Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Olegas ZaicevasBaudžiamoji byla Nr. 1A-1140/11Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01261-2010-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2011 m. lapkričio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nutarties, kuria T. P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pripažinus, kad jis, būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d. (2 epizodai), 145 str. 2 d. (2 epizodai), 165 str. 1 d. (2 epizodai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas taikė T. P. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje už tai, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, o būtent: būdamas nepakaltinamas, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. balandžio 28 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dienomis, sistemingai baugino nukentėjusiąją L. K. naudodamas psichinę prievartą, t.y. belsdamasis į buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurį nuomoja L. K. duris, reikalavo šias atidaryti, šaukė, įžeidinėjo, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir grasino panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą dėl neva iš minėto buto sklindančio triukšmo, o 2010-04-28 apie 13.30 val., L. K. atidarius buto duris, jis be pastarosios leidimo įsibrovė į minėtą butą, kur sugriebė nukentėjusiąją už kaklo ir rankomis bei kojomis sudavė pastarajai nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajai nežymiai sutrikdydamas sveikatą, t.y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 165 str. 1 d.

Be to, jis, būdamas nepakaltinamas, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2010 m. gegužės 17 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dienomis, sistemingai baugino nukentėjusiąją R. L., naudodamas psichinę prievartą, t.y. skambindamas į buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančio R. L. duris, reikalavo šias atidaryti, šaukė, įžeidinėjo, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir grasino panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą bei nužudyti dėl neva iš minėto buto sklindančio triukšmo, o 2010-05-17 apie 18.50 val., R. L. atidarius buto duris, jis be pastarosios leidimo įsibrovė į minėtą butą, kur sudavė nukentėjusiajai nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 165 str. 1 d.

Remdamasis LR BPK 400, 242, 276 straipsniais, apeliantas mano, kad nukentėjusiosios L. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, savarankiškos įrodomosios reikšmės taipogi neturi, ir remtis jais teismas negalėjo. Nukentėjusiajai neatvykus į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jai nebuvo įteiktas teismo šaukimas, teismas neturėjo pagrindo perskaityti jos parodymų. Pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai. Išvadoje yra konstatuoti du sužalojimai, tuo tarpu L. K. nurodė, kad jai buvo suduota apie 15 smūgių rankomis bei kojomis ir ji buvo pagriebta už kaklo. Apeliantas mano, kad tokiu būdu teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką L. K. atžvilgiu.

Vertindamas jo atžvilgiu surašytą teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, apeliantas pažymi, kad ekspertė iš esmės rėmėsi vienu informacijos šaltiniu – (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos istorija, o ekspertinio tyrimo metu nustačiusi, kad jis buvo pilnai teisingai orientuotas laike, vietoje ir savyje, suprato ekspertinio tyrimo tikslą, visgi padarė išvadą, jog jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, konstatavusi aplinkybes, kurios, apelianto įsitikinimu, gali būti būdingos ir normalios psichinės sveikatos asmeniui.

Skunde teigiama, kad apelianto teisė į gynybą buvo pažeista tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu. Nurodoma, kad apklausiant T. P. pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, gynėjas nedalyvavo. Po to, kai 2010-09-07 pastarajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jokių žinių nei apie tyrimą, nei apie teismo posėdį jis nėra gavęs. Tik 2011-09-20 T. P. paskambinęs policijos pareigūnas jam pranešė, kad jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis, kurios pagrindu jis turės vykti į psichiatrijos įstaigą. Apelianto teigimu, tokia žinia jį apstulbinusi. Dėl to, kad bylos nagrinėjimas įvyko nei jam, nei jo artimiesiems apie teisiamąjį posėdį nežinant, jis neturėjo galimybės pasamdyti advokatą ir apsiginti, juolab, kad, pasak apelianto, jokios realios teisinės pagalbos jis negavo, kadangi, nors byloje yra dviejų advokatų orderiai, jų dalyvavimas buvo formalus. Apeliantas nurodo, jog buvo nustebintas advokato, kuris turėjo jį ginti teisme, elgesio, kuomet šis teisme pareiškė, kad T. P. veikas padarė ir jam turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, nors ikiteisminio tyrimo metu pastarasis neprisipažino padaręs jam inkriminuojamas veikas. Taip pat gynėjas nereagavo į tai, kad teismas apie posėdį nepranešė niekam iš T. P. artimųjų, bylą nagrinėjo neatvykus nukentėjusiajai bei liudytojams, išskyrus vieną. Apeliantas pažymi, kad gynėjas nė karto nesusisiekė su juo dėl jo pozicijos suderinimo, nors byloje yra jo telefono numeris, nurodyta darbovietė, tėvų adresas, juolab, kad jis nėra pripažintas neveiksniu asmeniu, turi aukštąjį išsilavinimą, šeimą, dirba protinio pobūdžio darbą, t.y. yra programuotojas.

