Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris, išnagrinėjęs T. K. (T. K. ) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria nutarta išduoti Lenkijos Respublikos pilietį T. K. , gimusį 1985 m. rugsėjo 30 d., Lenkijos Respublikoje, Biala Podliaska mieste, Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros 2010 m. spalio 29 d. teisinės pagalbos prašyme Nr. 87-747-10 nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros 2010 m. spalio 29 d. teisinės pagalbos prašymas Nr. 87-747-10, kuriuo ši kompetentinga teisingumo įstaiga, vadovaudamasi 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos bei 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, prašė suimti ir išduoti Rusijos Federacijai Lenkijos Respublikos pilietį T. K. , kaltinamą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 2 dalyje (automobilį vairuojančio asmens padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, dėl neatsargumo sukėlęs sunkų žmogaus sveikatos sutrikdymą ir žmogaus mirtį, 2003 m. gruodžio 8 d. federalinio įstatymo Nr. 162-?3 redakcija).

T. K. , gimęs 1985 m. rugsėjo 30 d., kaltinamas tuo, kad 2009 m. sausio 29 d., apie 22 val. 30 min., Rusijoje, Tambovo srityje, Mičiurinsko rajone, kelyje M6 Kaspij 383 – me kilometre, vairuodamas automobilį Scania, valstybinio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Rusijos Federacijos Kelių eismo taisyklių 10.1 punkto reikalavimus, susidūrė su automobiliu Opel Vectra. Dėl to žuvo pastarojo automobilio keleivė I. B. .

Nustatyta, kad 2009 m. birželio 26 d. buvo priimtas nutarimas patraukti T. K. kaltinamuoju padarius nusikaltimą, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 2 dalyje. 2010 m. birželio 2 d. Tambovo srities VRV KPV viršininko nutarimu paskelbta kaltinamojo T. K. tarptautinė paieška, o 2010 m. liepos 14 d. Tambovo miesto Lenino rajono teismo nutartimi T. K. skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų ieškomas Lenkijos Respublikos pilietis T. K. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, buvo sulaikytas 2010 m. spalio 23 d. VPK Šalčininkų rajono PK KPS tyrėjos nutarimu. 2010 m. spalio 23 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, T. K. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, vienam mėnesiui. Vilniaus m. 1 – ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi T. K. suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo T. K. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį kaltinamąjį T. K. perduoti baudžiamajam persekiojimui Rusijos Federacijai, nepažeidė 1957 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9 straipsnio bei BPK 71 ir 73 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas, spręsdamas klausimus dėl asmens išdavimo kitos valstybės baudžiamajam perdavimui, patikrina: 1) ar yra laikomasi teisinės pagalbos prašymo turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai valstybei, šiuo atveju Rusijos Federacijai. Vilniaus apygardos teismas tai atliko ir pagrįstai nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo neperdavimo pagal Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymą pagrindų, kurie neleistų T. K. perduoti Rusijos Federacijai.

Vadovaujantis BPK 71 straipsnio 2 dalimi ir BK 9 straipsnio 2 dalimi, užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju prašančioji valstybė yra Rusijos Federacija su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl teisinės pagalbos, Vilniaus apygardos teismas išduodamas T. K. baudžiamajam persekiojimui Rusijos Federacijai, pagrįstai vadovavosi 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Šios sutarties 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys išduodami už veikas, kurios pagal abiejų Susitariančiųjų Šalių įstatymus yra nusikaltimai ir už kuriuos numatyta bausmė - laisvės atėmimas daugiau kaip vieneri metai arba kita griežtesnė bausmė. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad T. K. , kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 2 dalyje, kuri atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos baudžiamuosiuose įstatymuose už šios nusikalstamos veikos padarymą numatyta didesnė, nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog yra formalūs pagrindai T. K. išduoti Rusijos Federacijai, baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl T. K. išdavimo Rusijos Federacijai, baudžiamajam persekiojimui vykdyti už Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros 2010 m. spalio 29 d. teisinės pagalbos prašyme Nr. 87-747-10 nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai konstatavo, kad nėra BK 9 straipsnio 3 dalyje, BPK 71 straipsnio 3 dalyje bei 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 62 straipsnyje numatytų bei kitų aplinkybių, kurios neleistų išduoti kaltinamojo T. K. Rusijos Federacijai, baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Atmetamas kaltinamojo T. K. gynėjo skundo argumentas, kad apygardos teismas be pagrindo nesivadovavo BPK 73 straipsnio 4 dalimi ir neįpareigojo prokuratūrą pareikalauti iš Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos papildomos su byla susijusios informacijos apie galimai T. K. atžvilgiu nutrauktą ikiteisminį tyrimą.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 69 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju, jeigu prašyme išduoti nėra reikalingų duomenų, nurodytų minėtos sutarties 67 straipsnyje, tai Susitariančioji Šalis, kuriai pateikiamas prašymas, gali pareikalauti jų papildomai. Nagrinėjamu atveju, visi aukščiau minėtos sutarties 67 straipsnyje numatyti duomenys yra Rusijos Federacijos pateiktame teisinės pagalbos prašyme išduoti T. K. Rusijos Federacijai ir jų visiškai pakanka priimti sprendimą dėl T. K. išdavimo Rusijos Federacijai, baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Antra, pastebėtina, kad asmenų išdavimas (ekstradicija) pagal teisinės pagalbos sutartį, paremtas šią sutartį pasirašiusių valstybių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, kad šioje proceso stadijoje, asmenį išduodančios valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos kompetentinga teisminė institucija nesprendžia išduodamam asmeniui inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo, kvalifikavimo klausimų, taip pat nevertina atskirų, prašymą išduoti asmenį pateikusioje valstybėje vykdomo baudžiamojo proceso, veiksmų, jų teisėtumo ar pagrįstumo aspektu. Asmenį išduodančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš teisinės pagalbos prašymą pateikusios valstybės teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis bei, kad nėra nuslėpta sprendimo dėl asmens išdavimo priėmimui reikšminga informacija. Nagrinėjamu atveju pateiktoje medžiagoje dėl T. K. išdavimo Rusijos Federacijos baudžiamajam persekiojimui, duomenų apie šio asmens atžvilgiu nutrauktą ikiteisminį tyrimą nėra. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Rusijos Federacijos kompetentinga institucija galėjo šią informaciją nuslėpti. Maža to, tokios aplinkybės nepatvirtina ir gauta teisinės pagalbos prašymo medžiaga, vertinant joje esančius dokumentus chronologine tvarka. Iš teisinės pagalbos prašymo medžiagos matyti, kad joje yra 2010 m. vasario 18 d. nutarimas sustabdyti parengtinį tardymą dėl kaltinamojo paieškos, kuriame išvardintos parengtinio tardymo pratęsimo, sustabdymo bei atnaujinimo datos (medžiagos lapai 10 - 11). Iš šio nutarimo matyti, kad kaltinamojo gynėjo skunde nurodomu laikotarpiu, t. y. apytiksliai mėnesį po nurodyto autoįvykio, kuris įvyko 2009 m. sausio 26 d., parengtinis tardymas nutrauktas nebuvo, maža to, 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau parengtinio tardymo terminas buvo ne kartą tęsiamas bei sustabdytas tik dėl to, kad kaltinamasis negalėjo dalyvauti procese. Aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas byloje nebuvo nutrauktas, patvirtina ir byloje esantys 2010 m. birželio 2 d. Tambovo srities VRV KPV viršininko nutarimas, kuriuo paskelbta kaltinamojo T. K. tarptautinė paieška bei 2010 m. liepos 14 d. Tambovo miesto Lenino rajono teismo nutartis, kuria T. K. skirta kardomoji priemonė – suėmimas (medžiagos lapai 21 -23). Teismo manymu, tokių procesinių sprendimų priėmimas patvirtina, kad Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos nebuvo nutraukusios ikiteisminio tyrimo T. K. atžvilgiu. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme rengiantis nagrinėti kaltinamojo T. K. gynėjo skundą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė iš Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros gautą 2011 m. sausio 11 d. raštą Nr. 87-747-10, kuriuo ši institucija patvirtino, kad baudžiamasis persekiojimas T. K. atžvilgiu nenutrauktas, jis yra kaltinamasis ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tardymo veiksmų atlikimas, dalyvaujant T. K. , Rusijos Federacijos teritorijoje bus atnaujintas, atvykus kaltinamajam. Taigi, kaltinamojo T. K. gynėjo skundo teiginiai apie tai, kad Rusijos Federacijoje jo ginamojo atžvilgiu baudžiamasis procesas galimai yra nutrauktas, šiuo atveju niekuo nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl kaltinamojo T. K. gynėjo skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.