Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Vitai Jurgaitienei, Margaritai Stankevičiūtei, Ingai Krupauskienei

vertėjams Natalijai Reut, Audronei Adomavičienei, Irenai Volkovienei, Giedriui Račkauskui, Marijai Grigorian, Svetlanai Minakovai, Ritai Daškevičienei

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi, vedęs, neteistas ir V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, neteista, kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent jis, laikotarpiu 2009-03-01 – 2009-03-31 būdamas juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui,

vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 punkto nuostata “Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, 2003-12-11 Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 p. sakoma, kad „bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, būdamas atsakingas už įmonės veiklos ir buhalterinės apskaitos organizavimą ir už teisingų duomenų pateikimą mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms,

ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje veikdamas tyčia, turėdamas tikslą išvengti 302 027 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 2009-03-23 parduodamas administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 1 891 642,17 Lt, nepraėjus 24 mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo užbaigimo, ir privalėdamas paskaičiuoti, deklaruoti ir į valstybės biudžetą sumokėti 302 027 Lt (1 891 642,17x19/119) PVM, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei V. T. išrašyti 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009.03.23) Unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), neišskiriant PVM,

o V. T. išrašius 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009-03-23) Unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), neišskiriant PVM ir įrašius į UAB “(duomenys neskelbtini)” 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą, t. y. PVM deklaracijoje už 2009 metų kovo mėn., pildytoje 2009-04-26, 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), 26 laukelyje „pardavimo PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), 31 laukelyje „mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas (-) iš biudžeto PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), bei šią žinomai neteisingą 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją pateikus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), mokėtino PVM nedeklaravo po ko šios sumos juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ biudžetui nesumokėjo.

V. T. buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent ji, laikotarpiu 2009-03-01 – 2009-03-31 būdama juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), buhaltere ir turėdama teisę atstovauti juridiniam asmeniui bei teikti duomenis mokesčius skaičiuojančioms institucijoms,

ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje veikdama tyčia, turėdama tikslą išvengti 302 027 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 2009-03-23 parduodant administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 1 891 642,17 Lt, nepraėjus 24 mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo užbaigimo, ir privalėdama paskaičiuoti, deklaruoti ir į valstybės biudžetą sumokėti 302 027 Lt (1 891 642,17x19/119) PVM, UAB “(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. K. nurodymu išrašydama 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009.03.23) Unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), neišskiriant PVM,

po ko įrašius į UAB “(duomenys neskelbtini)” 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą, t. y. PVM deklaracijoje už 2009 metų kovo mėn., pildytoje 2009-04-26, 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), 26 laukelyje „pardavimo PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), 31 laukelyje „mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas (-) iš biudžeto PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta (duomenys neskelbtini), šią žinomai neteisingą 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), mokėtino PVM nedeklaravo po ko šios sumos juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ biudžetui nesumokėjo.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. K. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad PVM sąsakitą faktūrą su nuliniu PVM tarifu buvo išrašyta nepažeidžiant PVM įstatymo 32 straipsnio nuostatų. Jis rėmėsi statybos inspekcijos aktu, kad statinys pripažįstamas tinkamas naudoti, neatliekant rekonstraukcijos ar esminio pagerinimo darbų. Jis nėra padaręs jokio nusikaltimo. Su ikiteisminio tyrimo metu apklaustos V. T. parodymais yra susipažinęs, dėl sąskaitos-faktūrios su V. T. nediskutavo. Jis yra įmonės direktorius, o ne bukalteris. Prieš tai įmonė buvo išrašiusi vidinę sąskaitą-faktūrą. Apie pataisymus šioje sąskaitoje-faktūroje jis nieko nežinojo. Jų buhalterę konsultavo valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja ir ji pasakė, kad lėšas, sunaudotas remontui, reikia įrašyti ne į sąnaudas, bet į ilgalaikį turtą. Ji netgi taisė balansą, jų buhalterė V. T. iš pradžių šias lėšas buvo priskyrusi įmonės sąnaudoms. Tik prasidėjus bylai jis suprato, kodėl mokesčių inspekcija taip elgiasi. Jis pats asmeniškai prieš parduodant pastatą konsultavosi tiek su lizingo specialistais, kurie turi savo juristus ir užklausė mokesčių inspekcijos, tiek su notaru, ir visi pasakė, kad už pastato pardavimą, kuomet neatlikta rekonstrukcija ar esminis pagerinimas, nereikia išskirti ir mokėti PVM. Jis įmonę vėliau, atrodo 2009 metais, pardavė (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris norėjo užsiimti Lietuvoje komercine veikla ir gauti leidimą gyventi. Pagal įstatymą toks asmuo turi būti įmonės vadovas. Jis nežino, kada PVM deklaracija buvo pateikta mokesčių inspekcijai. Atsakydamas į tolesnius prokuroro ir gynėjų klausimus kaltinamasis V. K. parodė, kad tai, kas parašyta kaltinime, yra netiesa. Jis nenurodė buhalterei įrašyti į sąsakaitą nulinio PVM. Kai parduodant buvo pas notarę, šis kalusimas buvo išnagrinėtas ir žodžiu. Buvo paskambinta mokesčių inspekcijai ir gautas paaiškinimas, kad pastatui, kuriam neatlikta rekonstrukcija ar esminis pagerinimas, PVM yra nulinis. Pirkimo metu galiojo statybų inspekcijos viršininko pažyma. Jis pats viską darė pagal įstatymą, taip pat elgėsi ir V. T.. Ji dirbo pagal pareigines instrukcijas. Jis jai pasakė susisiekti su lizingo bendrove ir daryti, kaip liepia lizingo specialistas. Jam dabar žinoma, kad buhalterė V. T. iš pradžių apskaitoje šias lėšas atvaizdavo kaip išlaidas ar sąnaudas, tačiau VMI specialistė A. V., darydama patikrinimą, liepė pataisyti. Tuo metu apie šį pataisymą jis nežinojo, tai buhalterės darbas. Jokio „sąmokslo“ išvengti PVM nebuvo, viskas buvo atliekama pas notarą, pirkėjas buvo lizingo bendrovė, o ne kažkoks fizinis asmuo. Jis prisiima pilną atsakomybę už veiksmus, kuriuos atliko kaip įmonės direktorius, buvo ir dabar yra įsitikinęs, kad viską atliko teisingai. Jis asmeniškai su mokesčių specialiste bendravo 8 mėnesius. Pastaroji išvis netikėjo, kad buvo atliktas remontas, tikrino visus tiekėjus.

