- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-18
- Bylos Nr.
- eI3-9637-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00230-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Vilmarlita“
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Baklis“ patikslintą skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Vilmarlita“ dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“, atstovaujamos Nemokumo administratorius uždarosios akcinės bendrovės „Baklis“ (toliau – ir Bankrutuojanti bendrovė) patikslintas skundas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2025 m. sausio 27 d. sprendimo dėl 2024 m. gruodžio 16 privalomojo nurodymo Nr. PN-882 ir prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus (toliau – ir, atsakovas, Gargždų skyrius) 2024 m. gruodžio 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-882; sustabdyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus 2024 m. gruodžio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-882 vykdymą BUAB „Hidrostatyba“ atžvilgiu iki kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje, nurodant, kad įsiteisėjus galutiniam sprendimui privalomasis nurodymas turi būti atliktas ne mažiau nei per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Nurodo, kad remiantis nutarimu, nustatyta, kad UAB „Hidrostatyba“ nuo 2005 m. vykdydama taršią veiklą užteršė (duomenys neskelbtini) gamybinės bazės teritoriją. Pareigūnė, davusi Privalomąjį nurodymą, tinkamai įvertino 2023 m. liepos 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir nurodymą adresavo tinkamam subjektui. Kadangi buvo tikrinama Įmonės veiklavietė, pranešimai apie patikrinimą turėjo būti siunčiami būtent Įmonei. Pareiškėja, gavusi pranešimus, nevykdė pareigos paskirti atsakingą asmenį patikrinimui, o skunde nurodė, kad patikrinimas atliktas neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad inspekcinio vizito metu dalyvavo UAB „Dantora“ direktorius, o mėginius ėmė Aplinkos apsaugos agentūros specialistai, liudytojo neįrašymas į aktą laikytinas formaliu pažeidimu. Todėl Departamentas nutarė palikti privalomąjį nurodymą Nr. PN-882 nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su sprendimu ir teigia, kad jam nepagrįstai pavesta atlikti ekogeologinius tyrimus bei pateikti užterštumo ataskaitą. Jis pažymi, kad nėra įrodymų, jog cheminės medžiagos atsirado dėl Įmonės veiklos – jos galėjo būti likusios nuo sovietmečio. Be to, 2023 m. liepos 21 d. nuosavybės teisė į turtą perėjo UAB „Vilmarlita“, todėl pareiškėja nuo tos dienos nebeturi kontrolės nei turto, nei žemės sklypo atžvilgiu. Visus veiksmus, susijusius su patikrinimu, turėjo vykdyti naujasis savininkas.
Pareiškėja 2024 m. spalio 2 d. el. laiškais informavo inspektorę, kad Įmonė pardavė nekilnojamąjį turtą, esantį žemės sklype, ir šioje teritorijoje nebevykdo jokios veiklos. Inspektorė paprašė pateikti sklypo nuomos sutarties nutraukimą patvirtinantį dokumentą, tačiau Įmonė paaiškino, kad pagal turto pardavimo sutartį pirkėjas – UAB „Vilmarlita“ – turėjo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuomos sutarties sudarymo. Įmonė taip pat pateikė inspektorei savo kreipimosi į Nacionalinę žemės tarnybą dokumentus ir gautą atsakymą. Spalio 15 d. Įmonė gavo pranešimą apie planuojamus grunto mėginių ėmimo darbus ir prašė informuoti apie galimybę dalyvauti.
Paaiškino, kad įmonė dar kartą patvirtino, kad veiklos nevykdo, ir paklausė, ar buvo informuotas statinių savininkas. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, akivaizdu, kad inspektorei buvo žinoma, jog statiniai Įmonei nebepriklauso, o komercinė veikla teritorijoje vykdoma ne Įmonės, o UAB „Vilmarlita“ vardu. Todėl būtent pastarosios atstovai turėjo būti informuoti apie patikrinimą ir pakviesti jame dalyvauti.
Nurodo, kad pagal AAVKĮ ir VAĮ nuostatas, ūkio subjektu laikomas juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taisyklėse taip pat aiškiai apibrėžiama, kad patikrinimas vykdomas tik to subjekto, kuris realiai vykdo veiklą. Šiuo atveju tai yra UAB „Vilmarlita“, o ne Įmonė, kuri veiklos nevykdo, nors jos vardu vis dar galioja žemės nuomos sutartis. Net ir Departamento sprendime nurodyta, kad inspekcinio vizito metu pareigūnus lydėjo UAB „Dantora“ direktorius, veikęs UAB „Vilmarlita“ vadovo prašymu, kas dar kartą patvirtina, jog veikla vykdoma būtent UAB „Vilmarlita“.
