- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-22
- Bylos Nr.
- 1S-299-719/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Pareiškėjas
- V. D.
- Kategorijos
Teisėjas Vaidas Vasiliauskas Baudžiamoji byla Nr. 1S-299-719/2015
2015 m. birželio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo V. D. skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2015 m. balandžio 10 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo V. D. pareiškimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau skundžiama nutartimi pareiškėjo V. D. skundas buvo atmestas.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėjas V. D. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – pagal jo pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jis cituoja skundžiamą nutartį, sprendimus civilinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir teigia, kad skundžiama nutartis buvo priimta neįvertinus visų reikšmingų duomenų. Nurodo, kad 2011 m. lapkričio 2 d. jis nepagrįstai pakartotinai sumokėjo paslaugų tiekėjui už komunalines paslaugas (duomenys neskelbtini) Lt, šių pinigų paslaugos tiekėjas jam negrąžino, todėl jis kreipėsi į teismą. Teisme nagrinėjant civilines bylas Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas davė galimai melagingus parodymus, kurie suklaidino teismus. Mano, kad tokiu būdu paslaugų tiekėjas ir atsakovė davė melagingus parodymus ir pasisavino jo turtą – (duomenys neskelbtini) Lt, t. y. buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, numatytos atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose, tačiau prokuratūra nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pvz., atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.
Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui pateiktą skundą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjas savo skunde nenurodė. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo visus esminės reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, pakankamai išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai detaliai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes pareiškėjo V. D. skundą nagrinėjęs žemesnysis teismas patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.
Kartu aukštesnysis teismas pažymi, kad V. D. kreipėsi į prokuratūrą pranešdamas apie tai, jog 2011 m. lapkričio 2 d. jis nepagrįstai sumokėjo paslaugų tiekėjui už komunalines paslaugas (duomenys neskelbtini) Lt, šių pinigų paslaugos tiekėjas jam negrąžino, todėl jis kreipėsi į teismą. Teismuose nagrinėjant civilines bylas Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė V. D. ir paslaugų tiekėjo atstovas davė galimai melagingus parodymus, kurie suklaidino teismus, dėl ko teismai ieškinių dėl (duomenys neskelbtini) Lt grąžinimo netenkino. Todėl pareiškėjas prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo ir jo turto – (duomenys neskelbtini) Lt pasisavinimo.
Iš tokio pareiškėjo V. D. pareiškimo turinio matyti, kad ginčas dėl pareiškėjo sumokėtos sumos – (duomenys neskelbtini) Lt, ir jos grąžinimo kilo būtent iš civilinių santykių. Šį ginčą iš esmės išsprendė Visagino miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Visagino miesto apylinkės teismą dėl tos pačios sumos grąžinimo, tačiau netrukus pateikė prašymą palikti jo ieškinį nenagrinėtu, nes norėjo apsvarstyti kitus savo teisių gynimo būdus (2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Po to (2014 m. kovo 5 d.) ieškiniu dėl to paties klausimo – (duomenys neskelbtini) Lt grąžinimo, į Visagino miesto apylinkės teismą kreipėsi kitas asmuo, kuris tvirtino, kad minėtą pinigų sumą jis paslaugų tiekėjui sumokėjo solidariai su pareiškėju V. D.. Visagino miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl minėtos sumos grąžinimo vėl atmetė, o Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pastarasis sprendimas buvo paliktas nepakeistu. Visi šie procesiniai sprendimai yra įsiteisėję.
Iš minėtose civilinėse bylose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose išdėstytų aplinkybių seka, kad pareiškėjas V. D. iš tiesų pagrįstai paslaugų tiekėjui sumokėjo minėtą pinigų sumą ir ją grąžinti pareiškėjui nebuvo jokio pagrindo. Akivaizdu, kad tiek atsakovė V. D., tiek paslaugų tiekėjo atstovas, nagrinėjant pirmiau paminėtas civilines bylas, iš esmės pagrįstai teigė, kad pareiškėjo V. D. ieškiniai buvo nepagrįsti, prašė juos atmesti ir šiuos savo reikalavimus grindė kitais minėtos bylose esančiais duomenimis. Toks atsakovės V. D. ir paslaugų tiekėjo atstovo elgesys, kuomet gindami savo poziciją (kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo pagrįsta) jie nurodė teismui ją patvirtinančius duomenis, negali būti laikomas neteisėtu ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Nepasitvirtinus V. D. pareiškime nurodytoms aplinkybėms apie galimą melagingų parodymų davimą teisme ir turto pasisavinimą tokiu būdu, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra 2015 m. balandžio 10 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o skundžiama nutartimi 2015 m. balandžio 10 d. nutarimas teisingai buvo paliktas nepakeistu. Šiuo metu atlikti kokius nors procesinius veiksmus nėra jokios prasmės.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas V. D. skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. D. skundą atmesti ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.