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji V. T. kalta neprisipažino ir paaiškino, kad PVM deklaracija valstybinei mokesčių inspekcijai buvo užpildyta ir pateikta, galimai elektronine forma, 2009 m. balandžio 26 dieną. Ji tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Kaip prasidėjo patalpų (duomenys neskelbtini) gatvėje remontas, ji matė, kaip remontas buvo atliekamas, suprato, kad buhalterinėje apskaitoje patirtas išlaidas remontui reikia atvaizduoti kaip išlaidas. PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl PVM nebuvo išskirtas. Bet kuomet tikrino mokesčių inspekcija, ką ji padarė iš buhalterinės pusės, jai buvo paskyta, kad viskas atvaizduota neteisingai. Ji negalėjo suprasti, kodėl neteisingai ir jai buvo paaiškinta, kad atliktas kapitalinis remontas. Ji pati buvo nusprendusi, kad atliktas paprastas remontas. Išrašant sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo viršininkas, direktorius V. K.. Lizingo juristai sakė, kad nereikia išskirti PVM. Ikiteisminio tyrimo metu ji davė teisingus parodymus. V. K. rėmėsi statybų priežiūros departamento raštu. Tuo metu, kaip pardavė pastatą, ji manė, kad reikalinga išskirti PVM. Anksčiau, 2008 metais mokesčių inspekcijos darbuotoja A. V. peržiūrėjusi dokumentus, teikėjus, medžiagas, pasakė, kad atliktas kapitalinis remontas, todėl reikia išrašyti vidinę sąskaitą-faktūrą, kad įmonė pastatą parduoda sau. Tai buvo 2008 metų liepos mėnesį. Ši sąskaitą-faktūra išrašyta mokesčių inspekcijos specialistės A. V. patarimu. Vėliau ištaisyti buhalterinės apskaitos dokumentų nebebuvo galimybės.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja N. V. V. parodė, kad ji yra įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, 2009 m. kovo mėnesį buvo sudaryta trišalė sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji baiminasi, kad paaiškėjus, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodama patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepagrįstai neišskyrė PVM, gali šią sumą jiems patiems (t. y. „(duomenys neskelbtini)“) sumokėti baigus lizinguoti minėtas patalpas. Šiuo metu minėtas patalpas jų įmonė yra perdavusi lizingo davėjui. Lizingo sutartis šiuo metu nutraukta, su lizingo bendrove vyksta civilinės bylos, iš lizingo bendrovės jų įmonė neatgauna pradinės įmokos, apie 200 000 Lt. Kas nustatė sudarant minėtą trišalę sutartį patalpų kainą, ji negali pasakyti, galimai tai padarė V. K.. Ji sutartį skaitė, dėl mokesčių nesitarė, nes faktiškai tai jų nelietė, jie patalpas lizingavo. Kuomet jie perėmė minėtas patalpas, jose buvo viena didelė patalpa, o jų įmonės veiklai reikėjo daugelio mažų patalpų. Šiaip patalpos buvo tvarkingos, sudėti nauji gražūs langai ir naujos grindys. Jie padarė pertvaras, kurios reikalingos kabinetams, esminių pertvarkymų neatliko. Jie patalpas pritaikė savo reikmėms. Trišalę sutartį, kiek ji supranta, rengė lizingo bendrovės darbuotojai.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja J. P. parodė, kad šiuo metu ji dirba įmonėje „Citadelė faktoringas ir lizingas“, anksčiau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “. 2009 metais UAB „(duomenys neskelbtini) “ pirko nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo gavėjui – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo ruošiama pas notarą, kainą patvirtino jų bendrovės valdymo organai (duomenys neskelbtini). Dėl kainos nustatymo kriterijų šioje situacijoje ji nieko negali pasakyti, bendrai būna taip, kad lizingo gavėjas kreipiasi į lizingo bendrovę, norėdamas įsigyti turtą ir prašo finansavimo. Tuomet lizingo bendrovė nuperka turtą, sprendimu patvirtina, už kokią kainą nori finansuoti turtą, paprastai jie finansuoja 70 procentų, likusius 30 procentų finansuoja lizingo gavėjas. Lizingo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu yra nutraukta, nes lizingo davėjas laiko, kad lizingo gavėjas nevykdė finansinių įsipareigojimų. Sutartis nutraukta lizingo davėjo iniciatyva, buvo kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo, civilinė byla yra išspręsta, tai ne baudžiamosios bylos dalykas. Ji pati yra teisininkė, finansavimo sprendimų nepriima. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nesakė lizingo gavėjui, kad lizingo sutarties kaina padidės 300 000 Lt, nėra pagrindo kainai padidėti, lizingo davėjas negali vienašališkai padidinti kainos. Sudarant trišalę sutartį, notaras vadovavosi registrų centro pažyma, greičiausiai tų patalpų niekas neapžiūrėjo, nes to projekto iniciatorius galimai buvo bankas, gal UAB „(duomenys neskelbtini)“ banke turėjo kažkokį produktą. Ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. K. nėra mačiusi, pastarsis galėjo paprašyti ir 2 mln. litų kainos, bet tai nieko nebūtų lėmę, kaina neturėjo būti viršijama UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo organų sprendime nurodytos kainos. Ji asmeniškai nei su pardavėju, nei su lizingo gavėju dėl kainos apimčių nekalbėjo. Ji dalyvavo sutarties rengime, teikė duomenis, bet ji nieko nežino apie PVM, nes nežino nei PVM sumos, nei tarifo. Ji nėra išrašiusi PVM sąskaitos-faktūros, todėl nieko apie ją negali pasakyti. Pirkimo pardavimo sutartyje yra aptarta, kad mokesčiai įskaityti į kainą, ji čia nemato kriminalo. Iš darbo patirties gali pasakyti, kad jai svarbiausia yra tai, kad sutarties suma neviršytų patvirtinto finansavimo, ir, kad į sutarties sumą turi būti įskaičiuoti mokesčiai, kad paskui lizingo davėjui nekiltų papildomų išlaidų. 2009-03-23 PVM sąskaitos faktūros turinys su ja derintas nebuvo. Ji sąlygų dėl PVM nulinio tarifo nediktavo ir nežino, kad kas nors būtų reikalavęs išrašyti sąskaitas su nuliniu tarifu. Prie šios sutarties dirbo du juristai – ji pati ir dar vienas iš banko. Jei pasekoje būtų nsutatyta, kad parduotas turtas yra apmokestinamas PVM, vis tiek PVM suma yra įskaičuota į sutarties kainą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas G. B. parodė, kad jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, buvo atliekami darbai adresu (duomenys neskelbtini), jų įmonė ten atliko patalpų remontą. Tose patalpose vyko remonto darbai, konstrukciniai darbai nebuvo atlikti, išskyrus tai, kad buvo nuimtos pertvaros. Jis ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Sutartyje su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kalbama apie kapitalinį remontą, tačiau jų įmonė kapitalinio remonto neatliko. Iki remonto jis yra buvęs tose patalpose, ten buvo apleistas cechas, viduje buvo pertvaros, sienos perskirtos į kelias dalis. Jie išgriovė tik pertvaras, vidinių sienų negriovė, pakeitė vamzdžius. Jiems buvo sumokėta visa pinigų suma. Licencija firmai reikalinga tik atliekant rekonstrukciją, kuomet keičiamos konstrukcijos ir reikalingi inžinieriai-konstruktoriai. Jie galėjo atlikti tokius darbus, kurie nekeičia konstrukcijų ir nereikalauja inžinierinių žinių. Pertvaros, apdailos darbai nėra konstrukciniai pakeitimai. Sutarties forma buvo ištraukta iš interneto, jis nepasižiūrėjo atidžiai, kad sutartyje įrašytas „kapitalinis remontas“.

