Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos J. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-18 nutarties, kuria buvo atmestas jos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Dalios Markauskienės 2015-02-24 nutarimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą dėl 2015-02-09 FNTT Panevėžio apygardos valdybos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtą nutarimą pareiškėja apskundė Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorei, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės D. Markauskienės 2015-02-24 nutarimu pareiškėjos skundas buvo atmestas.

Nesutikdama su prokurorės nutarimu, pareiškėja jį apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui, tačiau skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-18 nutartimi jos skundas buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir teismui pateiktą medžiagą, daro išvadą, jog skundžiamos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-18 nutarties skunde nurodytais motyvais naikinti nėra pagrindo ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos J. Š. skundą atsisakyta pagrįstai.

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėja J. Š. VŠĮ „L.“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens - V. K. veiksmuose įžvelgia nusikalstamų veikų, numatytų BK 182, 183, 184, 228, 228¹, 245, 300 straipsniuose požymių, nurodydama, kad pastarasis viršydamas įgaliojimus ir V. K. parduodamas 9919,49 eurų BVŠĮ „L.“ kreditorių turtą (skolą) veikė neteisėtai, nes pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2014-08-28 nutartį, galėjo parduoti tik 2169,75 eurų skolą.

Sprendimą dėl pareiškėjos skundo priėmęs ikiteisminio tyrimo tyrėjas, jo sprendimo teisėtumą tikrinusi prokurorė ir šių abiejų sprendimų pagrindu skundžiamą nutartį priėmęs teismas konstatavo, kad surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad galimai buvo įvykdytos nusikalstamos veikos. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negali nesutikti ir skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BPK 166 straipsnyje numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą reglamentuojantis BPK 168 straipsnis įtvirtina išimtį ir skelbia, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi, tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas. Tačiau proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad galimai buvo įvykdytos nusikalstamos veikos, nurodytos pareiškėjos pareiškime, kas atitinkamai sąlygoja atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pareiškėjos skunde minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-08-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , kuria skundžiamoje nutartyje minima Panevėžio apygardos teismo 2014-05-21 nutartis palikta nepakeista, be kita ko nurodyta, kad pareiškėja J. Š., kuri yra VŠĮ „L.“ kreditorė ir jos sutuoktinis V. Š. ( buvęs įmonės VŠĮ „L.“ direktorius), kreditorių susirinkime turi balsų daugumą, o jų balsavimas sprendžiamais klausimais sudarė pakankamą pagrindą manymui, kad jie veikė interesų konflikto situacijoje, o jų balsų dauguma priimtas nutarimas pažeidžia įmonės ir kreditorių mažumos interesus, kas reiškia, kad kreditorių dauguma yra šališka sprendžiant turto bei turtinių teisių, susijusių su šiomis neįvykdytomis prievolėmis realizavimo klausimais ( LITEKO – Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys). Tokios teismo išvados bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui suteikia teisę vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau CK) 6.101 straipsniu perleisti be skolininko sutikimo visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui ir, remdamasis šiomis įstatymo normomis, bankroto administratorius atstovaudamas VŠĮ „L.“ 2014-11-10 reikalavimo perleidimo sutartimi, perleido visas reikalavimo teises į skolininko V. Š. skolą – viso 12089,23 eurų (41741,71 litų) naujajam kreditoriui V. K..

Šiuo atveju akivaizdu, kad tarp pareiškėjos ir įmonės administratoriaus susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja CK ir įmonių bankroto įstatymas. Nesutikdama su bankroto administratoriaus priimamais sprendimais J. Š. kaip kreditorė turėjo teisę juos ginčyti civilinės teisės priemonėmis - LR įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Taip pat darytina išvada, kad bankroto administratorius atstovaudamas VŠĮ „L.“ ir parduodamas įmonės skolas naujajam kreditoriui savo funkcijas vykdė jam suteiktų įgaliojimų ribose, vadovaudamasis CK nuostatomis ir įsiteisėjusios Panevėžio apygardos teismo 2014-05-21 nutarties pagrindu, o ne veikiant tyčia nusikalstamais ketinimais, todėl atsižvelgdamas į teismui pateiktos medžiagos duomenis bei aukščiau išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad šiuo metu turimi duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad bankroto administratoriaus veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių ir vien tai, kad ikiteisminį turimą atlikusio pareigūno, prokurorės ir apylinkės teismo procesiniai sprendimai netenkina pareiškėjos interesų, nesudaro pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir teisėtumu.

Apibendrinus darytina išvada, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

atmesti pareiškėjos J. Š. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.