Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. P. ir L. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose

Iš J. P. ir L. S. solidariai priteista 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) Zitai B. R. neturtinės žalos atlyginimui.

Taip pat iš J. P. ir L. S. iš kiekvienos atskirai priteista po 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų Z. B. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. ir L. S. nuteistos už tai, kad 2007 m. kovo 9 d. naktį, po vidurnakčio, Pėžaičių kaime, Klaipėdos rajone, daugiabučiame name, L. P. priklausančiame bute, J. P. ir L. S. , veikdamos kaip bendrininkės, tyčia itin žiauriai nužudė 1963 m. gimusį A. R. : nuo kovo 8 d. vakaro iki kovo 9 d. vidurnakčio kaltinamosios, nukentėjusysis ir kiti asmenys girtavo minėtame bute, kol apie 20 minučių po vidurnakčio A. R. pradėjo kivirčytis su L. S. , kuri iš pradžių A. R. sudavė į veidą kavos indeliu, po to A. R. išbėgus iš virtuvės, kur buvo girtuokliaujama, į kambarį, kur miegojo buto šeimininkė jo sugyventinė L. P. , nuteistosios jį pasivijo ir pradėjo mušti – L. S. su lazda sudavė kelis kartus į įvairias kūno vietas, L. P. sudavė smūgius kumščiais. Po to lazdą paėmė L. P. ir ja smūgiavo į įvairias kūno vietas, o L. S. spardė ant grindų gulintį nukentėjusįjį. Nukentėjusysis A. R. , palaužtas smurto, buvo ištemptas iš buto ir paliktas lauke. Po šiek tiek laiko A. R. atsipeikėjus ir grįžus į butą, J. P. vėl jį stumiant iš buto, A. R. pargriuvo, tuomet nuteistosios vėl jį spardė suduodamos smūgius į įvairias kūno vietas. Dar kartą A. R. išmetus iš buto, praėjus apytikriai 10 – 15 minučių, pasigirdus smūgio į lango stiklą garsui iš lauko pusės, abi nuteistosios išbėgo į lauką, manydamos, jog A. R. kažką metė į langą. Nuteistosios lauke prie namo sutikusios A. R. , pargriovė ant žemės, vėl jį mušė – J. P. smūgiavo lazda, o L. S. spardė kojomis.

Nuteistosioms bendrais veiksmais vartojant smurtą prieš nukentėjusįjį – jį intensyviai mušant, dėl to sukeliant didelį fizinį skausmą, iš viso buvo suduoti ne mažiau kaip 34 smūgiai į įvairias kūno vietas – padaryta muštinė žaizda viršutinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimas ant apatinės lūpos ir smakro, odos įtrūkimas ir nubrozdinimas kairės akiduobės išoriniame krašte, susiliejančios poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos kairėje veido pusėje, kraujosruvos kairiajame smilkinyje, kaktos viduryje, viršugalvio vidurinės dalies minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimai krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, ant krūtinkaulio kardinės ataugos, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairėje pusėje ir kairiojo žasto viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, ant kairiojo šonkaulio lanko, odos nubrozdinimai ant nugaros – mentės, šeši odos nubrozdinimai ir kraujosruvos ant apatinės nugaros dalies ir juosmens, nubrozdinimai ir kraujosruvos krūtinės ląstos kairiojo šono paviršiuje, kraujosruva ant kairiojo sėdmens, nubrozdinimas kairiojo peties sąnario paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės šlaunies šoniniame ir užpakaliniame paviršiuje, susiliejančios kraujosruvos ir odos subrozdinimai ant kairės rankos alkūnės sąnario bei dilbio užpakaliniame nugariniame paviršiuje, kraujosruva kairiojo dilbio šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, pilvo sumušimas su plonosios (klubo) žarnos plyšimu. Pilvo sumušimas su plonosios žarnos plyšimu lėmė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko, išsivysčius totaliniam peritonitui – uždegimui, apėmusiam visą pilvaplėvę, 2007 m. kovo 11 d., apie 4 val. ryto, A. R. mirė.

J. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008-02-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Apeliantė skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tvirtina, jog teismo medicinos specialistų išvadoje konstatuojama, kad nukentėjusysis A. R. mirė nuo plonosios žarnos plyšimo sudavus vieną stiprų smūgį į pilvą, tačiau nenustatyta, kas konkrečiai sudavė šį smūgį. Be to, ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. R. buvo mušamas ne tik kitos nuteistosios, bet ir N. G. .