Be to, AAVKĮ 16 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareigūnus informuoti juridinio asmens atstovą apie jo teisę dalyvauti patikrinime ir pateikti su juo susijusią informaciją. Taisyklių 2.1.3 punktas numato, kad ūkio subjektas turi būti informuotas apie planinį patikrinimą ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų, nurodant jo pagrindą, tikslą, terminą ir dokumentų sąrašą. Šių reikalavimų nesilaikymas rodo, kad patikrinimas buvo atliktas netinkamai ir ne to subjekto atžvilgiu.
Pažymi, kad UAB „Vilmarlita“, būdama teisėta statinių, esančių tikrinamojoje teritorijoje, savininkė ir pagal VAĮ laikoma ūkio subjektu, negavo jokio oficialaus – nei raštiško, nei elektroninio – Departamento pranešimo apie planuojamą patikrinimą. Apie patikrinimą ji buvo informuota tik pareiškėjos iniciatyva, o ne institucijos. Nepaisant to, Sprendime Departamentas nurodė, kad pareiškėja nevykdė pareigos paskirti atsakingą asmenį dalyvauti patikrinime. Tačiau pareiškėja aiškiai informavo inspektorę, kad tokia pareiga tenka UAB „Vilmarlita“, kaip faktiniam veiklos vykdytojui, todėl pareiškėja neturėjo nei pareigos, nei galimybės paskirti tokį asmenį. UAB „Vilmarlita“ apie patikrinimą sužinojo tik dėl pareiškėjos veiksmų ir pati paprašė UAB „Dantora“ atstovo palydėti pareigūnus, kas tik patvirtina, kad veikla teritorijoje vykdoma ne pareiškėjos, o UAB „Vilmarlita“ vardu.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas neinformavo UAB „Vilmarlita“ apie planuojamą patikrinimą, nors pats pripažino, kad tai yra tikrinamas ūkio subjektas, todėl toks patikrinimas laikytinas neteisėtu. Be to, AAVKĮ 16 straipsnio 4 punktas numato, kad jei juridinio asmens atstovas nedalyvauja patikrinime, būtina liudytojo dalyvavimas, kuris turi būti įrašytas į patikrinimo aktą. Tačiau patikrinimo dokumentuose nėra pažymėta, kad dalyvavo UAB „Dantora“ atstovas R. B., o pareiškėjai nepateikti jokie įrodymai apie liudytojo dalyvavimą ar jo parašas akte. Galiausiai, pagal AAVKĮ 17 straipsnį, pareigūnai gali patekti į privačią teritoriją tik su savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu, tačiau nėra aišku, ar ši sąlyga buvo įvykdyta. Visos šios aplinkybės rodo, kad patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant teisės aktus.
Mano, kad Aplinkos apsaugos pareigūnai, negalėdami rasti privačios teritorijos savininko ar valdytojo, gali vykdyti kontrolę be jų dalyvavimo, tačiau privalo užtikrinti liudytojo dalyvavimą ir jo įrašymą į patikrinimo aktą. Šiuo atveju UAB „Dantora“ atstovo dalyvavimas nebuvo dokumentuotas, o liudytojas neįrašytas į aktą, kas laikytina procedūriniu pažeidimu. Pareiškėja nesutinka, kad tai mažareikšmis pažeidimas, nes teismų praktika rodo, jog tai pažeidžia AAVKĮ reikalavimus ir daro nurodymą neteisėtu. Net jei liudytojas dalyvavo, tai tik patvirtina, kad veiklą vykdo UAB „Vilmarlita“ ir UAB „Dantora“, o ne pareiškėja. Todėl pareiškėja teigia, kad Privalomasis nurodymas surašytas netinkamam subjektui, pažeidžiant teisės aktus, o UAB „Vilmarlita“ nebuvo informuota apie patikrinimą. Kadangi Įmonė nuo 2023 m. liepos 21 d. nevaldo turto ir yra bankrutuojanti, tyrimų atlikimas be pagrindo sukeltų žalą kreditoriams. pareiškėja prašo sustabdyti nurodymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo ir, jei nurodymas būtų pripažintas teisėtu, jį vykdyti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Atsakovas – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyrius – nepateikė atsiliepimo. Apie bylos nagrinėjimą ir posėdžio eigą buvo tinkamai informuotas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamentas susipažino su BUAB „Hidrostatyba“ nemokumo administratoriaus UAB „Baklis“ skundu dėl 2024 m. gruodžio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-882 ir 2025 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. AD5-1551 teisėtumo, tačiau su skundo argumentais nesutinka. Pareiškėja teigia, kad nėra įrodymų, jog cheminės medžiagos atsirado dėl Įmonės veiklos, nes jos galėjo būti likusios nuo sovietmečio. Departamentas pažymi, kad pagal teisės aktus buvęs veiklos vykdytojas laikomas teršėju, o atsakomybė už žalą aplinkai atsiranda be kaltės. Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo reikalavimai numato pareigą atlikti preliminarų ekogeologinį tyrimą, o Juridinių asmenų nemokumo įstatymas įpareigoja tvarkyti buvusią veiklavietę.
Teigia, jog pareiškėjos argumentas, kad nuo 2023 m. liepos 21 d. jis nevaldo turto, atmestinas – užterštos žemės UAB „Vilmarlita“ neįsigijo, o atliekas ir dirvožemį turi tvarkyti teršėjas, nepriklausomai nuo nuosavybės pasikeitimo. Mano, kad, taip pat, nepagrįstas teiginys, kad patikrinimas turėjo būti vykdomas UAB „Vilmarlita“ atžvilgiu – tikrinta buvo buvusi BUAB „Hidrostatyba“ veiklavietė, o pareiškėja nepageidavo dalyvauti patikrinime. Kadangi pareiškėja neturi įgaliojimo atstovauti UAB „Vilmarlita“, argumentai dėl jos teisių pažeidimo nėra šio ginčo objektas. Skundo objektas – privalomasis nurodymas ir sprendimas, kurie neturi įtakos UAB „Vilmarlita“ teisėms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilmarlita“ nepateikė atsiliepimo. Apie bylos nagrinėjimą ir posėdžio eigą buvo tinkamai informuota.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad UAB „Hidrostatyba“ pradėjo vykdyti ūkinę veiklą (duomenys neskelbtini) gamybinėje bazėje, kurios pobūdis vėliau buvo pripažintas taršiu. Ši veikla tapo pagrindu vėlesniems aplinkos apsaugos institucijų veiksmams.
2019 m. birželio 26 d. Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcija surašė patikrinimo aktą Nr. PA-26-117, kuriame konstatuota, kad teritorija buvo užteršta dėl UAB „Hidrostatyba“ vykdytos veiklos. Šis dokumentas tapo esminiu įrodymu, pagrindžiančiu pareigą atlikti teritorijos ekogeologinius tyrimus.
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (civ. bylos Nr. B2-571-538/2020) UAB „Hidrostatyba“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirta UAB „Baklis“ (toliau-Administratorius).
2023 m. liepos 18 d. BUAB „Hidrostatyba“, būdama nemokumo procese, sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Vilmarlita“, kuria perleido nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) gamybinėje bazėje.
2023 m. liepos 21 d. buvo pasirašytas turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo UAB „Vilmarlita“ įgijo nuosavybės teisę į turtą. Nuo šios datos ji tapo teisėta turto savininke.
2024 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos valdybos pavedimu Nr. SPR1-2104 Gargždų aplinkos apsaugos skyrius atliko neplaninį patikrinimą (duomenys neskelbtini) gamybinėje bazėje, siekdamas nustatyti, ar po UAB „Hidrostatyba“ veiklos liko užteršto grunto ar gruntinių vandenų.
Žemesnės instancijos teismas
2024 m. spalio 2 d. pareiškėjas elektroniniu laišku informavo inspektorę, kad Įmonė veiklos nebevykdo ir turtas yra perleistas UAB „Vilmarlita“, todėl pareiga dalyvauti patikrinime turėtų būti nukreipta naujajam savininkui.
2024 m. spalio 15 d. pareiškėjas gavo pranešimą apie planuojamą grunto mėginių ėmimą, tačiau pakartotinai nurodė, kad veiklos nevykdo ir negali būti laikomas atsakingu subjektu.
2024 m. lapkričio 27 d. Nr. PA-5406 Patikrinimo akte nurodyta, kad tikrinta BUAB „Hidrostatyba“, buveinės adresas Gamyklos g. 4, Gargždai, Klaipėdos rajonas, veikla (duomenys neskelbtini)gamybinėje bazėje žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sklypo naudojimo paskirtis: kita, naudojimo būdas nenustatytas. Plotas sudaro 4,4212 ha. Vandens telkinių plotas Sklype 0,0360 ha. Nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Patikėjimo teisė priklauso Nacionalinei žemės tarnybai. Nustatyti juridiniai faktai yra fiksuojami šia data: 2024 m. spalio 1 d. Sudarytas nuomos sutartis su UAB „Hidrostatyba“, įrašas galioja nuo 1999 m. gruodžio 21 d. iki 2098 m. gruodžio 16 d.
2024 m. gruodžio 16 d. BUAB „Hidrostatyba“ nemokumo administratoriui UAB „Baklis“ buvo pateiktas privalomasis nurodymas Nr. PN-882, kuriuo įmonė įpareigota atlikti preliminarius ekogeologinius tyrimus ir pateikti užterštumo būklės ataskaitą.
2025 m. sausio 27 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. AD5-1551, kuriuo patvirtino privalomojo nurodymo teisėtumą, remdamasis tuo, kad tikrinta buvo buvusi UAB „Hidrostatyba“ veiklavietė, o atsakomybė už aplinkos taršą tenka buvusiam veiklos vykdytojui, nepriklausomai nuo vėlesnio turto perleidimo.
Pareiškėja nesutikdama su jos atžvilgiu priimtais ginčijamais sprendimais kreipėsi į teismą.
Lietuvos vyriausias teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Pagal 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, užtikrina, kad gamtos ištekliai būtų naudojami saikingai, atkuriami ir gausinami. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti orą ir vandenis, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra pažymėjęs, kad jos išreiškia vieną iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teisę į sveiką ir švarią aplinką. Aplinkos apsauga yra ne tik valstybės, bet ir kiekvieno gyventojo pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti nukreipti į aplinkos kokybės gerinimą. Todėl visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius žalą – ją atlyginti (Konstitucinio Teismo nutarimai 2003 m. spalio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. gruodžio 16 d.).
Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio nuostatos, siejamos su 46 straipsnio 3 dalimi bei 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti ribojimus, skirtus bendrai tautos gerovei užtikrinti. Tai apima žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingų poveikių, racionalų gamtos išteklių naudojimą ir žalos atlyginimą. Šie ribojimai turi būti proporcingi – ūkinės veiklos laisvė negali būti varžoma labiau, nei būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas). Siekdama užtikrinti gamtinės aplinkos apsaugą ir išteklių racionalų naudojimą, valstybė gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras bei kontrolės priemones (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).
Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė privalo derinti įvairias konstitucines vertybes – ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos principą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą, kurios užkirstų kelią žalai aplinkai ir žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimas).
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2024 m. gruodžio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-882, kuriuo BUAB nemokumo administratorius įpareigotas atlikti preliminarius ekogeologinius tyrimus ir pateikti užterštumo būklės ataskaitą, bei dėl 2025 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. AD5-1551, kuriuo atsakovas patvirtino minėto nurodymo teisėtumą, motyvuodamas, kad tikrinta buvusi bendrovės veiklavietė, o atsakomybė už aplinkos taršą tenka buvusiam veiklos vykdytojui, nepriklausomai nuo vėlesnio turto perleidimo.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta pareiga visiems fiziniams ir juridiniams asmenims saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų naudotojų teisių bei interesų. 23 straipsnyje nurodyta, kad asmenys privalo laikytis atliekų tvarkymo reikalavimų, nustatytų įstatymuose ir kituose teisės aktuose.
Aplinkos apsaugos politika grindžiama prevencijos ir atsargumo principais, kurie reikalauja imtis veiksmų dar iki žalos atsiradimo. Pakanka, kad egzistuotų rizika aplinkai, ir jau tai pateisina prevencinių priemonių taikymą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad valstybės narės privalo imtis tinkamų priemonių, leidžiančių išvengti rizikos, sumažinti galimą žalą arba ją visiškai pašalinti (žr. 1999 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir C-177/98).
Pareiškėjos vykdoma veikla yra susijusi su juridinio asmens nemokumo procedūra, kuri reglamentuojama Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsniu. Bankroto proceso metu paskirtas nemokumo administratorius vykdo įstatyme nustatytas funkcijas, įskaitant atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo organizavimą. Šios funkcijos yra neatsiejamos nuo pareigos užtikrinti, kad bankrutuojantis juridinis asmuo nepaliktų neigiamo poveikio aplinkai ir kad būtų tinkamai įvykdyti visi aplinkos apsaugos reikalavimai iki bankroto procedūros pabaigos.
Aplinkos apsaugos teisinis reguliavimas, grindžiamas tiek nacionaliniais teisės aktais, tiek Europos Sąjungos teisės principais, aiškiai įtvirtina, kad atsakomybė už aplinkos taršą tenka tam subjektui, kurio veikla buvo tiesiogiai susijusi su taršos atsiradimu ir sukėlė neigiamą poveikį aplinkai. Šis atsakomybės modelis yra objektyvus, t. y. nepriklausantis nuo kaltės ar subjektyvių aplinkybių, ir siejamas su faktiniu veiklos vykdymu, kuris sukėlė aplinkos būklės pablogėjimą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Hidrostatyba“ nuo 2005 m. vykdė ūkinę veiklą (duomenys neskelbtini) gamybinėje bazėje. Šios veiklos pobūdis vėliau buvo pripažintas taršiu, o 2019 m. birželio 26 d. Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos surašytame patikrinimo akte Nr. PA buvo konstatuota, kad teritorija yra užteršta dėl minėtos bendrovės vykdytos veiklos. Šis dokumentas yra esminis įrodymas, pagrindžiantis priežastinį ryšį tarp UAB „Hidrostatyba“ veiklos ir aplinkos taršos.
2024 m. lapkričio 27 d. buvo baigtas neplaninis BUAB „Hidrostatyba“ patikrinimas, atliktas pagal 2024 m. rugsėjo 30 d. pavedimą Nr. SPR1-2104. Patikrinimo metu iš sklypo paimti 7 dirvožemio mėginiai, kurie perduoti laboratoriniams tyrimams. Tyrimų rezultatai buvo pateikti 2024 m. lapkričio 7 d. aplinkos informacijos valdymo integruotos kompiuterinės sistemos išraše bei Čekijos Respublikos s.r.o. laboratorijos 2024 m. spalio 31 d. protokole Nr. PR24C9478.
Įvertinusi Valdybos 2024 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. AD5-24664 persiųstus grunto tyrimų duomenis, Lietuvos geologijos tarnyba nustatė, kad BUAB „Hidrostatyba“ sklypo viršutinis grunto sluoksnis (0,2–0,3 m gylyje) yra užterštas sunkiaisiais metalais bei policikliniais aromatiniais angliavandeniliais (PAH). Konkrečiai, nikelio koncentracija viename taške 1,2 karto viršija ribinę vertę, taikomą II grupės teritorijoms, o švino koncentracija kitame taške taip pat nežymiai viršija nustatytą ribą. Šie rodikliai vertinti pagal Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus.
Atsižvelgdama į gautus rezultatus, Lietuvos geologijos tarnyba nurodė, kad būtina atlikti preliminarų ekogeologinį tyrimą. Tokiu tyrimu siekiama surinkti papildomą informaciją, reikalingą taršos rizikos vertinimui bei nustatyti, ar užterštos teritorijos tvarkymas yra privalomas ir kokios priemonės turėtų būti taikomos.
2024 m. gruodžio 9 d. gavo BUAB „Hidrostatyba“ nemokumo administratoriaus UAB „Baklis“ skundą, dėl 2024 m. gruodžio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-882.
Bankroto administratorius teigia, kad patikrinimo metu pateikė informaciją, kad BUAB „Hidrostatyba“ nurodytame žemės sklype nevykdo jokios veiklos. BUAB „Hidrostatyba“ 2023 m. liepos 18 d. nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, pardavė, remiantis turto pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2023 m. liepos 21 d. turto nuosavybės perdavimo-priėmimo aktu UAB„Vilmarlita“. Bankroto administratorius atsiuntė 2024 m. rugsėjo 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos atsakymą, kuriame nurodoma: „Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) Elektroninio dokumento nuorašas duomenis, žemės sklypui kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas nėra nustatytas ir nuomos sutartis negali būti sudaroma.
Pareiškėja neginčija ir pripažįsta, kad 2024 m. spalio 2 d. Inspektorė elektroniniu laišku kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentą, patvirtinantį sklypo nuomos sutarties nutraukimą tarp Lietuvos Respublikos ir Įmonės. Įmonė nurodė, jog vadovaujantis Sutarties 4.4.2 punktu, pirkėjas – UAB „Vilmarlita“ – privalėjo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuomos sutarties sudarymo.
