Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėja Irena Poderienė, spręsdama pareiškėjo M. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. C. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. C., Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu nustatė :

Aprašomoji dalis

V. S. C. mirė 2015-01-27.

Nuo 2009 m. pareiškėjas gyveno kartu su senele V. S. C. adresu (duomenys neskelbtini). Tik jis vienas šį laikotarpį iki mirties ja rūpinosi ir slaugė, todėl testamentu ji paliko jam visą savo turtą. Jokio registruotino turto V. S. C. neturėjo, todėl paveldėtas turtas apima tik mirusios teises ir asmeninius daiktus, likusius bute. Sudarydama testamentą testatorė siekė, kad vaikaitis galėtų toliau naudotis jos turima turtine teise, kilusia iš 2009-03-26 valstybės garantijos – nuomotis savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų (duomenys neskelbtini)vertę.

Prašymą atnaujinti procesą teikia nepraleisdamas 3 mėnesių termino nuo tos dienos, kai sužinojo aplinkybes, sudarančias atnaujinimo pagrindą. Kauno miesto savivaldybė yra pareiškusi ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Rengiant atsiliepimą į ieškinį nesutikimą grindė savo, kaip testamentinio įpėdinio teisių pažeidimu. Atstovaujančiai advokatei rengiant tripliką teko susipažinti su 2012-09-28 Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1850-528/2012. Atstovė jį informavo, jog šiame teismo sprendime yra aiškių teisės normų taikymo klaidų. Šias aplinkybes sužinojo 2015-12-18, kai atvyko į advokatų kontorą dėl tripliko.

Mano, jog 2012-09-29 teismo sprendime yra padarytos kelios aiškios teisės normų taikymo klaidos, todėl procesas turi būti atnaujinamas. Atnaujinus procesą ir pripažinus jį mirusios V. S. C. šeimos nariu, įgytų teisę tikslinti pareiškimą ir prašyti teismo ne tik pripažinti jį šeimos nariu, bet ir įpareigoti savivaldybę pakeisti buto nuomos sutartį- jį įrašant nuomininku. Tuomet kaip testamentinis įpėdinis įgytų teisę pasinaudoti V. S. turėta turtine teise, kylančia iš valstybės garantijos – į nuompinigius įskaičiuoti anksčiau nuomoto buto vertę.

Akivaizdu, kad reiškiant teismui reikalavimą M. C. pripažinti V. S. C. šeimos nariu M. C. turėjo būti laikomas pareiškėju, o ne suinteresuotu asmeniu. Tuo tarpu V. S. C. turėjo būti suinteresuotu asmeniu. Tokia praktika jau daug metų suformuota Lietuvos Respublikos teismuose.

CK 6.588 str.2 d. numato, kad nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei su nuomininku turi bendrą ūkį. Tai vienintelė sąlyga, kurią teismas turėjo nustatyti ir ją nustatęs tenkinti pareiškimą. Teismas, priimdamas sprendimą atmesti prašymą pripažinti M. C. V. S. C. šeimos nariu, nurodė, kad apklaustų liudytojų parodymus, jog pareiškėja su savo vaikaičiu veda bendrą ūkį, paneigia duomenys apie M. C. deklaruotą gyvenamąją vietą adresu J. L. – (duomenys neskelbtini). Tačiau aplinkybė, kad oficialiai nurodyta asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra kita, nei jis faktiškai gyvena, negali būti pagrindu nelaikyti jo senelės šeimos nariu, su kuria jis gyveno 3 metus ir vedė bendrą ūkį. Visi liudytojai patvirtino, kad senelė su vaikaičiu gyveno 3 metus, kartu ruošė valgį, vienas kitu rūpinosi, iš bendro biudžeto mokėjo mokesčius ir pan., Teismas, būdamas aktyvus bylose, nagrinėjamose ypatingos teisenos tvarka, nepasiūlė kviesti liudytojų – kaimynų, gyvenančių J. L.- (duomenys neskelbtini), kurie patvirtintų, kad M. C. ten faktiškai negyveno, nors formaliai kartu su tėvais buvo deklaruota gyvenamoji vieta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad iki sudarant J. L. – (duomenys neskelbtini) pirkimo- pardavimo sutartį M. C. buvo nepilnametis ir tiek tvarkant valstybės garantijos skyrimo, tiek buto pirkimo dokumentus viskuo rūpinosi tėvai, neatsižvelgdami į nepilnamečio sūnaus nuomonę. Tėvai turėjo teisę teisiškai spręsti už sūnų, todėl sūnus ir buvo įrašytas į valstybės garantiją su tėvais, o ne su senele. Kai visos garantijos rūšies pasirinkimo ir būsto skyrimo procedūros buvo baigtos, pasirašant galutinę buto J. L. – (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį M. C. tik 4 dienos buvo tapęs pilnamečiu, todėl nieko pakeisti negalėjo: pasirašė kur buvo nurodyta į dokumentus nesigilindamas ir nesuprasdamas pasekmių. Tai, kad realiai tėvų bute negyveno ir jam ten trūko vietos patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir pridedama 2015-02-12 dovanojimo sutartis, pagal kurią jam priklaususią 1/3 dalį nurodyto buto padovanojo tėvams. Tai, kad M. C. pagal kitą valstybės garantiją buvo nupirkta 1/3 dalis kito buto niekaip negali būti siejama su nustatinėjama aplinkybe ar jis buvo V. S. C. šeimos nariu. CK 6.588 str.2 d. nėra nurodyta sąlyga, kad nuomininko vaikaičiai nepripažįstami šeimos nariai, jei jie savo vardu turi kokio nors kito turto ar savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitu adresu. Senelei gyvenant savivaldybei priklausančiame bute be savivaldybės sutikimo deklaruoti gyvenamąją vietą buvo neįmanoma. Su tokiu prašymu buvo kreiptasi, tačiau prašymas nebuvo tenkintas.

Teismas padarė aiškią 6.588 str.2 d. įtvirtintos teisės normos taikymo klaidą ir tai įtakojo galimai neteisėto sprendimo priėmimui.

Teismas galimai nepagrįstai nurodė, kad deklaravimo įstaigos išduota pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą laikytina didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu rašytiniu įrodymu ir tokiuose dokumentuose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos nebuvo paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nėra įrodymas, patvirtinantis to asmens faktinę gyvenamąją vietą.

Teismas nepagrįstai atmetė prašymą nurodydamas, kad M. C. įstatymų nustatyta tvarka nėra įgijęs teisės į socialinio būsto nuomą ir nėra pagrindo ginti šį asmenį. Šiuo atveju , kai butas V. S. C. buvo išnuomotas pagal valstybės garantiją, o ne pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti ( modernizuoti) įstatymo normas, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir taip pat laikytina aiškia teisės normos taikymo klaida.

Sudarant nuomos sutartį niekas neklausė ir nesidomėjo kur ir su kuo gyvens M. C., nors jis tuo metu jau buvo pilnametis. Pareiškėjas manė, kad jis privalomai turi būti deklaruotas prie savo tėvų. Tvarkant dokumentus pareiškėjas buvo nepilnametis moksleivis. Nuo pat vaikystės labiau bendravo ir turėjo artimesnį emocinį ryšį su močiute, nei su savo tėvais, todėl jai gavus butą ir karto apsigyveno pas ją.

Aiškia teisės taikymo klaida laikytina tai, kad teismo sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjai V. S. C. gyvenamoji patalpa išnuomota kaip socialinis būstas, nes ji buvo išnuomota vykdant valstybės garantiją.

Iki V. S. C. mirties pareiškėjo teisė naudotis ar nuomotis ginčo butą nebuvo ginčijama. Savivaldybei buvo žinoma, kad M. C. gyvena kartu su senele, tačiau jokių priemonių dėl iškeldinimo nesiėmė. Mirus V. S. C. , pareiškėjas, kaip bendrą ūkį vedęs vaikaitis pagal CK 6.588 str. 2 d. ir kaip vienintelis mirusiosios turto ir turtinių teisių paveldėtojas, įgijęs teisę naudotis patalpa, turėjo pagrįstų lūkesčių, kad savivaldybė užtikrins jo teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Įstatymais įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad ši jo įgyta teisė nebus paneigta.

Savivaldybės elgesys, nedraudžiant pareiškėjui gyventi ginčo bute iki pagrindinės nuomininkės mirties ir kurį laiką po jos mirties, faktiškai patvirtina, kad savivaldybė pripažino vaikaičio teisę gyventi bute.

Nesutikimą grindžia tuo, jog CPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodytu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti teikiamas, jei nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai. Nors pareiškėjas teigia, kad apie 2012-09-08 teismo sprendime Nr.2-1850-528/2012 esančias aiškias teisės normos taikymo klaidas jis sužinojo tik 2015-12-18, kai atvyko pas advokatą dėl procesinių dokumentų rengimo kitoje byloje, todėl nepraleido termino, tačiau bylos medžiaga patvirtina priešingas aplinkybes. Byloje yra Kauno miesto apylinkės teismo pranešimas, kuriuo buvo siųstas 2012-09-28 teismo sprendimas. Teismo pranešimas ir teismo sprendimas buvo įteikti pareiškėjo žmonai 2012-10-03. Vadinasi, pareiškėjas nuo teismo sprendimo gavimo dienos žinojo apie šio teismo sprendimo įtaką jo teisėms ir pareigoms, turėjo galimybę skųsti apeliacine tvarka ar kreiptis dėl papildomos teisinės konsultacijos, ką padarė tik praėjus beveik keturiems metams, taip pat 3 mėnesius t.y. iki 2013-01-03 arba iki 2013-10-28 turėjo galimybę atnaujinti procesą šioje byloje, jeigu manė, kad sprendimas yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant teisės aktus bei galimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, tačiau pareiškėjas nustatytais terminais nesiėmė jokių veiksmų ginti galimai savo pažeistas teises.

Byloje nėra pateikta realių įrodymų, jog pareiškėjas apie jo manymu esančias sprendime aiškias teisės normos taikymo klaidas sužinojo tik 2015-12-18, todėl laikytina, jog šis pareiškėjo argumentas yra neįrodytas ir atmestinas.

Nepagrįstas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą CPK 366 str.1 d. 9 p. pagrindu, kadangi pareiškėjas ne tik nepateikė įrodymų dėl aiškios teisės klaidos, tačiau praleido ir prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminą. Praleidus CPK 368 str. 2 d. numatytą naikinamąjį terminą proceso atnaujinimo termino atstatymo klausimas negali būti sprendžiamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja V. S. C. buvo atstovaujama advokato, todėl laikytina, kad ji buvo tinkamai atstovaujama asmens, turinčio teisinį išsilavinimą bei gebančiu išaiškinti atstovaujamajam jo teises ir pareigas byloje.

Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog teismas netinkamai vertino CK 6.588 str. 2 d. nuostatas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo faktinį gyvenimą gyvenamosiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini). Priešingai, ką ir konstatavo teismas byloje Nr.2-1850-528/2012 ir šioje byloje esantys rašytiniai įrodymai (seniūnijų pažymos apie gyvenamosios vietos deklaraciją, pareiškime nurodoma pareiškėjo gyvenamoji vieta) , patvirtina, kad M. C. gyvenamoji vieta nuo 2007-01-05 yra adresu J. L. - (duomenys neskelbtini), o ne ginčo patalpose. Byloje yra pateikti VĮ Registro centro duomenys, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso dalis gyvenamųjų patalpų, kuriose ir yra deklaruota jo gyvenamoji vieta. Įrodymų iš esmės paneigiančių šias aplinkybes byloje pateikta nebuvo.

Mano, kad nesant įrodymų, jog pareiškėjas išgyveno su buvusia gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomininke V. S. C. jos nuomotoje patalpoje ne mažiau kaip vienerius metus ir kartu su ja sudarė vieną šeimą, bendromis išlaidomis tvarkė bendrą ūkį , gerino būstą, mokėjo mokesčius, todėl nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėją buvusios nuomininkės šeimos nariu.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai ( pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta ne ginčo bute ir duomenys, kad dalis šio buto priklauso pareiškėjui) turi didesnę įrodomąją galią nei liudytojų parodymai, paneigia tiek pareiškėjo, tiek liudytojų parodymus, kad pareiškėjas gyveno kartu su ginčo patalpų nuomininke ir vedė su ja bendrą ūkį.

Nepagrįstas prašymo motyvas, kad pareiškėjas nesuprato kokius dokumentus pasirašo ir kokios šių dokumentų pasekmės. Kadangi byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra apribotas veiksnumas, kad jis negali suprasti savo veiksmų ar jis teisės aktų nustatyta tvarka būtų ginčijęs šiuos dokumentus, todėl šis argumentas nepagrįstas ir atmestinas.

Nepagrįstas prašymo motyvas, kad valstybės garantijos rūšį pasirinko ne jis, o jo tėvai, todėl tokios valstybės garantijos rūšies pasirinkime neišreikšta jo valia. Kaip nurodo pats pareiškėjas, garantijos pasirinkimo metu jis buvo nepilnametis, todėl pagrįstai sprendimą dėl valstybės garantijos pasirinkimo priėmė pareiškėjo tėvai, kaip įstatyminiai atstovai. Jo tėvams nėra apribotas veiksnumas ar atimtos tėvystės teisės, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad tokios valstybinės garantijos pasirinkimas nėra jo valios išraiška.

Nepagrįstas pareiškėjo motyvas, kad savivaldybė nesiėmė priemonių jį iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), jeigu laikė, kad ten jis gyvena neteisėtai. Kauno miesto savivaldybė, gindama savo teises ir teisėtus interesus, 2015 m. kreipėsi į teismą dėl pareiškėjo iškeldinimo.

Nesutinka su motyvu, jog mirus buvusiai ginčo patalpų nuomininkei pareiškėjas pagal teisės aktus, kaip bendrą ūkį vedęs vaikaitis CK 6.588 str. 2 d. prasme ir kaip vienintelis buvusios ginčo patalpų nuomininkės turto ir turtinių teisių paveldėtojas pagal paveldėjimo teisę įgijo teisę naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis, o įstatymais įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad ši jo teisė nebus paneigta. Iš valstybės garantijos kilusi valstybės garantijos turėtojos V. S. C. reikalavimo teisė yra išimtinai asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai neatskiriamai susijusi tik su jos asmeniu, todėl bendraisiais pagrindais pereiti kitiems asmenims negalėjo.

Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo 9 str. 12 d. numatė, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 5 p. nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė.

Įstatymų leidėjas įtvirtino bendrą taisyklę, kad valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo , atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima CK nustatyta tvarka. Tačiau minėtoje normoje taip pat numatyta, kad pagal šio įstatymo 9 str. 2 d. 5 p. (bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę) nustatytą valstybės garantiją išnuomotų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 str. nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius.

Įstatymo leidėjas numatė tik įpėdiniui galimybę paveldėjimo atveju toliau nuomotis tas pačias patalpas, tačiau nustatydamas tam tikrą sąlygą- tokių patalpų nuoma galima, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos nariu, su kuriuo numato galimybę sudaryti nuomos sutartį remiantis CK 6.602 str. Teismo sprendimas Nr.2-1850-528/2012 patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pripažintas buvusios patalpų nuomininkės šeimos nariu, todėl nebuvo teisinio pagrindo pakeisti nuomos sutartį pareiškėjo vardu, todėl kaip testamentinis įpėdinis jis negali paveldėti ir įgyti teisių daugiau, negu iki mirties turėjo pati V. S. C., su kuria 2009-05-25 sudaryta gyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis laikoma pasibaigusia, o 2006-11-07 valstybės garantija Nr.2155 įvykdyta.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog Kompensacijų įstatymo tikslai yra ginti nuomininkų, o ne įpėdinių interesus. Įstatyme įtvirtinta garantijų pasirinkimo teisė priklauso nuomininkui, nuo kurio pasirinktos garantijos rūšies priklauso jo teisių apimtis, todėl nuomininko mirties atveju jo įpėdiniai negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo atitinkamą garantijos rūšį pasirinkęs nuomininkas, todėl nepagrįstas prašymo, kad pareiškėjas, pagal įstatymus kaip bendrą ūkį vedęs vaikaitis CK 6.588 str. 2 d. prasme ir kaip vienintelis mirusios ginčo patalpų nuomininkės turto ir turtinių teisių paveldėtojas pagal paveldėjimo teisę įgijo teisę naudotis ginčo patalpomis, o įstatymais įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Nustatyta, jog 2012- 01-17 nutartimi buvo priimtas pareiškėjos S. V. C. patikslintas pareiškimas dėl M. C. pripažinimo šeimos nariu (41 b.l.). M. C. į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu. 2012-06-19 buvo pateiktas dar vienas patikslintas pareiškimas dėl M. C. pripažinimo šeimos nariu ir jo priregistravimo pareiškėjai išnuomotame bute (duomenys neskelbtini) ( 117, 118 b.l.). 2012-09-28 sprendimu teismas pareiškimą atmetė ( 150-154 b.l.). Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu - jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida , kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Proceso atnaujinimo institutas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje pripažįstamas kaip ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismo sprendimus siekiant išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Tai dar viena galimybė apginti pažeistas teise ir įstatymų saugomus interesus, kartu tai teisės į teisminę gynybą platesnis ir išsamesnis įgyvendinimas. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymo leidėjo ketinimus, nes galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimus. Dėl to nurodomi proceso atnaujinimo pagrindai turi būti vertinami bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojama kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismo sprendimų vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad apie proceso atnaujinimo pagrindą jam tapo žinoma tik 2015-12-18. Jam yra pareikštas ieškinys dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini). Rengiant atsiliepimą į ieškinį jį atstovaujanti advokatė susipažino su 2012-09-28 teismo sprendimu Nr.2-1850-528/2012 ir 2015-12-18 jį informavo, kad šiame sprendime yra aiškių teisės normų taikymo klaidų.

Liteko duomenys bei apžiūrai prijungta Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-1888-475/2016 rodo, jog iš tiesų pareiškėjas yra patrauktas atsakovu pagal Kauno miesto savivaldybės ieškinį dėl jo iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas pirmiausiai patikrina ar prašymas yra paduotas nepraleidus CPK 368 str. nustatytų procesinių terminų: prašymas gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią pateikiantis asmuo sužino ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias atnaujinimo pagrindą. Šis terminas yra atnaujinamasis. Tačiau įstatymų leidėjas CPK 368 str. 2 d. įtvirtino imperatyvą, jog prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o CPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodytu atveju (jei pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą) taikomas vienerių metų terminas nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta , kad CPK 368 str. nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims pradedama skaičiuoti nuo teismo sprendimo, priimto byloje, įsiteisėjimo datos ir šis terminas yra naikinamasis. Tai reiškia, jog suėjus naikinamajam terminui asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą ir šio terminio atnaujinti teismas negali. Priešingas aiškinimas reikštų, kad termino pradžia priklauso nuo pareiškėjo subjektyvių savybių, jo rūpestingumo ir atidumo laipsnio, termino pradžios momentą lemtų pareiškėjo pasirinkimas ir įstatymo terminas nebetektų prasmės, nebūtų pasiektas terminų nustatymo tikslas – garantuoti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą.

Teismo sprendimas byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, buvo priimtas 2012-09-28. Pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime, teismo sprendimas 2012-10-03 buvo įteiktas jo žmonai (158 b.l.). Teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtas, nes jei pats M. C., nei V. S. C. jo neskundė. Teismo sprendimas įsiteisėjo po 30 dienų (CPK 307 str. 1 d.). Su prašymu atnaujinti procesą pareiškėjas kreipėsi tik 2016-03-10 ( 166 b.l.).

Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra praleidęs 3 mėnesių termino, tačiau nagrinėjamu atveju klausimas ar 3 mėnesių terminas yra praleistas ar ne yra visiškai neaktualus ir net negali būti sprendžiamas, kadangi akivaizdu, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus CPK 368 str. 2 d. nustatytą naikinamąjį vienerių metų terminą. Kaip jau buvo minėta, šio termino teismas negali atnaujinti, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 1850-528/2012 atmestinas praleidus naikinamąjį vienerių metų terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ( CPK 371 str. 1d. 1 p.).

prašymą atmesti.

Nutartis per 7 d. gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą .