Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovei A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareiškimą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Pateikė prašymą bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Centrinio registratoriaus Sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 29 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Centriniam registratoriui paduoto skundo dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo forma ir turinys turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatytus reikalavimus. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

To paties įstatymo 32 straipsnyje nustatyta Centriniam registratoriui paduotų skundų nagrinėjimo tvarka: Centriniam registratoriui paduoti skundai dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų turi būti išnagrinėti per trisdešimt dienų (1 dalis); skundus nagrinėja bei sprendimus priima Centrinio registratoriaus sudaryta komisija. Komisijos darbo reglamentą tvirtina Centrinis registratorius (2 dalis); Centrinis registratorius atsisako priimti skundą, jei skundo turinys, forma neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų (3 dalis); Centrinis registratorius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą, 2) panaikinti (visą ar iš dalies) teritorinio registratoriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą, 3) pakeisti teritorinio registratoriaus sprendimą (4 dalis).

Pagal šį reglamentavimą matyti, kad skundas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo turi būti paduodamas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo dienos, o praleidus šį terminą, kartu su skundu turi būti paduodamas ir prašymas šį terminą atnaujinti, be to, skundas turi atitikti ABTĮ nustatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Jei skundas neatitinka minėtų ABTĮ reikalavimų, tai yra pagrindas Centriniam registratoriui atsisakyti priimti skundą. Taigi, Centrinis registratorius, nagrinėdamas skundą, turi pareigą patikrinti ne tik skundo atitiktį nustatytiems formos ir turinio reikalavimams, bet taip pat nustatyti, ar skundas paduotas nepraleidus nustatyto termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-955/2007 išaiškino, kad Centrinis registratorius tais atvejais, kai skundas paduotas praleidus nustatytą vieno mėnesio terminą ir neprašoma jo atnaujinti, skundo nenagrinėja. Taip pat pažymėjo, kad toks teisinis reglamentavimas nėra betikslis, jis nustatytas atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių svarbą ir būtinumą garantuoti jų stabilumą bei šių santykių dalyvių užtikrintumą esama padėtimi, galimybę jiems planuoti ūkinę veiklą ar tvarkyti nuosavybę, kartu paliekant galimybę kitiems asmenims ginti savo teises ir tuo atveju, jei dėl svarbių priežasčių to padaryti negalėjo įstatymo nustatytu laiku.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas Inspekcijos 2017 m. balandžio 20 d. prašymu Nr. 23.2-2D-5365 informavo ją, kad kiemo statinys – tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruota remiantis Inspekcijos Aktu. Kartu su pačiu raštu pateikė Inspekcijai patvirtintą šio Akto kopiją.

Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad tiek pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek kitų inžinerinių tinklų – kiemo statinių (tvoros) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – nuosavybės teisė R. Š. M. įregistruota remiantis Aktu. Įrašas galioja nuo 2002 m. vasario 15 d.

Taigi, teritorinis registratorius priėmė sprendimą, kuris įformintas registro įrašu Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. vasario 15 d., o skundas dėl jo turėjo būti paduotas iki 2002 m. kovo 15 d. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija, galiojusi 2001 m. liepos 1 d.–2003 m. birželio 13 d.) 31 straipsnis taip pat nustatė vieno mėnesio terminą skundui paduoti dėl teritorinio registratoriaus spendimo.

2017 m. birželio 29 d. Inspekcija pateikė VĮ Registrų centrui skundą. Jame nurodė, kad, įvertinusi kadastrinių matavimų bylos duomenis, nustatė, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybai buvo reikalingas leidimas. Be to, dalis tvoros išeina už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ribų bei patenka į valstybinę žemę, todėl Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini)12 punkto informacija, kad žemės sklypo, kuriame yra statiniai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės. Nevaldant žemės sklypo nuosavybės nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise negali būti įgyvendinama statytojo teisė. Taigi, Inspekcijos manymu, Akto pagrindu tvora nebuvo priimta naudoti, todėl jos registracija neteisėta.

Centrinis registratorius, nagrinėdamas minėtą skundą, ginčijamu Sprendimu nustatė procesines kliūtis, t. y. Inspekcija praleido nustatytą vieno mėnesio terminą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2002 m. vasario 15 d. sprendimui (registro įrašui Nr. (duomenys neskelbtini)) apskųsti ir šio termino neprašo atnaujinti. Centrinis registratorius, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31–32 straipsniais, nusprendė atsisakyti nagrinėti Inspekcijos 2017 m. birželio 29 d. skundą.

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad klausimas dėl termino atnaujinimo gali būti sprendžiamas tik esant prašymui, o šiuo atveju tokio prašymo pareiškėja Centriniam registratoriui kartu su skundu nepateikė.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

LVAT yra pažymėjęs, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis terminas (10 metų nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo), kuriam pasibaigus, asmuo netenka teisės kreiptis į teismą.

ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai turi ginčo šalies procesines teises ir pareigas.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad subjektas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, negali turėti daugiau teisių ir pareigų negu asmenys, ginantys galimai pažeistas subjektines teises, todėl prokuroro kreipimuisi gali būti taikomas bendrasis terminas pareiškimui paduoti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008). Administracinis teismas net ir tuo atveju, jei prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklių. Įstatymas nesuteikia jokių esminių privilegijų, lengvatų ar išimčių tais atvejais, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, o net jei ir suteiktų, tai kiltų klausimas dėl tokių privilegijų, lengvatų ar išimčių atitikties konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, pats prokuroras pagal savo statusą turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas, jis turi būti itin atidus ir rūpestingas (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-80/2007). Taigi, net ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kilęs ginčas dėl išimtinei valstybės nuosavybei priskirto žemės sklypo, t. y. viešojo intereso, negali pateisinti pernelyg ilgo prokuroro delsimo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo, priešingu atveju tai grėstų teisinių santykių stabilumo, teisinio apibrėžtumo principų pažeidimu (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016). Ši LVAT praktika, teismo nuomone, taikytina visiems ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje išvardytiems subjektams, kuriems įstatymu nustatytais atvejais suteikta teisė ginti viešąjį interesą.

Nagrinėjamu atveju nuo teritorinio registratoriaus 2002 m. vasario 15 d. sprendimo, kurį pareiškėja prašė panaikinti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipdamasi į Centrinį registratorių, priėmimo praėjo daugiau nei 15 metų, todėl terminas šiam sprendimui ginčyti negali būti atnaujintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Centrinis registratorius pagal jam suteiktus įgalinimus priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 29 d. skundą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.