Pareiškėja akcentuoja, kad UAB „Vilmarlita“, būdama teisėta statinių, esančių tikrinamojoje teritorijoje, kurioje vykdoma komercinė veikla, savininkė ir pagal VAĮ 2 straipsnio 14 punktą laikytina ūkio subjektu, negavo jokio pranešimo – nei raštiško, nei elektroninio – apie planuojamą patikrinimą. Tokiu būdu buvo pažeista ūkio subjekto teisė būti tinkamai informuotam apie valstybės institucijų veiksmus, galinčius turėti įtakos jo veiklai.
Vis dėlto pareiškėja nepaneigia byloje nustatyto fakto, kad pareigūnams patekti į minėtą žemės sklypą padėjo UAB „Dantora“ direktorius. Pastarasis paaiškino, jog telefonu gavo prašymą iš UAB „Vilmarlita“ vadovo, kuris tuo metu buvo išvykęs į užsienį, palydėti pareigūnus po sklypą vizito metu, kadangi UAB „Dantora“ veiklavietė ribojasi su tikrinama teritorija.
Remdamasi turimais registrų centro duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis 2025 m. sausio 27 d. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos priėmė sprendimą dėl 2024 m. gruodžio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-882 BUAB „Hidrostatyba“ atžvilgiu Nr. AD5-1551. Departamento Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės BUAB „Hidrostatyba“ nemokumo administratoriui UAB „Baklis“ duotą privalomąjį nurodymą Nr.PN-882 paliko nepakeistu. Sprendime atsakovas išsamiai pagrindė savo motyvus atliktų tyrimų išvadomis, galiojančiais teisės aktais ir teismų praktika, taip pat nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu atlieka šias funkcijas: organizuoja atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą. Bankroto proceso administravimo išlaidas sudaro turto likvidavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos (JANĮ 73 straipsnio 1 dalies 2 dalies 5 punktas). Nemokumo administratoriaus teikiamo prašymo priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos privalo būti pateikiama institucijos, vykdančios aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, pažyma dėl atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo (JANĮ 100 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Svarbu pažymėti, kad turto perleidimas tretiesiems asmenims, šiuo atveju – UAB „Vilmarlita“, neturi įtakos atsakomybės už aplinkos taršą perdavimui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga atlikti aplinkos atkūrimo veiksmus tenka buvusiam veiklos vykdytojui, nepriklausomai nuo to, ar jis vis dar valdo turtą, kuriame buvo vykdyta tarši veikla. Ši pozicija grindžiama aplinkos apsaugos teisės principais, pagal kuriuos atsakomybė siejama su veiklos pasekmėmis, o ne su nuosavybės teise į konkretų objektą.
Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 15 punktas imperatyviai nustato, kad nemokumo administratorius privalo organizuoti užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą. Ši pareiga kyla ne iš turto valdymo ar nuosavybės, bet iš įmonės vykdytos veiklos padarinių. Todėl net ir tuo atveju, kai įmonė yra bankrutuojanti ir nebevykdo veiklos, jos paskirtas nemokumo administratorius privalo užtikrinti, kad būtų pašalinti aplinkos taršos padariniai, atsiradę dėl įmonės veiklos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiga atlikti aplinkos atkūrimo veiksmus laikoma neįvykdyta tol, kol nėra pasiektas reikalaujamas rezultatas – t. y. kol atliekos, užterštas dirvožemis ar gruntas nėra faktiškai sutvarkyti, ar atliekami tam tikri nurodyti pareigūnų veiksmai. Vien turto perleidimas ar veiklos nutraukimas savaime neeliminuoja pareigos pašalinti aplinkos taršos padarinius, nes tai neatitiktų nei teisės aktų tikslų, nei aplinkos apsaugos principų.
Pareiškėjos argumentas, kad patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, nes nebuvo informuotas naujasis turto savininkas – UAB „Vilmarlita“, yra nepagrįstas. Patikrinimas buvo vykdomas buvusio veiklos vykdytojo – UAB „Hidrostatyba“ – veiklavietėje, todėl informavimas ir pranešimų siuntimas šiai bendrovei buvo teisėtas ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, aplinkos apsaugos agentūros specialistų dalyvavimas, mėginių ėmimas bei UAB „Dantora“ atstovo buvimas patikrinimo metu rodo, kad kontrolės veiksmai buvo vykdomi laikantis nustatytos procedūros.
