Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-97/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2008-05-14
Bylos Nr.: 1A-97/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Elena Vainienė, Kęstutis Jucys (pran.), Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis: A. B., T. R.

Kategorijos

1.2.23.3Neteisėtas disponavimas dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 str. 1, 2 d.)
2.1.15.2.10Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 str.)
2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-97/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.3, 2.1.15.2.10, 2.4.6.3.1, 2.4.6.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Adui Laurikėnui,

gynėjams advokatams: Ingridai Botyrienei, Rasai Aurelijai Kučinskaitei, Ipolitui Nekrošiui,

nuteistiesiems: A. B. , T. R. ,specialistui Vidmantui Malinauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir T. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:

T. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu šešeriems metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu dvylikai metų 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, T. R. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. R. ir A. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir platino labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Be to, T. R. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir realizavo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, tai yra nusikaltimus padarė šiomis aplinkybėmis:

T. R. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku neteisėtai įgijęs 2 MDMA tabletes (0,447 g), kurių sudėtyje buvo 0,170 g psichotropinės medžiagos MDMA, turėdamas tikslą realizuoti, 2004 m. sausio 8 d. atgabeno jas į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini). Apie tai telefonu pranešė bendrininkui A. B. , kuris, vykdydamas bendrą susitarimą, atvyko į degalinę ir paėmė šią psichotropinę medžiagą, turėdamas tikslą ją realizuoti, gabeno automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miestu į automobilių stovėjimo aikštelę prie restorano „McDonald's“ (Seinų g. 3, Vilnius), kur už 22 Lt pardavė tariamam psichotropinių medžiagų pirkėjui vardu Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas.

T. R. 2004 m. sausio 14 d., su tariamu narkotikų prekeiviu susitaręs realizuoti psichotropines medžiagas, liepė jam pinigus perduoti degalinės „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) operatorei. Jis atgabeno psichotropinę medžiagą į minėtą degalinę, kur ją paslėpė. Apie 21 val. Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, perdavė pinigus degalinės operatorei, po to T. R. pranešė pirkėjui, kad sutartas psichotropinės medžiagos MDMA kiekis yra paslėptas prie degalinėje stovinčio automobilio „Audi 80“ kairiojo priekinio rato. T. R. tokiu būdu pardavė Olegui 100 tablečių (23,211 g), kurių sudėtyje buvo 6,452 g psichotropinės medžiagos MDMA.

T. R. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus, neteisėtai įgijo 23,065 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 7,496 g psichotropinės medžiagos MDMA, 2004 m. sausio 27 d., turėdamas tikslą realizuoti, atgabeno jas į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini). T. R. apie tai telefonu pranešė bendrininkui A. B. , kuris, vykdydamas bendrininkų susitarimą, šią psichotropinę medžiagą paėmė iš degalinės ir nugabeno iki Metalo g. esančio pastato Nr. 2, kur ją paslėpė. A. B. tą pačią dieną, apie 11 val., šią psichotropinę medžiagą pardavė Olegui už 2 610 Lt ir susitarė dėl 50 MDMA tablečių įsigijimo. A. B. apie tai pranešė T. R. , kuris neteisėtai įgijo 11,252 g MDMA tablečių (49 vnt.), kurių sudėtyje buvo 3,803 g psichotropinės medžiagos MDMA, atgabeno ją į degalinę „(duomenys neskelbtini)“ ir apie įvykdytą užsakymą pranešė A. B. . Pastarasis tą pačią dieną laikotarpiu tarp 21-24 val. susitarė susitikti su Olegu, kuriam taikomas anonimiškumas, degalinėje „(duomenys neskelbtini). A. B. apie 22.15 val. sutartoje vietoje susitiko su tariamu narkotikų prekeiviu Olegu, kuriam taikomas anonimiškumas, ir už anksčiau sumokėtą pinigų sumą pardavė 11,252 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 3,803 g psichotropinės medžiagos MDMA.

T. R. , tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai įgijo 3,072 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,719 g psichotropinės medžiagos MDMA (10 vnt.), 2004 m. vasario 25 d., turėdamas tikslą realizuoti, atgabeno ją į degalinę „(duomenys neskelbtini)), apie tai telefonu pranešė bendrininkui A. B. , kuris, vykdydamas susitarimą, šį kiekį psichotropinės medžiagos paėmė iš degalinės ir nugabeno ją iki prekybos centro „Rimi“ Savanorių prospekte 16, Vilniuje, kurią savo automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė tariamam narkotikų prekeiviui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas.

T. R. , tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai įgijo 300,65 g MDMA tablečių (apie 1 000 vnt.), kurių sudėtyje buvo 111,24 g psichotropinės medžiagos MDMA, 2004 m. vasario 29 d., turėdamas tikslą realizuoti, atgabeno ją į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), apie tai pranešė bendrininkui A. B. , o pats degalinės teritorijoje stebėjo aplinką, pasiruošęs apie kilusį pavojų informuoti bendrininką. A. B. apie 18.10 val. vykdydamas susitarimą degalinės teritorijoje susitiko su tariamu narkotikų prekeiviu Olegu, kuriam taikomas anonimiškumas, ir šį kiekį psichotropinės medžiagos pardavė už 9 000 Lt.

Laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 8 d. iki 2004 m. vasario 29 d. nuteistieji T. R. ir A. B. iš viso įgijo, laikė, gabeno ir realizavo 338,486 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 123,428 g grynosios psichotropinės medžiagos MDMA. T. R. , be nurodyto kiekio, neteisėtai įgijo 100 MDMA tablečių, šį kiekį - 23,211 g (6,452 g grynosios MDMA psichotropinės medžiagos) laikė, gabeno ir realizavo tariamam narkotinių medžiagų platintojui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas neginčija to fakto, jog visų jam inkriminuotų epizodų dėl narkotikų pardavimo metu, narkotines medžiagas jis pardavė Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas. Tačiau, apelianto nuomone, Olegas, būdamas policijos pareigūnas, išprovokavo visus keturis nusikaltimus. Iš telefono skambučių išklotinių matyti, kad šis liudytojas nuolat jam skambindavo ir įkalbinėdavo gauti psichotropinių medžiagų ir perduoti jam. Todėl modelis yra niekinis, nes buvo pažeistos BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Dėl liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų pažymi, kad šis liudytojas iš esmės davė parodymus kaltindamas A. B. , ir tik dėl vieno nusikaltimo nurodo, jog 2004 m. sausio 14 d. A. B. jam pasiūlė įsigyti 100 tablečių ir kad dėl to jam paskambins jo (A. B. ) pažįstamas vardu T.. Jam paskambino telefono abonento Nr. 8 650 39 050, liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, į telefono skambutį neatsiliepė, nes po to paskambino pats. Tačiau jis (apeliantas) nurodytu telefono numeriu niekada nesinaudojo, todėl su liudytoju Olegu, kuriam taikomas anonimiškumas, kalbėtis negalėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas nepagrįstais laiko policijos pareigūno R. T. parodymus, nes šis liudytojas vadovavo NVIEM eigai ir davė analogiškus parodymus, kaip ir liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas. Teigia, jog A. B. iš karto po sulaikymo nurodė, kad psichotropinių medžiagų gavo iš asmens vardu T., tačiau po dviejų dienų jis jau nurodė T. R. pavardę. Teismas nepagrįstai vadovavosi šiais parodymais, nes vėlesnių apklausų metu A. B. parodė, kad psichotropinių medžiagų gavo iš T., gyvenančio Kaune, ir paaiškino, kad T. R. apkalbėjo, nes policijos pareigūnai jam darė spaudimą. A. B. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atpažinimas vyko iš nuotraukų, o ne gyvai, todėl buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi A. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir nepagrįstai įvertino jo parodymus, duotus teismo posėdžio metu.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad asmens kratos ir automobilio apžiūros protokolai surašyti pažeidžiant BPK 36 straipsnio nuostatas, nes jie neatsispindi konkretaus procesinio veiksmo eigos ir rezultatų. Asmens kratos metu pas jį buvo rastas telefonas NOKIA, tačiau tai buvo naujai pirktas telefonas ir jame jokios SIM kortelės nebuvo. Protokole įrašyta, kad surastas telefonas NOKIA su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini). Anot apelianto, tokio numerio SIM kortelė negali turėti, nes SIM kortelės numeris susideda iš devyniolikos skaičių. Teisminio nagrinėjimo metu kratą atlikęs pareigūnas S. R. paaiškino, kad SIM kortelės iš paimto telefono neišėmė, iš T. R. telefono paskambino į savąjį ir parodytą abonento numerį per klaidą įrašė į protokolą, kaip SIM kortelės numerį. Kadangi telefone SIM kortelės nebuvo, tai ir tyrėjas S. R. iš jo telefono niekur neskambino. Tokiu būdu jam nepagrįstai priskirta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad teismo išvados, jog automobilyje „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastas telefonas su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), priklauso jam, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Aukščiau paminėtas automobilis ir jame rasti daiktai jam nepriklauso.

