- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2010-02-11
- Bylos Nr.
- 2S-337-390/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Albinas Čeplinskas, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- E. V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Albino Čeplinsko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. V. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. V. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nepilnamečio sūnaus R. V. gyvenamąją vietą su mama, E. V. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti sūnaus R. V. gyvenamąją vietą kartu su ja iki sprendimo priėmimo. Nurodė, kad po santuokos nutraukimo su atsakovu, ji susilaukė sūnaus R. V., kurio gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta nei su vienu iš tėvu. Vaikas nuo gimimo augo su ieškove, ji juo rūpinosi, prižiūrėjo ir auklėjo. Atsakovas retkarčiais bendraudavo su sūnumi, pasiimdavo jį bendru šalių susitarimu. Atsakovas, paėmęs vaiką, jo motinai negrąžino, grasino jai ir vaikui. Dėl grasinimų ir vaiko paėmimo atsakovė kreipėsi į prokuratūrą. 2009-10-26 šalys sudarė susitarimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos iki teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo priėmimo, tačiau atsakovas jo nesilaikė ir laiku neatidavė ieškovei sūnaus.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ja, nurodo priežastis, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jos prašymą. Sprendė, kad vaiko interesai nėra pažeisti, ieškovė neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, todėl jos prašymo netenkino.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė E. V. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009-11-09 nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovės prašymą tenkinti, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad atsakovas piktybiškai nesilaikė susitarimo, neleidžia ieškovei pasimatyti ir pabūti su sūnumi, vaiką nuteikinėja prieš ieškovę ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo nėra pateikęs, todėl būtina nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove. Nurodo, kad sūnus nuo pat gimimo gyveno su ieškove, ji jį tinkamai auklėjo, prižiūrėjo, rūpinosi juo, atsakovas tik retkarčiais pareikšdavo norą pamatyti sūnų. Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su sūnumi tarp ieškovės ir atsakovo iki 2009-09-22 niekada nebuvo kilę jokių ginčų. 2009-09-22 atsakovas pasiėmė sūnų, kad nusivežtų į Druskininkus, kol ieškovė kraustosi iš Kauno į Vilnių. Atsakovui pasiėmus vaiką pas save daugiau jo neparvežė ir nenori atiduoti. Tarp šalių 2009-10-26 buvo pasirašytas susitarimas dėl bendravimo tvarkos, tačiau atsakovas pažeidė šį susitarimą. Pažymi, kad atsakovas niekada nemokėjo vaikui išlaikymo, neprisidėjo prie jo auklėjimo, priežiūros, visiškai nesirūpino vaiku. Vaiko tėvas niekur nedirba, neturi pragyvenimo šaltinio, išsilavinimo, nuolatinės gyvenamosios vietos, yra teistas, todėl tikrai negali vaikui suteikti pilnaverčio gyvenimo, pilnai patenkinti jo poreikių ir tinkamai pasirūpinti. Tėvas neužtikrina saugios socialinės aplinkos vaikui, jo teisės į poilsį ir laisvalaikį. Mano, kad išdėstyti argumentai yra pilnas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jų netaikymas pažeidžia vaiko interesus ir ieškovės, kaip mamos teisę būti kartu su vaiku, jį matyti, auklėti, su juo bendrauti.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kad vaiko interesai nėra pažeisti, ieškovė neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, todėl jos prašymo netenkino.
Iš bylos duomenų matyti, kad šalys po santuokos nutraukimo susilaukė sūnaus R. V., kurio gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta nei su vienu iš tėvu. Ieškovė E. V. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nepilnamečio sūnaus R. V. gyvenamąją vietą su mama, E. V. bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti sūnaus R. V. gyvenamąją vietą kartu su ja iki sprendimo priėmimo. Ieškovė teigė, jog vaikas nuo gimimo augo su ja, ji juo rūpinosi, prižiūrėjo ir auklėjo. Atsakovas retkarčiais bendraudavo su sūnumi, pasiimdavo jį bendru šalių susitarimu. Atsakovas, paėmęs vaiką, jo motinai negrąžino, grasino jai ir vaikui. Dėl grasinimų ir vaiko paėmimo atsakovė kreipėsi į prokuratūrą.
CK 3.156 straipsnyje nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (CK 3.174 str. 2 d.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Šias faktines aplinkybes teismas ištiria bylą nagrinėdamas iš esmės. Tuo tarpu, laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Ieškovė nurodė, kad siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu yra būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių taip pat nurodė argumentus, kurie, jos nuomone, pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (LR CK 3.165 str. 3 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009-10-26 šalys tarpusavio susitarimu nustatė, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gyvens su tėvu, mama turės teisę kiekvieną šeštadienį iki 12 val. paimti sūnų ir privalės jį grąžinti jį tėčiui kiekvieną pirmadienį iki 12 val. (b.l. 12) Ieškovė teigia, kad atsakovas šio susitarimo nesilaiko, niekur nedirba, neturi pragyvenimo šaltinio, išsilavinimo, nuolatinės gyvenamosios vietos, yra teistas, todėl tikrai negali vaikui suteikti pilnaverčio gyvenimo, pilnai patenkinti jo poreikių ir tinkamai pasirūpinti. Tėvas neužtikrina saugios socialinės aplinkos vaikui, jo teisės į poilsį ir laisvalaikį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertino, ar šiuo atveju yra būtinas ir vaikui naudingas jo aplinkos pakeitimas, iki ginčas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas iš esmės. Netyrė ar po 2009-10-26 susitarimo pasirašymo neatsirado aplinkybių, kurios galėtų kelti grėsmę vaiko teisėms ir interesams. Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. CK 3.178 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad visais atvejais nagrinėjant ginčus dėl vaiko, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas yra būtinas. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, susijusį su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu iki kol bus priimtas sprendimas, šioje byloje turėjo pagrindo kreiptis į vaiko teisių apsaugos institucijas dėl išvados nagrinėjamu klausimu ir klausimą nagrinėti apie jį pranešus atsakovui, žodinio proceso tvarka (CPK 148 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tik ieškovės nurodytų aplinkybių pagrindu, nesant valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados negalėjo įvertinti ir nustatyti, kad vaiko interesai yra nepažeidžiami (CPK 178 str., 185 str., 376 str. 1 d.).
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija panaikina Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.