž. K. priklausantį automobilį ir jį laikė minėtame garaže“, nėra teisinga, nes teismo posėdžio protokolo dalyje, kur surašyti šio liudytojo parodymai, apie jo tarnybinį pranešimą nekalbama (b.l.68-69, t. 5). Iš skunde minimo tarnybinio pranešimo matyti, kad apeliaciniame skunde cituotas teiginys nėra tikslus, nes tarnybiniame pranešime netvirtinama apie žinojimą, kad T. N. pavogė automobilį, o tik nurodoma, kad gauta tokia operatyvinė informacija (b.l.70, t. 5). Taigi, ir šie nurodyti apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais.
Minimo garažo raktų buvimas apelianto vairuojamame automobilyje taip pat patvirtina, kad garažu naudojosi apeliantas.
Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas negalėjo į garažą padėti daiktų, priklausančių Dž. K., ir telekomunikacijų paslaugų sąskaitos, pagrobtos kartu su automobiliu „Toyota RAV4“, grindžiami L. T. bei G. T. parodymais, taip pat nėra pagrįsti. Iš šių asmenų parodymų (b. l. 72-73, t. 5; 146, t. 4) matyti, kad po išnuomojimo jie į garažą pateko ne anksčiau kaip 2003 m. spalio pabaigoje, o apelianto apsilankymai garaže ir automobilio, bei kai kurių su automobiliu kartu pavogtų daiktų buvimas garaže slapta užfiksuoti anksčiau negu 2003 m. spalio pabaiga. G. T. parodė, kad garaže į daiktus neatkreipė dėmesio, kai garažas buvo išnuomotas, jame buvo tik kartą, tada automobilio nebuvo. L. T. parodė, kad spalio pabaigoje garažas buvo tuščias. Nuotraukoje, darytoje 2003-09-26 (b.l .64, t. 2) matomi įrankiai, iš nukentėjusiojo pavogti kartu su automobiliu. Kaip minėta, dalis daiktų garaže buvo likę ir kratos 2003-12-01 metu, todėl nelogiška būtų manyti, kad dalis vogtų daiktų būtų į garažą atgabenti vėliau. Todėl liudytojos pasakymas apie tuščią garažą vertintinas kaip netikslus, juo pasakyta tik apie stambių daiktų (automobilio) nebuvimą.
Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. N. disponavo tiek iš M. P., tiek iš Dž. K. pagrobtais daiktais, patvirtinanti T. N. dalyvavimą abiejų automobilių pagrobimuose, atitinka faktines bylos aplinkybes, ji nėra pagrįsta prielaidomis bei aiškiai šališka, kaip tai teigia apeliantas. Todėl, remdamasi išdėstytais motyvais, kolegija konstatuoja, jog apeliantas pagrįstai nuteistas ir dėl M. P. automobilio „Toyota RAV4“ vagystės, bei dėl Dž. K. automobilio „Audi A4“ ir kartu pagrobtų daiktų vagystės.
Dėl asmens terorizavimo
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo R. V. ir dar 2 policijos pareigūnų parodymais, pagrįstai nustatė, kad apeliantas pagrasino sudeginti jo automobilį, t.y. terorizavo asmenį. Apeliantas netiksliai teigia, kad teisiamojo posėdžio metu policijos pareigūnas P. S. parodė, jog T. N. negrasino R. V., o jo parodymai perskaityti teismui primygtinai siūlant pagarsinti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei teigiant, kad jo kolegos R. V. bei P. M. negalėjo meluoti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad P. S. jau pačioje savo parodymų pradžioje nurodė norįs, kad teismas perskaitytų jo pirmiau duotus parodymus, nes jis tiksliai neprisimena (b. l. 28, t. 5). Jo perskaityti parodymai atitiko nukentėjusiojo bei P. M. parodymus, todėl vienodais ir nuosekliais šių asmenų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir teisingai nustatė, kad apeliantas grasino sudeginti nukentėjusiojo automobilį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, ką šis teismas laiko „savaime suprantamomis priežastimis“, dėl kurių netiki J. N. parodymais apie tai, kad apeliantas negrasino policijos pareigūnui. Tačiau iš tame pačiame nuosprendyje paminėto apelianto ir liudytojo giminystės ryšio (liudytojas yra nuteistojo tėvas), galima nedviprasmiškai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, netikėdamas šiuo liudytoju, turėjo omenyje jo norą palengvinti sūnaus padėtį ir toks parodymų vertinimas nėra neteisingas. Pažymėtina ir tai, kad J. N. netikima ir dėl kitos, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau aiškiai nurodytos priežasties, t.y. dėl to, kad R. V. nebūtų buvę reikalo rašyti tarnybinį pranešimą dėl nereikšmingo konflikto, apie kokį parodė J. N. Teismo posėdžio protokole neužfiksuotas apelianto gynėjo klausimas R. V., kaip jis suprato T. N. grasinimų realumą ir teismo nemotyvuotas neleidimas R. V. į šį klausimą atsakyti, todėl kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo teiginys apie tokį klausimą ir iš jo daromą išvadą apie teismo šališkumą.
Tai, kad apeliantas nurodė, kokiu automobiliu naudojasi nukentėjusysis ir jau panašiu būdu nukentėjusį policijos pareigūną, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip grasinimų realumą patvirtinančias aplinkybes. Tai, kad grasinimų išsakymo momentu apeliantas jų įvykdyti negalėjo, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes įstatymas grasinimų realumo nesieja su galimumu nedelsiant įvykdyti grasinimus.
Šie duomenys patvirtina, kad ir dėl šio kaltinimo T. N. nuteistas pagrįstai. Ši, kaip ir kitos jam inkriminuotos veikos yra įrodytos ir tinkamai kvalifikuotos.
Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. N. per metus po 2001-08-16 padarytos P. J., Q. P. ir V. M. turto vagystės padarė naują nusikaltimą (J. K. automobilio vagystę), ir už P. J., Q. P. ir V. M. turto vagystę jis nuteistas pagrįstai, nes ankstesnis bylos nutraukimas T. N. susitaikius su nukentėjusiaisiais nustojo galios.
Apeliantui paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas, jos nėra per griežtos, todėl nešvelnintinos.
Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. N. apeliacinį skundą atmesti.