Skunde nurodo, kad nepagrįstai teismas konstatavo, kad A. R. buvo nužudytas itin žiauriai. Jos abi nuteistosios yra smulkesnės ir mažesnės už nukentėjusįjį, tuo tarpu A. R. buvo fiziškai stipresnis ir turėjo specialų paruošimą, nes tarnavo desantiniuose daliniuose. Jos smurtą A. R. atžvilgiu naudojo tikslu numalšinti A. R. neteisėtus veiksmus, todėl jį išnešdavo į lauką. Be to, iš teismo medicinos išvados matyti, kad padaryti kūno sužalojimai sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą ir dėl to A. R. nepatyrė didelių fizinių kančių. A. R. dar dvi paras iki mirties vaikščiojo, o praėjus keletui valandų po to kai buvo paleistas iš ligoninė jis buvo grįžęs namo, kur vėl triukšmavo ir buvo išvežtas policijos darbuotojų. Policijos darbuotojams nukentėjusysis A. R. nesiskundė dėl sumušimų ir raštiškai patvirtino, kad dėl patirtų sužalojimų niekam pretenzijų neturi. Esant tokios aplinkybėms, apeliantės manymu, A. R. mirtinus sužalojimus galėjo patirti ir kitoje vietoje.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jos, kitos nuteistosios pirminiais parodymais teismas vadovavosi nepagrįstai, nes jie buvo duoti pažeidžiant BPK reikalavimus t.y., dalyvaujant tam pačiam gynėjui. Ji savo veiksmais nukentėjusiajam A. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kas atitinka BK 140 str. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau nukentėjusysis dėl šių jam padarytų kūno sužalojimų pretenzijų neturėjo, todėl apygardos teismas jos atžvilgiu turėjo nutraukti baudžiamąją bylą. Be to, apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, netyrė jos parodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

L. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008-02-05 nuosprendį jos atžvilgiu pakeisti, nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 6 p. perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d. ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, civilinį ieškinį atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y jos padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Iš specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo vienas spyris į pilvą, tačiau ji už šią nusikalstamą veiką nuteista kaip bendrininkė. Be to, nei įvykio vietos apžiūrios protokolas, nei liudytojų parodymai nepatvirtina tos aplinkybės, kad jis kartu su kita nuteistąją J. P. bendrininkaudama nužudė kitą žmogų, veikdama neapibrėžta tyčia. Iš teismo medicinos specialisto išvados taip pat matyti, kad nekentėjusiajam A. R. buvo suduoti 34 smūgiai, tačiau iš jų tik vienas sunkus, vienas nesunkus, o kiti traktuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl, apeliantės manymu, tai nebuvo didelis mastas suduotų smūgių. Ši aplinkybė rodo, kad nebuvo tyčios nužudyti A. R. , nes jos tikslas buvo nukentėjusįjį išvaryti iš buto, kadangi nukentėjusysis pats sukėlė konfliktą ją įžeidinėdamas, todėl ji sudavė tik keletą nestiprių smūgių. Iš byloje ištirtų duomenų matyti, kad tarp jos ir kitos nuteistosios susitarimas nužudyti A. R. nebuvo išreikštas jokia forma. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad ji nuo pat pradžių nepripažino savo kaltės ir A. R. suduoto smūgio į pilvą.

Esant tokioms aplinkybės, bei teismo medicinos specialistų išvadoms, apeliantės manymu, jos nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal sunkiausias pasekmes kitų suduotų smūgių (spyrio į koją), kurie nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo, t.y pagal BK 138 str. 1 d. Be to, ji į kito žmogaus gyvybę nesikėsino, nenumatė, kad gali atimti kitam gyvybę ir to nenorėjo.

Taip pat nurodo, kad apygardos teismas pripažindamas ją kalta pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. netinkamai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 46 „ Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų J. P. ir L. S. apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų J. P. ir L. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistosioms J. P. ir L. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai pripažino jas kaltomis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir paskyrė tinkamas bausmes, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Iš apeliacinių skundų turinio ir juose suformuluotų apeliančių prašymų matosi, kad nuteistosios J. P. ir L. S. nesutinka su nuosprendyje išdėstytu įrodymų įvertinimu ir teismo išvadomis dėl jų kaltės, J. P. prašo ją išteisinti, o L. S. - jai inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. ir skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

Tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teisme patikrintų įrodymų, apygardos teismas teisingai nustatė faktines A. R. nužudymo aplinkybes, kurios, kolegijos manymu, nekelia abejonių. Teismas betarpiškai apklausė ne tik pačias nuteistąsias J. P. ir L. S. , bet ir nukentėjusiąją Z. B. R. , liudytojus L. J. , L. P. , V. P. , Z. P. , R. S. , galėjusius žinoti apie kokias nors reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas D. V. ir išnagrinėti rašytiniai bylos duomenys: įvykio vietos apžiūrų (t. 1, b.l. 15-20, 21-45), daiktų paėmimo ir apžiūrų (t.2, b.l. 43-50, 57-65, 68-75, 78-83), specialisto ir ekspertizės išvados (t. 1, b.l. 49-61, 63-65) Visi šie įrodymai išdėstyti, išsamiai aptarti ir įvertinti nuosprendyje. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nusikaltimo įvykio vieta buvo Pėžaičių kaime, Klaipėdos rajone, daugiabučiame name, L. P. priklausančiame butas, kur nuo kovo 8 d. vakaro iki kovo 9 d. vidurnakčio nuteistosios J. P. ir L. S. , nukentėjusysis A. R. ir kiti asmenys girtavo švęsdami tarptautinę moters dieną, apie 20 minučių po vidurnakčio A. R. pradėjo kivirčytis su L. S. , kuri iš pradžių A. R. sudavė į veidą kavos indeliu, po to A. R. išbėgus iš virtuvės, kur buvo girtuokliaujama, į kambarį, kuriame miegojo buto savininkė (nukentėjusiojo buvusi sugyventinė L. P. ),nuteistosios jį pasivijo ir pradėjo mušti – L. S. su lazda sudavė kelis kartus į įvairias kūno vietas, J. P. sudavė smūgius kumščiais. Po to lazdą paėmė J. P. ir ja smūgiavo nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o L. S. spardė ant grindų gulintį nukentėjusįjį. Nukentėjusysis A. R. , palaužtas smurto, buvo ištemptas iš buto ir paliktas lauke. Po to, A. R. atsipeikėjus ir grįžus į butą, J. P. vėl jį stumiant iš buto, A. R. pargriuvo, tuomet nuteistosios vėl jį spardė suduodamos smūgius į įvairias kūno vietas. Dar kartą A. R. išvarius iš buto, praėjus 10 – 15 minučių, pasigirdus smūgio į lango stiklą garsui iš lauko pusės, abi nuteistosios išbėgo į lauką, manydamos, jog A. R. kažką metė į langą. Nuteistosios lauke prie namo sutikusios A. R. , pargriovė ant žemės, vėl jį mušė – J. P. smūgiavo lazda, o L. S. spardė kojomis. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog nukentėjusysis buvo sumuštas minėtame bute, nors A. R. lavonas buvo rastas tame pačiame name K. R. priklausančiame bute. Esminių duomenų apie įvykio pėdsakus dokumente nenurodoma, išskyrus kelias kraujo dėmes ant buto grindų, įdaužtą lango stiklą, o netoli namo rastas batas, kurį atpažino nukentėjusiojo artimieji kaip nukentėjusiajam priklausiusį apavą. Tokiu būdu atmestina vienos iš apeliančių skundo argumentas, kad A. R. buvo sužalotas kitoje vietoje arba kitų asmenų. Byloje apklausti liudytojai N. G. , V. P. , B. R. , L. J. patvirtino, kad nukentėjusysis A. R. buvo sužalotas nuteistųjų J. P. ir L. S. liudytojai L. P. priklausiančiame name. Be to, liudytoja B. R. parodė, kad kovo 8 d. pavakarę ji sūnų ir L. P. sutikusi kaimo parduotuvėje, sūnus tą vakarą ir naktį negrįžęs, grįžo tik kitą dieną stipriai negaluodamas, skundęsis pilvo skausmais, sakęs, jog naktį jį sumušę asmenys, buvę L. P. namuose. Kitą dieną sūnus miręs jos namuose.

