- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-03
- Bylos Nr.
- e2-62-516/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01260-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- G. B., V. A., J. A., K. Š.
- Ieškovas
- R. T.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1182-275/2022 pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams V. A., J. A. (J. A.), K. Š., G. B. dėl pirkėjo teisių perkėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, notarė A. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. T. (toliau – ir ieškovas) pateikė ieškinį atsakovams V. A., J. A. (J. A.), K. Š. ir G. ., prašydamas: 1) perkelti ieškovui atsakovo G. B. teises ir pareigas pagal G. B. (pirkėjo) ir atsakovų V. A., J. A., K. Š. 2021 m. spalio 8 d. sudarytą žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4400 (toliau – sutartis); 2) nustatyti tokią teismo sprendimo įvykdymo tvarką – įpareigoti ieškovą sumokėti atsakovui G. B. 150 000 Eur per 3 (tris) darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) išreikalauti iš atsakovų sutartį su visais jos priedais; 4) išreikalauti iš Vilniaus rajono 8-asis notarų biuro notarės A. K. visus dokumentus, kuriuos buvo pateikę atsakovai, kurių pagrindu buvo sudaryta ir patvirtinta sutartis; 5) priteisti solidariai iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant atsakovui G. B. savo nuožiūra disponuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kurio plotas 1,0800 ha, adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas).
3. Nurodė, kad atsakovas G. B. įsigijo žemės sklypą už Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus skyriaus skelbime nurodytą kainą, pažeidžiant ieškovo, kaip pirmumo teisės turėtojo teises ir teisėtus interesus.
4. Ieškinio patenkinimo atveju ieškovas įgytų tokias pačias teises ir pareigas į žemės sklypą, kokias turi atsakovas G. B., tame tarpe perleisti ar apsunkinti daiktines teises į žemės sklypą. Atsakovui G. B. pasinaudojus tokia teise, ieškovo galimybė perimti minėto atsakovo teises taptų sunkiai įgyvendinama dėl galimų trečiųjų asmenų interesų. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas būtų pagrįstas atsižvelgiant į ieškovo reikalavimų pobūdį, jos taikymas neturėtų suvaržyti ginčo žemės sklypo daugiau nei pagrįsta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir padarė įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant atsakovui G. B. savo nuožiūra disponuoti jam priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kurio plotas 1,0800 ha, adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
6. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė ieškinį dėl sutarties modifikavimo – perkeliant ieškovui atsakovo G. B. (pirkėjo) teises ir pareigas pagal sutartį, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei pateikė įrodymus, todėl teismas vertino, kad tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovo pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo procesinis sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo vertinimu, tam, kad bylos nagrinėjimo metu nepakistų esama ginčo turto situacija, turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovui G. B. areštuoti jam priklausantį žemės sklypą. Teismas sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržys minėto atsakovo teisių ir teisėtų interesų daugiau negu tai būtina ir išlaikys proceso šalių pusiausvyrą iki įsiteisės teismo sprendimas dėl ginčo esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovai turėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau ir NŽT) išduotus dokumentus, kurie leido sudaryti sandorį, ir nieko nežinojo apie ieškovo ieškinyje minimą NŽT raštą.
8.2. Teismas netinkamai įvertino ieškovo ieškinio tikėtiną pagrįstumą. Teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumo klausimą, privalėjo preliminariai įvertinti ne tik tai, ką nurodo ieškovas ieškinyje, bet ir tai, ką numato teisinis reglamentavimas, o tai patvirtina faktą, kad apeliantui nebūtų parduotas žemės ūkio paskirties sklypas ir nebūtų buvęs išduotas sutikimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas.
8.3. Nei ieškovas, nei teismas nenurodė jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų egzistuojant realią grėsmę, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad apeliantas perleis įsigytą sklypą tretiesiems asmenims yra nepagrįstas, o aplinkybė, jog kitose bylose yra taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, niekaip neįrodo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės šioje byloje, kai apeliantui išduoti visi reikiami sutikimai ir leidimai. Jokių įrodymų, kad apeliantas atlieka veiksmus, kurie galėtų suponuoti turto perleidimą ar slėpimą, paties apelianto slapstymąsi ir panašius veiksmus, ieškovas nepateikė.
8.4. Apeliantas žemės sklypą vysto, jį tvarko, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukuria tokią situaciją, kai apeliantui apskritai uždraudžiama disponuoti įsigytu žemės sklypu ir jame vykdyti veiklą. Apelianto atliekami veiksmai, darbai reiškia žemės sklypo pagerinimą, apie kurio kompensavimą ieškovas ieškinyje neužsimena. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principų.
