Šiaulių apylinkės teismo nutartis

2017-01-13 · Civilinė byla Nr. 2SP-1405-1051/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-13
Bylos Nr.
2SP-1405-1051/2017
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-00392-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irma Valiuškienė
Pareiškėjas
IĮ „B. R. A.“, A. R.
Civilinė byla Nr. 2SP-1405-1051/2017 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00392-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos : 3.1.17; 3.2.3.2; 3.2.7.2; 3.4.5.20
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2017 m. sausio 13 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Irma Valiuškienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų IĮ „B. R. A.“ ir A. R. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme gautas pareiškėjų IĮ „B. R. A.“ ir A. R. prašymas patvirtinti jų 2017-01-06 pasirašytą taikos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.983 straipsnis numato, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu susitaria dėl sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas subjektų dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1322/2012).

Nustatyta, kad prašyme dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka yra aiškiai išreikšta abiejų pareiškėjų – IĮ „B. R. A.“ ir A. R. – valia, ir jų bendras prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje.

Pareiškėjams išaiškintina, kad teismo patvirtinta taikos sutartis turi pareiškėjams galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir kad dėl šios sudarytos taikos sutarties vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 293 str., 294 str.).

Teismo nuomone, pareiškėjų pasirašytos taikos sutarties sąlygos įstatymui neprieštarauja, pareiškėjų ir kitų asmenų teisių bei įstatymu saugomų interesų nepažeidžia, todėl ji patvirtintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 295 ir 579 – 582 straipsniais, teismas

nutaria:

Patvirtinti IĮ „B. R. A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2017-01-06 sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:

IĮ „B. R. A.“ 2006-05-30 buvo įsteigta ir veikė bei vykdė veiklą Lietuvoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Įmonė siųsdavo (komandiruodavo) darbuotojus laikinai dirbti į Norvegijos Karalystę ir už komandiruotės laikotarpį mokėdavo darbuotojams Lietuvos teisės aktuose numatyto dydžio dienpinigius. Šis darbuotojų siuntimas laikinai dirbti į užsienį visiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą komandiruotės apibrėžimą, įmonė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, tinkamai ir laiku išskaičiuodavo nuo įmonės darbuotojų darbo užmokesčių ir sumokėdavo į valstybės biudžetą darbuotojams priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį bei valstybinio socialinio draudimo įmokas.

ii. Darbuotojas įmonėje buvo įdarbintas ir dirbo 2011.03.12 - 2011.11.29, 2012.04.11 - 2012.07.09 bei 2012.08.24 - 2012.10.31 (toliau - darbo įmonėje laikotarpis). Darbo sutartyje nustatyta darbo vieta buvo Lietuvoje, tačiau įmonė periodiškai siųsdavo (komandiravo) darbuotoją laikinam darbui į Norvegijos Karalystę. Apie šias komandiruotes informuodavo kompetentingas Norvegijos institucijas. Nepaisant to, kad įmonė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, tinkamai išskaičiuodavo iš Darbuotojo darbo užmokesčių ir sumokėdavo į valstybės biudžetą darbuotojui priklausančius mokėti gyventojų pajamų mokesčius bei valstybinio socialinio draudimo įmokas, Darbuotojas iš kompetentingos Norvegijos mokesčių administravimo institucijos gavo reikalavimą analogiškus mokesčius už 2011 metus sumokėti Norvegijoje. Įmonė bandė ginčyti šį sprendimą, tačiau nesėkmingai.

iii. Norvegijos mokesčių administravimo institucijos reikalavimas sumokėti pajamų mokestį grindžiamas tuo, kad vadovaujantis tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993-04-27 sudarytos sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo'“ 15 straipsniu, Norvegija taip pat turi teisę apmokestinti darbuotojo už darbą, atliktą Norvegijoje, gautas pajamas, nepaisant to, kad šios pajamos jau buvo apmokestintos Lietuvoje. Norvegija turi teisę apmokestinti tą pajamų dalį, kuri gaunama už toje kitoje valstybėje atliekamą darbą. Tokiu atveju Lietuva, t.y. valstybė, kurios rezidentas yra pajamas gaunantis gyventojas, taip pat turi teisę apmokestinti už tokį darbą gaunamas pajamas, tačiau turi naikinti atsiradusį dvigubą apmokestinimą remdamasi Sutarties 24 straipsnio (Dvigubo apmokestinimo panaikinimas) nuostatomis. Lietuvoje dvigubas apmokestinimas panaikinamas tokiu būdu: kai Lietuvos rezidentas gauna pajamas, kurios, remiantis šia sutartimi, gali būti apmokestinamos Norvegijoje, o vidaus įstatymai nenumato palankesnio apmokestinimo, Lietuva leidžia iš tokio rezidento pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Norvegijoje sumokėtam pajamų mokesčiui (Sutarties 24 punktas). Taigi, šiuo atveju, Darbuotojui sumokėjus reikalaujamą pajamų mokestį Norvegijoje, jis turės teisę susigrąžinti Lietuvoje nuo tų pačių pajamų sumokėtą analogišką mokestį Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui pateikęs savo metinę pajamų deklaraciją ir dokumentą, įrodantį, kad nuo tokių su darbo santykiais susijusių pajamų Norvegijoje sumokėtas pajamų mokestis ar jam tapatus mokestis (pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 37 str.).

iv. Įmonė kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą su Prašymu išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymų Darbuotojui darbo įmonėje laikotarpiu, taikant siuntimo dirbti išimtį pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (toliau - Reglamentas) 16 straipsnį. Tačiau Užsienio išmokų tarnyba 2013-05-16 ir 2013-05-22 sprendimais atsisakė išduoti pažymą dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymo komandiruotiems įmonės darbuotojams jų siuntimo dirbti į Norvegiją laikotarpiu, atsisakė kreiptis į Norvegijos kompetentingą įstaigą dėl siuntimo dirbti išimties taikymo bei išaiškino, kad įmonės darbuotojams jų siuntimo dirbi į Norvegiją laikotarpiu turi būti taikomi tik Norvegijos socialinio draudimo teisės aktai.

v. Nepaisant to, kad darbuotojams jų darbo Norvegijoje laikotarpiu taikant Norvegijos teisę, pagal Norvegijos teisės aktus už pajamų mokesčio bei socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir sumokėjimą būtų atsakingas pats Darbuotojas, įmonė gera valia tarpininkavo, pirmiausia, ginčydama kompetentingos Norvegijos mokesčių administravimo institucijos sprendimą, Užsienio išmokų tarnybos sprendimą, o vėliau, pateikdama šiai institucijai visą informaciją, būtiną galimiems atskaitymams iš apskaičiuotų apmokestinamųjų Darbuotojo pajamų atlikti (pagal Norvegijos teisės aktais nustatytus tarifus ir sąlygas išskaičiuojant kelionės, apgyvendinimo, gydymo, maitinimo ir kitas išskaičiuotinas išlaidas) bei konsultuodama Darbuotoją. Santykiuose su Norvegijos mokesčių administravimo institucija, pildant ir pateikiant Darbuotojo 2011 metų pajamų deklaraciją bei atliekant kitus būtinus veiksmus Darbuotoją atstovavo įmonės advokatas pagal su Darbuotoju sudarytą atstovavimo sutartį. Už šią teisinę pagalbą ir atstovavimą Darbuotoją atstovavusiam advokatui sumokėjo įmonė. Įmonės apmokėtų Darbuotojo išlaidų teisinei pagalbai suma sudaro 300 Eur.

suprasdamos ir pripažindamos:

vi. Įmonė supranta, jog būdama darbdaviu ir komandiruodama Darbuotoją turėjo pareigą tinkamai išsiaiškinti jai taikytiną teisinį reguliavimą ir informuoti Darbuotoją apie jam taikytiną teisę, įmonė supranta, kad Darbuotojas tikėjosi, jog jo pajamos bus apmokestintos Lietuvoje ir neplanavo, kad nuo faktiškai gautų pajamų (įskaitant gautus dienpinigius), Darbuotojui teks sumokėti Norvegijos reikalaujamus mokesčius. Įmonė supranta, kad susidaręs teisinis netikrumas bei tai, kad Darbuotojas turės pirmiausia sumokėti reikalaujamus mokesčius Norvegijoje ir tik tuomet turės galimybę susigrąžinti mokesčius (naikinti dvigubą apmokestinimą) Lietuvoje, Darbuotojui sukėlė nepatogumų ir psichologinių išgyvenimų, kurie gali būti vertinami kaip neturtinė žala.

vii. Šalys supranta, kad Darbuotojas gali patirti būsimų nuostolių (turtinės žalos), kadangi dėl skirtingo teisinio Lietuvos ir Norvegijos socialinės apsaugos sričių reguliavimo gali susidaryti Darbuotojui nenaudingas skirtumas tarp Norvegijai sumokėtų pajamų mokesčio bei socialinio draudimo įmokų sumos ir Lietuvoje už tą patį darbo laikotarpį sumokėtų pajamų mokesčio bei socialinio draudimo įmokų sumos, kurią Darbuotojas susigrąžins, kadangi apskaičiuojant ir sumokant pajamų mokestį Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Įstatymais į apmokestinamąsias Darbuotojo pajamas nebuvo įtraukiami Darbuotojo už komandiruotes į užsienį gauti dienpinigiai, o tuo tarpu Norvegijoje gyventojų pajamų mokestis skaičiuojamas nuo visų su darbo santykiais susijusių darbuotojo gautų pajamų, įskaitant iš kitos valstybės į Norvegiją komandiruoto darbuotojo pagal tos valstybės įstatymus gautus dienpinigius, išskaičiuojant tik su komandiruote susijusias konkrečiais dokumentais pagrįstas Darbuotojo patirtas kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas.

viii. Darbuotojas supranta, kad dėl susidariusios situacijos nėra Įmonės kaltės, kadangi įmonė siųsdama (komandiruodama) darbuotojus darbui Norvegijoje tinkamai informuodavo kompetentingas Norvegijos institucijas, tačiau nebuvo jų informuota apie tai, kad įmonės darbuotojų pajamos, gautos už darbą Norvegijoje bus apmokestintos ir Norvegijoje. Darbuotojas pripažįsta, kad įmonė dėjo visas nuo jos priklausančias pastangas neigiamoms pasekmėms išvengti. Darbuotojas supranta, kad didžiąją dalį jo iš darbdavio gautų pajamų sudarė už komandiruočių į Norvegiją laikotarpį gauti dienpinigiai, kurie pagal Lietuvos įstatymus yra neapmokestinami ir kurių jis nebūtų galėjęs pagrįstai tikėtis gauti, jei jo darbo vieta būtų pripažįstama Norvegijoje ir jis nebūtų komandiruojamas darbui Norvegijoje iš Lietuvos. Todėl darbuotojas supranta ir pripažįsta, kad šioje situacijoje Įmonė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie sukeltų darbuotojui realią ar būsimą žalą.

geranoriškai įgyvendindamos:

ix. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 250 str. numatytą darbdavio pareigą atlyginti darbuotojo neturtinę žalą ir 249 str. numatytą darbdavio pareigą atlyginti darbuotojo žalą, patirtą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo bei

x. geros moralės normas,Šalys susitaria:

1. Įmonė, gera valia atlygindama Darbuotojo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus (neturtinę žalą) bei turtinę žalą, sumoka darbuotojui kompensaciją - 499 Eur (toliau - Kompensacija). Šalys supranta ir patvirtina, kad ši kompensacijos suma yra galutinė ir jokios papildomos kompensacijos (pvz., nuo Norvegijos mokesčių administravimo institucijos reikalaujamų sumų už kitus kalendorinius metus, Norvegijos mokesčių administravimo institucijos reikalaujamų delspinigių, baudų ir pan.) Darbuotojui nebus mokamos.

2. Šalys supranta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies 31 punktu bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos formuojama praktika, teismui patvirtinus šią taikos sutartį, įmonės Darbuotojui išmokama 1 punkte numatyta kompensacija pajamų mokesčiu neapmokestinama.

3. Sutarties 1 punkte nurodytą kompensaciją įmonė Darbuotojui sumoka tokia tvarka ir terminais:

3.1. 499 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt devynis eurus) įmonė sumoka Darbuotojui per 2 mėnesius nuo sutarties patvirtinimo teisme dienos;

3.2. Visus mokėjimus įmonė atlieka pervesdama pinigus į darbuotojo sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Darbuotojas patvirtina, kad ši kompensacija ir jos sumokėjimo tvarka atitinka jo valią bei interesus, yra pakankama visai esamai ir/ar būsimai žalai padengti už visą darbo įmonėje laikotarpį ir Darbuotojas ateityje nekels jokių turtinių ar neturtinių reikalavimų įmonei, susijusių su šioje Sutartyje nurodytomis aplinkybėmis.

5. Darbuotojas įsipareigoja dėti visas pastangas visiems galimiems leidžiamiems atskaitymams nuo Norvegijoje apmokestinamų Darbuotojo pajamų atlikti.

6. Šalys pareiškia, kad jos viena kitai neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl šioje Sutartyje nurodytų aplinkybių ir įsipareigoja ateityje nereikšti jokių pretenzijų bei neinicijuoti jokių teisminių ar neteisminių procesų, susijusių su šiomis aplinkybėmis, išskyrus dėl šioje Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo ar jų netinkamo vykdymo.

7. Šalims yra žinomos šios Sutarties, kaip taikos sutarties, sudarymo procesinės pasekmės, t.y., kad Šalys ateityje negalės vėl kreiptis į teismą dėl to paties ginčo, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

8. Šalys supranta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.983 str. bei 6.985 str. sudaryta taikos sutartis užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, o teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicato) galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu.

9. Šalys susitaria, kad šios Sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės yra konfidencialios. Nei viena Šalis neturi teisės atskleisti Sutarties sąlygų tretiesiems asmenims neturėdama kitos šalies išankstinio rašytinio sutikimo. Sutarties sąlygų atskleidimas Šalių advokatams ar kitokiems profesionaliems teisiniams patarėjams, turintiems teisę teikti teisines konsultacijas, nelaikomas konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimu. Konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimu taip pat nelaikomas Sutarties sąlygų atskleidimas, kai tai būtina pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau Šalis, privalanti atskleisti Susitarimo sąlygas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus privalo raštu informuoti apie tai kitas Šalis ir atskleisti Susitarimo sąlygas tik tiek, kiek tai yra neišvengiamai būtina. Šalys taip pat turi teisę atskleisti Susitarimo sąlygas tokiu atveju, kai tokia teisė yra neabejotinai garantuojama Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tai yra neišvengiamai būtina apginti Šalies teises ir teisėtus interesus. Darbuotojui pažeidus šią konfidencialumo sąlygą, Įmonė turi teisę nemokėti Sutarties 1 punkte numatytos Kompensacijos, o jei ši Kompensacija jau sumokėta, Darbuotojas privalo ją grąžinti įmonei per 10 kalendorinių dienų nuo įmonės reikalavimo gavimo dienos.

10. Šalys patvirtina, kad ši sutartis sudaryta laisva valia, Sutarties sąlygos šalims yra aiškios, suprantamos ir priimtinos. Šalys pareiškia, kad šią Sutartį pasirašo savo laisvu apsisprendimu ir valia, be apgaulės, prievartos ar spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią Sutartį. Šalys patvirtina, kad nėra jokių priežasčių, kurios darytų šią sutartį neteisėta. Šalys pareiškia, kad Sutartis sudaroma nepažeidžiant ir neturint tikslo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų, Sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių bei įstatymais saugomų interesų, Sutartis sudaroma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, o šalys viena kitai yra atskleidusios visas šio Susitarimo sudarymo aplinkybes.

11. Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos.

12. Ši Sutartis sudaryta 3 egzemplioriais lietuvių ir anglų kalbomis. Esant neatitikimam tarp lietuviško ir angliško Sutarties teksto, šalys vadovaujasi lietuviškuoju. Po vieną egzempliorių skiriama kiekvienai šaliai, vienas egzempliorius perduodamas tvirtinti teismui. Teismui teikiamas tvirtinti Sutarties egzempliorius lietuvių kalba.

13. Šalys susitaria, kad teismo išlaidas, susijusias su šios Sutarties tvirtinimu supaprastinto proceso tvarka apmoka įmonė.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.983 str. ir civilinio proceso kodekso 579-582 str. bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacija Nr. A3-120), šalys prašo teismo patvirtinti šią taikos sutartį, neiškėlus civilinės bylos, supaprastinto proceso tvarka.

Išaiškinti šalims sutarties sudarymo pasekmės, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinis vykdytinas dokumentas, jos šalims turintis galutinio teismo sprendimo galią.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Irma Valiuškienė