Ikiteisminio tyrimo teisėjui J. P. parodė, kad L. S. susikivirčijus su nukentėjusiuoju A. R. pastaroji sudavė kavos indeliu A. R. į galvą, A. R. nubėgo į kambarį, kuriame miegojo L. P. (nukentėjusiojo sugyventinė), šiame kambaryje su L. S. nukentėjusįjį A. R. mušė rankomis, kojomis, J. P. ir pagaliu. Mušdama galėjo pagaliu pataikyti ir į pilvą. Po to, A. R. ištempė į lauką, jam nugriuvus vėl abi mušė gulintį nukentėjusįjį. Grįžus nukentėjusiajam vėl jį mušė. Išdužus langui, ji su L. S. išbėgo lauk, sudavė A. R. į veidą, L. S. sudavė kelis kartus lazda, spardė (t. 3, b.l. 25-29). L. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tą vakarą ji pradėjo kivirčytis su A. R. , kuris ją įžeidęs, todėl ji jam smogusi su kavos indeliu, smūgį į veidą sudavęs ir N. G. . A. R. įbėgęs į kambarį, kuriame miegojo L. P. , ir atsigulęs į lovą. Tuo pasipiktinusi J. P. , paprašiusi padėti išmesti A. R. iš lovos. Ji, L. S. , iš kitos patalpos atsinešusi medinę lazdą ir du kartus sudavusi A. R. per rankas ir kojas, tuo metu J. P. mušusi kumščiais. Nutempus A. R. ant žemės, lazdą paėmusi J. P. ir ja daužiusi nukentėjusįjį, o ji, L. S. , spardžiusi į kojas ir nugarą. Po to A. R. ištempusios į lauką. Maždaug po 5 –10 minučių A. R. grįžęs į butą. J. P. vėl norėjusi jį išstumti iš buto, A. R. pargriuvęs ant grindų, ji ir J. P. vėl spardžiusios ant grindų gulintį nukentėjusįjį. Vėl A. R. ištempusios iš buto ir palikusios ant namo laiptų. Po keliolikos minučių išgirdusios dūžtantį stiklą, supratusios, kad išmuštas virtuvės lango stiklas. Ji ir J. P. išbėgusios į lauką, supratusios, kad į langą kažką metė A. R. , J. P. pagaliu daužė ant žemės gulintį A. R. , ji tuo metu spyrusi nukentėjusiajam į kojas ir nugarą (t. 3, b.l. 114-117).

Nors abi apeliantės skunduose nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo apklaustos dalyvaujant tam pačiam gynėjui ir tuo pažeistos jų teisės gynybą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, šis pažeidimas buvo ištaisytas. J. P. ir L. S. vėliau buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant dviems skirtingiems gynėjams Petrui Maceniui ir Mindaugui Kepeniui, jų parodymai iš esmes nesikeitė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nuteistosios tiek pirminėse apklausose, tiek vėliau neneigė vartojusios smurtą A. R. atžvilgiu, neneigia to ir apeliaciniuose skunduose. Kolegijos nuomone, mintėtas pažeidimas teismui nesutrukdė tinkamai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą. Be to, teismas nuteistųjų parodymus vertino tiek duotus ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, atsižvelgdamas į kitus byloje surinktus įrodymus.

Bylą nagrinėjant teisme nuteistosios taip pat prisipažino nukentėjusiojo atžvilgiu vartojusios smurtą, tačiau siekdamos sušvelninti savo vaidmenį dėl panaudoto smurto A. R. atžvilgiu, davė šiek tiek kitokio turinio parodymus apie įvykio aplinkybes, negu tokias aplinkybes buvo nurodžiusios ikiteisminio tyrimo metu: iš esmės pripažindamos įvykio vietą, laiką, veikimo motyvus, nurodo, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo tiek, kiek pripažįsta teisme, o įvykio aplinkybės, kurias nurodė bylos ikiteisminio tyrimo metu, ne visai atitinka realią tikrovę, L. S. teigia, jog ji nežinanti, kas įvykio metu A. R. smogė į pilvą. J. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pirmas kumšiu ir keikdamasis necenzūriniais žodžiais L. S. sudavė A. R. , kas vyko toliau ji nepamena, nurodydama, kad praėjo daug laiko. Po kivirčo ji kartu su N. G. A. R. išvarė iš buto ir paliko nukentėjusįjį gulėti lauke, jiems grįžus į virtuve po kiek laiko A. R. vėl atėjo, nuteistoji vėl ji išstūmė laukan. J. P. ir kitiems įvykio dalyviams besėdint išgirdo virtuvėje dūžtantį langą, J. P. apsiėmusi medinę lazdą ir pasikvietusi L. S. išbėgo į lauką gaudyti A. R. . Pribėgusi trenkė nukentėjusiajam į lūpą, kuris nuo smūgio nukrito, tada ji dar kartą trenkė A. R. , tačiau nežino kur, nes buvo tamsu. Pripažįsta A. R. sudavusi 9 smūgius, tačiau nežino į kurias vietas (t. 4, b.l. 31-34). Iš nuteistosios L. S. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad ji pirma trenkė A. R. į galvą kavos indeliu, kadangi nukentėjusysis pradėjo ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais. Tada A. R. pradėjo triukšmauti ir nuėjo į kambarį, kur miegojo J. P. motina. J. P. pasiėmė peilį, tačiau ji iš jos jį atėmė. A. R. kambaryje buvo užgulęs L. P. , o J. P. bandė jį atitraukti nuo motinos, L. S. bandė padėti J. P. temdama A. R. už pažastų, A. R. kibo L. S. į plaukus. Ištempus A. R. į lauką šis vėl grįžo. J. P. nukentėjusįjį vėl išstūmė laukan. Kai A. R. nugriuvo J. P. pradėjo spardyti jį kojomis, tada spyrė ir L. S. , spyrė kelis kartus, bet į pilvą nepataikė. Tačiau šie nuteistųjų parodymai iš esmės nepaneigia jų kaltės ir neturi esminės reikšmės svarstant jų veikų kvalifikavimo klausimą. Be to, ši aplinkybė išsamiai aptarta teismo nuosprendyje.

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. R. mirė 2007 m. kovo 11 d. rytą, apytikriai apie 4 val., dėl prieš jį pavartoto smurto – dėl plonosios žarnos plyšimo sudavus vieną stiprų smūgį į pilvą. Toks sužalojimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, lėmęs nukentėjusiojo mirtį. Be to, išvadoje nurodoma, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryta daugybė kitokių sužalojimų: tai odos nubrozdinimai ant krūtinės ląstos paviršiaus, ant nugaros kairės pusės – mentės, nugaros apatinės dalies ir juosmens, odos nubrozdinimai ir kraujosruvos ant krūtinės ląstos šono paviršiaus, kraujosruvos ant kairiojo sėdmens, kairės šlaunies, odos nubrozdinimai ant kairiojo peties sąnario, žasto ir alkūnės sąnario paviršiuje bei nedideli nubrozdinimai ant kairiojo alkūnės sąnario ir dilbio, poodinė 4 cm skersmens kraujosruva kairio dilbio šono paviršiuje, odos nubrozdinimai ant dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus, nedidelės apvalios poodinės kraujosruvos kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimai kairio kelio sąnario ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje bei kairės blauzdos šoniniame paviršiuje, taip pat odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairės blauzdos priekiniame paviršiuje. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis po įvykio dar kurį laiką buvo gyvas nepaneigia nuteistųjų kaltės, nes minėta teismo medicinos specialisto išvada, ir liudytojų parodymai patvirtina, kad būtent nuo nuteistųjų neteisėtų veiksmų, išsivysčius totaliniam peritonitui – uždegimui, apėmusiam visą pilvaplėvę A. R. mirė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „ Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4p. nurodoma, kad at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą ky­la ta­da, kai tarp kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tos vei­kos ir at­si­ra­du­sių pa­da­ri­nių (mir­ties) yra prie­žas­ti­nis ry­šys. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar ne­tin­ka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti.

Byloje nustatyta, jog J. P. ir L. S. per gana ilgą laiko tarpą, mušdamos nukentėjusįjį A. R. , sukeldamos jam dideles fizines ir dvasines kančias, t. y. kankindamos jį, bendrais veiksmais padarė A. R. . daugybinius kūno sužalojimus, po ko išsivysčiusius plonosios žarnos plyšimui nukentėjusysis mirė, ką patvirtina specialisto išvada.