Teismo posėdyje T. P. ir jo gynėjas adv. Z. Pečiulis prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji L. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

T. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad T. P. būdamas nepakaltinamas, padarė jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Šios teismo išvados nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti įrodymai.

Analizuojant bylos duomenis, ir visų pirma, nukentėjusiosios R. L. parodymus matyti, kad kaimyniniame bute nuo 2009 m. apsigyvenus naujam kaimynui – T. P., maždaug nuo kovo mėnesio pastarasis periodiškai pradėjo reikalauti, kad ji išjungtų muziką, kuri, pasak šio, kėlė triukšmą. Nors nukentėjusioji jam nuolat aiškino, kad garsios muzikos ji niekada neklauso, juolab, kad ir neturi tam skirtos garso aparatūros, tačiau T. P. jos neklausė, pyko, pakeltu tonu ją vadino necenzūriniais bei kitais ją įžeidžiančiais žodžiais, naktimis skambindavo į duris. Dėl to ji jautėsi nesaugiai. Apie agresyvų kaimyną ji papasakojo ir savo sūnui E. L. Kai, 2010-05-17, T. P. reikalavimu ji atrakino duris, ketindama jas tik šiek tiek praverti ir pakalbėti su kaimynu, pastarasis netikėtai duris pastūmė, nublokšdamas ją gilyn į koridorių, ir be jos leidimo, per jėgą įsiveržęs į butą, ėmė po jį lakstyti. Po to puolė ją. Kumščiais smūgiuodamas jai į krūtinės sritį, šonus, rankas, grasino ją užmušti ( b. l. 35, 214).

Netikėti šiais nukentėjusiosios R. L. parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai, teismui nebuvo pagrindo. Specialisto išvadoje Nr. G1631/10(01) nustatyti sužalojimai, įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, atitinka nukentėjusios R. L. nurodytas sužalojimų atsiradimo faktines aplinkybes (b.l. 40-41). Be to, priešingai nei mano apeliantas, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojo E. L. parodymais, kuris patvirtino, jog nukentėjusioji jam ne kartą skundėsi dėl agresyvaus kaimyno elgesio, jautėsi nesaugi, o kai ši paskambino ir pranešė, jog buvo užpulta kaimyno, atvykęs matė, kad buvo sužalota jos ranka, krūtinė (b.l. 215). Todėl tai, kad pastarasis pats jokių įvykių nebuvo matęs, jo parodymų vertės nemenkina, atkreipiant dėmesį į tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti išvadai, kad T. P. padarė R. L. atžvilgiu jam inkriminuotas veikas, byloje pakanka.

Analogiškai naujojo kaimyno – T. P. elgesį apibūdino ir nukentėjusioji L. K. Iš šios parodymų taipogi matyti, kad pastarasis ne kartą reiškė jai pretenzijas dėl neva tai garsiai leidžiamos muzikos, o kai ji atidarydavo duris, pradėdavo šaukti, plūsti įžeidžiančiais žodžiais, grasindavo susidoroti fiziškai. Dėl kaimyno nepagrįstai keliamų konfliktų jai, kaip ir nukentėjusiajai R. L., teko aiškintis policijos pareigūnams. Galiausiai, 2010-04-28, kai ji atidarė buto duris, T. P. nieko nesakęs puolė ją ir, sugriebęs ranka už kaklo, kita ranka sudavė smūgį jai į krūtinės ląstą. Kai po šių pastarojo veiksmų ji pargriuvo ant žemės, T. P. ją mušė gulinčią rankomis ir kojomis, suduodamas daugybinius smūgius. Pradėjus jai šaukti, pastarasis, ironiškai replikavęs „gal, ponia, reikia jums pagalbos“, iš buto pasišalino.

Pažymėtina ir tai, kad be nukentėjusiosios L. K. parodymų byloje pakanka ir kitų, T. P. nusikalstamų veiksmų įrodytumą pagrindžiančių duomenų. Iš specialisto išvados Nr. G1397/10(01) matyti, kad galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku – 2010-04-28, L. K. buvo padarytos kraujosruvos dešiniame dilbyje ir kairio klubo srityje, pažymint tai, kad ne kiekvienas kartotinis smūgis nukentėjusiojo kūne palieka matomus sužalojimus. L. K. padaryti sužalojimai buvo įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu ( b.l. 68-69 ). T. P. agresyvų bei neadekvatų elgesį tam tikru aspektu liudija ir kita ikiteisminio tyrimo metu byloje surinkta medžiaga, kurių visetas, pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, jog T. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 165 str. 1 d. (b.l. 14-20, 99, 101-104, 106, 108-109, 111-114, 116-118, 124-125).

Kita vertus, iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK 92/2011 išvados matyti, kad T. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, jo elgesys veikos padarymo metu buvo sąlygotas psichozės reiškinių ( haliucinacijų ir kliedesių ). Dėl šios priežasties pastarasis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu R. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, jo elgesys yra sąlygotas paraloginės motyvacijos ir psichozės reiškinių (haliucinacijų ir kliedesių ). Dėl to pastarasis negali suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės ir negali jų valdyti. T. P. rekomenduota taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ( b. l. 181-183 ).

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK 92/2011 išdėstytas išvadas ir rekomendacijas bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, T. P. pagrįstai paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Apeliacinio skundo teiginys, jog teismo psichiatrijos ekspertizės aktą surašiusi ekspertė iš esmės rėmėsi tik vienu informacijos šaltiniu – (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos istorija bei aplinkybėmis, kurios gali būti būdingos ir normalios psichinės sveikatos asmeniui, yra nepagrįstas.

Sprendžiant iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK 92/2011 turinio, T. P. liga buvo diagnozuota ne tik kad apibendrinus duomenis, gautus iš T. P. medicininių dokumentų bet ir betarpiškai ištyrus jo psichinę būseną Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus patalpose. Šio tyrimo metu nustatyta, jog T. P. po gydymo (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, išliko nekritiškas jam nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo atžvilgiu, negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, jo elgesį sąlygoja paraloginė motyvacija ir psichozės reiškiniai (haliucinacijos ir kliedesiai). Analogiškus paaiškinimus ekspertė V. Martinkienė davė ir teisiamojo posėdžio metu, patvirtindama, jog atsižvelgiant į T. P. psichinę būseną, jam rekomenduojama taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ambulatorinio gydymo, pasak ekspertės, ji negali rekomenduoti, nes T. P. savo būklės nevertina kritiškai, dėl negalavimų į medikus nesikreipia, stacionarizuotas buvo tik pastarojo tėvų iniciatyva (b.l. 181-183, 216-217).

Tačiau apelianto skundo argumentai dėl pastarojo teisės į gynybą pažeidimo iš dalies yra pagrįsti.

Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, jog vykstant procesui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo asmeniui, kurio byla bus nagrinėjama, būtų pranešta apie teisiamojo posėdžio laiką ir vietą. Teismas neprivalo, o tik turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla bus nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis (LR BPK 399 str.). Tuo tarpu iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK 92/2011 išvados matyti, kad T. P. negali suprasti savo veiksmų esmės, su juo atliekamų veiksmų esmės ir negali savo veiksmų valdyti. Todėl LR BPK 396 str. 2 d. pagrindu ir buvo surašytas protokolas dėl negalimumo su T. P. atlikti proceso veiksmų (b.l. 181-183, 188). Nustatytos aplinkybės kaip tik ir leido pirmosios instancijos teismui nekviesti apelianto į teisiamąjį posėdį. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gautame Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2011-10-26 rašte Nr. 30VI-654 taipogi nurodoma, kad dėl T. P. psichikos sutrikimo lėtinio pobūdžio, tikėtina, jog pastarajam išlieka mąstymo, emocijų ir valios sferos sutrikimai, dėk kurių jis negalėtų teismo proceso metu duoti adekvačių paaiškinimų ( b. l. 253).

Tačiau, kaip pagrįstai skunde pastebi apeliantas, byloje nėra duomenų, jog apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme būtų pranešta T. P. šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, nors tai padaryti teismą įpareigoja LR BPK 399 str. 1 d. įtvirtinta nuostata. Šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas buvo ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka: apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2011-10-10 pranešimu Nr. 1A-1140/2011 buvo informuoti pats T. P., jo sutuoktinė ir tėvai ( b. l. 251). Apelianto skundo argumentas, jog bylą nagrinėjęs teismas be pagrindo paskelbė L. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taipogi yra pagrįstas. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas vėlgi buvo ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje apklausiant nukentėjusiąją L. K. apie jos atžvilgiu padarytų nusikaltimų aplinkybes.

Vienok apelianto skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo užtikrintas gynėjas, yra nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010-05-26 iškviestas apklausai pas tyrėją N. Kolesnikovą, T. P. realizavo savo teisę atsisakyti duoti parodymus kaip liudytojas, apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, ir parodymų dėl jam inkriminuojamų veikų LR BPK 82 str. 3 d. nustatyta tvarka nedavė. Prieš įteikiant T. P. pranešimą apie įtarimą ir jį apklausiant įtariamuoju, pastarajam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau šia savo teise T. P. nepasinaudojo, pareikšdamas, kad apklausos metu advokatas jam nereikalingas (b.l. 81-84). Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialistui padarius išvadą, jog T. P. tikslinga atlikti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, prokuroro 2010-12-07 nutarimu, T. P. gynėju buvo paskirtas advokatas D. A. (b.l. 170). T. P. bei jo gynėjas, kaip ir kiti proceso dalyviai, 2010-12-07 pranešimu Nr. 1.2-13685 buvo informuoti apie būtinumą skirti ekspertizę, išaiškinant ir BPK 209 str. 1 d. numatytas jų teises (b.l. 172-173). Tačiau, sprendžiant iš bylos medžiagos, jokių prašymų, pastabų, papildymų nebuvo gauta. 2011-04-11 pranešimu Nr. 1.2.-4905, T. P. bei jo gynėjas vėlgi buvo informuoti apie teisę atvykti pas tyrėją ir susipažinti su T. P. atžvilgiu surašytu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK 92/2011 (b.l. 184). 2011-04-12 T. P. gynėjas advokatas D. A. su minėto ekspertizės akto turiniu susipažino (b.l. 185) ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, toliau tinkamai gynė T. P. teises bei interesus, nepažeisdamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančių teisės normų. Tuo tarpu bylos nagrinėjimui teisme paskirto T. P. gynėjo dalyvavimas tolimesniame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrįstai galėjo apeliantui sukelti abejones dėl tinkamo jo procesinių teisių užtikrinimo. Nors baudžiamajame procese dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gynėjas yra savarankiškas proceso subjektas, kuris turi teisę pats pasirinkti atstovaujamo asmens teisinės gynybos priemones, būdus ir taktiką, visgi, būdamas savo ginamojo teisių ir teisėtų interesų atstovas bei reiškėjas, atliekant esminės reikšmės gynybai turinčius veiksmus, priimant sprendimus bei darant pareiškimus, privalo įvertinti ir savo ginamojo nuomonę dėl pasirinktinos gynybos pozicijos. Gi kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu T. P. dėl jam inkriminuojamų veikų kaltu neprisipažino (b.l. 82, 87, 90, 94, 128, 133). Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. P. gynėjas pripažino, jog byloje įrodyta, kad pastarasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, veikų metu savo veiksmų nesuprato, todėl pritarė jo ginamajam siūlomos priverčiamosios medicinos priemonės taikymui. Klausimą dėl bylos nagrinėjimo neatvykus teismo kviestiems asmenims – nukentėjusiosioms, liudytojams, gynėjas paliko spręsti teismo nuožiūra, o klausimo dėl T. P. artimųjų neinformavimo apie teismo posėdį, kaip pagrįstai nurodoma skunde, nekėlė (b.l. 213, 217, 213-217). Nustatytos aplinkybes leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirto gynėjo dalyvavimas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo T. P. atžvilgiu procese nepakankamai efektyviai užtikrino jo ginamojo interesus, tame tarpe ir teisę į gynybą. Tačiau nurodyti teisės į gynybą užtikrinimo trūkumai buvo pašalinti apeliaciniame procese, kurio metu T. P. atstovavo jo pasirinktas gynėjas. Tokiu būdu T. P. buvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba ir garantuota tinkama jo teisių gynyba, pažymint ir tai, kad pats T. P. taip pat dalyvavo teisiamajame posėdyje.

Apibendrinusi tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi apelianto skunde nurodyti ir aukščiau aptarti baudžiamojo proceso pažeidimai, pašalinus juos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nekeičia teismo priimto sprendimo esmės, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties.

Dėl aukščiau pasakyto, tenkinti T. P. apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

T. P. apeliacinį skundą atmesti.