Dėl specialisto išvadoje minimų esminio pagerinimo kriterijų specialistė B. V. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad išvadą, jog buvo padarytas esminis pagerinimas, ji padarė pirmiausiai remdamasi PVM įstatymo 22 str. 21 p., kuriame teigiama, kad pastato ar statinio esminis pagerinimas yra statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes. Be to, 12 „Verslo apskaitos standartas“ nurodo, kaip įmonė turi teisę pasirinkti apskaitant remonto išlaidas. Viename iš punktų (tuo metu galiojusiame 33 p., šiuo metu galiojančiame 34 p.) sakoma, kad ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas arba remontas, jei nepailgina naudingųjų turto savybių ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių darbų vertė pripažįstama ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, kiti punktai teigia, kad jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas, nesvarbu, koks būtų, pailgina naudingo tarnavimo laiką ir pagerina jo naudingąsiais savybes, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina. Jei įmonė nusprendžia padidinti ilgalaikio turto įsigijimo savikainą, vadinasi, atliktas remontas pagerino pastato naudingąsias savybes. Tai reiškia, kad atliktas esminis pagerinimas. Įmonė 2008-07-31 surašė PVM sąskaitą-faktūrą (ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimas), prie šios sąskaitos-faktūros pridėtas priedas, kuriame detalizuotos patirtos išlaidos, tame tarpe ir „(duomenys neskelbtini)“ atlikti darbai, kurių vertė 500 000 Lt. Bendrovės pateikto suvestinio registro „(duomenys neskelbtini)“ duomenys atitinka pateikto balanso pelno-nuostolio ataskaitos duomenis, pagal juos bendrovė 2008 metais iš viso patyrė 361 821 Lt sąnaudų, o ši suma maždaug pusantro šimto tūkstančio litų mažesnė už (duomenys neskelbtini)“ atliktų darbų vertę. Pastarosios bendrovės atliktų remonto darbų suma nebuvo nurašyta į remonto sąnaudas, bet nurodyta ilgalaikio turto balanse. Ji sprendė, kad padarytas esminis pagerinimas, iš pačios įmonės dokumentų ir tvarkomos apskaitos. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų darbų sąmatą, buvo atlikti apdailos darbai, šildymo įrengimas, vandentiekio, kanalizacijos įrengimas, viso už bendrą 500 000 Lt sumą. Atliktų darbų vertė nelemia išvados apie esminį pagerinimą, tačiau šiuo atveju įmonė pati pasirinko tai kaip pastato pagerinimą ir įvertino ilgalaikiame turte. Jai buvo pateikta tyrimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracija už 2009 m. kovo mėn., kuri pildyta 2009 m. balandžio 26 d. Joje visiškai nenurodyta jokių duomenų, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo 11 laukelyje deklaruoti 1 589 615 Lt pardavimo PVM apmokestinamų pajamų, o 32 laukelyje turėjo įrašyti 302 027 Lt sumokėtino į biudžetą PVM. Ji taip pat vadovavosi patalpų pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka iš sutuoktinių Spirinų šias negyvenamas patalpas ir jose nurodyta kvadratūra – 777,49 m². Tuo tarpu 2008 m. balandžio 3 d. statinio, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis keičiama neatliekant rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbų pripažinimo tinkamu naudoti akte jau nurodytas 807,20 m² plotas, toks pat bendras plotas nurodytas ir valstybės įmonės Registrų centro 2009 m. kovo 30 d. pažymėjime apie nekilnojamąjį daiktą ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Patalpų paskirties pakeitimas su kvadratūros pakeitimu nėra tiesiogiai susijęs, tačiau patalpų paskirtis buvo pakeista, tai matyti iš vasario mėnesio pažymos. Jei išvados pateikimo metu jai būtų pateiktas Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta 777,49 m² ir lyginant su pirkimo sutartimi, duomenys būtų sutapę, jos manymu, punktas apie patalpų ploto pasikeitimą nebūtų įtrauktas į išvadą. 12 verslo apskaitos standartas reglamentuoja ilgalaikio turto apskaitą. Įmonė pati nustato savo apskaitos politiką, bet bendrasis vadovavimas vyksta pagal bendruosius apskaitos principus. Įmonei leidžiama pasirinkti, kaip apskaityti remonto išlaidas, ji negali pasakyti, kas privalo įmonėje įvertinti ilgalaikio turto išlaidas, jei nebuvo nustatyta „rašytinės politikos“, už veiklos organizavimą atsakingas įmonės vadovas. Jai nebuvo pateiktas dokumentas, kas turėjo tai nuspręsti šioje įmonėje. Buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą, o minėtas klausimas jos nuomone, turėjo būti sprendžiamas vadovo kartu su buhalteriu.

