- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-10
- Bylos Nr.
- AS-146-63-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02581-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
- 61.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. KS-4843, kuriuo atsisakyta įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 282, kuriuo paliktas galioti teritorinio registratoriaus sprendimas; 3) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo įrašyti gyvenamąjį namą Verkių g. 92 (unikalus Nr. 1094-0432-1040) į nekilnojamojo turto kadastrą bei įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į patalpas Verkių g. 92-4.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą turėjo kreiptis per Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatytą dvidešimties dienų terminą nuo Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo gavimo dienos. Šį sprendimą pareiškėjas gavo 2011 m. lapkričio 2 d., tačiau teismui prašymą paštu išsiuntė 2011 m. lapkričio 23 d., t. y. praleidęs minėtą dvidešimties dienų terminą. Atnaujinti praleisto termino pareiškėjas neprašo, todėl jo prašymą atsisakytina priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį ir prašymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad prašymo padavimo termino nepraleido, nes prašymas buvo parengtas ir atiduotas išsiųsti laiku. Kompetentingi pareiškėjo tarnautojai, laikydamiesi Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje nustatytos tvarkos, prašymą teismui parengė, pasirašė ir atidavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos E. miesto departamento Interesantų aptarnavimo skyriui 2011 m. lapkričio 22 d. (t. y. per nustatytą dvidešimties dienų prašymo padavimo terminą), o šis skyrius tą pačią dieną privalėjo prašymą išsiųsti teismui. Tik vėliau pareiškėjui tapo žinoma, kad prašymas teismui buvo išsiųstas ne 2011 m. lapkričio 22 d., o 2011 m. lapkričio 23 d. Taip atsitiko galimai dėl kažkurio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos E. miesto departamento Interesantų aptarnavimo skyriaus tarnautojo, neturinčio teisinio išsilavinimo, kaltės, tačiau vieno tarnautojo padaryta klaida neturėtų užkirsti kelio pareiškėjui į teisminę gynybą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo papildomai aiškintis prašymo padavimo aplinkybes ir nustatyti pareiškėjui terminą trūkumams šalinti, suteikiant galimybę paaiškinti, kad terminas nebuvo praleistas, arba pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą su teritoriniu nekilnojamojo turto registratoriumi, kuris buvo privaloma ikiteismine tvarka išspręstas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijoje, kaip tai numatyta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje. Esant tokiam ginčo pobūdžiui, pareiškėjas į teismą turėjo kreiptis per Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatytą dvidešimties dienų terminą nuo Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo gavimo dienos.
Iš bylos matyti, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą pareiškėjas gavo 2011 m. lapkričio 2 d. (b. l. 6). Tokiu būdu prašymas teismui turėjo būti paduotas vėliausiai 2011 m. lapkričio 22 d., tačiau pareiškėjas prašymą teismui paštu išsiuntė 2011 m. lapkričio 23 d. (b. l. 26), t. y. praleidęs minėtą dvidešimties dienų prašymo padavimo terminą. Kadangi atnaujinti praleisto termino pareiškėjas neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai jo prašymą atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Atskirajame skunde pareiškėjas nepagrįstai prašymo padavimo teismui momentą sieja su prašymo atidavimu pareiškėjo struktūriniam padaliniui, atsakingam už korespondencijos išsiuntimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 straipsnio 6 dalį, skaičiuojant terminus, paštu teismui siunčiami dokumentai pripažįstami įteiktais laiku tada, kai jie nustatytu terminu įteikiami būtent paštui, o ne atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidiniam struktūriniam padaliniui.
Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo tarnautojų galimai padarytos klaidos pavėluotai teismui išsiunčiant korespondenciją galėtų būti vertinamos, jeigu būtų sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas atnaujinti termino neprašė, todėl minėtos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.
Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam nustatyti terminą trūkumams šalinti. Šiuo atveju termino praleidimo faktas buvo akivaizdus, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.
Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.