Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-07 · Administracinė byla Nr. I-1262-362/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-07
Bylos Nr.
I-1262-362/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00586-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
I. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1262-362/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00586-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 07 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjai I. F.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja I. F. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėja I. F. nurodė, kad ji buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. balandžio 24 d. d. iki 2017 m. balandžio 27 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, ji buvo patalpinta į trumpalaikio sulaikymo kamerą, kur praleido 3 valandas vietoje numatytų dviejų valandų, po to ji buvo perkelta į kamerą Nr. 81, dėl jos nusiskundimų neturi, tačiau balandžio 25 d. ją perkėlė į kamerą Nr. 77, joje nebuvo lango, pelėsis, nuo išvietės sklido baisus kvapas, kitą dieną ją perkėlė į kamerą Nr. 76, ten buvo šalta, nebuvo lango, buvo pelėsis, išvietė blogai užsidarydavo, sklido fekalijų kvapas. Toje kameroje išvietė neaptverta jokia sienele, tad pro kameros duris viskas matėsi. Kamerose nebuvo karšto vandens. Dėl to ji patyrė didelius nepatogumus, jautėsi pažeminta, patyrė didelį stresą, skaudėjo galvą, gėlė sąnarius. Tuo pačiu ji patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl I. F.“, pareiškėja į Šiaulių tardymo izoliatorių etapuota 2017-04-24 ir įstaigoje laikyta iki 2017-04-27. Pareiškėja šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 81,77,76, kameroje būdavo 1-2 asmenys.

Pareiškėjos laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kameros Nr. 81, 76 buvo tikrinamos 2017 m. balandžio 03 d., santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko reikalavimus. 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. buvo suremontuota, nuvalytas pelėsis, ji išdažyta. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Kameroje Nr. 77 tualetinis mazgas atitvertas sienele, kameroje Nr. 76 – užuolaidėle. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kameros nelaikomos gyvenamosiomis kameromis, tad joms nėra taikomos higienos normos, kurios taikomos gyvenamosioms kameroms, jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas. 2016 m. liepos – rugsėjo mėn. šios kameros buvo išdažytos, sanitariniai mazgai atitverti. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjos iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jai tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos I. F. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai nebuvo užtikrintos higienos normos kamerose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-05-19 pažymos Nr. 60/09-19162 „Dėl I. F.“, pareiškėja Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinama nuo 2017-04-24 iki 2017-04-27. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėja. Iš viso pareiškėja buvo kamerose Nr. 81,77,76 kalinama 4 dienas, dėl jai tenkančio kameros ploto pareiškėja skunde pretenzijų nereiškia.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-05-18 pažymoje Nr. 61/04-1162 nurodyta, kad nuo 2017-04-24 iki 2017-04-27 pareiškėja I. F. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-01-06 pažymos Nr. 62-08-8 matyti, jog laikino sulaikymo ir paskirstymo kameros 2016 m. liepos – rugsėjo mėn. buvo suremontuotos, dažytos sienos, lubos, grotos, atitverti sanitariniai mazgai, kamera Nr. 77 remontuota 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., sutvarkytas apšvietimas. Iš teismui pateiktų kamerų Nr. 77,76 kuriose buvo laikomas pareiškėja, fotonuotraukų matyti, jog sanitariniai mazgai atskirti.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2017-04-03 atliko patikrinimą dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kamerose Nr. 81,76, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 81 dirbtinis apšvietimas per mažas, tačiau pretenzijų dėl šios kameros pareiškėja nereiškia. Duomenų, jog būtų rastas pelėsis, nėra, taip pat nėra duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamų sąlygų kamerose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog jie nebūtų vykdomi, nėra.

Susipažinus su pareiškėjos asmens sveikatos istorija matyti, jog pareiškėja, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pas gydytojus kreipėsi dėl alkūnės bėrimo, kad tai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė. Dėl galvos skausmo, sąnarių skausmo nesikreipė.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punktas numato, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras privalomai numatytas nėra.

Tokiu būdu, darytina išvada, ką nurodo pareiškėja ir savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per ilgas jos buvimas laikino sulaikymo kameroje ir higienos normų nesilaikymas gyvenamosiose kamerose. Pareiškėja Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpai, tik 4 dienas, iš šių dienų 1 dieną buvo kameroje Nr. 81, dėl kurios pretenzijų neturi. Pastebėtina, kad pareiškėjos skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms bylos medžiaga iš dalies paneigti, nustatant, kad kameroje Nr. 76 dar iki jai patenkant tenai oro temperatūra atitiko reikalavimus, pelėsio nerasta, paneigtas nėra, iš dalies paneigti nėra tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, nei buvo atliekami patikrinimai kameroje pagal pateikiamus skundus, kas leidžia konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjos nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertinama kaip pagrįsta. Tačiau teismas pastebi, jog pareiškėja kamerose Nr. 77,76 buvo viena, o tualetai nuo kameros durų pusės yra atskirti sienele, kas matyti iš pateiktų nuotraukų, tad privatumas pažeistas negalėjo būti Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl per ilgo laikymo (tris valandas vietoje dviejų) trumpalaikio sulaikymo kameroje paneigti nėra, tačiau pastebėtina, jog pareiškėja neišreiškė pretenzijų dėl higienos sąlygų šiose kamerose, o pats tokio laikymo poveikis yra trumpalaikis. Atmestinas argumentas dėl karšto vandens nebuvimo kamerose, kur buvo patalpinta pareiškėja. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja pas gydytojus buvo 2017-04-24-5, 2017-04-27, 2017-04-28, tačiau nė karto nesiskundė dėl galvos skausmų, sąnarių gėlimo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėja neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėja buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jai kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamų higienos normų kameroje, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjos bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėja galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei ji būtų buvęs laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos sąlygų kameroje, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjai už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjai neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė ją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jai netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jos kalinimo sąlygas, į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjos sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjai visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, padaryti pažeidimai dėl higienos sąlygų kamerose nėra žymūs, skundų iš pareiškėjos pusės dėl netinkamų sąlygų nebuvo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu galimai buvo pažeidžiamos jo teisės dėl higienos sąlygų kamerose, buvo labai trumpas, 3 dienos, ir visiškai neapibrėžtas, nes pareiškėja visiškai nedetalizuoja konkrečių higienos sąlygų pažeidimo, apsiriboja tik jų išvardijimu, pažymint, jog dalis šių teiginių bylos medžiaga yra paneigti, įvertinant visus pateiktus į bylą argumentus bei atsikirtimus į juos, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jos teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjos I. F. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjos I. F., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius