Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-267-245/2016

Teisėjas Ričardas Juodis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34322-2015-5

2016 m. gegužės 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, nuteistajam A. Č., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., 140 str. 3 d., ir nubaustas:

- pagal BK 140 str. 2 d. - 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

- pagal BK 140 str. 3 d. - 7 (septyniems) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta - 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Č. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš A. Č. 100 (vienas šimtas) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš A. Č. 182 (vienas šimtas aštuoniasdešimt du) eurai ir 98 ct proceso išlaidų į valstybės pajamas (Lietuvos Respublikos BPK 106 str.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad jis, 2013 metų lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 21.00-22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui, savo namuose, (duomenys neskelbtini), naudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - motiną R. Č., tai yra šluotos kotu trenkė nukentėjusiajai vieną kartą į veido bei krūtinės sritį, tuo savo šeimos nariui - motinai R. Č., sukėlė fizinį skausmą.

Be to, jis 2015 m. birželio 18 d., apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui, savo namuose, (duomenys neskelbtini), savo šeimos nario - mažamečio sūnaus A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tai yra vieną kartą ranka trenkė jam per veidą, po ko pargriovęs ant lovos ir užgulęs ant nukentėjusiojo, rankomis smaugė. Tokiu būdu padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus bei poodines kraujosruvas pakaušio ir dešinio žasto srityje, tai yra nežymiai sutrikdė šeimos nario - mažamečio sūnaus A. Č., sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas A. Č. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos (nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui A. Č.)

BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Pažymėtina, kad BK 141 straipsnyje (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 straipsnio (taip pat – 135, 138 straipsniuose) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 punkte (dalyje) apibrėžtos sąvokos, tarp jų ir sveikatos sutrikdymo, kuris reiškia žmogaus sužalojimą arba susargdinimą; sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas – tai organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Minėtose taisyklės nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas (arba kitaip tariant – sužalojimas, susargdinimas) buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios, o tai reiškia, kad, kaip tai numatyta BPK 89, 90 straipsniuose, šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas – BPK 84-88 straipsniai). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Kaip matyti iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, aplinkybių, kurios išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat kaltinime, yra nurodyta ne tik tai, kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį mažametį A. Č. atliko jo tėvas A. Č., bet ir tai, kokius padarinius tokiais veiksmais sukėlė, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais bei poodinėmis kraujosruvomis pakaušio ir dešinio žasto srityje (t. 1, b. l. 32-33). Pažymėtina, kad A. Č. smurtinius veiksmus tiesiogiai savo akimis matė R. Č., kuri išgirdusi anūko A. Č. pagalbos šauksmą iš karto nubėgo į vaikaičio kambarį pažiūrėti, kas vyksta, ir pamatė anūką, nugara gulintį ant savo lovos, o ant jo buvo užgulęs tėvas, kuris laikė sūnų už smakro ir kėlė galvą į viršų. Anūkas bandė išsilaisvinti, muistėsi (t. 1, b. l. 15-16). R. Č., išsigandusi dėl savo sūnaus agresijos proveržio, iš karto skambino bendruoju pagalbos telefonu ir kvietė pagalbą. Iš byloje esančio telefoninio skambučio garso įrašo stenogramos (t. 1, b. l. 65-66) matyti, kad moteris su operatore kalbėjo būdama labai susijaudinusi, prašė iš karto kviesti ir greitąją, ir policiją. Į klausimą, kas atsitiko, atsakė, jog „tėvas girtas vaiką va būtų pasmaugęs“. Operatorei pakartotinai uždavus tą patį klausimą, R. Č. dar kartą nurodė, jog „tėvas girtas vaiką sumušė, čiut nepasmaugė“. Taigi pokalbio turinys bei R. Č. reiškiamos emocijos (susijaudinimas, operatorės skubinimas greičiau kviesti policiją, greitąją) leidžia daryti išvadą, kad R. Č. neišsigalvojo, o iš tiesų matė ir suvokė savo sūnaus atliekamų smurtinių veiksmų neteisėtumą bei pavojingumą.

Nukentėjusysis A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), neneigė, jog įvykio dieną tarp jo ir tėvo kilo žodinis konfliktas, į tėvo reiškiamus priekaištus jis atsikirsdavo, netylėdavo, todėl tėvas priėjęs jam vieną kartą trenkė delnu per veidą, paskui pastūmė ant lovos ir užgulęs ant jo pradėjo alkūne jį smaugti. Bandant išsilaisvinti ir apsiginti nuo tėvo, buvo suplėšyti jo tuo metu vilkėti marškinėliai, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti (t. 1, b. l. 54-55). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Nepaisant to, šioje byloje mažametis A. Č. buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ir jo parodymai laikytini nuosekliais bei neprieštaringais. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. Č. paaiškino, kad įvykio dieną, vakare apie 21.00-22.00 val., jis lauke žaidė su telefonu, tėvas jam sakė eiti namo, bet jis neklausė, norėjo dar pažaisti. Namo grįžo apie 22.00 val., tėvas jo klausė, kur šis padėjo cigaretes, dėl to ir kilo konfliktas. Tėvas jį sugriebė už kairės rankos ir pora kartų davė per veidą delnu, į dešinę veido pusę. Tuomet tėvas jį paėmė už abiejų rankų pečių srityje, paguldė ant lovos ir smaugė ranka, paskui prirėmė alkūne kaklo srityje, kad jis nepabėgtų. Jis šaukė močiutę, kad ši kviestų policiją. Tėvą jam pavyko nuo savęs nustumti, mažametis bandė bėgti į lauką, tačiau tėvas sugriebė jam už marškinėlių ir šie plyšo. Tuomet nuteistasis sūnų vėl parvertė ant lovos, tačiau jis su kojomis atstūmė tėvą, spardė šiam koja į galvą, tokiu būdu sužalojo tėvui kaktą (t. 1, b. l. 26-28). Pažymėtina, jog šioje apklausoje dalyvavo nepilnamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą V. M., Kaišiadorių rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė L. M., taip pat nuteistasis A. Č., jo advokatas Eugenijus Senovaitis bei prokurorė. Nukentėjusiojo mažamečio parodymai buvo surašyti pažodžiui, po apklausos protokolo tekstu nė vienas apklausoje dalyvavęs asmuo nepažymėjo jokių prieštaravimų ar pastabų, pvz., kad berniukas kalba nerealistiškai ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog vaikas teigė jaučiantis kaltę dėl konflikto su tėvu ir dėl to, jog šį besigindamas buvo pargriovęs ant žemės. Dėl tėvo A. Č. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusysis iš esmės analogiškus parodymus davė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Buvo pakartotinai nurodyta, jog konfliktas kilo tėvui neradus cigarečių, tuomet nukentėjusysis buvo pargriautas ant lovos ir smaugtas, kaklą tėvas jam užspaudė alkūne. Jam pavyko išsilaisvinti iš tėvo rankų, bet grumtynių metu buvo suplėšyti jo vilkėti marškinėliai, be to, besigindamas jis taip pat naudojo smurtą tėvo atžvilgiu.

Tai, jog girtas tėvas mažametį A. Č. smaugė dėl cigarečių nurodė ir V. M., kuri šį faktą sužinojo iš pačio nukentėjusiojo. Liudytoja S. L. patvirtino, kad dar tą patį incidento vakarą matė A., kuris buvo išbalęs, pasimetęs, išsigandęs. Ant jo smakro, skruosto matė paraudimus, lygtai būtų suspausta pirštais (t. 1, b. l. 43). Iš karto po kilusių grumtynių tarp tėvo ir mažamečio sūnaus pastarąjį matė liudytojas J. B., kuris R. Č. anūką apibūdino kaip išsigandusį ir pasimetusį, matė jo suplėšytą maikutę. Iš kaimynės R. Č. pasakojimo jis suprato, kad tėvas smaugė savo sūnų (t. 1, b. l. 46). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius yra pateikęs informaciją, kad V. M. ir A. Č. šeima yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl girtavimo, socialinių įgūdžių stokos, negebėjimo tinkamai rūpintis vaikais. Ne kartą vaikų tėvams pravestas prevencinis pokalbis dėl netinkamos mažamečių vaikų priežiūros. A. Č. ir anksčiau yra teistas dėl sūnaus A. Č. sumušimo (t. 1, b. l. 51-52).

Taigi aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantas A. Č. naudojo fizinį smurtą savo sūnaus atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad jis pats ikiteisminio tyrimo metu paliudijo, jog įvykio dieną buvo sūnaus kambaryje. Jis buvo priėjęs prie sūnaus šiam iš šono ir delnu prilietė sūnui prie veido, kad šis nusiramintų, nes sūnus, gulėdamas ant lovos, kojomis spardė orą (t. 1, b. l. 85-86). Tuomet sūnus atsikėlė, šoko ant jo ir prasidėjo grumtynės. Nors nuteistasis teigia, kad jis tik gynėsi nuo sūnaus, tačiau tai paneigia aukščiau aptarti įrodymai. Nuteistasis aiškino, kad savo motiną R. Č. pamatė tik po konflikto išėjus į lauką, tačiau R. Č. teigė, jog sūnaus smurtą anūko atžvilgiu matė tiesiogiai, tai, jog pavyko prisišaukti į pagalbą močiutę, patvirtino ir mažametis nukentėjusysis. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis, išėjęs į lauką, matė ir suprato, jog jo motina kviečia policiją, tačiau atvykstančių pareigūnų nelaukė ir nedelsdamas pasišalino iš įvykio vietos. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo A. Č. parodymai nėra nuoširdūs, aukštesnės instancijos teismas juos vertina kaip gynybinę versiją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad smurtas mažamečio atžvilgiu buvo naudojamas dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl vaiko nenoro grįžti iš lauko į namus, taip pat dėl to, jog, kaip išsireiškė pats nuteistasis, vaikas, gulėdamas ant lovos, „kojomis spardė orą“. Taigi apelianto kaltė yra įrodyta aptartų įrodymų visuma, dėl šios veikos jį išteisinti nėra pagrindo.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (fizinio skausmo sukėlimas R. Č.)

A. Č. nuteistas ir už tai, kad jis, 2013 metų lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 21.00-22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui, savo namuose, (duomenys neskelbtini), naudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - motiną R. Č., tai yra šluotos kotu trenkė nukentėjusiajai vieną kartą į veido bei krūtinės sritį, tuo savo šeimos nariui - motinai R. Č., sukėlė fizinį skausmą.

R. Č., 2015-06-22 duodama parodymus apie anūkui A. Č. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat parodė, jog sūnus A. Č. ir jos atžvilgiu ne kartą yra smurtavęs. 2013 metais apie 21.00-22.00 val. sūnus A. Č. nukentėjusioji R. Č. išgirdo ją kviečiančius ateiti anūkus. Atėjusi į kambarį, ji pamatė sūnų A. Č. gulintį lovoje ir šalia stovinčius anūkus, kurie rankose laikė grindų šepetį. Tuomet A. Č. pagriebė šepetį ir juo nukentėjusiajai pagrasino. Ji, pamačiusi, kad nieko gero nebus, nuėjo į savo kambarį ir užsirakino. Tačiau netrukus sūnus A. Č. atėjo prie jos kambario durų ir paprašė įsileisti. Tik paprašyta savo vyro (pastarasis yra miręs) duris atrakino. Sūnus A. Č. buvo agresyvus ir iš karto puolė prie jos. Tačiau ji, būdama tarpduryje, spėjo duris vėl užrakinti. Tos pačios apklausos metu R. Č. parodė, kad jai užėjus į sūnaus kambarį, A. Č., pastvėręs šepetį, jai ne tik grasino, bet ir šepečiu trenkė į veidą ir pataikė kotu į lūpą, taip pat pataikė į krūtinę (t. 1, b. l. 15-16). Smūgių metu ji juto skausmą, tačiau dėl sužalojimų niekur nesikreipė nenorėdama pakenkti sūnui A. Č.. Dėl sumušimo niekam nesiskundė dėl tos pačios priežasties. Tačiau sumušimo padarinius matė jos dukra S. L.. Ji parodė, kad 2013 metų pabaigoje buvo nuvykusi pas motiną ir matė, jog šios apatinė lūpa buvo pamėlusi, taip pat liudytoja matė ir kraujosruvą krūtinės srityje. Motina papasakojo, kad ją sumušė sūnus A. Č.. S. L. taip pat parodė, jog tai įvyko 2013 metų lapkričio mėnesį. Kraujosruvas nukentėjusiosios R. Č. kūne matė po sužalojimo praėjus maždaug savaitei laiko, tačiau jai motina pasisakė apie patirtą smurtą dar tą pačią, t. y. sužalojimo dieną.

Liudytojai V. M., L. P., J. L. parodė, kad žodinių konfliktų tarp R. Č. ir A. Č. būdavo, tačiau jie nežino, ar kada R. Č. buvo sužalota. Nuteistasis A. Č. viso proceso metu savo kaltę neigė, aiškino, jog motina jį apkalba, šmeižia. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, R. Č. mirė (t. 2, b. l. 42), todėl jos apklausti teismo posėdyje ir patikslinti inkriminuoto kaltinimo aplinkybių nebuvo objektyvių galimybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija R. Č. ir S. L. parodymus laiko pakankamais A. Č. kaltei pagrįsti. Minėtų dviejų asmenų parodymai sutampa, esminių prieštaravimų nenustatyta, todėl daroma išvada, kad dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo apeliantas pripažintas kaltu teisėtai ir pagrįstai. Nuteistojo A. Č. parodymus, kad jis šio nusikaltimo nepadarė, paneigia nukentėjusiosios ir liudytojos S. L. parodymai, kuriais netikėti kolegija neturi pagrindo, todėl jie atmetami. Nuteistasis A. Č. praeityje teistas už sistemingą fizinio smurto naudojimą savo šeimos narių atžvilgiu.

Nuteistasis A. Č. neginčija aplinkybės, kad nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl byla nagrinėjama neišeinant iš apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016-01-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo A. Č. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.