Baudžiamajame įstatyme (BK 24 straipsnis) bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto nusikaltimo amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip nusikaltimo padarymo formą, apibūdina, bei jo esmę atskleidžia daugelis objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Nužudymas, už kurio padarymą nuteistos J. P. ir L. S. yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad A. R. buvo nužudytas bendrininkų grupe, kurių susitarimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kiekviena iš nuteistųjų suprato, kitos nuteistosios smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė kad nuo jų smurtinių veiksmų A. R. gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams.

Kiekvieno bendrininko veiklos pobūdis ir laipsnis, o kartu ir vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje yra labai įvairūs, todėl įstatyme (BK 24 straipsnis) greta vykdytojų įvardyti organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Nužudymo vykdytojas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį yra tas, kuris žmogų nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti.

Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę žmogui, tai visi ji yra nužudymo vykdytojai. Iš bylos matyti, kad J. P. ir L. S. tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę A. R. , todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad jos nužudymą padarė bendrininkų grupe, nes, pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatą nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai.

Apeliantės ginčija jų padarytos veikos kvalifikavimą ir neigia, kad būtent nuo jų kiekvienos atskirai veiksmų nukentėjusysis mirė. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistosios J. P. ir L. S. mušė nukentėjusįjį tam panaudodamos medinę lazdą, rankomis ir spardydamos kojomis. Teismo medicinos ekspertizės metu nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti 34 smūgiai į įvairias kūno vietas. Pilvo sumušimas su plonosios žarnos plyšimu lėmė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko, išsivysčius totaliniam peritonitui – uždegimui, apėmusiam visą pilvaplėvę, 2007 m. kovo 11 d., apie 4 val. ryto, A. R. mirė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo 8 punkte išaiškinta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Be to, veiksmų mastas ir pobūdis, didelis suduotų smūgių skaičius į įvairiausias kūno, kartu ir į gyvybei bei sveikatai pavojingas, vietas, nors atskiri smūgiai ir nelėmė sunkių ir gyvybei pavojingų sužalojimų padarymą, kas apygardos teismui leido daryti išvadą, kad nusikaltimo padaryme nužudant nukentėjusįjį dalyvavo abi nuteistosios, nors lemtingą smūgį galėjo suduoti viena iš jų.

Kolegijos nuomone, teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų J. P. ir L. S. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. kaip tyčinį nužudymą itin žiauriai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį BK 129 str. 2 d. punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į veikos padarymo būdą – mušta rankomis, panaudojant medinę lazdą, spardyta kojomis, veikos padarymo aplinkybes – 2 asmenys vienu metu suduoda smūgius, smūgių skaičius – rasti net 34 atskiri sužalojimai, iš kurių dalis į gyvybiškai svarbius žmogaus organus, įvykdytų veiksmų motyvaciją, kuri buvo susijusi su neapykanta nukentėjusiajam: iš pradžių L. S. konfliktas dėl nukentėjusiojo pasakytų žodžių, po to J. P. išreikšta neapykanta nukentėjusiajam dėl jo ankstesnio, anot L. P. , netinkamo elgesio su jos šeimos nariais. Apeliantės, mušdamos nukentėjusįjį rankomis ir medine lazdas, suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajam dideles kančias, nes kaip matyti iš įvykio aplinkybių, A. R. užsidengdavo galvą rankomis, kad išvengtų suduodamų smūgių, bei suduodamos daugybinius smūgius nukentėjusiajam, jos taip pat suvokė, kad jų smūgiai gali padaryti ne tik kūno sužalojimus, bet gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo mušimas, jo kūno sužalojimas tęsėsi palyginti ilgą laiką, dėl to jam buvo sukeltos didelės fizinės kančios, po mušimų jis buvo ištempiamas iš patalpos ir paliekamas lauke, o po to vėl mušamas – spardomas, daužomas lazda, pripažintina, kad nukentėjusysis buvo nužudytas itin žiauriai, todėl abiejų nuteistųjų padarytas nusikaltimas pagrįstai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p.

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir nustatyta įrodymų visuma, atmestinas L. S. skundo argumentas dėl šios nuteistosios veikos perkvalifikavimo į BK 138 straipsnio 1 dalį, O J. P. prašymas perkvalifikuoti į BK 140 str. Tuo pačiu atmestinas ir L. S. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas kvalifikuodamas jos nusikalstamą veiką neteisingai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 nuostatas.

Nepagrįstu kolegija laiko J. P. apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo N. G. parodymais. Iš liudytojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matytu, jog jis patvirtino ir parodė, kad būtent J. P. ir L. S. mušė nukentėjusįjį A. R. , jis pats sudavė pastarajam sudavė ne mažiau du kartus į įvairias kūno vietas, po to jis, N. G. ištempė nukentėjusįjį ant grindų, kur toliau jį spardė L. S. . Iš bylos taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje N. G. buvo pareikštas įtarimas dėl A. R. nužudymo, tačiau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl tyčinio A. R. nužudymo ( t. 2, b.l. 123-134). Tokiu būdu atmestinas nuteistųjų apeliacinių skundų argumentas, kad ir N. G. buvo prisidėjęs prie A. R. nužudymo. Be to, apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas N. G. atsisakė duoti parodymus motyvuodamas tuo, jog yra nuteistosios L. S. sugyventinis, todėl teismas spręsdamas nuteistųjų kaltėms klausimą, jais pagrįstai nesirėmė (BPK 82 str. 2 d.)

Nuteistųjų L. S. ir J. P. apeliacinių skundų teiginiai, jog smurtą prieš A. R. vartojo todėl, kad norėjo ji išvaryti iš namų dėl jo netinkamų veiksmų, nes šis buvo girtas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas kilo, kai nuteistosioms ir nukentėjusiajam begeriant L. S. susikivirčijo su A. R. . Įvykio dalyvių apsvaigimas nuo alkoholio buvo priežastis konflikto pradžiai, o po to pasidėjęs kivirčas peraugo į nusikalstamų veiksmų darymą. Įvykio aplinkybės patvirtina, kad smurto auka įvykio metu buvo nukentėjusysis, o ne kiti įvykio dalyviai. Iš to galima daryti išvadą, kad bute vyko ne įvykio dalyvių tarpusavio muštynės. Tai, kad byloje yra duomenų, kad ir pačioms nuteistosioms buvo padaryti nežymūs sužalojimai, nekeičia nuteistųjų padarytų veiksmų vertinimo, nes šie sužalojimai nėra dideli ir neįrodyta jog jie galėjo būti padaryti įvykio metu ir juos galėjo padaryti būtent nukentėjusysis, savo veiksmais atsakydamas į prieš jį vartojamą žiaurų smurtą. Atkreiptinas dėmesys tai, jog nukentėjusysis smurto prieš jį vartojimo pradžioje mėgino gelbėtis – bėgo į kambarį, kur miegojo sugyventinė L. P. , žodžiais išreiškė pagalbos prašymą, tačiau ir ten nukentėjusysis buvo mušamas, po to ištemptas iš kambario ir išmestas iš buto. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurios siejasi su girtavimu, neleidžia daryti išvadų apie tai, kad nuteistoji J. P. padedant kitai nuteistajai turėjo ginti savo namus ir šeimą nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Be to, nors nuteistoji J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. R. buvo fiziškai stipresnis už jas, nes tarnavo desantiniuose daliniuose, tačiau tai nepaneigia jos kaltės. Kaip matyti iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, A. R. nebandė rodyti savo fizinės jėgos, mušamas jis nesipriešino, tik bandė rankomis užsidengti galvą, be to,buvo mušamas dviejų agresyviai nusiteikusių nuteistųjų.

Taip pat nuteistoji L. S. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikavus jos nusikalstamą veiką į BK 138 str. 1 d. nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisė dalį nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos, nes atsižvelgė į nusikaltimą padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusioji dėl nusikalstamų nuteistųjų J. P. ir L. S. veiksmų patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, neteko artimo žmogus.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantėms bausmes, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas skirdamas bausmes nuteistosioms atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistųjų asmenybes, padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str.), sukeltos negrįžtamos pasekmės, nes atimta kito žmogaus gyvybė. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininku grupe. Įvertino nuteistųjų asmenybes charakterizuojančią medžiagą, tai kad abi jauno amžiaus, užaugo vargingoje ir skurdžioje aplinkoje. Visos paminėtos aplinkybės nulėmė paskirtos laisvės atėmimo bausmė dydį, kuri nėra aiškiai per griežta.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. P. ir L. S. apeliacinius skundus atmesti.