Iš byloje esančios Vilniaus miesto 16 notaro biure patvirtintos 2009 m. kovo 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėjo) vardu pasirašė V. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjo) vardu pasirašė A. T. S., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ (lizingo gavėjo) vardu pasirašė N. V.-V. kopijos matyti, kad Pardavėjas šia sutartimi parduoda, o Pirkėjas šia sutartimi perka privačion nuosavybėn Lizingo gavėjo pasirinktą turtą, turėdamas tikslą perduoti jį Lizingo gavėjui valdyti ir naudotis: patalpas (paskirtis – administracinės), esančias (duomenys neskelbtini), 807,20 m² bendro ploto už 547 857, 44 EUR, ekvivalentas litais – 1 891 642,17 LT (t. 1, b. l. 24-29). UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėjas) 2009 m. kovo 23 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą DUM Nr. 0001, kurioje nurodė sumą 1 891 642,17 Lt ir PVM 0% tarifą (PVM neapmokestinamas pagal PVM įstatymo 32 straipsnį) – t. 1, b. l. 30.

Teisiamajame posėdyje buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu civilinio ieškovo atstovės pateikti rašytiniai įrodymai: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) viršininko 2009-06-01 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta kopija, Vilniaus apskrities AVMI 2009-03-30 patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta kopija, Vilniaus AVMI 2009-03-30 patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) priedų patvirtintos kopijos, VĮ „Registrų centras“ rašto dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti ir jo priedo patvirtintos kopijos, Vilniaus AVMI 2009-02-20 priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ir priedo Nr. 2 patvirtintos kopijos, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą patvirtinta kopija, Vilniaus AVMI 2009-12-13 mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta kopija (viso 64 lapai).