Nors pareiškėja nurodo, kad liudytojo neįrašymas į patikrinimo aktą yra esminis procedūrinis pažeidimas, toks formalus trūkumas neturi lemiamos reikšmės nurodymo teisėtumui.
Pagal LR aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo 18 straipsnį (tuo metu galiojanti redakcija) patikrinimo aktas yra dokumentas, kuriame fiksuojami patikrinimo metu nustatyti faktai ir aplinkybės. Įstatymas numato, kad akte turi būti nurodyti patikrinimo dalyviai, tačiau liudytojų įrašymas nėra absoliuti sąlyga, lemianti akto galiojimą. Esminiu laikytinas tik toks procedūrinis pažeidimas, kuris tiesiogiai pažeidžia ūkio subjekto teises arba sudaro prielaidas iškraipyti patikrinimo rezultatus.
Šiuo atveju liudytojo neįrašymas į aktą neapribojo pareiškėjos teisės į gynybą, nes jis buvo informuotas apie patikrinimą ir turėjo galimybę dalyvauti procese. Nepaneigė objektyvumo principo, nes patikrinimo metu surinkti duomenys ir faktinės aplinkybės buvo užfiksuotos, o liudytojo dalyvavimas buvo patvirtintas kitais būdais (pvz., paaiškinimais). Neįtakojo nurodymo teisėtumo, nes nurodymas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimais, o ne vien formaliu liudytojo įrašymu.
Pareiškėjos teiginiai, kad cheminės medžiagos galėjo būti likusios nuo sovietmečio laikų, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais įrodymais ir prieštarauja 2019 m. patikrinimo akte pateiktoms išvadoms, kuriose aiškiai nurodyta, kad užterštumas kilo dėl UAB „Hidrostatyba“ vykdytos veiklos.
Pareiškėjos pozicija, kad jis neturi kontrolės nei turto, nei žemės sklypo atžvilgiu, neturi teisinės reikšmės, nes pareiga atlikti ekogeologinius tyrimus kyla iš buvusios veiklos, o ne iš nuosavybės teisės ar faktinio valdymo. Ši pareiga yra objektyvi ir tęstinė, kol nėra pašalinti veiklos padariniai.
Pareiškėjos prašymas sustabdyti privalomojo nurodymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo ir nustatyti papildomą terminą jo įvykdymui taip pat nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis. Pareiga atlikti tyrimus egzistuoja nuo 2019 m., kai buvo nustatyta tarša, ir buvo žinoma pareiškėjai. Todėl šios pareigos vykdymo atidėjimas neatitiktų nei teisės aktų nuostatų, nei viešojo intereso apsaugos tikslų.
Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Hidrostatyba“ vykdė taršią veiklą, kurios padariniai buvo objektyviai nustatyti ir dokumentuoti. Pareiga atlikti ekogeologinius tyrimus kyla iš veiklos, o ne iš turto nuosavybės ar valdymo. Nemokumo administratorius privalo vykdyti aplinkos atkūrimo veiksmus, nepriklausomai nuo įmonės veiklos tęstinumo ar turto perleidimo. Patikrinimas buvo atliktas teisėtai, laikantis procedūrinių reikalavimų, o nenustatyti trūkumai, kurie turėtų esminės reikšmės nurodymo teisėtumui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant teisės aktus, reglamentuojančius juridinių asmenų nemokumo procesus ir aplinkos apsaugos reikalavimus, nuosekliai konstatuojama, kad nemokumo administratoriaus pareiga sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą laikytina įvykdyta tik tuomet, kai pasiekiamas konkretus ir apibrėžtas rezultatas – t. y. kai minėti objektai yra faktiškai sutvarkyti pagal teisės aktų reikalavimus. Vien formalus veiksmų atlikimas, pavyzdžiui, atliekų perdavimas tretiesiems asmenims, negali būti laikomas pakankamu pareigos įvykdymu, jei nėra pasiektas galutinis tikslas – aplinkos taršos šaltinių pašalinimas. Toks aiškinimas pateiktas, be kita ko, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1002-756/2017 ir 2019 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3763-662/2018.
Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratoriui įstatymu nustatyta pareiga imtis apsaugoti užterštą dirvožemį, šalinti pasekmes, turi būti siejama su pačios bankrutuojančios įmonės veikla. Tai yra savarankiška ir imperatyvi administratoriaus funkcija, kurios neįvykdymas tiesiogiai kliudo užbaigti juridinio asmens pabaigos procesą. Ši pozicija išsamiai išdėstyta 2022 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3555-525/2022.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nemokumo administratoriaus pareigos organizuoti aplinkos taršos objektų – atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto – sutvarkymą, yra išaiškinęs, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 15 punkte įtvirtinta pareiga nėra siejama su konkrečia šių objektų buvimo vieta ar nekilnojamojo turto nuosavybės teise. Esminė šios pareigos prasmė – užtikrinti tinkamą tvarkymą tų objektų, kurie atsirado vykdant įmonės ūkinę veiklą, nepriklausomai nuo to, ar jie yra įmonės valdomame, ar kitų subjektų valdomame nekilnojamajame turte.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo 2025 m. sausio 27 d. sprendimo dėl 2024 m. gruodžio 16 privalomojo nurodymo Nr. PN-882 ir 2025 m. sausio 27 d. sprendimo dėl 2024 m. gruodžio 16 privalomojo nurodymo Nr. PN-882 atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, taikytiniems individualiam administraciniam aktui, konstatuoja, kad Aplinkos apsaugos departamento priimti nurodymas ir sprendimas pareiškėjos atžvilgiu atitinka visus minėtus reikalavimus. Privalomajame nurodyme aiškiai ir nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis jis priimtas. Ginčijamame sprendime išsamiai paaiškinta, atlikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimas, nurodytos konkrečios Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos, kurių pagrindu konstatuoti pareiškėjos padaryti pažeidimai. Taip pat pateikta šių veiksmų teisinė kvalifikacija, aiškiai apibrėžtas pareiškėjos atsakomybės teisinis pagrindas bei išsamiai išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – skyrimu ir jos dydžio nustatymu.
Nutarimas priimtas kompetentingo subjekto, yra teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas laikytinas pakankamu, todėl teismas neturi teisinio pagrindo šį nutarimą naikinti. Be to, nutarimas atitinka tiek turiniui, tiek formai keliamus reikalavimus, kaip tai numatyta galiojančiuose teisės aktuose.
Nenustačius, kad minėti skundžiami aktai būtų neteisėti ar egzistuotų kiti pagrindai, prieštaraujantys ar neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo atitinkamas nuostatas, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja, siekdama sustabdyti privalomojo nurodymo vykdymą, kartu su skundu pateikė prašymą taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio nuostatomis. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, gavęs skundą, gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jų netaikymas gali padaryti sunkiai pašalinamą žalą pareiškėjai arba jeigu yra kitų svarbių priežasčių.
2025 m. kovo 17 d. teismas nutartimi nusprendė netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo manyti, jog nurodymo vykdymas sukeltų sunkiai pašalinamą žalą ar kad egzistuoja kitos svarbios priežastys, pateisinančios laikinųjų priemonių taikymą. Minėta nutartis nebuvo apskųsta ir laikytina įsiteisėjusia nuo jos priėmimo dienos, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 8 dalimi.
Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje yra galutinai išspręstas, ir nėra pagrindo šį klausimą nagrinėti pakartotinai. Teismo sprendimas dėl laikinųjų priemonių taikymo įgyja res judicata galią, todėl pareiškėjos prašymas stabdyti privalomojo nurodymo vykdymą negali būti tenkinamas remiantis jau išspręstu klausimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad UAB „Hidrostatyba“ pateikdama skundą teismui, 2025 m. kovo 5 d. sumokėjo žyminį mokestį, kurio dydis sudaro 22,50 Eur. Kitų bylinėjimosi išlaidų – pavyzdžiui, išlaidų, susijusių su atstovavimu, dokumentų siuntimu ar įrodymų rinkimu – pareiškėja nepateikė, taip pat neprašė jų priteisti iš atsakovo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas ar nutartis, turi teisę reikalauti, kad kita proceso šalis atlygintų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ši nuostata aiškintina taip, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios patirtos šalies, laimėjusios bylą, naudai. Kitaip tariant, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas siejamas su teismo baigiamojo akto palankumu konkrečiai šaliai – kai jos materialiniai reikalavimai yra patenkinti.
Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl skundas atmetamas. Tai reiškia, jog ginčas išspręstas ne pareiškėjos naudai, o atsakovo naudai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį negali būti priteistas, nes nėra įstatyme numatytos sąlygos – palankaus teismo sprendimo jo naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Baklis“, patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.