8.5. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į likusius atsakovus, kad šie asmenys būtų buvę informuoti apie ieškovo kartu su ieškiniu pateiktą raštą. Teismas neturėjo vertinti, kad apeliantui žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas neteisėtai, nes apeliantui net vėliau nei ieškovui buvo išduotas NŽT sutikimas įsigyti ginčo žemės sklypą.
8.6. Nutartyje teismas nepateikė argumentų bei vertinimo dėl ieškovo pareikšto ieškinio tikėtino pagrįstumo ir dėl grėsmės, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl tokia nutartis nemotyvuota.
Atsiliepimas
8.7. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjo skubos tvarka, nepranešęs apeliantui. Teismas nesuteikė apeliantui galimybės pateikti savo atsiliepimą ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 147 straipsnio 1 dalį.
9. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad nėra ginčijamų sandorių šalis ir neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl prašo atsakovo G. B. atskirojo skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo tokius argumentus:
9.1. Atsakovai V. A., K. Š. ir J. A. 2021 m. rugpjūčio 17 d. NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą (prie kontaktinių duomenų nurodydami el. pašto adresą (duomenys neskelbtini)) dėl sprendimo parduoti ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypą. 2021 m. rugsėjo 15 d. šiems atsakovams buvo išduota pažyma Nr. 49PSR-291-(14.49.70 E.), kurioje nurodyta, kad jie gali parduoti pasirinktiems asmenims, kadangi parduodamo žemės sklypo nepageidavo pirkti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (toliau – ŽŪPŽĮĮ) 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodyti asmenys. Pažyma buvo išsiųsta el. paštu (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugsėjo 24 d. apsižiūrėję, kad yra klaidingai išduota pažyma Nr. 49PSR-291-(14.49.70 E.), nes skyriuje laiku buvo pateiktas sutikimas (sprendimas) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, atitinkantis ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, skyrius, siekdamas ištaisyti padarytą klaidą, 2021 m. rugsėjo 24 d. išdavė naują pažymą Nr. 49PSR-297-(14.49.70 E.). Apie tai el. paštu (duomenys neskelbtini) buvo informuoti žemės pardavėjai atsakovai bei Lietuvos Notarų rūmai. Naujo pažymoje nurodyta NŽT 2021 m. rugsėjo 15 d. išduotą pažymą Nr. 49PSR-291-(14.49.70 E) laikyti negaliojančia. Visi NŽT Vilniaus miesto skyriaus pranešimai, pažymos ir sutikimai visiems atsakovams buvo išsiųsti tuo pačiu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad atsakovai sandorio metu veikė nesąžiningai ir sandorį tvirtinančiam notarui pateikė negaliojančią 2021 m. rugsėjo 15 d. pažymą Nr. 49PSR-291-(14.49.70 E.).
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi tinkamai pritaikė CPK 144 straipsnio nuostatas, prieš tai objektyviai ištyręs ir išnagrinėjęs ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, padarydamas įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Atsiliepimas
10. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Apeliantas atskirajame skunde nesąžiningai nuslepia jam nepalankią, iš NŽT gautą informaciją. NŽT 2021 m. rugsėjo 30 d. sutikimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemės yra išduotas, vadovaujantis ŽŪPŽĮĮ 3 straipsnio 3 dalimi, tai reiškia tik tai, jog bendras apelianto ir su juo susijusių asmenų įsigytos (jiems priklausančios) žemės ūkio paskirties žemės plotas neviršija minėto įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų didžiausių įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžių, tačiau nepatvirtina, kad apeliantas sklypą įsigijo teisėtai.
10.2. Apeliantas tiesiogiai iš NŽT gavo informaciją apie tai, kad 2021 m. rugsėjo 15 d. pažyma yra negaliojanti ir kad yra išduota nauja, 2021 m. rugsėjo 24 d. pažyma, kuria remiantis sklypas turėjo būti parduotas pirmumo teisę pirkti sklypą turinčiam ieškovui. Apeliantas, turėdamas visą šią informaciją, nuslėpė tai nuo notarės, kuri tvirtino sutartį. Visa tai rodo ypač nesąžiningą apelianto elgesį.
10.3. Apeliantas vykdo savavališkos statybos darbus sklype, t. y. disponuoja sklypu ir tokiu būdu pažeidžia nutartyje nustatytus apribojimus, bei nutyli itin svarbias su sklypu susijusias aplinkybes, kad jis sklypą ketina pertvarkyti. Šie apelianto veiksmai yra nukreipti į tai, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų kuo labiau apsunkintas ar apskritai neįmanomas. Apeliantas vykdo statybos darbus sklype – stato naujus statinius. Šias aplinkybes patvirtina antstolio V. M. surašytas 2021 m. lapkričio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Apeliantas šiuos statybos darbus sklype vykdo neteisėtai, savavališkai, kadangi neturi tokiems darbams privalomo statybą leidžiančio dokumento.
10.4. Jei būtų patenkintas apelianto atskirasis skundas ir teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, apelianto užsakymu galėtų būti atliekami projekte nurodytų žemės sklypų kadastriniai matavimai ir parengiamos šių sklypų kadastro duomenų bylos, kurios būtų pateiktos NŽT, kuri priimtų sprendimą pertvarkyti žemės sklypus pagal projekto sprendinius ir patvirtintų šių žemės sklypų kadastro duomenis, nustatytus pagal parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas naujai suformuotus žemės sklypus įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, todėl teisminio ginčo objektas nebeegzistuotų, dėl ko ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.
10.5. Nutartyje nurodyta, kad yra apribojama tik apelianto teisė disponuoti sklypu. Taigi, nei teisė valdyti sklypą, nei teisė naudotis sklypu nutartimi nėra apribotos. Todėl apeliantas, priešingai nei jis teigia atskirajame skunde, gali sklype vykdyti veiklą, nepažeidžiančią nutartimi taikomų apribojimų – draudimo disponuoti sklypu.
10.6. Teisė būti išklausytam proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus. Taigi, teismas, išnagrinėjęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie tai nepranešęs atsakovams, nepažeidė jokių procesinės teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų
12. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2021 m. rugpjūčio 17 d. pranešimo dėl sprendimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ūkininko pažymėjimo, 2021 m. rugsėjo 22 d. prašymo išduoti sutikimą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti, 2021 m. rugsėjo 20 d. pažymos dėl siūlomo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kai šio sklypo nepageidauja pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti, 2021 m. rugsėjo 29 d. sutikimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę kopijas.
13. Remiantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas nepateikė (atskirajame skunde nesuformulavo) prašymo priimti pateiktus įrodymus, taip pat į aplinkybę, kad šie įrodymai buvo pateikti kartu su jo 2021 m. gruodžio 20 d. atsiliepimu į ieškinį ir teisėjos 2021 m. gruodžio 21 d. rezoliucija priimti, vadinasi, jie jau yra bylos dalimi, apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).
Dėl ieškinio reikalavimo tikėtino pagrįstumo
15. Apeliantas nesutikimą su teismo priimta nutartimi argumentuoja pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimu, kvestionuodama teismo padarytą išvadą dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Pasak apelianto, teismas turėjo įvertinti ne tik tai, ką nurodo ieškovas ieškinyje, bet ir tai, ką numato teisinis reglamentavimas, o tai patvirtina faktą, kad apeliantui nebūtų parduotas žemės ūkio paskirties sklypas ir nebūtų buvęs išduotas sutikimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasak apelianto, ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Su tokia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kas yra tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga ir kokia apimtimi ji turi būti nustatyta sprendžiant tokį procesinį klausimą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas, vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018, 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019).
17. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, turi būti tik patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar šie ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015). Vadinasi, pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018).
19. Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad pareikšto ieškinio forma ir turinys neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų ar kad ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną arba objektyviai neįmanomą teisių gynimo būdą. Priešingai, ieškovas ieškinyje ne tik nurodė faktinį pagrindą, t. y. išdėstė aplinkybes ir pateikė argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo (buvo pažeistas pirmumo teisę turinčio asmens (ieškovo) interesas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę), bet ir teisinį pagrindą – Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas bei 8 dalis. Taip pat pateikė įrodymus, kurie, jo manymu, pagrindžia ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes (valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo, Nacionalinės žemės tarnybos skelbimo Nr. 174198 ir ieškovo sutikimo pirkti žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 49SD-9653-(14.49.136 E.), Lietuvos notarų rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. S-633 kopijas).
20. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad teismas neturėjo vertinti, jog apeliantui žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas neteisėtai, nes apeliantui net vėliau nei ieškovui buvo išduotas Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas įsigyti ginčo žemės sklypą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tik išsamiai ištyrus visus byloje esančius įrodymus, išnagrinėjus šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas, galės būti padarytos atitinkamos išvados dėl pareikšto reikalavimo (ne)pagrįstumo. Sprendžiant tarpinį procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įrodymų pakankamumas ar jų nepakankamumas, kaip ir faktinės ginčo aplinkybės (nagrinėjamu atveju – kas pažeidė ir ar pažeidė įstatymais nustatytą žemės ūkio paskirties sklypų pardavimo tvarką) negali būti vertinami.
21. Kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo teismui pakanka tik patikrinti, ar toks procesinis dokumentas pagrindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar šie argumentai pagrindžiami įrodymais. Teismo vertinimu, šiuo atveju, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan., pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
22. Apeliantas savo skunde tvirtina, kad nei ieškovas, nei teismas nenurodė jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų egzistuojant realią grėsmę, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.
23. Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju pats ginčo pobūdis (ginčas dėl turto) leidžia spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje galėtų pasunkėti. Šalims laikantis priešingų pozicijų dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo aplinkybių, pirmumo teisės jį įgyti egzistavimo ir tokios teisės tinkamo įgyvendinimo, siekiant išsaugoti esamą turto teisinę padėtį nepakitusia viso bylos proceso metu, neabejotinai egzistavo pagrindas šią padėtį užfiksuoti laikinosioms apsaugos priemonės, padarant viešame registre atitinkamą įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo uždraudimo.
24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose, kai ginčai kyla dėl turtinių teisių į patį daiktą, negali būti ignoruojamas faktas, kad be atitinkamų priemonių, laikinai apribojančių esamo šio turto savininko disponavimo ginčo objektu galimybę, nepaneigta šio turto perleidimo sąžiningiems tretiesiems asmenims tikimybė, jeigu turto savininkas turėtų nesąžiningų ketinimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018). Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas) gali tapti ir objektyviai neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1386-180/2018).
25. Be to, vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų yra būtent status quo, t. y. faktiškai jau susiklosčiusios padėties išsaugojimas iki ginčo teisme galutinio išsprendimo, ypač kai yra reikalaujama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir / ar pripažinti asmeniui kurias nors teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas būtent tokio pobūdžio reikalavimas, vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra garantuojamas nurodyto tikslo pasiekimas, o kartu – ir būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, jeigu jis būtų palankus ieškovui.
26. Pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad ginčo žemės sklypą vysto, jį tvarko, atlieka būtinus darbus. Apeliantas šių savo planų nedetalizavo, tačiau sutiktina su ieškovu, kad ši aplinkybė sudaro papildomą pagrindą spręsti, kad dėl vykdomų statybų jis galėtų būti perleistas tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad teismo taikytas draudimas nėra absoliutus ir neapima bet kokio disponavimo ginčo objektu tapusiu turtu uždraudimo, nes ieškovas prašė, o teismas taikė ne šio turto areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą), o CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą įrašo viešame registre padarymą dėl nuosavybės teisės perleidimo uždraudimo. Pažymėtina, kad įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių išsaugojimą status quo, tačiau netrukdanti apeliantui įgyvendinti jo turimas ginčo nekilnojamojo turto naudojimo, valdymo teises, todėl tuo atveju, jei, kaip teigia apeliantas, jis iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo turto šiuo metu perleisti, minėtos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti jo interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jo teisių.
27. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai ieškovo prašymą išnagrinėjo nepranešęs atsakovams ir nesuteikdamas atsakovams galimybės pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą. CPK 147 straipsnio 1 dalis nustato, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovams yra pranešama, kai teismas mano, jog tai būtina. Tai reiškia, kad teismui nusprendus, jog nėra būtina pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, atsakovo informavimas nėra privalomas. Apeliantas nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kodėl teismas nagrinėjamu atveju turėjo ar turėtų nustatyti būtinumą informuoti atsakovus. Taigi pirmosios instancijos teismas, išsprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepranešęs atsakovams, atsakovų procesinių teisių nepažeidė. Teisė būti išklausytam atsakovams suteikiama vėliau, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai gali skųsti atskiruoju skundu aukštesnės instancijos teismui (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Tokią savo teisę apeliantas realizavo ir ji nebuvo niekaip apribota.
28. Apibendrindamas argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir dėl grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimo, apeliantas nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisę ir teisingai įvertino bylos faktus, nenukrypo nuo teismų išaiškinimų, pateiktų panašiose faktinėse situacijose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.