Teisiamajame posėdyje taip pat buvo ištirti kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai: Vilniaus AVMI 2010-01-15 patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7-8), Vilniaus AVMI 2010-04-26 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl patikrinimo akto tvirtinimo (t. 1, b. l. 9-10), Vilniaus AVMI 2009-09-30 mokesčių administratoriaus nurodymas (t. 1, b. l. 14), Vilniaus AVMI 2009-12-22 priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma (t. 1, b. l. 16), Lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygos ir priedas (t. 1, b. l. 17-22), Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2009-03-30 Nekilnojamojo turto registro išrašas- pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad negyvenamosios patlpos, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), paskirtis – administracinės patalpos, plotas 807,20 kv. m, statybos metai 1967, rekonstravimo metai 2008, savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)), mokėjimo nurodymai (t. 1, b. l. 31-32), VĮ „Registrų centras“ 2009-10-26 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija (t. 1, b. l. 33-35), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-06-18 sprendimas (t. 1, b. l. 37-39), akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, vienintelio akcininko sprendimas (t. 1, b. l. 42-45), 2010-10-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas su priedais (t. 1, b. l. 49-74), 2010-09-10, 2010-10-05, 2010-11-09 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, 2011-09-08 dokumentų pateikimo protokolas su priedais (t. 1, b. l. 79-181), 2011-08-25 dokumentų pateikimo protokolas su priedais (t. 2, b. l. 1-14), 2011-08-26 dokumentų pateikimo protokolas su priedais (t. 1, b. l. 15-30), 2011-08-30 daiktų (dokumentų) apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 31), UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (15 lapų), Valstybės įmonės „Registrų centras 2013-07-24 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, iš kurio matyti, kad negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), paskirtis – administracinės patalpos, bendras plotas 784,71 kv. m, statybos metai – 1967, duomenų apie atliktą rekonstrukciją nėra (7 lapai), VĮ „Registrų centras“ 2012-09-26 pateiktos nekilnojamojo daikto – administracinės patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų nustatyta tvarka, patvirtintos kopijos (86 lapai), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-05-12 sprendimas (4 lapai).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Šioje byloje kaltiamiesiems V. K. ir V. T. pareikšti kaltinimai dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Vienas iš dokumentų, kuriame turi būti nurodomi duomenys apie asmens pajamas, turtą ir jų panaudojimą ir kuris turi būti pateiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai, yra pridėtinės vertės mokesčių deklaracija. Būtent tokio pobūdžio dokumento – UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijos už 2009 m. kovo mėn. pateikimu 2009 m. balandžio mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai su joje įrašytais žinomai neteisingais duomenimis apie PVM apmokestinamus tiekimus ir mokėtiną į biudžetą PVM kaltinami V. K. ir V. T.. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia – asmuo turi suvokti, kad pateikiant PVM deklaraciją su joje įrašytais duomenimis apie įmonės pajamas, dėl to bus išvengta pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo ir nori taip veikti. Nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems V. K. ir V. T. suformuluoto kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį konstrukcija yra tokia, kad, pasak prokuroro, kaltinamųjų veiksmus surašant ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiant BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos dalyką – PVM deklaraciją, lemia ankstesni jų abiejų veiksmai surašant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-03-23 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pirkimo-pardavimo sutartį už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - neišskiriant PVM. Pagal pareikštą kaltinimą, būtent šio buhalterinės apskaitos dokumento neteisingumas lemia ir PVM deklaracijos neteisingumą, o kaltinamųjų susitarimas surašyti žinomai neteisingą PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) rodo jų tyčią pateikti žinomai neteisingą PVM deklaraciją ir siekį išvengti atitinkamos sumos PVM. Taigi kaltinamiesiems inkriminuojamos veikos subjektyvinės pusės (kaltės formos) įrodinėjimas pagal pareikštą kaltinimą prasideda ne nuo BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų pradžios (šiame kontekste pažymėtina, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir objektyviai pasireiškia dviejų veiksmų padarymu: neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną turtą ar jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir tokių dokumentų su juose įrašytais nteisingais duomenimis pateikimu valstybės įgaliotai institucijai), bet nuo ankstesnių veiksmų išrašant PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Savo ruožtu, pasak kaltinimo formuluočių, PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys ape tai, kad PVM neisškirtas, yra neteisingi, abiem kaltinamiesiems žinomi, ir jie tai žinojo jau surašydami šią sąskaitą faktūrą ir norėjo, kad tokie duomenys būtų įrašyti. Taigi kaltinamiesiems inkriminuojamo BK 220 straipsnio 1 dalies subjektyvinio požymio – tiesioginės tyčios įrodinėjimo procesas, pasak kaltinimo, yra toks: 1) kaltinamieji supranta, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduodant negyvenamąsias patalpas reikia išskirti pridėtinis vertės mokestį; 2) išrašydami sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) abipusiu susitarimu sąmoningai to nepadaro; 3) siekia išvengti apibrėžto dydžio PVM mokesčio; 4) abipusiu susitarimu, norėdami išvengti apibrėžto dydžio PVM mokesčio, įrašo žinomai neteisingus duomenis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. kovo mėnesio deklaraciją ir ją pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai. Lygiai tokia pati įrodinėjimo grandinė tenka ir kaltinamiesiems inkriminuojamo BK straipsnio objektyviesiems požymiams – veikai, kadangi pasak kaltinimo, tai, ar PVM deklaracijoje įrašyti duomenys yra neteisingi, priklauso nuo sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytų duomenų teisingumo. Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių įrodinėjimo grandinė yra dar ilgesnė, kadangi tai, ar sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti duomenys apie PVM yra neteisingi, priklauso nuo to, ar negyvenamosios patalpos buvo parduotos nepraėjus 24 mėnesiams po jų esminio pagerinimo (daroma nuoroda į PVM įstatymo 32 straipsnį), prokuroras kaltinime taip pat nurodo ir „rekonstrukcijos“ sąvoką, taigi, nors nagrinėjamos veikos tiesioginis objektas yra valstybės finansų sistema, jau pačiame kaltinime netiesiogiai daromos nurodos į statybų procesą reglamentuojančius teisės aktus, nes reikia aiškintis, kokie statybos darbai per 24 mėnesius iki pardavimo buvo atliekami patalpose (buv. adresas (duomenys neskelbtini)) ir kaip jie įtakojo patalpų būklę.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. spalio 10 d. iš fizinių asmenų įsigijo 777,49 kv.m gamybines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini) už 1,8 mln. Lt. Šiame pastate buvo planuojama įrengti dziudo imtynių salę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbams atlikti 2008 m. sausio 10 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo G. B., pasirašė statybos darbų rangos sutartį, kurios objektas – kapitaliniai vidaus apdailos darbai adresu (duomenys neskelbtini), pagal pridedamą sąmatą (vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas, šildymo, elektros įrengimas, apdailos darbai), kurių vertė 590 000 Lt (įskaitant 90 000 Lt PVM). Iš bylos dokumentų, taip pat liudytojo G. B. parodymų matyti, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ sutartį iš esmės įvykdė, darbų apmokėjimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. gegužės 28 d. su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal šią sutartį pasiskolinti 590 000 Lt buvo pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, t. y. už atliktus darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ su UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai atsiskaitė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ po to kreipėsi į VMI dėl 90 000 Lt PVM grąžinimo, bet paaiškėjo, kad darbų atlikimo ir statinio pridavimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo registruota PVM mokėtoja, tad PVM grąžinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriklausė, 2008 m. liepos 23 d. išrašyta PVM sąskaita anuliuota. Po šių darbų atlikimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas išnuomojo ir perdavė naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 2009 m. kovo 23 d. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šioje vietoje teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas ir VMI pareikštas civilinis ieškinys kaltinamiesiems niekaip neturi įtakos trečiajai 2009 m. kovo 23 d. sutarties šaliai – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri lizingavo minėtas patalpas iš UAB „(duomenis neskelbtini)“. Nepriklausomai nuo to, privalėjo ar ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir sumokėti PVM parduodama šias patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos lizingos sutarties kaina nesikeičia, ką patvirtino ir apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja J. P.. Prieš parduodama patalpas Kalvarijų g. 143, Vilniuje už 1 891 642,17 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. kovo 23 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą DUM Nr. 0001, kurioje nurodė „nulinį“ PVM tarifą.

