Kauno apygardos teismo nutartis

2011-02-08 · Civilinė byla Nr. 2A-171-259/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-08
Bylos Nr.
2A-171-259/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-01337-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Leonas Jachimavičius, Algimantas Kukalis
Ieškovas
V. G.
Atsakovas
AB „Autrolis“
Advokatai
Dalius Mecelica, Vytautas Meilutis
Civilinė byla Nr.2A-1907-259/2010(Proceso Nr.2-05-3-01337-2010-7)
Pirmos instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė(S)Procesinio dokumento kategorija 11.9.5, 121.15, 121.21KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 08 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Ingai Kalkauskaitei, dalyvaujant ieškovui V. G., jo atstovams advokatui Vytautui Meilučiui ir Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Petrui Balčaičiui, atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Daliui Mecelicai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5238-638/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. G. ieškiniu (t.1, b.l.3-6) prašė: panaikinti AB „Autrolis“ gen. direktoriaus M. L. 2010 m. sausio 11 d. įsakymą dėl V. G. atleidimo iš darbo pagal LR DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės); grąžinti ieškovą į AB „Autrolis“ troleibusų vairuotojo darbą, dirbant su troleibusu „Škoda – 14 TR“, inventorinis Nr. 3360 16 maršrute; išmokėti vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2010 m. sausio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo atstovavimo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžių metų ieškovas savo ieškinio reikalavimus patikslino ir prašė: pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo AB „Autrolis“ gen. direktoriaus 2010-01-11 įsakymu; grąžinti jį į darbą dirbti su troleibusu „Škoda – 14 TR“, inventorinis Nr. 330, 16 maršrute; priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2010-01-11 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l.135, t.2, b.l.8, antra pusė).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010-07-10 sprendimu (t.2, b.l.16-21) ieškovo V. G. ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-01-08 įsakymu Nr. P-17; grąžino ieškovą V. G. į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoju; priteisė ieškovui iš atsakovo 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; likusioje dalyje ieškinį atmetė; sprendimą dalyje dėl ieškovo grąžinimo į darbą įpareigojo vykdyti skubiai; priteisė iš atsakovo AB „Autrolis“ valstybei 131 Lt žyminio mokesčio ir 10 Lt pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 1979-09-01 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju pagal darbo sutartį Nr. 324 (t.1, b.l.28-32). 2009-07-20 ieškovas gavo darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (t.1, b.l.35). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovui nesutikus su darbo užmokesčio keitimu, jis bus atleistas iš darbo pagal DK 129 str., ir prašyta savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų (t.1, b.l.10). 2009-09-07 ieškovas gavo įspėjimą, kad po keturių mėnesių, t. y. 2010-01-11, darbo sutartis su juo bus nutraukta (t.1, b.l.9). 2009-10-06 ieškovas registruotu paštu išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriame nurodė, jog sutinka dirbti pakeitus atlyginimo dydį iš 11,33 Lt į 9,63 Lt (t.1, b.l.14). Sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą ieškovas pakartojo ir savo 2009-10-28 pareiškime, kurį taip pat siuntė registruotu laišku (t.1, b.l.15), bei 2009-12-30 registruotu laišku išsiųstame pareiškime (t.1, b.l.17). 2009-10-08 atsakovas raštu Nr. 714 atsakė ieškovui, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti spalio mėnesį pateikto pareiškimo (t.1, b.l.19). 2010-01-08 atsakovo gen. direktoriaus įsakymu Nr. P-17 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2010-01-11 (t.1, b.l.7).

Iš 2009-07-10 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolo teismas nustatė, jog valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo (t.1, b.l.102). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog atsakovo tikslas buvo išlaikyti darbuotojų skaičių nepakitusį, tačiau visiems mokėti mažesnį atlyginimą. Teismas nustatė, jog atsakovas 2009 m. rugsėjo mėnesį iš naujo įspėjo ieškovą, kad atleis jį iš darbo po keturių mėnesių, nurodydamas, kad atleidimo priežastis yra atsakovo siekis tik sumažinti atlyginimą ieškovui (t.1, b.l.9). Kadangi LR DK nenustato termino darbuotojui pareikšti savo sutikimą arba nesutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, teismas sprendė, jog darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą turi būti duotas per protingą terminą, nepažeidžiant nei savo, nei darbdavio interesų. Teismas pripažino, jog ieškovas nebūtų pažeidęs įstatymo ir padaręs žalos atsakovo siekiamiems tikslams, jeigu savo apsisprendimą būtų pareiškęs iki įspėjimo termino pabaigos, t. y. iki 2010-01-11. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas būtent taip ir pasielgė – dar iki įspėjimo termino pabaigos net tris kartus - 2009-10-06, 2009-10-28 ir 2009-12-30 pareiškė, kad sutinka dirbti už mažesnį atlygį, nors tokį sprendimą ieškovas ir laikė neteisėtu. Todėl teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo atleisti ieškovą iš darbo dėl tos priežasties, kad jis nesutiko dirbti už mažesnį atlygį, kadangi tokį sutikimą ieškovas davė. Iš atsakovo atstovo paaiškinimų ir 2009-08-31 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolo teismas nustatė, jog 2009-08-31 „valdyba pritarė praėjusiame valdybos posėdyje generalinio direktoriaus pateiktam darbuotojų atleidimo pasiūlymui pagal pateiktą sąrašą ir įgaliojo generalinį direktorių derėtis su profesinėmis sąjungomis dėl darbuotojų atleidimo - nereikalingus darbuotojus atleidžiant, atsižvelgiant į derybinę situaciją ir ekonominę/finansinę įmonės padėtį“ (t.1, b.l.142). Kas vadinama „nereikalingais darbuotojais“, valdyba nedetalizavo. Šio valdybos posėdžio protokolo priede Nr. 1 nurodoma, kad ketinama naikinti 40 troleibusų vairuotojų, iš viso 88 darbuotojų pareigybes (t.1, b.l.143). Nors pagal valdybos nutarimą buvo planuota atleisti 40 troleibusų vairuotojų, jau kitą dieną, t. y. 2009-09-01, atsakovo generalinis direktorius pranešė Kauno darbo biržai, kad ketinama atleisti 195 troleibusų vairuotojus (t.1, b.l.105). 2009-09-01 įvyko informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo posėdis, kuriame dalyvavo atsakovo administracijos atstovai ir darbuotojų atstovai – Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos atstovai. Konsultacijų metu buvo nutarta, kad „atleidžiant grupę darbuotojų dėl etatų mažinimo, darbdavys turi vadovautis sekančiais atrankos kriterijais pagal eiliškumą: pirmiausia atleisti pensininkus, (...) turinčius daugiausiai galiojančių drausminių nuobaudų (...), turinčius mažiausią darbo stažą (...)“ (t.1, b.l.106-107). 2009-09-01 atsakovas pranešė Kauno darbo biržai, kad ketina atleisti 220 darbuotojų, atleidimo priežastis: „nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t. y. nesutinka su darbo užmokesčio sumažinimu (darbuotojams sutikus su darbo užmokesčio sumažinimu – darbo sutartys su jais nebus nutraukiamos, todėl atleidžiamųjų skaičius gali kisti)“ (t.1, b.l.105). Vadovaudamasis šiais įrodymais (valdybos nutarimu, konsultacijų protokolu, pranešimu darbo biržai), teismas pripažino, jog ne vėliau kaip 2009-09-01 atsakovas faktiškai pradėjo mažinti darbuotojų skaičių įmonėje, siekdamas atleisti 220 darbuotojų iš dirbusių 659 darbuotojų. Teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, atsakovas turėjo paskelbti darbuotojams apie pradedamą darbuotojų skaičiaus mažinimą, o darbuotojų skaičiaus sumažinimo procedūrą turėjo vykdyti laikydamasis LR DK nustatytos tvarkos ir sąlygų. Teismas pažymėjo, jog atsakovo pradėta darbo užmokesčio mažinimo procedūra tapo beprasmė, įmonei neduodanti jokios naudos, tęsti šią procedūrą buvo nenaudinga ir nesąžininga, todėl atsakovas turėjo ją stabdyti ir pradėti realią darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūrą. Kadangi apie planuotus atleisti 220 darbuotojų paaiškėjo tik iš pranešimo darbo biržai, tačiau valdybos nutarimo, kuriuo būtų nuspręsta atleisti 220 darbuotojų, atsakovas nepateikė, teismas sprendė, jog valdymo organo sprendimas sumažinti darbuotojų skaičių būtent tokiu mastu – 220 asmenų, atsakovo įmonėje nebuvo priimtas. Todėl nesant valdybos nutarimo sumažinti darbuotojų skaičių ir, ieškovui sutinkant, dirbti už mažesnį atlygį, teismas konstatavo, jog atsakovas neturėjo jokios svarbios priežasties atleisti ieškovą iš darbo. Teismas pažymėjo, jog atleidimas iš darbo pagal DK 129 str. 1 d. yra galimas tik dėl svarbių priežasčių, o tokių nesant, atleidimas yra neteisėtas. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors apie numatomą darbuotojų grupės atleidimą atsakovas pranešė darbo biržai, buvo surengta konsultacija su darbuotojų atstovais, tačiau atsakovas nesiėmė jokių priemonių įgyvendinti LR DK 135 str. numatytus reikalavimus – patikrinti, ar norimas atleisti darbuotojas neturi pirmenybės teisės būti paliktas dirbti. Teismas konstatavo, jog ieškovas buvo atleistas iš darbo neteisėtai, kadangi nebuvo priežasties, kuri nurodoma kaip atleidimo pagrindas, t. y. nebuvo nesutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą, be to, nebuvo valdybos sprendimo sumažinti darbuotojų skaičių, nebuvo įvertinta ieškovo turima pirmenybės teisė būti paliktam dirbti prieš kitus darbuotojus. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nenurodė, koks buvo ypatingas atvejis, dėl kurio buvo būtina atleisti iš darbo ieškovą, asmenį, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją buvo likę mažiau nei penkeri metai, ir kuo ieškovo palikimas dirbti iš esmės būtų pažeidęs darbdavio interesus. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, teismas pripažino, jog atsakovas nesilaikė DK 129 str. 4 d. nustatytų apribojimų. Teismas atmetė atsakovo prašymą net ir pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, jo realiai į darbą negrąžinti, kadangi teismas sprendė, jog ieškovo negrąžinus į darbą, nebūtų pilnai apgintos pažeistos ieškovo teisės bei išnyktų galimybė darbdaviui išspręsti klausimą dėl ieškovo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti prieš kitus darbuotojus (DK 135 str.). Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovą ir kitus darbuotojus atleidus iš darbo, buvo periodiškai naikinamos likusios laisvos darbo vietos, nesudaro kliūčių grąžinti ieškovą į darbą, kadangi atsakovas nenustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla, nuo 2009 m. lapkričio iki 2010 m. kovo atsakovo įmonėje troleibusų vairuotojai dirbo viršvalandžius. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas turi realias galimybes grąžinti ieškovą į darbą. Teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą grąžinti jį dirbti tuo pačiu troleibusu, su kuriuo jis dirbo iki atleidimo dienos, kadangi nesant byloje įrodymų, jog priskyrimas dirbti tam tikru konkrečiu troleibusu buvo šalių sutartas laikyti darbo sutarties sąlyga, teismas pripažino, jog tam tikro troleibuso skyrimas darbuotojui ilgesniam laikui laikytinas tik darbo organizavimo būdu, o ne šalims privaloma darbo sutarties sąlyga. Kadangi ieškovui sutikus dirbti už mažesnį valandinį atlygį, atsakovas šių sutikimų nepriėmė ir toliau iki atleidimo iš darbo dienos mokėjo ieškovui didesnį atlyginimą, teismas pripažino, jog atsakovas atsisakė savo ketinimų mažinti ieškovui atlyginimą ir ši darbo sutarties sąlyga iki pat atleidimo iš darbo nebuvo pakeista. Todėl, vadovaudamasis DK 297 str. 3 d., teismas grąžino ieškovą į darbą esant tokio dydžio vidutiniam atlyginimui, koks buvo atleidimo iš darbo dieną, t.y. už 2 586,02 Lt (priskaityta suma) vidutinį vieno mėnesio darbo užmokestį (vienos darbo dienos darbo užmokestis – 122,56 Lt (priskaityta suma) (t.1, b. l. 55)). Teismas nustatė, jog ieškovui jo atleidimo iš darbo dieną buvo sumokėta šešių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kitos jai priklausančios išmokos (t.1, b.l.7), todėl įskaitęs šias išmokas į priteistiną darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, sprendė, jog ieškovui darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (t.2, b.l.22-33) atsakovas AB „Autrolis“ su teismo sprendimu iš dalies nesutiko, prašė teismo sprendimą pakeisti ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:

1) teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su įstatymo nustatytu terminu pranešti darbuotojui apie mažinamą darbo užmokestį (DK 203 str.) ir pasekmėmis, kurios atsiranda darbuotojui, jeigu jis per LR DK 203 str. nustatytą laikotarpį tinkamai neišreiškia sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį (DK 120 str. 1 d. ir 3 d.). Apie nuo 2009-09-01 mažinamą darbo užmokestį ieškovas buvo įspėtas dar 2009-07-20, atsakovas buvo nustatęs ieškovui terminą sutikimui dėl mažinamo darbo užmokesčio iki 2009-09-01 išreikšti, atsakovas, kaip sąžiningas asmuo, pranešime apie mažinamą darbo užmokestį ieškovui išaiškino atsirandančias pasekmes, t.y. kad jis bus atleistas iš darbo, todėl negali būti pripažinta, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Ieškovas suvokė, kad iki 2009-09-01 turi pareikšti savo nuomonę dėl sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, tačiau iki šios datos sutikimo neišreiškė. Įsigaliojus naujoms darbo apmokėjimo sąlygoms, neturėdamas ieškovo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, atsakovas įteikė ieškovui pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 120 str., 1 d., 3 d., 129 str.). Spręsdamas klausimą dėl laisvų darbo vietų, kurios atsiras darbuotojams atsisakius dirbti už mažesnį darbo užmokestį, atsakovas priėmė sprendimą ne priimti naują darbuotoją, o panaikinti būsimas laisvas darbo vietas, kurios atsiras pasibaigus įspėjimo laikotarpiui. Jokia LR DK nuostata nedraudžia darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį per protingą terminą. Protingu terminu laikytinas terminas, kuris yra numatytas LR DK 203 str. – ne vėliau kaip 1 mėnuo iki naujų darbo apmokėjimo sąlygų įsigaliojimo. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas nebūtų patyręs nuostolių, jeigu būtų priėmę ieškovo sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis iki įspėjimo laikotarpio pradžios. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas negalėjo priimti sutikimo, kadangi buvo jau priimtas sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti laisvas darbo vietas, įskaitant ieškovo darbo vietą, ankščiau, nei ieškovas apsisprendė dirbti už mažesnį darbo užmokestį įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu. Atsakovas galėjo laikyti ieškovą tik prastovose, jeigu su juo nebūtų nutraukta darbo sutartis, be to, atsakovas jau buvo patyręs nuostolių, kadangi negavęs ieškovo sutikimo, buvo priverstas mokėti ieškovui didesnį darbo užmokestį nei kitiems troleibusų vairuotojams. Teismas nepagrįstai nurodė, jog LR DK nenustato termino pareikšti savo sutikimą arba nesutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, tokiu būdu visiškai nepagrįstai nepasisakydamas dėl LR DK 203 str. numatyto termino. Būtent DK 203 str. įtvirtinta pareiga darbdaviui raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki naujų darbo apmokėjimo sąlygų (DK 120 str. 3 d.) įsigaliojimo siekiama suteikti darbuotojui pakankamai laiko apsispręsti, ar jis nori dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tai reiškia, kad įstatymo keliamas reikalavimas darbdaviui apie nustatytos pareigos įvykdymą laiko atžvilgiu ir yra laikytinas įstatymo nustatytu protingu terminu, per kurį darbuotojas privalo apsispręsti, ar jam dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tuo tarpu teismas nepagrįstai ir neteisėtai, nenurodydamas jokio įstatymo, pripažino ieškovui absoliučią teisę besąlygiškai išreikšti sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpio pabaigos. Pagal LAT suformuotą teisminę praktiką darbuotojui kyla vienareikšmiškos pasekmės, jeigu jis nesutinka dirbti už mažesnį darbo užmokestį. LAT 2004-11-15 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-599/2004, spręsdamas analogišką ginčą tarp UAB „Kautra“ ir darbuotojo, nesutikusio dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nurodė, jog darbdavys pagrįstai priėmė sprendimą atleisti darbuotoją, jeigu šis nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį. LAT taip pat nurodė, kad „pranešimu darbdavys informuoja darbuotoją apie pasikeitusias darbo apmokėjimo sąlygas, nes jos nėra derinamos su pačiu darbuotoju. DK 120 str. nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą, įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko pamąstyti ir nuspręsti, ar jam verta pasilikti dirbti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis (VAAT 2009-08-27 sprendimas, byla Nr. I-1914-189/2010). Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepasisakydamas dėl LR DK 203 str. nuostatų, ko pasėkoje pripažino ieškovui, kaip darbuotojui, absoliučią teisę išreikšti sutikimą bet kuriuo momentu, nevertinant priežasčių, dėl kurių ieškovas, kaip darbuotojas, neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, iki įsigaliojo naujos apmokėjimo sąlygos. Teismas privalėjo pripažinti, kad darbdavys, negavęs darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, yra laisvas apsispręsti, ką daryti su ta darbo vieta, dėl kurios nėra gautas darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį;

2) teismo išvada, jog atsakovas turėjo tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, o siekė atleisti 220 darbuotojų, nepagrįsta. Teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas piktnaudžiavo teise, nedeklaravęs neva siekimo atleisti darbuotojus, o ne sumažinti darbo užmokestį. Tačiau teismas, pasisakydamas dėl aplinkybių, susijusių su ieškovo darbo užmokesčiu, padarė skirtingas išvadas, vertindamas byloje esančius įrodymus. Teismo išvados, jog „iš 2009-07-10 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau, kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo“ bei teismo išvada, jog „užmokesčio mažinimo procedūra tapo beprasmė, įmonei neduodanti jokios naudos <...>“ prieštarauja teismo išvadai, jog „atsakovas faktiškai pradėjo mažinti darbuotojų skaičių įmonėje, siekdamas atleisti 220 darbuotojų iš dirbusių 659 darbuotojų <...>“. Vadinasi, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė LR CPK 185 str. nuostatas, nustatydamas tame pačiame sprendime viena kitai prieštaraujančias išvadas, t. y. pasisakydamas dėl ieškovo atleidimo neteisėtumo, teismas nurodo, jog atsakovas turėjo tikslą sumažinti darbuotojų skaičių, o ne sumažinti darbo užmokestį, nors prieš tai teismas jau buvo aptaręs darbo užmokesčio mažinimo procedūrą. Be to, pasisakydamas dėl ieškovo grąžinimo į darbą, teismas nurodo, kad ieškovo reikalavimas grąžinti į ankstesnį darbą už mažesnį darbo užmokestį negali būti tenkinamas, kadangi sutarties šalys nesusitarė dėl mažesnio darbo užmokesčio ir net „Atsakovas atsisakė savo ketinimų mažinti darbo užmokestį <... >“, todėl grąžino ieškovą į ankstesnį darbą, kurio sąlygos buvo numatytos šalių sudarytoje darbo sutartyje. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas pripažįsta aplinkybę, kad visiems su mažesniu darbo užmokesčiu sutikusiems darbuotojams darbo užmokestis buvo sumažintas, todėl aplinkybė, kad atsakovas sumažino darbo užmokestį pagal priimtą įsakymą V- 135, nustatytina vadovaujantis CPK 182 str. 5 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų išreiškęs sutikimą dirbti už mažesnį darbo užmokestį tinkamai, t. y. rašytinės formos ir pranešime bei įsakyme nurodytu terminu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną troleibuso vairuotoją dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ar kad nors vienas troleibuso vairuotojas būtų įspėtas, jog bus atleistas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Net ieškovas neteigia, kad atsakovas atleido jį dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Tai reiškia, kad nėra jokių įrodymų byloje, kad atsakovas būtų atleidęs troleibusų vairuotojus dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Darytina išvada, jog teismas netinkamai vertindamas byloje įrodymus, netinkamai nustatė ginčo esmę ir padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas atleido ieškovą dėl to, kad siekė sumažinti darbuotojų skaičių. Byloje esantys įrodymai patvirtina tikruosius atsakovo tikslus - sumažinti darbo užmokestį visiems įmonės darbuotojams. Byloje esantis atsakovo bendrovės valdybos 2009-07-10 posėdžio protokolas Nr. 4 patvirtina, kad valdyba nusprendė bendru valdybos sutarimu patvirtinti AB „Autrolis“ III ir IV ketvirčių biudžetus, pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigoti bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo. 2009-07-15 atsakovo generalinio direktorius įsakymu V-135 buvo pakeistos troleibuso vairuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, nustatant naujus darbo atlygio įkainius (atkreiptinas dėmesys, jog teismas šio įsakymo apskritai nevertino). 2009-08-21 atsakovo valdybos posėdyje buvo svarstoma, ką daryti su darbo vietomis, kurios atsiras bendrovės darbuotojams neišreiškus sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Šio posėdžio metu bendrovės valdyba nusprendė balsuoti už esamų ir būsimų laisvų pareigybių panaikinimą, kai generalinis direktorius turi teisę, atsiradus laisvai darbo pareigybei, ją panaikinti be atskiro valdybos pritarimo. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė LR CPK 185 str., reglamentuojančio įrodymų įvertinimą, nuostatas. Teismas netinkamai vertino atsakovo generalinio direktoriaus priimtą 2009-07-15 įsakymą V-135, kuris buvo teikiamas teismui kaip įrodymas, patvirtinantis, jog visiems troleibusų vairuotojams buvo sumažintas darbo užmokestis nuo 2009-09-01. Teismas nenurodė, kad šis sprendimas neatitiktų jam, kaip įrodymui, keliamų įstatymo reikalavimų, tačiau jo nevertino. Teismas taip pat netinkamai vertino atsakovo 2009-08-21 valdybos posėdžio protokolą, visiškai nepasisakė dėl jo reikšmės, sprendžiant ginčą dėl ieškovų atleidimo, nors atsakovas juo grindė savo atsikirtimus. Nepasisakydamas dėl dalies atsakovo priimtų sprendimų, teismas pažeidė teismui įstatymu nustatytą pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus, kuriuos atsakovas pateikė į bylą, atsikirsdamas į ieškovo argumentus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl atsakovo siekiamų tikslų;

3) teismas neteisėtai nustatė, kad nebuvo valdybos sprendimo atleisti ieškovą, t. y. kad nebuvo valdybos sprendimo panaikinti ieškovo darbo vietą ir mažinti darbuotojų skaičių 220 darbuotojų. Teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, pripažindamas, jog atsakovo valdyba turėjo priimti įsakymą, kuriuo būtų nuspręsta atleisti 220 darbuotojų, kadangi atsakovas tokio tikslo neturėjo ir ieškovas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo atleistas nebuvo. Valdyba buvo priėmusi pakankamai sprendimų, kurie leido atsakovo generaliniam direktoriui atleisti darbuotojus, nesutikusius dirbti už mažesnį atlygį. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai, kurie teismo nebuvo vertinami. Atsakovo valdybos 2009-08-21 protokolu Nr. 5 buvo nuspręsta leisti generaliniam direktoriui panaikinti laisvas pareigybes be atskiro valdybos pritarimo. Toks valdybos sprendimas buvo priimtas sprendžiant klausimą, ką daryti su buvusiomis laisvomis darbo vietomis, dėl kurių nebus gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Atsakovui buvo žinoma, kad yra organizuojami streikai dėl mažinamo darbo užmokesčio. Tačiau teismas sprendime šio valdybos sprendimo visiškai nevertino, apsiribodamas bendru ir visiškai nepagrįstu teiginiu, kad nėra jokio valdybos sprendimo, kuris leistų atsakovui atleisti ieškovus. Teismas nenurodė ir įstatymo, kuris leistų teigti, kad šis valdybos sprendimas yra neteisėtas. Tokiu būdu buvo pažeistas LR CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimas - teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad atsakovo vadovas negalėjo priimti sprendimų atleisti darbuotojus ir naikinti atsiradusias darbo vietas po atsisakymo dirbti už mažesnį darbo užmokestį;

4) teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas turėjo įstatymų nustatytą pareigą patikrinti, ar ieškovas neturi pirmenybės teisės būti paliktas dirbti troleibuso vairuotoju (LR DK 135 str.). LR DK 135 str. nustato pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Šios nuostatos pirmiausiai yra taikomos tuo atveju, kai yra mažinamas darbuotojų skaičius, kai išlieka tam tikras buvusių darbo vietų skaičius. Šios nuostatos aiškintinos ir taikytinos sistemingai su LR DK 129 str. nuostatomis. Tarp šalių iškilusiame ginče LR DK 135 str. nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi atsakovas siekė ne sumažinti darbuotojų skaičių, o tik sumažinti darbuotojų darbo užmokestį, panaikinant atsiradusias laisvas darbo vietas asmenų, nesutikusių dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Pavėluotas ieškovo sutikimas negali būti laikomas tinkamu, t.y. teisėtu, kadangi jis nebuvo išreikštas laikantis DK 35 str. ir 203 str. nuostatų. Be to, teismas, pasisakydamas dėl ieškovo pirmenybės teisės, pažeidė konstitucinį lygybės principą (DK 2 str. 4 p.). Nurodydamas, kad turėjo būti sprendžiamas pirmenybės klausimas, teismas pripažįsta, jog darbuotojų, kurie yra sąžiningi ir laikosi įstatymų (DK 203 str.) teisės yra lygios su tų, kurie yra nesąžiningi ir atlieka neteisėtus veiksmus, t. y. neišreiškia sutikimo per įstatymų nustatytą terminą, nesutinka dėl to, kad priklauso profesinei sąjungai, kuri imasi neteisėtų veiksmų, t. y. organizuoja neteisėtus streikus, sutikimus dėl darbo užmokesčio išreiškia tik pagal profesinės sąjungos valią, jos nurodytu momentu. Darytina išvada, jog sulyginti ieškovo teisę pasinaudoti teise būti paliktam darbe su darbuotojų, kurie išreiškė sutikimus per nustatytus įstatymo terminus dirbti už mažesnį darbo užmokestį, analogiška teise nėra teisinga. Pasisakydamas dėl ieškovo pirmenybės teisės, teismas buvo formalus, nelygus visų darbuotojų atžvilgiu ir pažeidė bendrą teisės principą, kad „iš neteisės negali atsirasti teisė“, pripažindamas, kad ieškovai turi absoliučią teisę išreikšti bet kada sutikimą dėl mažesnio darbo užmokesčio bei kad jie apsisprendimui turėjo ilgesnį laiko tarpą nei darbuotojai, sutikę per įstatymų nustatytą terminą (DK 203 str.). Teismo išvada, jog atsakovas siekė atleisti 220 darbuotojų iš dirbusių 659 darbuotojų, nepagrįsta. Byloje nustatytina, kad 2009-09-01 Kauno darbo biržai buvo pranešta, jog ketinama atleisti 220 darbuotojų, kadangi šie nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t. y. nesutinka su sumažintu darbo užmokesčiu. Kauno darbo biržai pranešimas su sąlyga dėl sutikimų skaičiaus patikslinimo buvo siunčiamas, atsižvelgiant į objektyvias priežastis, kad darbuotojų sutikimai galėjo patekti atsakovo vadovui vėliau. Teismas privalėjo vertinti, jog jokių duomenų, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną darbuotoją, kuris buvo tinkamai sutikęs dirbti mažesniu darbo užmokesčiu, byloje nėra. Tik nustačius tokią aplinkybę, teismas galėjo teigti, kad atsakovas siekė sumažinti darbo vietų skaičių, o ne sumažinti darbo užmokestį. Visuose atsakovo pateiktuose dokumentuose darbuotojų skaičiaus mažinimas buvo siejamas tik su atsisakymu dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Teismas privalėjo vertinti aplinkybę, kad kiti atsakovo troleibuso vairuotojai pareiškė sutikimus, laikydamiesi LR DK 203 str. nuostatų. Darytina išvada, jog teismas netinkamai aiškino LR DK 135 str. nuostatas, reglamentuojančias pirmenybės teisę būti paliktam darbe, kadangi atsakovas jau buvo priėmęs sprendimą panaikinti ieškovo darbo vietą iki jis netinkamai išreiškė sutikimą dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Kiti atsakovo troleibusų vairuotojai išreiškė sutikimus dirbti pakeistomis apmokėjimo sąlygomis įstatymo nustatytais terminais. Mažinti konkretaus troleibuso vairuotojų skaičiaus nuspręsta nebuvo, todėl atsakovas neturėjo pareigos svarstyti, ar ieškovas turi pirmenybės teisę būti paliktas dirbti troleibuso vairuotoju;

Žemesnės instancijos teismas

5) teismas neteisėtai, nenurodydamas jokių teisės normų, kurios įgalina teismą vertinti darbdavio valdymo organų sprendimų priėmimo tikslingumą ir pagrįstumą, vertino atsakovo valdymo organų sprendimus, spręsdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo, todėl pažeidė iki šiol suformuotą teisminę praktiką, kad teismas neturi teisės pasisakyti dėl darbdavio sprendimo tikslingumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu iš esmės formuojama kita teisminė praktika nei iki šiol, kada ginče dėl darbuotojo atleidimo teismas ne tik sprendžia, ar teisėtai ir pagrįstai, t.y. laikantis LR DK numatytos tvarkos ir sąlygų, buvo atleistas darbuotojas, bet ir kodėl negalėjo darbdavys priimti kitokio sprendimo nei priėmė, kurio pasėkoje buvo atleistas darbuotojas. Formuojama teisminė praktika, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo, imasi juridinio asmens valdymo organų priimtų sprendimų peržiūrėjimo, analizės ir vertinimo, atleidžiant darbuotoją, pagrįstumo ir teisėtumo požiūriu. Tai reiškia, jog pagal šioje byloje teismo sprendime nurodytus motyvus darytina išvada, kad teismas gali grąžinti darbuotoją į darbą, jeigu teismui atrodo, kad darbdavio valdymo organai priėmė neteisingus ar (ir) neprotingus (ar) ir nepagristus sprendimus ar (ir) priėmė neduodančius, teismo nuomone, naudos darbdaviui sprendimus. Šiuos argumentus patvirtina teismo sprendime nurodyti ieškovo grąžinimo į darbą pagrindai. Teismas, vertindamas ieškovo atleidimo neteisėtumą, nurodo, kad „... šioje byloje aptariamoje situacijoje teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų laikymąsi reikštų, kad atsakovas turėjo paskelbti darbuotojams apie pradedamą darbuotojų skaičiaus mažinimą ir darbuotojų skaičiaus sumažinimo procedūrą turėjo vykdyti prisilaikydamas Darbo kodekse nustatytos tvarkos ir sąlygų <...>“ ir „atsakovo pradėta darbo užmokesčio mažinimo procedūra tapo beprasmė, įmonei neduodanti jokios naudos. Tęsti šią procedūrą buvo nenaudinga ir nesąžininga. Atsakovas turėjo stabdyti savo pradėtą atlyginimų mažinimo procesą ir pradėti realią darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūrą. <...>“. Teismo motyvai patvirtina, kad ieškovo atleidimas buvo pripažintas neteisėtais iš dalies ir dėl to, kad teismas manė, kad atsakovo valdymo organai priėmė netinkamą valdymo sprendimą, neatitinkantį teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, siekiant pagerinti įmonės finansinius rezultatus, mažinant darbo užmokestį, kai tuo tarpu, anot teismo, darbdavys, turėjo mažinti darbuotojų skaičių. Tačiau jau įvertinus paties atsakovo priimtą sprendimą V-135 sumažinti darbo užmokestį visiems darbuotojams 15 proc., tampa aišku, kad atsakovas turėjo ekonominę naudą, lygią sumai, gautai visų darbuotojų darbo užmokestį sumažinus tais pačiais 15 procentų. Teismo vertinimai, ar atsakovui buvo tikslinga mažinti visiems darbuotojams darbo užmokestį, neteisėti ir nepagrįsti. Teismas, pasisakydamas, kokius sprendimus turi priimti bendrovės valdymo organai, esant sunkiai ekonominiai bendrovės būklei, pažeidė LR Konstitucijos 46 str. 1 d. nuostatas, kurios nurodo, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios konstitucinės nuostatos leidžia kiekvienam juridiniam asmeniui laisvai priiminėti sprendimus, susijusius su jo ūkine-komercine veikla, ir teismas neturi jokios galios nurodyti, kokius sprendimus privalėjo bendrovė priimti, siekdama pagerinti savo finansinę būklę. Tokių pačių nuostatų laikosi LAT, nagrinėdamas darbo ginčus, susijusius su darbuotojų atleidimu. LAT nurodė, kad „teismas nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo, neįgalintas tirti ir nustatyti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą <...>“ (LAT 2007-04-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-204/2007);

6) teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 35 str., t. y. materialinės teisės normas, susijusias darbo subjekto veiksmų vertinimu, taikant darbo teisės principus bei sprendžiant, kuris iš darbo teisės subjektų piktnaudžiavo teise. LR DK 35 str., reglamentuojančio darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, 1 d. nustato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. LR DK 35 str. 2 d. nustato, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teismas, vadovaudamasis LR DK 35 str. nuostatomis, turėjo vertinti ir ieškovo elgesį šioje konkrečioje situacijoje. Teismas pripažino, kad atsakovas, laikydamasis LR DK 203 str., informavo ieškovą apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas, atsakovas suteikė ieškovui pakankamai laiko apsispręsti, ar jis nori dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Ir tik nesant ieškovo sutikimo, ieškovas buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, kuri buvo nutraukta laikantis įstatyme numatytų terminų. Tuo tarpu ieškovo elgesys negali būti suderinamas su jo, kaip darbuotojo pareigomis nepažeisti darbo teisės principų, numatytų LR DK 35 str. Ieškovas turėdamas ilgesnį, kaip vieno mėnesio terminą apsisprendimui, jokios nuomonės raštu neišreiškė, negavęs sutikimo, atsakovas buvo priverstas mokėti ieškovui didesnį darbo užmokestį. Be to, siekdamas sutrukdyti atsakovui sumažinti darbo užmokestį visiems troleibusų vairuotojams, ieškovas dalyvavo neteisėtuose streikuose, dėl ko atsakovas patyrė nuostolių. Ieškovas sutikimą pareiškė tik po to, kai teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės, nutraukdamas ir ieškovo dalyvavimą neteisėtuose streikuose. Ieškovo išreikštas sutikimas tik po to, kai teismas nutraukė jo dalyvavimą neteisėtame streike, negali būti laikomas tinkamu ieškovo sutikimu dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Šioje byloje nenustatyta, kad ieškovas sutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, o 2009 m. spalio mėn. ieškovo išreikšta nuomonė dirbti už mažesnį darbo užmokestį turėtų būti vertinama, vadovaujantis LR DK 35 str. nuostatomis. Ieškovo sutikimas, pareikštas praėjus daugiau nei mėnesiui po to, kai įsigaliojo naujos darbo apmokėjimo sąlygos, turėtų būti vertinamas kartu su atsakovo, kaip darbdavio, apsisprendimu dėl ieškovo darbo vietų. Teismas turėjo įvertinti atsakovo apsisprendimą panaikinti laisvas atsiradusias darbo vietas, dėl kurių nebuvo gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, ir pripažinti, kad atsakovui, priėmus sprendimą dėl ieškovo darbo vietų, jas panaikinant, ieškovo sutikimas laikytinas pavėluotu, o ieškovo atleidimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas visiškai nepasisakė, ar ieškovo elgesys nepripažintinas kaip nesąžiningas, neprotingas ir neteisingas atsakovo atžvilgiu. Nesąžiningo asmens teisės neturėtų būti ginamos;

7) teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas procesines teisės normas. Teismas neįvykdė jam įstatymu (LR CPK 185 str.) nustatytos pareigos įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo generalinio direktoriaus 2009-07-15 įsakymo Nr. V-135, nors šio įsakymo turinys patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, jog visiems troleibusų vairuotojams nustatyti nauji valandiniai įkainiai. Šiame įsakyme nustatytus įkainius palyginus su ieškovo pateiktoje darbo sutartyje esančiais darbo valandos atlygio įkainiais, akivaizdu, jog dėl naujai patvirtintų atlygio įkainių ieškovo darbo užmokestis sumažėjo, kadangi valandiniai darbo įkainiai tapo mažesni nei esantys darbo sutartyse. Todėl teismo išvada, kad buvo vykdomas apsimestinis darbo užmokesčio mažinimas, buvo padaryta neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, pažeidžiant įstatymų nustatytą pareigą teismui įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Teismas neteisėtai nevertino atsakovo valdybos 2009-08-21 nutarimo, kurio pagrindu ieškovas buvo atleistas ir kuris suteikė atsakovo generaliniam direktoriui teisę panaikinti laisvas darbo vietas, kurios atsirado ieškovui ir kitiems darbuotojams tinkami nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Nurodydamas, jog 2009-09-01 konsultacijų su profesine sąjunga protokolas patvirtina, jog atsakovas siekė mažinti darbuotojų skaičių, teismas šį protokolą įvertino netinkamai. Šis protokolas patvirtina, kad atsakovas konsultavosi su profesine sąjunga, kaip darbuotojų atstovu, kokiu būdu išvengti neigiamų pasekmių, kurios kyla dėl blogos įmonės finansinės padėties. Šio protokolo 1 punktas patvirtina, kad su profesine sąjunga buvo tariamasi ir dėl darbuotojų atleidimo, kurie nesutiks dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Teismas išnagrinėjo ginčą dėl ieškovo atleidimo, pažeisdamas LR CPK 177 str. ir 185 str. nuostatas;

8) atmesdamas atsakovo prašymą negrąžinti ieškovo į ankstesnę darbo vietą (kadangi tokios darbo vietos nėra išlikusios, sukels neigiamas ekonomines pasekmes, tarp šalių nėra susiklostęs bendradarbiavimas, kylantis iš darbo sutarties), teismas netinkamai taikė ir aiškino LR DK 135 str. ir 297 str. nuostatas. LAT 2007-04-27 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-204/2007 nurodė, kad LR DK 297 str. 3 d. ir 4 d. nustatytos papildomos garantijos darbuotojams, atleistiems iš darbo be teisėto pagrindo, ir įtvirtinti du alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai. Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 str. 3 d. ir 4 d. numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Kadangi DK 297 str. 3 d. ir 4 d. nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad nėra pagrindo grąžinti darbuotoją į pirmesnį darbą ir tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi, teismas gali savo iniciatyva, kai yra DK 297 str. 4 d. nurodytos sąlygos: ekonominės, technologinės, organizacinės ar kitos panašios priežastys, dėl kurių darbuotojui bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą, įtvirtintą DK 297 str. 4 d. (CPK 418 str.). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 str. 4 d. taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šioje civilinėje byloje nustatytina, kad ieškovas yra konfliktinė asmenybė, kadangi jis dalyvavo neteisėtuose streikuose, todėl pripažintina, kad santykiai tarp ieškovo ir atsakovo yra konfliktiški. Ieškovas nesutiko dirbti sumažintu darbo užmokesčiu, o vėliau dėl to kreipėsi į teismą, todėl darytina išvada, kad dėl nepavykusio darbdavio ir darbuotojo bendradarbiavimo dėl galimo darbo santykių pratęsimo, ieškovo grąžinimas į darbą yra apsunkintas, nes jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi jo darbo vieta panaikinta atsakovo sprendimu, todėl ieškovo prašymas grąžinti jį į pirmesnį darbą neturėtų būti tenkintas ir DK 297 str. 3 d. nuostatos netaikytinos. Pagal suformuotą teisminę praktiką, siekdamas užtikrinti tinkamą darbuotojo teisių apsaugą ir atkurti socialinį teisingumą, teismas gali pripažinti ieškovo darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo pas atsakovą dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Toks teisių gynimo būdas nepažeidžia darbuotojo teisių. Taigi, esant tokioms bylos faktinėms aplinkybėms, teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo reikšmingas aplinkybes ir netinkamai taikė DK 297 str. 4 d. nuostatas, jeigu laikė, kad ieškovo atleidimas nėra teisėtas. Darbo užmokestis troleibusų vairuotojams buvo sumažintas. Teismas grąžino ieškovą į darbą, kurio nėra. Vadinasi, teismo sprendimas negali būti realiai įvykdomas dėl objektyvių priežasčių, t. y. bendrovė yra sumažinusi darbo užmokestį visiems darbuotojams. Darytina išvada, jog teismas nukrypo nuo LAT suformuotos teisminės praktikos, aiškinant ir taikant materialinės darbo teisės normas, susijusias su darbo užmokesčio mažinimu ir kylančiomis darbuotojui pasekmėmis, jeigu jis tinkamai nesutinka dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nenustatė tinkamai ginčo esmės, nepripažino aplinkybių, kurias pripažįsta abi ginčo šalys, nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, netinkamai vertintino byloje esančius įrodymus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinį skundą (t.2, b.l.41-47) ieškovas V. G. prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, grąžinti ieškovą dirbti troleibuso vairuotoju su troleibusu „Škoda“ - 14-TR, inventorinis Nr. 330, 16 maršrutu, priteisti ieškovui iš atsakovo vidutinį atlyginimą 2 586,02 Lt mėnesiui (pagal darbdavio 2010-03-09 išduotą pažymą Nr. 92) už laikotarpį nuo 2010-07-10 iki Kauno apygardos teismo nutarties/sprendimo priėmimo dienos, priteisti ieškovui iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti dėl šių motyvų:

1) teismas atskleidė ginčo esmę ir priėmė objektyvų sprendimą, vadovaudamasis paties atsakovo pateiktais įrodymais, CPK nustatyta tvarka atlikęs jų vertinimą ir analizę, atsižvelgdamas į LAT Senato nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ nuostatas bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas nustatė, kad: 1) atsakovas ieškovo darbo apmokėjimo sąlygas ketino pakeisti vienašališkai, ne dėl LR DK 120 str. 3 d. apibūdintų priežasčių; 2) ieškovas yra atleistas iš darbo ne dėl to, kad nesutiko dirbti už mažesnį atlyginimą, o dėl to, kad tokį sutikimą jis pateikė ne iki atsakovo nurodytos datos, o šiek tiek vėliau; 3) ieškovas buvo atleistas iš darbo net ir jam sutikus dirbti už atsakovo nurodyto dydžio sumažintą atlyginimą iki sprendimo atleisti ieškovą iš darbo priėmimo; 4) atsakovo deklaruota su darbuotojų skaičiaus mažinimu nesietina ieškovo atleidimo iš darbo priežastis prieštarauja byloje esantiems duomenims, akivaizdžiai patvirtinantiems, kad ieškovas atleistas iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, tačiau nesilaikant tokiems atvejams privalomų taikyti LR DK 135 str. numatytų sąlygų;

Atsiliepimas

2) skundo motyvas, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 120 str. 1 d. ir 3 d. bei 203 str. nuostatas, nepagrįstas. Atsakovo 2009-07-15 įsakymas ir jo pagrindu ieškovui įteiktas pranešimas apie darbo užmokesčio sumažinimą nesukūrė ieškovo atžvilgiu naujų darbo apmokėjimo sąlygų ir neįtvirtino jų įsigaliojimo DK 120 str. 3 d. apibūdinta prasme, todėl ir nesuteikė atsakovui teisės laikyti ieškovą atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ieškovui nepateikus patvirtinimo apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos. LAT, aiškindamas darbo apmokėjimo sąlygų keitimo tvarką ir DK 120 str. 3 d. esančių nuostatų taikymo ypatumus, yra nurodęs, jog „teismas nustatęs, kad šalių sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos yra pakeistos vienašališkai, turi patikrinti, ar toks vienašalis darbo sutarties sąlygų pakeitimas atliktas, esant DK 120 straipsnyje nustatytiems pagrindams“. „Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties darbo sąlygų pakeitimas; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo“ (LAT 2010-07-02 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3- 329/2010). Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovo darbo apmokėjimo sąlygas atsakovas ketino pakeisti savo 2009-07-15 įsakymo Nr. V-135 pagrindu, t. y. vienašališkai ir ne dėl DK 120 str. 3 d. apibūdintų priežasčių. Todėl byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių požiūriu ir LAT praktikos dėl DK 120 str. 3 d. kaip specialiosios normos taikymo požiūriu, atsakovo 2009-07-15 įsakymas Nr. V-135 ir jo pagrindu ieškovui įteiktas 2009 -07-15 pranešimas apie atlyginimo sumažinimą DK 120 str. 3 d. esančių nuostatų prasme gali būti vertinami tik kaip atsakovo siūlymas susitarti dėl darbo už mažesnį atlyginimą šalių susitarimu, o ieškovo nuomonės šiuo klausimu nepareiškimas iki atsakovo nurodytos datos - tik kaip pateikto siūlymo atmetimas be jokių neigiamų teisinių pasekmių ieškovui darbo sutartis tęstinumo prasme. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad ieškovas yra atleistas iš darbo tik už tai, jog iki atsakovo nurodytos datos nesutiko su atsakovo asmenine iniciatyva priimtu vienašališku sprendimu sumažinti kolektyvinių darbo santykių pagrindu individualioje darbo sutartyje nustatytą ieškovo atlyginimo dydį. Todėl atsakovo sprendimas atleisti ieškovą iš darbo LR DK 129 straipsnio pagrindu tik dėl to, kad jis atmetė niekuo jį neįpareigojantį atsakovo siūlymą dirbti už mažesnį atlyginimą, yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi tais atvejais, kai vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra priimtas tik darbdavio asmeninės iniciatyvos pagrindu, o ne dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) priimtus sprendimus ir ne dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo, DK 120 str. 3 d. apibūdinta darbo sutartyje nustatyto atlyginimo dydžio keitimo tvarka nesuteikia darbdaviui teisės nepareiškusį sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą darbuotoją laikyti atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Būtent tokį darbo sutarties šalių santykį darbo užmokesčio dydžio keitimo procese bei kiekvienos iš jų teisių ir galimybių ribas šioje srityje nustato ir darbo įstatymai, ir jų aiškinimą ir taikymą apibūdinanti teisminė praktika. Nuo 2003-01-01 įsigaliojus naujam LR DK, pakito ir DK 95 str. 3 d. apibūdintos vienos iš darbo sutarties sąlygų - darbo apmokėjimo sąlygų - statusas. Ši darbo sutarties sąlyga tapo savarankiška darbo sutarties sąlyga su specifiniu, t. y. tik jai taikomu jos pakeitimo mechanizmu, nurodytu DK 120 str. 3 d. Tai speciali teisės norma, nurodanti, kad darbo sutartyje nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų keitimui taikomo mechanizmo esmė yra ta, jog be darbuotojo sutikimo darbo užmokestis vienašališkai negali būti sumažintas bet kuriuo atveju, o nedavęs sutikimo mažinti atlyginimą, darbuotojas gali būti prilygintas atsisakiusiam dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu tik tuomet, jei darbdavio vienašališkas spendimas mažinti atlyginimą yra paremtas ne jo asmeninės iniciatyvos pagrindu, o dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų, kaip Seimas ar Vyriausybė, priimtus sprendimus ar dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo. Ieškovo atleidimo iš darbo atveju atsakovo sprendimas mažinti ieškovo atlyginimą yra pagrįstas tik atsakovo asmenine valia, todėl laikyti ieškovą atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir atleisti jį iš darbo DK 129 str. pagrindu vien tik už tai, kad jis neatsiliepė į atsakovo siūlymą susitarti dėl darbo už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos, atsakovas neturėjo teisės, juo labiau kad kitų pagrindų atleisti ieškovą nebuvo. Vadinasi, darytina išvada, jog darbdavio noras pasiekti, jog darbuotojas sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą ne dėl DK 120 str. 3 d. apibūdintų priežasčių, gali būti realizuotas tik abipusio susitarimo pagrindu, kur darbdavys - iš vienos pusės - gali būti tik siūlytojas, o darbuotojas - iš kitos pusės - tik pateiktą siūlymą priėmusiu arba atmetusiu asmeniu, ir be jokių neigiamų pasekmių darbuotojui dėl siūlymo atmetimo.

3) atsakovas skunde nepagrįstai vadovaujasi teisminės praktikos pavyzdžiais – LAT 2004-11-15 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-599/2004 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-08-27 sprendimu byloje Nr. 1-1914-189/2009, tokiu būdu siekdamas suklaidinti apeliacinės instancijos teismą, kadangi nei viena iš šių bylų negali būti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą paneigiančiu įrodymu. LAT 2004-11-15 nutartyje faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, kadangi LAT byloje nustatyta kita atleidimo pripažinimą teisėtu sąlygojusi priežastis. Atsakovas taip pat nutyli, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-08-27 sprendime yra aprašomas atvejis, kuomet atlyginimų mažinimo procedūra yra atliekama ne darbdavio asmeninės iniciatyvos priimto sprendimo pagrindu, o dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) priimtus sprendimus ar dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo. Sprendime pasakyta, jog „teismas, sistemiškai aiškindamas Darbo kodekso 203 straipsnyje įtvirtinto pranešimo paskirtį kartu su Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies nuostata, daro išvadą, kad tokiu pranešimu darbuotojas informuojamas apie tai, kad vienašališkai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos dėl to, kad įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas“. Kiti atsakovo pateikti pavyzdžiai iš LAT 2007-04-27 nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir LAT 2004-03-24 nutarties civ. byloje Nr.3K-3-227/2004 su ginčo byla niekuo nesusiję, todėl nevertintini;

4) viena vertus atsakovas neprieštarauja, kad įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja momento, iki kada darbuotojas turėtų išreikšti sutikimą, kita vertus atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad: 1) „DK nenustato termino darbuotojui pareikšti savo sutikimą arba nesutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą“, 2) „nesant įstatyminio reglamentavimo, darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą turi būti duotas per protingą terminą, nepažeidžiant nei savo, nei darbdavio interesų“; 3) „ieškovas, pareikšdamas savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą 2009-10-05, nepažeidė nei darbdavio nustatytos tvarkos, nei įstatymo“; 4) „nebuvo pagrindo atleisti ieškovą iš darbo dėl to, jog jis nesutiko dirbti už mažesnį atlygį, kadangi tokį sutikimą jis davė“; 5) „jau vien šio motyvo pakanka pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.“ DK reglamentuoja, jog tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį; jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius; „DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą bei jo struktūrą, siekiant užtikrinti DK vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą“; „tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata“ (DK 9 str. 1 d. ir 2 d., 10 str. 1 d., 11 str. 2 d.). DK 120 str. 1 d. numato, jog esant teisėtam darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrindui, iš darbo gali būti atleistas tik sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis nepareiškęs darbuotojas ir kad tai gali būti padaryta tik DK 129 str. pagrindais ir tvarka; DK 129 str. 1 d. numato, jog „atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą“. LAT Senato nutarimo Nr.44 7 punkte išaiškinta, jog pareigą perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą darbdavys privalo vykdyti per visą numato­mo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Todėl teismo padaryta išvada, kad net ir teisėtais vienašališko darbo apmokėjimo sąlygų keitimo atvejais sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą pateikusio darbuotojo atleidimas iš darbo nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pagrindu yra besąlygiškai pripažintinas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, kada tokį sutikimą darbuotojas pateikė, yra teisėta ir pagrįsta;

5) skunde nesutinkama su teismo išvada, kad atsakovas turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, o sumažinti darbuotojų skaičių, tačiau byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad tikroji ieškovo atleidimo iš darbo priežastis yra siekis sumažinti darbuotojų skaičių. Byloje yra atsakovo valdybos 2009-08-31 protokolas Nr. 6 su priede Nr. 1 esančiu Naikinamų AB „Autrolis“ pareigybių ir etatų sąrašu, kuriame nurodyta, jog dėl nereikalingų darbuotojų atleidimo be kitų šiame sąraše išvardintų pareigybių yra nurodyti kaip naikinami iš bendro naikintino 88 etatų skaičiaus ir 40 troleibusų vairuotojų etatų. Byloje yra ir AB „Autrolis“ ir Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo 2009-09-01 posėdžio protokolas, kuriame taip pat kalbama apie darbuotojų atleidimą. Jokių kitų sprendimų dėl įmonės darbo organizavimo pakeitimų, išskyrus atsakovo valdybos 2009-08-31 posėdžio protokole Nr. 6 fiksuotą sprendimą mažinti darbuotojų skaičių, nebuvo, todėl teismo išvada, jog atsakovas, įteikdamas ieškovui pranešimą dėl atlyginimo sumažinimo, turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, bet sumažinti darbuotojų skaičių, yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė atleisti ieškovą iš darbo DK 129 str. pagrindu, nesivadovaudamas DK 135 str. įtvirtinta prievole patikrinti, ar norimi atleisti darbuotojai neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti dar prieš įteikiant jiems įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo;

6) viena vertus atsakovas teigia, kad jo deklaruota ieškovo atleidimo iš darbo priežastis nesietina su darbo vietų skaičiaus mažinimu, tačiau kita vertus aiškina, kad ieškovo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, teismas, neva, neturėjo teisės jo gražinti į darbą pas atsakovą vien tik todėl, jog atsakovas panaikino laisvas (neužimtas) troleibuso vairuotojo darbo vietas. Tačiau laisvų (t. y. neužimtų) darbo vietų panaikinimas juridine prasme nereiškia ieškovo darbo vietos panaikinimo DK 129 str. prasme, o reiškia tik darbo vietų atsakovo bendrovėje sumažėjimą. Sumažėjus darbo vietų skaičiui dėl laisvų (t. y. neužimtų) darbo vietų panaikinimo, visi darbo santykiais ir ginčo santykyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo su atsakovu susiję darbuotojai turi vienodą teisę pretenduoti į išlikusias darbo vietas pagal DK 135 str. pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius nustatyta tvarka. Todėl teismo sprendimas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir jį įgyvendinti DK 297 str. 3 d. nustatytais pagrindais ir tvarka yra teisėtas ir teisingas. Be to atsakovas, atleidęs ieškovą iš darbo, savo veiklos rūšies nepakeitė, t.y. verstis keleivių vežimo verslu nenustojo, veiklos pobūdžio nekeitė, t. y. keleivių vežimą ir toliau atlieka troleibusais, o ne kitomis transporto priemonėmis, su kuriomis ieškovas negalėtų dirbti. Todėl darytina išvada, kad atleisti ieškovą iš darbo nebuvo jokio juridinio pagrindo ir reikalo;

7) atsakovas, atleisdamas ieškovą, pažeidė DK 129 str. ir 135 str. nuostatas. DK 135 str. numato pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, darbuotojams, kurie turi ne mažesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje. Šią DK nuostatą atsakovas neatsižvelgė. Ieškovas turi 31 metų darbo stažą atsakovo įmonėje, todėl atleisdamas jį iš darbo, darbdavys šiurkščiausiai pažeidė DK 129 str. Tai, kad atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas pažeidžia LR DK nuostatas, atsakovas žinojo, kadangi 1/4 visų troleibusų vairuotojų neturi 10 metų darbo stažo atsakovo įmonėje. Atsakovui taip pat yra žinoma, jog ieškovas yra gimęs 1948-06-08, jam iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, jog ieškovas dirbo pas atsakovą rašytinės darbo sutarties pagrindu nuo 1979 09 17 troleibusų vairuotoju (1 t. b.l. 28). Darbo sutartis šalių susitarimu pasirašytinai buvo keičiama, ieškovui jo sutikimu buvo keičiamas darbo užmokesčio dydis ir jo išmokėjimo tvarka (1 t. b.l. 29-32). Nuo 2008 06 01 ieškovui atsakovas mokėjo 11,33 litų valandinį atlyginimą ir 2,50 lt per valandą skatinimą už kokybiškai atliktą darbą (1 t. b.l. 32). 2009-07-10 AB „Autrolis“ valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo (t.1, b.l.102). 2009-07-15 atsakovo generalinio direktorius įsakymu V-135 buvo pakeistos troleibuso vairuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, nustatant naujus darbo atlygio įkainius, atsakovui buvo nustatytas 9,63 lt valandinis atlyginimas ir 2,50 lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą, su šiuo įsakymu ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai 2009 07 20 (1 t. b.l. 10, 35). Atsakovas ieškovui pranešė, kad nuo 2009 09 01 mažės jo darbo užmokestis, kuris bus 9,63 lt valandinis atlyginimas ir 2,50 lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą, siūlė ieškovui per 14 dienų nuo pranešimo apie darbo sąlygų pakeitimą gavimo dienos pranešti apie sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (1 t. b.l. 35). 2009 09 07 atsakovas pasirašytinai įspėjo ieškovą, jog darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010 01 11, kadangi ieškovas nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (1 t. b.l. 9). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pakeistomis darbo sąlygomis sutiko dirbti po 2009 rugsėjo mėnesio 28 dienos rašytu pareiškimu (1 t. b.l. 14), 2009 10 28 rašytu pareiškimu (1 t. b.l. 15, 16), 2009 12 30 rašytu pareiškimu (1 t. b.l.17), kuriuos ieškovo teigimu jis siuntė atsakovui registruotais laiškais. Atsakovas byloje neginčijo, jog gavo ieškovo sutikimus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tačiau 2010 01 08 atsakovo direktoriaus įsakymu ieškovas buvo atleistas i darbo 129 straipsnio pagrindu (1 t. b.l. 7).

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo AB „Autrolis“ gen. direktoriaus 2010-01-11 įsakymu; grąžinti jį į darbą dirbti su troleibusu „Škoda – 14 TR“, inventorinis Nr. 330, 16 maršrute; priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2010-01-11 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas įrodinėjo, jog yra atleistas iš darbo nepagrįstai už tai, jog iki atsakovo nurodytos datos nesutiko su atsakovo asmenine iniciatyva priimtu vienašališku sprendimu sumažinti kolektyvinių darbo santykių pagrindu individualioje darbo sutartyje nustatytą ieškovo atlyginimo dydį. Atsakovas įrodinėjo, jog pagrįstai ir teisėtai atleido ieškovą iš darbo jam nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-07-10 sprendimu (t.2, b.l.16-21) ieškovo V. G. ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-01-08 įsakymu Nr. P-17; grąžino ieškovą V. G. į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoju; sprendimą dalyje dėl ieškovo grąžinimo į darbą įpareigojo vykdyti skubiai, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat nustatyta, jog ieškovas teismo sprendimu yra grąžintas į darbą pas atsakovą, jam mokamas atlyginimas, tačiau V. G. yra mokamas darbo užmokestis esant jam priverstinėse prastovose, kadangi atsakovo teigimu nėra galimybės suteikti darbą, nes sumažėjo darbų apimtys ir yra panaikinti troleibusų vairuotojų etatai.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisingas.

LR DK nustato, kad darbo apmokėjimo sąlygos yra viena iš darbo sutarties sąlygų. DK 120 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo sutarties sąlygas, tame tarpe darbo apmokėjimo sąlygas pakeisti reikalingas darbuotojo sutikimas. Minėto straipsnio 1 dalis suteikia darbdaviui galimybę pakeisti darbo sutarties sąlygas ir nesant darbuotojo sutikimo, tačiau laikantis įstatymo leidėjo nustatytų procedūrų ir esant konstatuotam faktinėmis aplinkybėmis būtinumui. Toks būtinumas tai darbdavio gamybos ar jos masto keitimas, taip pat darbo organizavimo pakeitimai. Sprendžiant šalių ginčą, svarbu nustatyti ar atsakovui buvo iškilęs pagrįstas gamybinis būtinumas pakeisti atsakovui vieną iš pagrindinių darbo sutarties sąlygų (LR DK 120 str. 1 dalis) ir ar darbdavys laikėsi įstatymų leidėjo nustatytų procedūrų pranešti atsakovui apie darbo sąlygų pakeitimus, o šiam nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ar pagrįstai ir teisėtai buvo atleistas iš darbo ieškovas LR DK 129 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai liudija, jog ieškovui buvo pagrindas keisti darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas, kadangi keitėsi bendrovės veiklos mastas, bendrovės veiklos finansavimas ir bendrovės ekonominė būklė. Iš AB „Autrolis“ 2009 07 10 protokolo (1 t. b.l. 102, 2009 08 19 pažymos 1 t. b.l. 36, 37, 2009 10 02 rašto 1 t. b.l. 39, 2009 07 13 konsultacijų protokolo 1 t. b.l. 40, 41, 2009 03 20 Kauno miesto savivaldybės rašto 1 t. b.l. 42, 2009 09 01 protokolo 1 t. b.l. 106, 107) matyti, kad AB „Autrolis“ buvo 2009 metų pradžioje sumažinta numatyta rida 12,2 procento, Kauno miesto savivaldybės skola bendrovei išaugo iki 9, 2 mln. lt, bendrovė įsiskolino bankams, valstybės biudžetui-iki 50 mln. litų, keleivių pervežimo pajamos sumažėjo per metus 2,2 mln. litų. Darytina išvada, jog bendrovės ekonominė finansinė būklė dėl to žymiai pablogėjo ir bendrovės valdymo organų veiksmai siekiant pakeisti visų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas tame tarpe ir ieškovo, jį sumažinant, buvo pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateisinami. Kadangi ekonominės sąlygos, darbo ir gamybos procesai savo esme negali būti pastovūs, tai nustatyti nekintamas darbo sąlygas darbuotojams daugeliu atveju neįmanoma, dėl to atsakovo 2009-07-15 generalinio direktorius įsakymas V-135 pakeisti atsakovui darbo apmokėjimo dydį buvo logiškas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo sutarties sąlygos, jeigu šalys dėl jų susitarė, yra šalims privalomos, tačiau gali būti keičiamos DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, o darbuotojui su tuo nesutikus, gali būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo klausimas pagal DK 129 ir 130 straipsniuose nustatytas taisykles.

Sprendžiant šalių ginčą dėl tinkamo procedūrų laikymosi įspėjant darbuotoją dėl darbo užmokesčio keitimo, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog darbdavys darbuotojams turi raštu pranešti ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki įsigaliojimo, kad jiems nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (LR DK 203 str.). Byloje nustatyta, kad darbdavys ieškovui 2009 07 20 pranešė, jog naujos darbo apmokėjimo sąlygos įsigalios nuo 2009 09 01. Esant nustatytoms byloje aplinkybėms, spręstina, kad AB „Autrolis“ įstatymo nuostatų dėl pranešimo termino apie naujų darbo apmokėjimo sąlygų įsigaliojimą laikėsi (LR DK 203 str.).

LR DK nėra nustatytas terminas darbuotojui pareikšti savo sutikimą arba nesutikimą dirbti už pakeistomis darbo sąlygomis (nagrinėjamu atveju už mažesnį atlyginimą). Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 07 20 įteiktame pranešime siūlė ieškovui per 14 dienų nuo pranešimo apie darbo sąlygų pakeitimą gavimo dienos pranešti apie sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (1 t. b.l. 35). Tačiau byloje yra nustatyta, kad šiam terminui pasibaigus, atsakovas nepriėmė sprendimo pradėti procedūros dėl ieškovo atleidimo iš darbo, jam nesutikus dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Darbdavys 2009 09 07 pasirašytinai įspėjo ieškovą, jog darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010 01 11, kadangi ieškovas yra nesutikęs dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (1 t. b.l. 9). Esant šiai nustatytai aplinkybei, laikytina, kad atsakovas iki naujų darbo apmokėjimo sąlygų įsigaliojimo dienos (2009 09 01) laukė ieškovo sutikimo ar nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė, jog sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ieškovas atsakovui išsiuntė 2009 10 06 (1 t. b.l. 14). Esant šiai nustatytai aplinkybei, matyti, kad ieškovas praleido atsakovo siūlomą terminą apsispręsti ir išreikšti poziciją dėl siūlymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tačiau sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis išreiškė per įstatymo ir darbdavio nustatytą 4 mėnesių įspėjimo terminą apie numatomą atleidimą iš darbo jam nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (2009 09 07 įspėjimas 1 t. b.l. 9, LR DK 129 str. 4 d., 130 str. 1 d.). Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovo nustatyto termino praleidimas yra tik kaip pateikto siūlymo atmetimas be jokių neigiamų teisinių pasekmių ieškovui darbo sutartis tęstinumo prasme, o atsakovas nustatyto apsispręsti termino praleidimu grindė savo poziciją, kad ieškovo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis iki nustatyto termino leido ieškovą pagrįstai ir teisėtai atleisti iš darbo LR DK 129 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime sutiko su ieškovo pozicija, konstatavo, jog nesant įstatyminio reglamentavimo, darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą turi būti duotas per protingą terminą, nepažeidžiant nei savo, nei darbdavio interesų. todėl ieškovas, pareikšdamas savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą 2009-10-05, nepažeidė nei darbdavio nustatytos tvarkos, nei įstatymo nuostatų, o savo apsisprendimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis teisėtai galėjo išreikšti iki pat darbdavio nustatytos atleidimo iš darbo dienos, t.y. iki 2010 01 11 (2 t. b.l. 18, 2 pastraipa).

Teisėjų kolegija su tokiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendime darbo įstatymo nuostatų aiškinimu ir taikymu sutinka, kadangi darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis ir atleidimo iš darbo procese jo teises gina eilė Darbo kodekso normų, tame tarpe ir įstatymo leidėjo įtvirtinta nuostata, atleidžiamam iš darbo darbuotojui darbdavio iniciatyva kai nėra darbuotojo kaltės, pasiūlyti kitą darbą ar perkelti atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą (pareigas) LR DK 129 str. 1 dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad LAT Senato nutarimo Nr.44 7 punkte išaiškinta, jog pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą ar perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą darbdavys privalo vykdyti per visą numato­mo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Tokį įstatymo leidėjo įtvirtintą darbdavio pareigos buvimo laikotarpį tikslinga laikyti analogija LR DK 120 straipsnyje apibūdintos darbuotojo teisės pareikšti sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis laikotarpiui. Jei darbdavys atleidžiamam iš darbo darbuotojui negali pasiūlyti kito darbo įmonėje, jis turi prievolę per įspėjimo laikotarpį priimti darbuotojo sutikimą dirbti jam nepalankesnėmis, pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis Kadangi ieškovas sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis darbdaviui pateikė iki numatomo atleidimo dienos, teisėjų kolegija todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija nesutinka su Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo motyvais, kad atsakovas nesiėmė jokių priemonių įgyvendinti LR DK 135 str. numatytus reikalavimus – patikrinti, ar norimas atleisti darbuotojas neturi pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, todėl ir šiuo teisiniu pagrindu pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu. LR DK 135 straipsnio nuostatos aiškinamos ir taikomos tokiu nagrinėjamu atveju kai dėl ekonominių ar technologinių, bei dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo atleistas iš darbo jam nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, o šis atleidimo iš darbo pagrindas neįpareigoja atsakovą įgyvendinti ieškovo atžvilgiu LR DK 135 straipsnyje įtvirtintą prievolę tikrinti ir spręsti dėl ieškovo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti kitų darbuotojų atžvilgiu. Tarp šalių iškilusiame ginče LR DK 135 str. nuostatos todėl negalėjo būti svarstomos ir taikomos, kadangi atsakovas siekė ne panaikinti ieškovo užimamą darbo vietą (etatą, pareigybę), o tik sumažinti ieškovo darbo užmokestį. Todėl šis skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo motyvas nepagrįstas, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalintinas. Teisėjų kolegija todėl plačiau nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo motyvų , kuriuose keliamas LR DK 135 straipsnio taikymo klausimas, nei dėl ieškovo atsikirtimų į šiuos motyvus pagrįstumo.

Dėl ieškovo grąžinimo į ankstesnį darbą.

Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovas siūlė pripažinus ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą, apsvarstyti galimybę taikyti LR DK 297 straipsnio 4 dalį ir negrąžinti ieškovo į darbą, o taikyti alternatyvią darbuotojo teisių gynimo formą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbuotojas grąžinimas į pirmesnį darbą (DK 297 str. 3 d.). Tačiau jeigu darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas, sprendimu pripažindamas atleidimą neteisėtu, darbuotojo į darbą negrąžina, bet priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas yra konfliktiška asmenybė, nes jis dalyvavo neteisėtame troleibusų vairuotojų streike, ieškovo grąžinimas į darbą yra apsunkintas, tokios darbo vietos nėra išlikusios, realus grąžinimas į darbą sukels neigiamas ekonomines pasekmes atsakovui, tarp šalių nėra susiklostęs bendradarbiavimas, kylantis iš darbo sutarties. Teisėjų kolegija šią atsakovo poziciją ir tokius apelianto apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Ieškovo dalyvavimas troleibusų vairuotojų streike negali būti pripažintina svarbia aplinkybe ir spręsti, kad tai apibūdina ieškovą kaip konfliktišką asmenybę. Byloje kitų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog tarp ieškovo ir atsakovo santykiai konfliktiški, nėra. Atsakovo į bylą pateikti įrodymai dėl ridos sumažinimo AB „Autrolis“, o taip pat įrodymai dėl skolų buvimo nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbuotojo realus grąžinimas į darbą negalimas dėl ekonominių priežasčių. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog atsakovas nenurodė, koks buvo ypatingas atvejis, dėl kurio buvo būtina priimti sprendimą negrąžinti į darbo ieškovą, t.y. asmenį, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją yra likę mažiau nei penkeri metai, ir kuo ieškovo palikimas dirbti iš esmės būtų pažeidęs darbdavio interesus. Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas neįrodė ir nepagrindė būtinumo nagrinėjamu atveju taikyti LR DK 129 str. 4 d. nuostatų ir ginti ieškovo pažeistas teises kitu būdu, o ne grąžinant jį dirbti į pirmesnį darbą.

Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (LR CPK 178 str.).

Atmetus apeliacinį skundą ieškovui iš atsakovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš AB „Autrolis“ 300 lt (tris šimtus litų) turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Arvydas ŽibasKolegijos teisėjai Leonas JachimavičiusAlgimantas Kukalis