Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-20 · Civilinė byla Nr. e2A-835-275/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
e2A-835-275/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ona Gasiulytė, Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė
Atsakovas
T. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-835-275/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09432-2018-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.4.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Onos Gasiulytės, Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios T. Česnio individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios T. Česnio individualios įmonės ieškinį atsakovui T. Č. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi T. Česnio individuali įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 22 230,54 Eur žalai atlyginti, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi T. Česnio individualiai įmonei (toliau – IĮ) iškelta bankroto byla. Nuo 2002 m. balandžio 8 d. T. Česnio IĮ savininku ir vadovu buvo atsakovas. Bankroto administratorė, susipažinusi su bendrovės dokumentais, nustatė, kad bendrovė veiklos nevykdė jau 2007 metais, įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) susidarė nuo 2004 metų, 2007 m. birželio 22 d. buvo priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš bendrovės turto, o 2007 m. rugsėjo 20 d. Juridinių asmenų registre įregistruotas įmonės statutas „likviduojama“, likvidatoriumi paskirtas atsakovas, tačiau likvidavimo procedūra nebuvo užbaigta, kadangi bendrovė neatsiskaitė su kreditoriais.

3. Atsakovas, kuris visą laiką buvo bendrovės savininkas ir vadovas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei, tuo pažeisdamas bendro pobūdžio pareigas elgtis sąžiningai ir rūpestingai.

Žemesnės instancijos teismas

4. 2017 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios T. Česnio IĮ kreditorinių reikalavimų sąrašas, bendra kreditorinių reikalavimų suma – 12 730,54 Eur; 2017 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtinta 9 500 Eur administravimo išlaidų bankroto byloje sąmata.

5. Bankrutavusi T. Česnio IĮ neturi jokio realizuotino turto, iš kurio būtų galima padengti bent dalį kreditorinių reikalavimų bei administravimo sąnaudas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra jokių galimybių įvertinti bendrovės pradelstų įsipareigojimų nuo bendrovės įkūrimo, bei turėto turto iki bankroto bylos iškėlimo, todėl, ieškovės nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo bendrovei padaryta žala yra lygi kreditorių patvirtintų reikalavimų ir administravimo išlaidų sumai.

Atsiliepimas

6. Atsakovas T. Č. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

7. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, sukėlusius konkrečią žalą ieškovei, atsakovas neva atliko, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas neva pažeidė. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo galimybės pateikti tinkamą atsiliepimą į ieškinį yra apsunkintos.

8. Atsakovo manymu, jis tinkamai įvykdė savo pareigą perduoti bendrovės bankroto administratorei bendrovės dokumentus bei turtą. Tą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymai suteikia individualioms įmonėms galimybę nesudarinėti finansinių ataskaitų rinkinio, todėl atsakovas negali būti laikomas atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus dėl to, kad neteikė įmonės finansinių ataskaitų rinkinio.

9. Bankrutavusi T. Česnio IĮ veiklos nevykdė jau nuo 2005-2006 metų. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. gegužės 14 d. VMI pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame nurodoma, kad įmonė iš pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojų sąrašo buvo išregistruota 2005 m. kovo 15 d., 2007 metais neturėjo jokių pajamų, darbuotojų, deklaruotino turto, neatliko jokių piniginių operacijų. Taigi, atsakovas jau daugiau kaip 10 metų nevykdo jokios veiklos, neturi jokio turto, todėl negali perduoti turto bankroto administratorei.

Atsiliepimas

10. Atsakovas nurodė, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas neatsiskaitė su bendrovės kreditoriais, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos atsiradimą. Ieškovė neįrodė, kad skola VMI susidarė ne dėl verslo nesėkmės, o dėl atsakovo netinkamo fiduciarinių pareigų vykdymo, jo tyčios ar didelio neatsargumo. Pažymėjo, kad bendrovės likvidavimo procedūra nebuvo baigta, nes bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su VMI.

11. Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesumokėti mokesčiai nėra žala bendrovei, o žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Visiškai nesuprantama, kuo remiantis ieškovė prašo priteisti iš atsakovo administravimo išlaidas. Šios išlaidos būtų patirtos nepriklausomai nuo to, ar atsakovas pats kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ar ne. Be to, teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma nereiškia, kad bankroto proceso metu tokios išlaidos bus patirtos būtent tokia apimtimi, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių realiai patirtas administravimo išlaidas, jų realumą ir pagrįstumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

13. Priimdamas sprendimą teismas nurodė, kad siekiant nustatyti žalos buvimo faktą, reikia įvertinti, kokia apimtimi padidėjo bendrovės įsiskolinimai nuo to laiko momento, kai bendrovės vadovui atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

14. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad T. Česnio bankroto byloje patvirtintas 12 730,54 Eur kreditorinis reikalavimas, kurį sudaro bendrovės mokestinė nepriemoka, atsirado dar 2004 metais. Per visą laikotarpį iki bankroto bylos T. Česnio IĮ iškėlimo nurodyta skolos suma nepasikeitė, t. y. ieškovės skola, per tą laiką, kol atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą, nepadidėjo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, teismas pripažino, kad ieškovė nepatyrė nuostolių dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Taip pat sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad bankroto administravimo sąnaudos būtų patirtos net ir tuo atveju, jei į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis pats atsakovas, todėl konstatavo, kad administravimo sąnaudų suma negali būti laikoma žala, atsiradusia dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nevykdymo.

15. Teismas nesutiko su ieškovės nurodomais argumentais, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas neišsaugojo bendrovės turto, be to, visą bendrovės veiklos laikotarpį neteikė Juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų ir pažymėjo, jog atsakovas pateikė į bylą 2017 m. vasario 2 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktą, iš kurio duomenų nustatyta, kad atsakovas perdavė įmonės dokumentus bankroto administratorei. Pastebėjo, kad iš bankroto bylos duomenų nustatyta, T. Česnio IĮ įmonė jokio registruotino turto neturėjo, veiklos nevykdė. Nesutiko su ieškovės argumentais, esą jau vien turto nebuvimo faktas sąlygoja atsakovo, kaip įmonės vadovo, atsakomybę, byloje nesant duomenų apie atsakovo konkrečius veiksmus, siekiant iššvaistyti bendrovės turtą ar atliekant kitus veiksmus, siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo.

16. Teismas taip pat pripažino teisiškai nepagrįsta ieškovės nurodytą aplinkybę dėl finansinių ataskaitų neteikimo Juridinių asmenų registrui, kadangi įstatymas suteikia individualios įmonės vadovui teisę pasirinkti- sudarinėti ar ne finansinių ataskaitų rinkinius. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė įstatuose būtų nustačiusi bendrovės vadovui prievolę sudarinėti finansinių ataskaitų rinkinius.

17. Atsižvelgdamas į išdėstytą, nenustatęs, kad dėl atsakovo pareigos nevykdymo ieškovas patyrė materialinę žalą, ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18. Apeliantė bankrutavusi T. Česnio individuali įmonė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. sprendimo ir prašo panaikinti skundžiamą sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės- ieškovės ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18.1. Apelianto įsitikinimu, bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose bei tinkamai neištyrė į bylą pateiktų įrodymų, kurie itin reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Pažymi, kad atsakovas buvo vienintelis įmonės savininkas ir vadovas nuo įmonės įsteigimo dienos, todėl būtent atsakovui kilo pareiga iškėlus įmonei bankroto bylą perduoti visus duomenis, dokumentus bei turtą bankroto administratorei. Šiuo atveju atsakovas nurodė, jog jokio turto nei įmonė, nei jis pats, kaip įmonės savininkas, neturi, o, neva tai visus dokumentus bankroto administratorei perdavė pagal į bylą pateikiamą sąrašą.

18.2. Pabrėžia, jog iš atsakovo perduotų dokumentų nėra įmanoma nustatyti tikrosios įmonės finansinės padėties, dokumentai perduoti epizodiškai (fragmentiškai). Kasos knyga pateikta tik už 2002 veiklos metus, įplaukų/išlaidų apskaitos žurnalai pateikti tik už 2002 m., 2003 ir 2005 metus (2004 metai nėra sudaryti arba nėra perduoti), sąskaitų išrašai pateikti tik už 2005 metus, kitų įmonės veiklos metų duomenys bankroto administratorei nėra prieinami, taigi nėra galimybės ir nustatyti ar įmonės turtas ir lėšos buvo naudojamos įmonės naudai. T. Česnio individualios įmonės likvidavimo procedūros pradėtos ir statusas „likviduojama“ įregistruotas tik 2007 m. rugsėjo 20 d., taigi manytina, jog iki šio laiko įmonė veiklą vykdė, tačiau už visą šį laikotarpį iki likviduojamos statuso įregistravimo (ar juo labiau už vėlesnį laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo) jokie įmonės apskaitos duomenys bankroto administratorei nėra perduoti.

18.3. Atsakovas buvo atsakingas už įmonės veiklą, jis privalėjo baigti individualios įmonės prievoles, atsiskaityti su likviduojamos individualios įmonės kreditoriais; pareikšti reikalavimus individualios įmonės skolininkams (jei tokių buvo); perduoti individualios įmonės dokumentus saugoti Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka ir kt., tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti.

18.4. Jokių duomenų apie įmonės finansinę padėtį, jos pokyčius nei nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nei nagrinėjant šį ginčą teismui atsakovas nepateikė, bankroto administratorei išsamūs ir nuoseklūs duomenys, iš kurių būtų galima aiškiai matyti tikrąją įmonės padėtį, taip pat neperduota.

18.5. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus - nerūpestingai vykdė savo, kaip individualios įmonės vadovo, pareigas, netinkamai tvarkė ir organizavo dokumentų, tarp jų – ir kasos dokumentų, apskaitą ir saugojimą, neperdavė bankroto administratorei įmonei priklausiusių pinigų, jei tokie buvo, priešingu atveju - nepateisino jų teisėto panaudojimo įmonės naudai, tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų pareigą perduoti bankroto administratoriui visą įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turimą turtą (pinigus), neišsaugojo įmonės turto.

18.6. Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu yra pripažįstama, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Nevykdydamas savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrus padėtį, kai duomenų apie pinigų panaudojimą įmonėje nėra, atsakovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga tą turtą/pinigus išsaugoti buvo pažeista.

18.7. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog bendrais atvejais sprendžiant bylas dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kai vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismai turi nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio momento nustatymas yra tiesiogiai susiję su atlygintinos žalos dydžio nustatymu, nes tokiu atveju žala yra laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, kuri patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą. Tačiau nagrinėjamu atveju yra susidariusi išskirtinė situacija, kai atsakovas nesudarinėjo įmonės balansų, tinkamai nevedė buhalterinės apskaitos arba tiesiog jos neišsaugojo, todėl bankroto administratorei nėra objektyvių galimybių įvertinti duomenų apie įmonės finansinę veiklą, t. y. nesant galimybės įvertinti įmonės turimų debitorių, pradelstų įsiskolinimų bei įmonės turimo (ar turėto) turto nuo pat įmonės įkūrimo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo - apelianto įsitikinimu yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo kreditoriams padaryta žala yra lygi kreditorių bankroto byloje patvirtintiems finansiniams reikalavimams.

18.8. Atsakovas netęsė įmonės veiklos, netgi priešingai priėmė sprendimą įmonę likviduoti, tačiau likvidavimo proceso tinkamai neįgyvendino, o matydamas, jog įmonė yra nemoki nesiėmė jokių veiksmų atsiskaityti su kreditoriais ar juo labiau nesikreipė į teismą ir neinicijavo bankroto bylos iškėlimo.

18.9. Manytina, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo atsakovo elgesį, kuomet šis asmuo net 10 metų nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo, pateisinti protinga verslo rizika. Jo, kaip įmonės savininko ir vadovo veiksmai, žinant įmonės turtinę padėtį, viršijo normalią gamybinę-ūkinę riziką, buvo akivaizdžiai nenaudingi bendrovei, jos kreditoriams.

18.10. Būtent atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakingas už įmonės veiklą, jis privalėjo baigti vykdyti individualios įmonės prievoles, atsiskaityti su likviduojamos individualios įmonės kreditoriais; pareikšti reikalavimus individualios įmonės skolininkams; perduoti individualios įmonės dokumentus saugoti Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka ir kt., tačiau šių veiksmų neatliko.

Atsiliepimas

19. Atsakovas T. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19.1. Nurodo, kad šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl žalos už vadovo savalaikį nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priteisimo, akcentuotina, jog, ką ignoruoja ieškovas, vien savalaikio nesikreipimo į teismą fakto neužtenka – būtina įrodyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246 – 6.249 str., inter alia, būtina įrodyti, kad vadovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jai atsirado materialinė žala.

19.2. Atsakovo teigimu, ieškovas apeliaciniame skunde taip ir nenurodo, nuo kurio momento, jo vertinimu, turėtų būti laikoma, kad atsakovas tariamai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o tik abstrakčiai nurodo, neva to negalima nustatyti, kadangi įmonės bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai. Tai reiškia, kad ieškovas aiškiai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kas per se sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19.3. Negana to, priešingai nei teigia ieškovas ir kas yra išdėstyta atsakovo atsiliepime į ieškinį, visi įmonės dokumentai bankroto administratoriui perduoti ir tai yra prejudicinis faktas, kuris nustatytas 201701-26 Vilniaus apygardos teismo priimta įsiteisėjusia nutartimi civ. byloje Nr. eB2-1680-866/2017, kuria buvo atmestas bankroto administratorės prašymas dėl baudos atsakovui skyrimo už dokumentų neperdavimą ir kurioje teismas konstatavo, jog „dalis dokumentų išsiųsta el. paštu, o likusios dalies dokumentų fiziškai nėra galimybės perduoti bankroto administratorei, nes ji išvykusi“. Negana to, atsakovas kartu su šioje byloje teiktu atsiliepimu į ieškinį teismui pateikė ir 2017-02-02 dokumentų priėmimo – perdavimo aktą, iš kurio matyti, kad atsakovas įmonės bankroto administratorei tą dieną perdavė ir visus likusius įmonės dokumentus. Tai parodo, kad visi turimi įmonės dokumentai bankroto administratorei tinkamai pateikti, o ieškovo palaikoma pozicija dėl dokumentų nepateikimo kaip neva užkertančio kelią nustatyti, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, yra tik siekis dirbtinai sukurti įspūdį apie neva netinkamus atsakovo veiksmus įmonės bei jos kreditoriaus atžvilgiu, o taip pat pridengti žinomą aplinkybę, kad nuo to laiko, kuomet atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą, ieškovo skolos nepadidėjo ir tuo jokia žala įmonei nebuvo padaryta.

19.4. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad ieškovas dirbtinai kelia klausimą dėl įmonės dokumentų tariamo neperdavimo bankroto administratoriui, pagrindžia ir tai, kad ieškovas pirmojoje instancijoje kaip vieną esminių argumentų pateikė tai, kad atsakovas nesudarinėjo įmonės finansinių ataskaitų rinkinio, dėl ko neva nebuvo įmanoma nustatyti įmonės finansinės padėties, tačiau po to, kai atsakovas atsiliepime į ieškinį pateikė argumentus, jog pareigos sudarinėti tokius rinkinius atsakovas neturi, o tam pritarė ir pats pirmosios instancijos teismas sprendime, ieškovas iš esmės pakeitė savo poziciją ir savo apeliaciniame skunde tokių argumentų jau nebepalaiko.

19.5. Taip pat ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas kaip individualios įmonės savininkas bankroto administratorei turėjo perduoti ne tik įmonės turtą, tačiau ir savo asmeninio bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto sąrašą. Tačiau čia pat pats ieškovas teigia, kad atsakovas nurodė, jog jokio turto nei įmonė, nei jis pats, kaip įmonės savininkas, neturi. Pažymėtina, kad ieškovas, teigdamas, jog atsakovas tariamai neperdavė bankroto administratorei savo asmeninio ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto sąrašo, ar nuslėpė tam tikro turto egzistavimą, privalėjo tokias aplinkybes įrodyti, ko nepadarius, nepagrįstai kaltina atsakovą tariamai netinkamu pareigos perduoti turtą bei dokumentus įvykdymu.

19.6. Netgi laikant, kad atsakovas galimai atliko neteisėtus veiksmus tuo aspektu, kad savalaikiai nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai vis tiek nesudaro pagrindo vertinti, kad to pasekmėje ieškovui buvo padaryta kokia nors žala. Pažymėtina, kad ieškovas faktiškai veiklos nevykdė nuo 2005-2006 m. Būtent laikotarpiu nuo pat 2004 m., ieškovas turėjo vienintelę skolą vieninteliam kreditoriui VMI, kuri daugiau, ieškovui nebevykdant veiklos ir nesikeitė iki pat bankroto bylos iškėlimo.

19.7. Taigi nuo to momento, kuomet atsakovui hipotetiškai galėjo atsirasti pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ieškovo įsipareigojimai vieninteliam kreditoriui VMI liko tokie patys, kas reiškia, jog, ar atsakovas tuo metu būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ar būtų kreipęsis vėliau, įsipareigojimai kreditoriams nebūtų pasikeitę. Tai parodo, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų atsakovo veiksmų ir to, kad kreditoriui VMI yra likusi skola, kurią ieškovas nepagrįstai vadina padaryta žala.

19.8. Nagrinėjamu atveju iš prie atsiliepimo į ieškinį pridėto VMI kreditorinio reikalavimo, taip pat iš 2017-03-27 Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl įmonės kreditorių sąrašo patvirtinimo matyti, kad vienintelio ieškovo kreditoriaus VMI kreditorinis reikalavimas susideda iš 12 325,98 Eur nesumokėtų mokesčių ir tik 402,45 Eur delspinigių. Taigi ta aplinkybė, kad ieškovui prieš daugiau negu 10 metų vykdant veiklą atsirado mokėtinų mokesčių valstybei, nereiškia, kad dėl jų nesumokėjimo atsakomybę turėtų prisiimti įmonės savininkas sumokėdamas mokesčių dydžio žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

19.9. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovas nesistengė baigti įmonės likvidavimo procedūros, atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, kad likvidavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl to, kad atsakovas kokiu nors būdu trukdė šiam procesui, tačiau dėl to, kad nebuvo atsiskaityta su VMI, o įmonė lėšų atsiskaityti su VMI paprasčiausiai neturėjo. Taigi, papildoma ieškovo akcentuojama aplinkybė, kad likvidavimo procedūra nebuvo baigta, nepagrindžia jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, lėmusių 22 230,54 Eur žalą.

Atsiliepimas

19.10. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovas apeliaciniame skunde, nors kelia tokį reikalavimą, visiškai nepasisako bei net neužsimena dėl pirmosios instancijos teismo sprendime bei atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstyto argumento, jog ieškovas nepagrįstai kaip tariamą žalą, padarytą įmonei, nurodo 9 500 Eur administravimo išlaidų sąmatą. Tai reiškia, kad pats ieškovas jau sutinka, kad tokios išlaidos yra reikalaujamos visiškai nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

20. Ieškovas, teigdamas, kad bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, turėjo nurodyti, kokiose aukštesnės instancijos bylose buvo suformuota teisės taikymo praktika, kuri yra aktuali šioje byloje, kokios teisės normos taikymą suformavo ir kaip aukštesnės instancijos teismas, ir kuriose išvadose šioje byloje buvo nepaisoma suformuotos teismų praktikos. Nenurodžius šių duomenų, darytina išvada, kad apeliaciniame skunde nenurodytos aplinkybės, patvirtinančios teismo sprendimo neteisėtumą, taikant teisminę praktiką.

21. Teigiant, kad teismas tinkamai neištyrė į bylą pateiktų įrodymų, kurie itin reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, apelianto pareiga nurodyti, kokie įrodymai buvo neištirti tinkamai, kaip juos turėjo ištirti teismas, ir kokias pagal juos padaryti išvadas, kurios skiriasi nuo teismo padarytų išvadų. Tokių argumentų nepateikus apeliaciniame skunde, jis negali būti tenkinamas.

22. Ieškovui reiškiant reikalavimą priteisti iš buvusio individualios įmonės savininko žalą, kurią ieškovas apskaičiuoja pagal teismo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą - 9500 Eur ir kitoje dalyje – kreditorinio reikalavimo - 12730,54 Eur mokestinės nepriemokos, byloje turi būti padaryta išvada, ar šie reikalavimai atsirado dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorinis reikalavimas 12 730,54 Eur sumai atsirado dar 2004 m. Nesant duomenų, kad jau tuo metu įmonė buvo nemoki ir jau buvo atsiradusi jos savininkui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, kad ši žala atsirado ne dėl atsakovo kaltės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas perdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentus. Vien dokumentų neperdavimo faktas, nėra pagrindu priteisti iš buvusio vadovo žalos atlyginimą, nesant jokių įrodymų apie tai, kad išsaugojus dokumentus ir juos perdavus administratoriui, būtų galimybė išsiieškoti įmonės naudai iš skolininkų tam tikras sumas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus - nerūpestingai vykdė savo, kaip individualios įmonės vadovo, pareigas, netinkamai tvarkė ir organizavo dokumentų, tarp jų ir kasos dokumentų, apskaitą ir saugojimą, neperdavė bankroto administratorei įmonei priklausiusių pinigų, jei tokie buvo. Nesant jokių duomenų apie įmonės pinigų, turto buvimo faktą, kuriuos privalėjo perduoti vadovas bankroto administratoriui, daryti išvadą, kad nerūpestingas vykdymas vadovo pareigų yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, nėra pagrindo.

23. Bylose dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kai vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas turi nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuos įrodymus turi pateikti ieškovas, nes nustatyti kreditorinių įsiskolinimų susidarymo laikotarpį, yra ieškovo pareiga . Tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė, teismo išvada, kad mokestinė nepriemoka susidarė 2004 m., nebuvo ieškovo paneigta . Turint galimybę ieškovui pateikti įrodymus, kokiu būdu buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka ir už kokį laikotarpį, tačiau neteikiant šių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadai, kad mokestinė nepriemoka susidarė dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Žala yra laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, kuri patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą, taigi, padarius išvadą, kad mokestinė nepriemoka nėra išaugusi dėl nesikreipimo į teismą, ieškinys negali būti tenkinamas.

24. Atsakovo įmonei buvo taikoma likvidavimo procedūra, jos neužbaigimas nesukėlė žalos kreditoriui, nes ne likvidavimo proceso vykdymo laikotarpiu buvo priskaičiuota nepriemoka. Taigi, visi ieškovo nurodyti atsakovo veiksmai, nebuvo priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala kreditoriui, todėl ieškinys pateiktas nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Ona GasiulytėRita KisielienėDanutė Kutrienė