Šią PVM sąskaitą-faktūrą išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė V. T., tačiau tiek iš jos, tiek iš kaltinamojo V. K. parodymų matyti, kad įmonės direktorius V. K. taip pat žinojo, kad išrašoma tokia sąskaita, konkrečiai, kad parduodant patalpas (duomenys neskelbtini), nebus išskaitomas PVM. Apie kaltinamųjų veikos subjektyviuosius požymius teismas pasisakys šiek tiek vėliau, tačiau šioje vietoje atkreipia dėmesį į tai, kad tarp kaltinamųjų tuo metu vyko diskusija dėl reikalingumo išskirti PVM ir jie abejojo, kaip reikia elgtis. Kaltinimas bendrininkavimu pateikiant PVM deklaraciją grindžiamas kaltinamųjų veiksmais išrašant PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir, didžiąja dalimi – kaltinamosios V. T. parodymais ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad V. K. jai pasakė, jog reikia išrašyti sąskaitą-faktūrą neišskiriant PVM, o ji, kaip buhalterė, manė, kad remiantis PVM įstatymu reikia išskirti šį mokestį ir apie tai pasakė kaltinamajam V. K., tačiau negalėjo atsisakyti šią sąskaitą-faktūrą išrašyti (t. 2, b. l. 60). Tačiau toje pačioje apklausoje V. T. parodė ir tai, kad taip diskutuodamas V. K. rėmėsi 2008 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pažymima, kad statinys, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis keičiama neatliekant rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų, pripažintas tinkamu naudoti. Toks dokumentas (jo kopija) iš tikrųjų yra byloje ir netikėti jo teisingumu teismas neturi pagrindo. Iš to seka, kad nors sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta dėl kapitalinių vidaus apdailos darbų, po darbų atlikimo valstybės įgaliota institucija oficialiu aktu pripažindama statinį naudoti tinkamu kartu pripažino, kad rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbai nebuvo atliekami. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas G. B., nurodęs, kad patalpose vyko remonto darbai, konstrukciniai darbai nebuvo atlikti, išskyrus tai, kad buvo nuimtos pertvaros, kapitalinis remontas nebuvo atliekamas. Po atliktų remonto darbų nežymiai padidėjo patalpų plotas – iki 807,20 kv.m, (kadastrinius matavimus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamasis turtas), tačiau vėliau atlikti nauji kadastriniai matavimai, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų duomenys pasikeitė (plotas sumažėjo) – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-02-08 raštas VĮ „Registrų centrui“ (t. 4, b. l. 44). Tai patvirtino ir apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja J. D..

Pagal Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo. Tame pačiame PVM įstatyme pateikiamas sąvokos „esminis pagerinimas“ paaiškinimas – pastato (statinio) esminis pagerinimas – statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsiais savybes (PVM įstatymo 2 straipsnio 20 punktas). Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste, PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) būtų teisinga tuo atveju, jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbus, kurių rezultatas nelaikytinas statinio esminiu pagerinimu, kadangi patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė nepraėjus įstatymo nurodomam 24 mėnesių laikotarpiui. Tiek sistemiškai, tiek ir grynai lingvistiškai aiškinant PVM įstatyme pateikiamą „esminio pagerinimo“ sąvokos apibūdinimą, akivaizdu, kad šiuo atveju susiduriama ne tik su buhalterinėmis, bet ir statybinėmis žiniomis, atitinkamai – ir su teisės aktais, reglamentuojančiais ne vien buhalterinę apskaitą, bet ir statybos darbų atlikimą. Kaip jau buvo minėta, reikalingumą gilintis į konkrečiai atliktus statybos darbus, o ne vien ūkinių-finansinių operacijų atvaizdavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje patvirtina ir kaltinime minima „rekonstrukcijos“ sąvoka, reglamentuota statybų teisės aktuose.

