Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo 2014-08-19 nutarimo A. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo 2014-08-19 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 10 dalį A. Z. buvo nubaustas 750 litų bauda, už tai, kad 2014-02-20 apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), jam priklausantis šuo, pabėgęs iš voljero ir būdamas palaidas, apkandžiojo V. V., padarydamas jam kąstines žaizdas kojose ir dešinėje plaštakoje, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p. ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2013-11-04 sprendimu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 5.3 punktą.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad nukentėjusįjį užpuolė liudytojo J. Š. šuo, kadangi tiek jo, tiek J. Š. šunys yra identiški. Tai galėjo padaryti ir visai kitas šuo, kadangi įvykio vietoje nebuvo jokio apšvietimo, buvo tamsus paros metas, todėl nustatyti šuns tapatybę buvo fiziškai neįmanoma. Nenorėdamas pripažinti to fakto, J. Š. ir pasakė V. V., kad tai būtent A. Z. šuo. Tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino aplinkybės, kad apeliantas siūlė eiti ir įsitikinti, kad apelianto šuo pririštas. Jie to padaryti nesutiko. Kad šuo buvo pririštas ir voljere matė liudytojai D. R. ir A. P.. Jie yra lygiai tokie patys pažįstami, kaip ir V. V. su J. Š.. Tačiau teismas konstatavo, kad nurodytų liudytojų paaiškinimai yra nekonkretūs, jie yra apelianto draugai ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat, liudytojas J. Š. klaidino teismą dėl tarpusavio santykių A. Z., nurodė, kad yra pažįstami ir piktumų nėra, tačiau faktiškai jie yra susipykę. J. Š. yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas keršyti dėl neišsprendžiamų žemės sklypo pasidalinimo klausimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo atlikti patys būtiniausi ir privalomi veiksmai. Nebuvo apžiūrėta ir tinkamai įvertinta įvykio vieta, kas būtų leidę išsiaiškinti daug svarbių aplinkybių, susijusių su įvykiu, t. y. antkaklio buvimo faktas, grandinės nutraukimo, voljero pažeidimo faktai bei kitos aplinkybės. Teismas, kaip įrodymu, vadovavosi neteisėtai padarytomis nuotraukomis, darytomis 2014 m. birželio 18 d., t.y. praėjus keturiems mėnesiams po įvykio. Šiose nuotraukose yra užfiksuotas palaidas šuo, kuris yra panašus į apelianto šunį. Šios nuotraukos darytos be apelianto sutikimo ir jam nežinant. Tuo laikotarpiu apelianto šuo niekada nebuvo palaidas, kas jį paleido, ir kas po to jį vėl pririšo ir uždarė į voljerą jam nėra žinoma.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad galimos įvairios prielaidos dėl A. Z. nubaudimo teisėtumo. Įvykis įvyko 2014-02-20, po įvykio buvo apklausti visi administracinės teisenos dalyviai, tačiau joks sprendimas priimtas nebuvo, baigiantis patraukimo administracinėn atsakomybėn senačiai, nesigilinant į administracinės bylos esmę, apeliantas nubaustas administracine bauda už pažeidimą, kurio nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

A. Z. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamoje nutartyje argumentuotai pateikė savo išvadas, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė.

Z. apeliaciniame skunde teigiama, kad jis pagal ATPK 110 str. 10 d. buvo nubaustas nepagrįstai, nes, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusiajam V. V. įkando ne liudytojo J. Š. ar koks kitas šuo, o A. Z. šuo. Tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

ATPK 110 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. To paties straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.

Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2013-11-04 sprendimu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 5.3 punktą, kuriuose apibrėžiama, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, reikalavimus, nes 2014 m. vasario 20 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), A. Z. priklausantis šuo, pabėgęs iš voljero ir būdamas palaidas, apkandžiojo V. V., padarydamas jam kąstines žaizdas kojose ir dešinėje plaštakoje.

Pirmosios instancijos teismas netenkindamas apelianto A. Z. skundo, vadovavosi nukentėjusiojo V. V., liudytojo J. Š. paaiškinimais, kurie anot apelianto yra prieštaringi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Aukštesnysis teismas pažymi, jog tiek nukentėjusiojo V. V., tiek liudytojo J. Š. paaiškinimus apylinkės teismas įvertino tinkamai, jais rėmėsi, tokį savo sprendimą motyvavo ir apygardos teismas nemato pagrindo nesutikti su tokiu sprendimu. Nukentėjusysis V. V. ir liudytojas J. Š. esmines, turinčias reikšmės bylai aplinkybes nurodė vienodai tiek apklausiami įvykio dieną, tiek ir pirmosios instancijos teisme, nors pirmosios instancijos teisme aplinkybes nurodė plačiau nei įvykio dieną, tačiau jos neprieštarauja pirminiams nukentėjusiojo ir liudytojo paaiškinimams ir juos papildo.

Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje, įvykio metu buvo nukentėjusysis V. V. ir liudytojas J. Š., jie tiesiogiai matė V. V. užpuolusį šunį. Nuo pat pradžių liudytojas J. Š. teigė atpažinęs nukentėjusįjį užpuolusį šunį, nurodė jo šeimininką, būtent A. Z.. Teismo posėdyje liudytojas J. Š. paaiškino, kad šuo buvo liudytojo, užaugęs pas jį, todėl liudytojas negalėjo šio šuns sumaišyti su kitu. Aplinkybes, kad liudytojas iš karto pažino šunį, patvirtina nukentėjusysis V. V., bei administracinio teisės pažeidimo medžiagoje esantis pradinis pranešimas apie įvykį, kuriame nurodoma, jog nukentėjusysis kreipėsi į policijos pareigūnus būtent dėl to, kad jam į koją įkando į kiemą atbėgęs kaimyno šuo. Taigi esminės aplinkybės, kad būtent A. Z. šuo įkando nukentėjusiajam V. V. yra patvirtintos ne tik minėtų asmenų nuosekliais paaiškinimais, bet ir rašytiniais bylos duomenimis, todėl teismui nekyla abejonių, dėl to, kad nukentėjusįjį užpuolė ir apkandžiojo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens šuo. Apygardos teismas, nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo J. Š. paaiškinimuose jokių esminių prieštaravimų, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, neįžvelgia.

Tai, kad nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo J. Š. nurodomos aplinkybės susijusios su šuns reagavimu į liudytojo veiksmus, ir su A. Z. atėjimu į įvykio vietą, bei apelianto subjektyviu vertinimu, kad šuns antkaklio nebuvo įmanoma nepastebėti, nepaneigia paties administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto ir jokia apimtimi nedaro skundžiamos nutarties nepagrįsta bei neteisėta. Apelianto skunde nurodyti neesminiai neatitikimai nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo J. Š. parodymuose, nesudaro pagrindo juos įvertinti, kaip neatitinkančius tikrovės, kadangi įtakos negalėjimui prisiminti tam tikrų smulkių įvykio aplinkybių bei detalių po jo, galėjo turėti praėjęs didelis laiko tarpas nuo įvykio iki šių asmenų apklausos teismo posėdyje (beveik aštuoni mėnesiai). Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo J. Š. paaiškinimais, nors apeliantas su liudytojo paaiškinimais nesutinka ir dėl tarpusavio konfliktiškų santykių, tačiau byloje tokių duomenų nėra, liudytojas prieš duodamas paaiškinimus prisiekė sakyti tiesą, pasirašė dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jo paaiškinimai atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojų D. R. ir A. P. parodymus padarė išvadą, kad vadovautis šių liudytojų parodymais negalima ir šią savo išvadą išsamiai motyvavo, o apygardos teismas pritaria tokiai išvadai ir jos motyvams, ir jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl neatliktų administracinio pažeidimo tyrimo veiksmų, t.y. neapžiūrėtos įvykio vietos, dėl ko nenustatyti antkaklio buvimo, grandinės nutraukimo, voljero pažeidimo faktai ir kitos aplinkybės. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad papildomų veiksmų atlikimas t.y. įvykio vietos apžiūra, galėtų įtakoti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas įvertino šią aplinkybę ir nustatė, kad A. Z., kai jam buvo pranešta apie įvykį, iš karto galėjo pririšti šunį. Todėl ir apeliacinio skundo argumentai, jog apeliantas iš karto po įvykio siūlė eiti ir įsitikinti, jog jo šuo yra pririštas nepaneigia, jog jo šuo užpuolė nukentėjusįjį. Be to, apeliantas apklausiamas policijos pareigūnų tokios aplinkybės taip pat nenurodė.

Be to, sutiktina su apylinkės teismo nustatyta aplinkybe, kad A. Z. šuo nėra tinkamai prižiūrimas patvirtina ir 2014-06-18 pranešimas policijos pareigūnams apie po lauką bėgiojantį palaidą šunį, po ko užfiksuotas A. Z. šuo palaidas, šias aplinkybes patvirtino liudytojas K. G.. Nors šie įrodymai nėra tiesiogiai pagrindžiantys pažeidimo padarymo aplinkybes, tačiau padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą. A. Z. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog teritorija kurioje laikomas šuo yra aptverta tik iš dviejų pusių, o nuotraukose užfiksuotas jo šuo. Tuo tarpu, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad nukentėjusiajam įkando liudytojo J. Š. ar koks kitas šuo, teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta, kaip nepagrįstą.

Ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, byloje yra nustatyti visi A. Z. inkriminuojamo pažeidimo požymiai.

Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Skundžiama nutartis yra pagrįsta, teisinga ir teisėta, o bauda apeliantui skirta nepažeidžiant senaties termino.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

palikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį nepakeistą ir A. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.