Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apie iškeltą bylą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbta specialiame interneto tinklalapyje.

Kiti suinteresuoti asmenys dėl jų įtraukimo į bylą nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2000 m. iš A. S. įsigijo pajų žemės ūkio bendrovėje „Žemaitė“, už kurį, likviduojantis bendrovei, įsigijo vandens bokštą su gręžiniu, esančius (duomenys neskelbtini), 2000 m. vasario 22 d. turto perdavimo-priėmimo aktu likvidavimo komisija perdavė jo nuosavybėn šį objektą, tačiau vandens bokštas ir gręžinys nebuvo inventorizuoti, nebuvo registruoti nekilnojamojo turto registre, todėl ir jis nuosavybės teisių nekilnojamojo turto registre neįregistravo. Vandens gręžinys su bokštu buvo įrengti prie galvijų fermos, iš vandens gręžinio buvo pumpuojamas vanduo į bokštą – vandens saugyklą, iš kurios vanduo buvo paduodamas į fermą galvijų girdymui. Vandens gręžiniu jis iki šiol naudojasi, jį inventorizavo, tačiau bokštas jam buvo nereikalingas, metalinis statinys, neeksploatuojamas ir nenaudojamas pagal paskirtį, surūdijo, apgriuvo, tapo nesaugus, todėl bokštą jis nugriovė. Svirnu, kuriame kadaise buvo įrengtas malūnas, kurį jis suremontavęs, iširus kolūkiui, žemės ūkio bendrovė „Žemaitė“ nesinaudojo, nes pastatas buvo apleistas, kiauru stogu, faktiškai bevertis. Kolūkio laikas svirne buvo įrengtas malūnas, tačiau kolūkiui pasistačiau naują malūną, jame buvę malūno įrenginiai buvo išmontuoti, pastatas paliktas likimo valiai, niekieno neprižiūrimas ir nenaudojamas. Kadangi svirnas stovėjo netoli jo sodybos, jis paprašęs bendrovės vadovės, kad jam šį pastatą atiduotų, o nenugriautų. Žemės ūkio bendrovės vadovė A. R. tam neprieštaravo, todėl jis pastatą susitvarkė, inventorizavo ir iki šiol jį valdo.

Liudytoja A. R. parodė, kad ji buvusi ŽŪB „Žemaitė“ vadovė, patvirtino, kad vandenvietė – vandens bokštas su gręžiniu, esantys (duomenys neskelbtini), likviduojantis bendrovei, nuosavybės teisėmis už turimą pajų, kurį Z. L. įsigijo iš kitos pajininkės, buvo perduoti Z. L.. Svirnas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame apie 1960-1965 metus buvo įrengtas kolūkio malūnas, niekada nebuvo ŽŪB „Žemaitė“ turto balanse, bendrovei nepriklausė, bendrovė juo niekada nesinaudojo, nors jis ir buvo bendrovės teritorijoje, todėl šio svirno bendrovė niekam neatidavė ir neperleido. Pajininkams ir jai buvo žinoma, kad svirnu naudojasi Z. L., niekas tam neprieštaravo.

Liudytojai G. Ž. ir R. Z. parodė, kad (duomenys neskelbtini) vandens gręžinys ir vandens bokštas buvo įrengti siekiant aprūpinti vandeniu galvijų fermą, netoli kurios šie statiniai ir buvo pastatyti. Likvidavus bendrovę, vandenvietė atiteko Z. L., kuris iki šiol naudojasi vandens gręžiniu, nenaudojamą, nereikalingą vandens bokštą nugriovė. (duomenys neskelbtini) esančiame svirne buvo įrengtas kolūkio malūnas, tačiau pastačius naujas kolūkio dirbtuves, malūnas buvo iškeltas, svirnas tapo nenaudojamu pastatu, vėliau jį perėmęs Z. L., kuris suremontavo svirną, juo naudojasi iki šiol.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), todėl nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik nesantis šio daikto savininku asmuo. Asmuo, pageidaujantis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, turi būti sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (CK 4.68 str. 1 d.). Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo, ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, atsižvelgiama į LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo ir LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai LR CK 4.27 str. 2 d. nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą.

Iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kurią pateikė pareiškėjas, matyti, kad svirnas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1965 metais. Iš apklaustų teisme liudytojų parodymų darytina išvada, kad svirnas priklausė Žemaitės kolūkiui, buvo ŽŪB „Žemaitė“ teritorijoje, tačiau likvidavus kolūkį, į bendrovės turto balansą nebuvo įtrauktas, nes buvo bevertis, apgriuvęs, nenaudojamas ir nenaudingas pajininkams. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad bendrovė, neturėdama turto savo balanse, negalėjo niekam šio turto perleisti, tačiau neprieštaravo, kad juo naudotųsi to paties kaimo gyventojas. Iki šiol šiuo pastatu naudojasi, jį tvarko pareiškėjas. Buvusios ŽŪB „Žemaitė“ vadovė patvirtino, kad ji neprieštaravo, kad svirną valdytų Z. L.. Duomenų, kad Z. L. būtų užvaldęs turtą neteisėtai nėra, pastatą jis valdo atvirtai, kitų asmenų, kurie būtų įgiję daugiau teisių nei Z. L. į šį pastatą, nėra, daiktinės teisės į šį pastatą neįregistruotos. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis svirną prižiūri, tvarko ir valdo jį kaip savą nuo 1996 metų, svirną suremontavo – uždengė stogą, įstatė duris, langus.

Kaip matyti iš 2000 m. vasario 22 d. turto perdavimo akto Nr. 8 „Dėl vandentiekio perdavimo Z. L.“ ŽŪB „Žemaitė“ likvidavimo komisija perdavė Z. L. vandens bokštą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš istorinės pažymos matyti, kad žemės ūkio bendrovė „Žemaitė“ veiklą nutraukė 2000 m. liepos 1 d. Buvusi ŽŪB „Žemaitė“ vadovė A. R. patvirtino, kad Z. L. buvo perduotas vandens bokštas su vandens gręžiniu, kiti apklausti liudytojai teisme taip pat patvirtino, kad vandens bokštas neatskiriama vandentiekio dalis : gręžiniu vanduo buvo paduodamas į bokštą – vandens saugyklą, iš kurios vanduo buvo tiekiamas galvijų fermai. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis išardė metalinį vandens bokštą, kuris jam buvo nereikalingas, dėl savo susidėvėjimo tapęs pavojingu aplinkiniams. Pareiškėjas pateikė antrinių žaliavų pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą 2013 m. gegužės 6 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Grandmeta“, iš kurios matyti, kad išardytą vandens bokštą pareiškėjas pardavė kaip metalo laužą antrinių žaliavų supirktuvėje. Iš pateiktos kadastrinių matavimų bylos matyti, kad Z. L. atliko inžinerinio statinio – vandens gręžinio - kadastrinius matavimus, daiktas įregistruotas nekilnojamojo turto registre 2014-02-25, daiktinės teisės į šį daiktą neįregistruotos. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad iš vandens gręžinio, esančio (duomenys neskelbtini), vanduo yra atvestas į jo sodybą, esančią tame pačiame kaime, gręžinio tiekiamu vandeniu jis naudojais iki šiol.

Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad pasibaigus kolūkinei nuosavybei, t. y. Kelmės rajono Žemaitės kolūkį 1992 metais reorganizavus į žemės ūkio bendroves, kolūkiui priklausantis svirnas, pastatytas 1965 metais, esantis (duomenys neskelbtini), atsidūrė žemės ūkio bendrovės „Žemaitė“ teritorijoje, tačiau dėl susidėvėjimo, netinkamumo naudojimui, į susikūrusios bendrovės turto balansą nebuvo įtrauktas. Vandens boksas su gręžiniu, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į bendrovės „Žemaitė“ turto balansą ir likviduojantis šiai bendrovei buvo pajininkams dalintino turto masėje. Kad senu, netinkamu naudojimui svirnu imtų naudotis netoli šio pastato sodyboje gyvenantis Z. L. neprieštaravo nei buvusio kolūkio vadovai, nei naujai įsikūrusios bendrovės „Žemaitė“ vadovė, pajininkai. Iš pareiškėjo paaiškinimų spręstina, kad buvusiu kolūkio svirnu jis ėmė naudotis 1996 metais, visuma įrodymų patvirtina, kad svirną, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjas valdo iki šiol. Vandentiekio sistemą – bokštą ir gręžinį – Z. L. įgijo iš ŽŪB „Žemaitė“ už šioje bendrovėje turimą pajų, šį turtą jis kaip nuosavą valdė nuo jo faktiško perdavimo jo dispozicijon - 2000 m. vasario 22 d., tačiau iki šiol yra išlikusi tik dalis už pajus įsigyto turto – vandens gręžinys, esantis (duomenys neskelbtini), vandens bokštą pareiškėjas savo iniciatyva nugriovė, metalo atliekas pardavė. Taigi, darytina išvada, kad iki šiol pareiškėjas nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo (duomenys neskelbtini) esantį ūkio paskirties pastatą – svirną ir tame pačiame kaime esantį vandens gręžinį. Po 2003 m. liepos 1 d. viešame registre šių nekilnojamųjų daiktų valdymo nei vienas iš buvusių pastato ar statinio savininkų nėra įregistravęs, nėra priimtas ir teismo sprendimas, patvirtinantis faktinį minėtų daiktų valdymą. Byloje duomenų nėra, kad pareiškėjas pastatą ir vandens gręžinį būtų valdęs neatvirai ar būtų buvę pripažinta, jog kas nors kitas turėjo daugiau už jį teisių į jo valdomus daiktus, t. y. būtų valdęs ne kaip savo. Byloje nenustatyta, kad nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos pretenduoja pareiškėjas, būtų užvaldęs koks nors kitas asmuo. Lietuvos Respublikos CK 4.71 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko Lietuvos Respublikos CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Kaip jau anksčiau nustatyta, nekilnojamieji daiktai – ūkio paskirties pastatas svirnas, vandens bokštas, vandens gręžinys, esantys (duomenys neskelbtini), iš kolūkinės nuosavybės privačion, t. y. žemės ūkio bendrovės nuosavybėn, perėjo likvidavus kolūkį 1992 metais. Vertinant šių nekilnojamųjų daiktų valdymo laiką LR CK 4.71 straipsnio 2 dalies normos prasme, konstatuotina, kad per įgyjamosios senaties laiką daiktų valdymas iš žemės ūkio bendrovės perėjo pareiškėjui, kiekvieno iš jų valdymas atitiko LR CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jų valdymo laikas skaičiuotinas kartu. Tokiu būdu, konstatuotina, kad LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., todėl LR CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, šiais konkrečiais atvejais netaikoma.

Konstatavus sąlygas, numatytas CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. asmuo, sąžiningai, nepertraukiamai ir teisėtai valdęs turtą, įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo įgyjamosios senaties termino, numatyto CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo dienos. Svirną, vandens bokštą su gręžiniu, esančius (duomenys neskelbtini), nuo jų pastatymo dienos sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė teisėti šio turto įgijėjai, turėdami teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į nekilnojamąjį turtą, bet nė karto nepasinaudojo ja, todėl valdymo teisė, įsigaliojus LR CK ketvirtosios knygos normoms, transformavosi į nuosavybės teisę teisėtam šio turto valdytojui – pareiškėjui Z. L.

Kaip matyti iš pareiškimo, pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę įturintį faktą, turto įregistravimo tikslu, kad jis nuo 2000 m. vasario 22 d. nuosavybės teisėmis buvo įgijęs ir valdė vandens bokštą su gręžiniu, esančius (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad vandens bokštą savo lėšomis, savo noru pareiškėjas nugriovė, bokštas nėra atstatytas ir pareiškėjas nesiruošia jo atstatyti, pareiškėjo teisių į buvusį statinį – vandens bokštą, įgijimo teisėtumo niekas neginčija. Kadangi statinys neegzistuoja, nėra ir niekada nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl akivaizdu, kad jis šiame registre negali būti įregistruotas. Pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinį faktą, kad jis valdė nuosavybės teisėmis vandens bokštą turto įregistravimo tikslu yra nepagrįstas, nes toks faktas, neegzistuojant daiktui, tokių teisinių pasekmių, kokių siekia pareiškėjas, nesukurs. Ypatingos teisenos bylose teismas yra aktyvus, todėl nustačius visas įgyjamosios senaties sąlygas, siekiant, kad būtų pasiektos pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės, tikslinga nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į vandens gręžinį įgijo įgyjamosios senaties būdu.

Ypatingos teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš pareiškėjo (CPK 443 str. 6 d.), tačiau šioje byloje tokios išlaidos yra mažesnės nei 10 litų, todėl iš pareiškėjo nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 4.68 straipsniu, CPK 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad Z. L., a. k. (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teises įgyjamosios senaties būdu į pastatą – svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir statinį – vandens gręžinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.