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ aptariamo laikotarpio buhalterinių dokumentų analizės matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už atliktus remonto darbus sumokėtos lėšos ir atlikti darbai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje įvertinti kaip ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimas. FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė B. V. 2011-07-01 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ suvestiniame registre „(duomenys neskelbtini)“ ilgalaikio turto (įrengimų) įsigijimo savikainoje įvertinusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus remonto darbus 500 000 Lt sumai, adresu (duomenys neskelbtini), pripažino, kad bendrovė atliko patalpų adresu (duomenys neskelbtini), esminį pagerinimą (specialisto išvados 3.6 punktas). Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė V. T. išrašė vidinę PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. liepos 31 d.), kurioje įvertino ilgalaikio materialiojo turto pagerinimą, įskaičiuodama ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus (t. 1, b. l. 162). Nors šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau teismo nuomone neturi ir negali turėti lemiamos reikšmės vertinant, ar kaltinamųjų V. K. ir V. T. veiksmuose yra BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jau 2008 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ketinimą parduoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tad kaltinamieji negalėjo numatyti, jog tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje apskaitant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbus, ateityje Valstybinei mokesčių inspekcijai gali būti pateikta PVM deklaracija su neteisingais duomenimis, siekiant išvengti PVM. Antra, pati specialistė B. V. tiek minėtoje specialisto išvadoje, tiek ir teisiamajame posėdyje paaiškino, kad vadovaujantis 12 verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ 29-33 p. nuostatomis, pats ūkio subjektas nusprendžia ar atlikti remonto darbai priskirtini paprastajam remontui ir pripažįstami ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, ar priskirtini esminiam pagerinimui šių darbų verte padidinant ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą. Tai reiškia, kad pasirinkusi kitokį remonto darbų atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje būdą, ir nepraėjus po to 24 mėnesiams pardavusi minėtas patalpas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų turėjusi išskaičiuoti PVM mokesčio. Todėl esant pasirinkimo laisvei, nuo ūkinės operacijos atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje negali priklausyti anksčiau tikrovėje įvykusio fakto esmė, taigi vien buhalterinės apskaitos dokumentai negali nulemti, ar iš tikrųjų patalpose buvo atliktas esminis pagerinimas.

Specialistė B. V. išvardijo ir kitus esminio pagerinimo kriterijus: pakeista patalpų paskirtis iš gamybinių į administracines, padidintas patalpų bendras plotas, pateikti duomenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, kad 2008 metais atlikta patalpų rekonstrukcija, pasirašyta sutartis dėl kapitalinių darbų su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtimi. Dalis šių kriterijų susiję su statybų teisės aktais, o remiantis naujausiu (galiojančiu) ir jau aptartu Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2013-07-24 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, negyvenamosios patalpos bendras plotas 784,71 kv. m, (t. y. perskaičiavus, netgi mažesnis už nurodytą 2008 m. balandžio 3 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenų apie atliktą rekonstrukciją nėra. Apie tai, kad atlikdama mokestinį tyrimą ir mokestinius patikrinimus PVM klausimais, konsultavosi su statybų specialistais, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja (Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja) A. V.. Todėl teisiamajame posėdyje buvo paskirta statinio administracinio patalpų statybos darbų ekspertizė, kuri atlikta ir ekspertė R. U. pateikė nuosprendžio aprašomojoje dalyje aptartą 2013 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės aktą. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje išvardintas naudotų teisės aktų sąrašas (ekspertė rėmėsi ne tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir atitinkamais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintais statybos techniniais reglamentais, nekilnojamojo turto kadastro, registro įstatymais, bet ir PVM įstatymu). Eskpertizės akto tiriamojoje dalyje detaliai aptarti esminiai statinio reikalavimai, rekonstravimo kriterijai, statinio naudojimo, gyvavimo trukmės kriterijai, išsamiai aptarti patalpoje (duomenys neskelbtini), atlikti darbai ir pateiktos išvados. Ekspertė nustatė, kad sąvokos – naujas pastatas, statinys, naujos pastatų ir statinių dalys Statybos įstatymo sąvokų prasmėmis netaikomos 2008 metais atliktam remontui administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Pagal ekspertizės akto išvadas, patalpose neatliktas esminis pagerinimas PVM 32 įstatymo straipsnio prasme. Netikėti ekspertės kvalifikacija ir pateiktu ekspertizės aktu pagrindų nenustatyta. Taigi vertinant kompleksiškai buhalterinės apskaitos specialistės (atlikusios ūkinės-finansinės veiklos tyrimą) ir statybų ekspertės pateiktas išvadas, nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikus darbus, buvo atliktas statinio (patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)) esminis pagerinimas. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodama minėtas patalpas 2009 m. kovo 23 d., neprivalėjo išskaičiuoti pridėtinės vertės mokesčio. Teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepaneigia prielaidos, kad sąskaitoje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti duomenys yra teisingi.

Analizuojant kaltinamųjų veikos subjektyvinę pusę matyti, kad jie diskutavo dėl PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) surašymo, be to, visai tikėtina buhalterės V. T. parodymais apie tai, kad V. K. nenorėjo, kad PVM mokestis būtų išskaičiuotas. Tačiau ta pati V. T. jau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. K. savo argumentus parėmė oficialiu valstybės institucijos aktu - 2008 m. balandžio 3 d. statinio pripažinimo naudoti aktu Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, teisiamajame posėdyje paaiškėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė įtraukdama remonto darbus į įmonės ilgalaikį turtą konsultavosi su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja A. V.. Tokios konsultacijos ir mokesčių inspekcijos darbuotojos patarimai be abejo nepaneigia atsakingos už buhalterinę apskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės V. T. padarytų įrašų buhalterinės apskaitos dokumentuose, bet jos rodo buhalterės V. T. norą kruopščiai vesti buhalterinę apskaitą. Galimai dėl to ji (pagal jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu) nesutiko su V. K. dėl 2009-03-23 PVM sąskaitos-faktūros turinio. Tačiau iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad surašant 2009-03-23 PVM sąskaitą faktūrą tarp įmonės direktoriaus V. K. ir buhalterės V. T. vyko grynai darbinio pobūdžio diskusija, kurios metu kiekvienas jos dalyvis turėjo savus argumentus. Nėra pagrindo teigti, kad V. K. davė kokius nors neteisėtus nurodymus V. T., nes jis buvo įsitikinęs, kad pastato esminis pagerinimas neatliktas ir dėl to pastato pardavimas PVM neapmokestinamas. Teisiamajame posėdyje V. K. papildomai parodė, kad jis konsultavosi pas notarą, juristus, mokesčių specialistus. Taip galėjo būti, nors nevisiškai aišku, kokia informacija minėtiems asmenims buvo pateikta. Vienok šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad V. K. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios išvengti PVM mokesčio ir siekio į PVM sąskaitą-fakltūrą įrašyti neteisingus duomenis. Tokios kaltės formos nenustatyta ir kaltinamosios V. T. veiksmuose, nors sprendžiant vien pagal buhalterinius dokumentus, ji, kaip buhalterė, galėjo manyti, jog PVM reikalinga išskirti. V. T. išrašydama 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą pasitikėjo V. K., kaip direktoriaus pozicija. Tuo metu toks buhalterės elgesys buvo rizikingas, bet jokiu būdu ne tyčinis. Galiausiai bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nebuvo objektyvaus reikalingumo išskirti PVM, nes nenustatyta PVM 32 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (naujo statinio, kuriuo šio įstatymo prasme laikomas ir toks statinys, nuo kurio esminio pagerinimo nepraėjo daugiau kaip 24 mėnesiai, pardavimo).

Pagal nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai 2009 m. balandžio mėnesį pateiktoje (2009 m. balandžio 26 d. surašytoje) pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje duomenys apie 2009 m. kovo mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM apmokestinamus tiekimus ir mokėtiną į biudžetą PVM yra teisingi. Kaltinamųjų V. K. ir V. T. veiksmuose nėra būtinų BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių – veikos ir tiesioginės tyčios.

Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto kaltinimo konstrukcija lėmė, kad pagrindinis dėmesys įrodinėjimo prasme buvo skirtas kaltinamųjų veiksmams galimai susitariant ir įrašant neteisingus duomenis į 2009 m. kovo 23 d. PVM deklaraciją (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kaltinamiesiems nėra inkriminuojamos veikos, susijusios su buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimu. Tuo tarpu BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai (ir pirmiausiai tai pasakytina apie būtiną šios nusikaltimo sudėties požymį – tiesioginę tyčią) negali būti išvestiniai iš anksčiau atliktų kaltinamųjų veiksmų. Kaltinamiesiems inkriminuojama PVM deklaracija buvo pateikta elektroniniu būdu, galimai 2009 m. balandžio 26 d. (kaltinime nenurodoma tiksli deklaracijos pateikimo data). Nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, ar abu kaltinamieji bendrai tarėsi pateikti būtent tokią PVM deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai lieka nenustatyti. Be to, kaip jau buvo aptarta, kaltinamųjų veiksmuose nėra ir kiekvienam iš jų inkriminuojamos konkrečios nusikaltimo sudėties.

Kaltinamieji V. K. ir V. T. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintini, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kaltinamojo V. K. nekilnojamajam turtui laikinas nuosavybės teisės apribojimas šioje byloje panaikinamas, tačiau, kaip matyti iš teismui pateikto antstolės V. M. 2013-11-21 prašymo dėl arešto ir kitų antstolės V. M. raštų, gautų teisme, V. K. turi kitų turtinių įsipareigojimų, kurių išieškojimas nukreiptas į civiline tvarka areštuotą turtą. Todėl nepaisant išteisinamojo nuosprendžio, kaltinamasis neįgyja teisės laisvai disponuoti turtu, kuriam prokuroro nutarimu byloje buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės.

Kardomosios priemonės kaltinamiesiems panaikintinos.

Teismui atskiruose 11 segtuvų pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai nuosprendžiui įsiyeisėjus grąžintini UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą V. K. ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti V. T. panaikinti.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į V. K. nuosavybės teise priklausantį turtą, paskirtą 2011 m. spalio 27 d. nutarimu ir pakeistą 2012 m. balandžio 30 d. nutarimu, - ½ žemės sklypo – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ buto – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ buto – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), butą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Teismui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus (11 segtuvų), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.