Šalies argumentai

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog iš techninių priemonių panaudojimo protokolų nematyti, kad jis bendravo su A. B. ir policijos bendradarbiu liudytoju Olegu, kuriam taikomas anonimiškumas, tarėsi dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ar realizavimo. Pasak apelianto, garso įrašuose jo balso nėra. Byloje neatlikta fonoskopinė ekspertizė, kuri patvirtintų, kad pokalbių metu užfiksuotas būtent jo balsas, taip pat nėra duomenų iš telekomunikacijų bendrovės apie konkrečius abonentus, skambučius ir pokalbius. Jis (apeliantas) atsisakė bendradarbiauti su policijos pareigūnais, nes turi šeimą, todėl jam tokiu būdu gali būti keršijama. Mano, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis ne faktais, o visuma abejotinų prielaidų.

Apeliantas nurodo, jog byloje nuo pirmojo iki paskutinio epizodo buvo veikiama pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, kurį 2004 m. sausio 8 d. sankcionavo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsniu. T. R. pažymi, kad nei jam, nei jo gynėjui nebuvo leista susipažinti su NVIEM medžiaga, o teismo posėdžio metu pirmininkas tik pranešė, kad teismas su ja susipažino ir kad MVIEM atliktas teisėtai. Apeliantas mano, kad modelis yra neteisėtas dėl to, kad, pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, vienas iš operatyvinės veiklos uždavinių yra nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas. Remiantis BPK 171 straipsnio 1 dalimi ikiteisminio tyrimo įstaiga, pati nustačiusi nusikalstamos veikos pažymius, privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą ir apie tai pranešti prokurorui. Nusikalstamos veikos požymiai buvo aiškūs ir akivaizdūs po liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, ir A. B. pirmo susitikimo 2004 m. sausio 7 d. arba po 2004 m. sausio 8 d., kai A. B. pirmą kartą realizavo psichotropinę medžiagą. Apeliantas mano, kad iškart po to turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikomos Baudžiamojo proceso kodekso taisyklės. Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apie tai pranešus prokurorui pastarasis, vadovaudamasis BPK 159 straipsnio reikalavimais, privalėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nustačius, kad 2004-01-07 dieną buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, NVIEM yra neteisėtas, o jo rezultatai - niekiniai. Jeigu būtų nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas 2004 m. sausio 8 d., jo padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. A. B. , T. R. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. B. ir T. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas nešališkai išnagrinėjo A. B. ir T. R. padarytų nusikaltimų aplinkybes, tačiau, vertindamas įrodymus, nepakankamai laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4 dalis, 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Iš nuteistojo T. R. apeliacinio skundo matyti, kad pastarasis neigia savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, tačiau jo kaltė neginčijamai įrodyta liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo ir operatyvinių veiksmų rezultatais.

Nuteistasis A. B. savo parodymais pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 2004 m. sausio pradžioje susitiko su iki tol jam nepažįstamu asmeniu vardu Olegas. Pokalbio metu Olegas paklausė, ar jis nežino, kur būtų galima gauti psichotropinių tablečių, kurias jis norįs išvežti į Baltarusiją parduoti, sakė, kad už tabletę gali mokėti nuo 10 iki 11 litų. Jis pažinojo Kaune gyvenantį vaikiną vardu T., kuris gali gauti psichotropinių medžiagų. Nieko neprižadėdamas Olegui, paskambino T.. Po kiek laiko jau T. paskambino jam ir pasakė, kad jis paruošė psichotropinių medžiagų pavyzdžius ir juos paliko ant dėžės automobilių plovykloje, esančioje degalinėje „(duomenys neskelbtini). Jis (A. B. ) nuvažiavo į nurodytą vietą, rado celofaninį maišelį, kuriame buvo įdėtos 2 tabletės. Po to paskambino Olegui ir susitarė susitikti prie restorano „McDonald's“, esančio netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Sutartoje vietoje į jo automobilį įsėdo Olegas, kuriam už 20 litų pardavė dvi tabletes. Pasakė, kad jeigu prekė jam tiks, jis galės gauti ir daugiau. Iš A. B. kitų parodymų matyti, kad Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, užsakė psichotropinių medžiagų dozes, kurias taip pat gavo iš T., gyvenančio Kaune (t. 3, b. l. 124-126).

Tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertina šiuos nuteistojo A. B. parodymus, kadangi juos tik iš dalies patvirtina kiti bylos duomenys ir įrodymai. Pažymėtina, kad A. B. ikiteisminio tyrimo duotuose pirminiuose parodymuose nurodė kiek kitas įvykių aplinkybes. Pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu A. B. buvo apklaustas 2004 m. vasario 29 d., praėjus keletui valandų po sulaikymo. Per apklausą dalyvavo jo gynėjas G. J. Gutauskas, apklausos protokolas įformintas laikantis BPK reikalavimų. Šiuose parodymuose A. B. teigė, kad visas psichotropines medžiagas gaudavo iš T., jo pavardės nežino, tačiau pažįsta jį apie du metus, jis (T.) dirba degalinėje, būtent jam perduodavo pinigus už parduotas psichotropines medžiagas. 2004 m. vasario 29 d. A. B. susitiko su T. plovykloje, kurioje ir buvo sulaikytas. T. jam pasakė, kad dėžėje yra maišelis, kuriame yra tabletės. A. B. paėmė maišelį, kurį padėjo po „Ford“ markės automobiliu, ir paskambino Olegui, kuris atvažiavęs jam parodė pinigus. A. B. parodė, kur yra tabletės, o Olegas jam davė 9 000 Lt. Pinigus paslėpė po dėže plovykloje ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 2, b. l. 117-121). A. B. asmens parodymo atpažinti metu 2004 m. kovo 2 d., dalyvaujant gynėjui advokatui J. Tamašauskui, iš parodytų jam atpažinti iš fotonuotraukų asmenų atpažino nuotraukoje Nr. 2 esantį asmenį kaip T., iš kurio jis gaudavo psichotropinių medžiagų. Iš parodymų atpažinti fotolentelės matyti, kad nuotraukoje Nr. 2 yra T. R. atvaizdas, o kitose nuotraukose - asmenų, nesusijusių su byla (t. 2, b. l. 122-126). Tą pačią dieną, dalyvaujant advokatui J. Tamašauskui, A. B. , apklaustas kaip įtariamasis, patvirtino anksčiau duotus parodymus. Taip pat parodė, kad dvi tabletes, kurias vėliau pardavė Olegui, jam perdavė būtent T. R. , kitais atvejais jis su pastaruoju nesusitikdavo, o bendravo telefonu. Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, pasakydavo, kiek reikia tablečių, o jis (A. B. ) paskambindavo T. R. ir perduodavo šią informaciją. Netrukus po to paskambindavo T. R. ir pasakydavo, kur galima paimti tabletes. Visus pinigus, išskyrus 20 Lt už pirmas dvi tabletes ir 9 000 Lt, jis perdavė T. R. (t. 2, b. l. 127-129). Būtent šiuos A. B. parodymus atitinka ir kiti byloje esantys duomenys.

Apklaustas liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, paaiškino, kad, bendradarbiaudamas su policijos pareigūnais, tikrino policijoje gautą informaciją apie tai, kad A. B. nelegaliai platina psichotropines medžiagas. Jis 2004 m. sausio 7 d. telefonu susitarė su juo (A. B. ) susitikti. Jis laukė A. B. apie 13 val. sutartoje vietoje prie „McDonald's“ restorano, Seinų g. 3, Vilniuje. A. B. atvažiavo į sutartą vietą laiku ir pradėjo kalbėti apie psichotropines medžiagas bei galimybę jų įsigyti. Sakė, kad jį (Olegą) domina ekstazio tabletės su „Versace“ logotipu, už vieną tabletę žadėjo mokėti nuo 10 iki 10,5 Lt. Pokalbio metu A. B. nesakė, jog negali gauti psichotropinių medžiagų, priešingai, žadėjo pasidomėti. 2004 m. sausio 7 d. A. B. jam paskambino ir informavo, kad gali gauti psichotropinių tablečių, sakė, kad vienos tabletės kaina yra nuo 10 iki 11 Lt. Jie susitarė susitikti kitą dieną toje pačioje vietoje, apie 14.30 val. Kadangi policijos pareigūnai įsitikino, kad jų gauta informacija tvirtinasi, toliau jis veikė pagal nustatyta tvarka sankcionuotą nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modelį (NVIEM). 2004 m. sausio 8 d. į sutartą vietą A. B. atvažiavo tuo pačiu automobiliu ir jame A. B. jam padavė polietileninį maišelį su dviem rausvomis tabletėmis. A. B. jis sumokėjo 22 litus, kuriuos davė policijos pareigūnai. A. B. paklausė, ar dar reikės, nes jis (A. B. ) yra tolimųjų reisų vairuotojas ir ruošiasi važiuoti į reisą. Liudytojas paklausė, ar galima užsakyti 100 tablečių, tačiau tą dieną nieko neišėjo, nes A. B. išvažiavo į Italiją, kur jam būnant kelis kartus skambino ir susitarė, kad 2004 m. sausio 14 d. liudytojui Olegas paskambins kitas žmogus, kuris prisistatys nuo A. B. ir padės įsigyti psichotropinių tablečių. 2004 m. sausio 14 d. apie pietus savo mobilaus ryšio telefone matė užfiksuotą jam nežinomą numerį, tačiau jis neatsiliepė, nes buvo gavęs nurodymą įrašinėti pokalbius. Po to jis pats paskambino, o atsiliepęs žmogus pasakė, kad jis nuo A. ir kad gali sutvarkyti problemas. Jie susitarė susitikti vakare. Vakare tas pats žmogus paskambino iš kito telefono ir paklausė, už kiek liudytojas įsigis tablečių. Jis (Olegas) atsakė, kad 100 tablečių pirks už 1 050 Lt. Jie susitarė susitikti Pelesos g. prie taksi parko. Atvažiavus į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią Pelesos g., liudytojui paskambino vyras ir pasakė pinigus palikti degalinės operatorei. Liudytojas pinigus padavė degalinės operatorei ir liepė juos perduoti vyrui vardu T.. Tuomet liudytojui paskambino vyras ir pasakė, kad po automobilio „Audi 80“ ratu padėtos tabletės. Nurodytoje vietoje liudytojas rado plastikinį buteliuką nuo cheminio koncentrato, kuriame buvo tabletės, jas atidavė policijos pareigūnams. Vėliau sužinojo, kad buteliuke buvo 100 tablečių (t. 3, b. l. 150-154).

Analogiškus parodymus liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 88-91).

Žemesnės instancijos teismas

Šiuos liudytojo Olego parodymus patvirtina liudytojo R. T. parodymai, kuris parodė, jog A. B. sakė, kad skambins T., tačiau šis asmuo pareigūnams buvo nežinomas. Tik po to buvo nustatyta, kad tai T. R. . Tuomet buvo sankcionuotas telefoninių pokalbių pasiklausymas ir kitas asmuo, t. y. T. R. , buvo identifikuotas. Todėl taip pat buvo klausomasi pastarojo telefoninių pokalbių (t. 2, 92-94, t. 3, b. l. 128-130). Apeliacinės instancijos teisme buvo patikrintas šių telefoninių pokalbių pasiklausymo pagrįstumas ir teisėtumas, jokių pažeidimų dėl to nenustatyta. Iš teismui pateiktos išslaptintos medžiagos matyti, kad buvo sankcionuoti keturi telefoninių pokalbių pasiklausymo atvejai, dėl to buvo gautos teismo sankcijos. Patikrinus neišslaptintos medžiagos dalį nustatyta, kad šiems veiksmams atlikti teismo nutartyje nurodyti terminai nepažeisti, dėl šių veiksmų atlikimo buvo surašyti atitinkami protokolai, kurių turinys išslaptintas įstatymo nustatyta tvarka ir yra bylos medžiagoje (BPK 179 straipsnis).

Iš byloje esančio 2004 m. sausio 16 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus matyti, kad panaudojus nurodytas technines priemones užfiksuotas 2004 m. sausio 14 d., apie 14 val. 54 min., telefoninis pokalbis tarp liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, ir asmens vardu T. MTR telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pokalbio metu T. pasakė, kad skambina nuo A. ir teiraujasi, ar aktuali „ta problema“, t. y. psichotropinių tablečių įsigijimas, ir susitaria susiskambinti vakare (t. 1, b. l. 104-107). Iš 2004 m. sausio 16 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir pokalbių išklotinės matyti, kad panaudojus nurodytas technines priemones 2004 m. sausio 14 d., apie 20 val. 24 min., užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, ir asmens vardu T. MTR telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Iš minėto techninių priemonių panaudojimo protokolo matyti, kad T. paskambino Olegui ir pasiteiravo, kokiai sumai pinigų reikės narkotikų bei paaiškina, kur pinigus reikia palikti („Klausyk, tu gali čia močiutei užmesti? Ten į būdelę, tu žinai kokią...“) (t. 1, b. l. 108-111). Iš 2007 m. liepos 20 d. ekspertizės, atliktos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, akto Nr. 11-1248 (06) išvadų matyti, kad 2004 m. sausio 14 d. 14 val. 54 min. garso įraše užfiksuotas vyro B [1] balsas yra T. R. , o 2004-01-14 20 val. 24 min. garso įraše užfiksuotas vyro T [2] balsas tikėtina yra T. R. balsas (t. 4, b. l. 46-61).

Iš byloje esančio 2005 m. gegužės 2 d. protokolo dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka atliekant operatyvinius veiksmus bei telefoninių pokalbių stenogramų matyti, kad 2004 m. sausio 26 d. 10 val. 28 min. 36 sek. A. B. iš MTR Nr. (duomenys neskelbtini) skambino T. R. į MTR Nr. (duomenys neskelbtini). Telefoninio pokalbio metu A. B. pasakė T. R. , kad reikės 200 psichotropinių tablečių, ir pasiteiravo, kada jos bus. T. R. patvirtino, kad tablečių gaus, važiuos į bazę pasikalbėti dėl jų ir tabletės galbūt bus tą pačią dieną (t. 2, b. l. 4, 16-17). Iš nurodyto ekspertizės akto Nr. 11-1248 (06) išvadų matyti, kad 2004 m. sausio 26 d., apie 10 val. 28 min. 36 sek., vykusiame telefoninio pokalbio garso įraše užfiksuotas vyro TR [3] balsas yra T. R. , o tame pačiame garso įraše užfiksuotas vyro AB [3] balsas yra A. B. (t. 4, b. l. 46-61).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad 2004 m. sausio 14 d. 100 psichotropinių tablečių liudytojui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, pardavė būtent nuteistasis T. R. . Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, jog kitas psichotropines tabletes, kurias A. B. 2004 m. sausio 27 d. perdavė NVIEM dalyviui Olegui, jis (A. B. ) įgijo iš T. R. . Tai patvirtina ne tik nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai, techninių priemonių panaudojimo protokolai, bet ir minėta eksperto išvada su priedais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat mano, jos apygardos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir atmetė nuteistojo A. B. parodymų, duotų teisme, dalį, kurioje jis nurodo, jog faktiškai bendrininkavo su iš matymo pažįstamu T. ir tai neva buvo ne T. R. , o kitas T. iš Kauno. A. B. parodymai, duoti bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu apie tai, kad neva T. R. apkalbėjo, nes pareigūnai prieš jį naudojo smurtą, dėl to jis buvo išsigandęs ir sutrikęs, o atpažinimo metu taip pat nurodė T. R. dėl to, kad liepė policijos pareigūnai, kurie už tai pažadėjo paleisti jį iš suėmimo, yra nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad sulaikymo metu fizinio smurto naudojimo prieš A. B. faktas nenustatytas, visos pirminės jo apklausos bei atpažinimas vyko dalyvaujant A. B. gynėjui. Net ir praėjus keletui dienų po sulaikymo, t. y 2004 m. kovo 2 d. apklausoje bei asmens atpažinimo metu, A. B. teigė, kad visas psichotropines medžiagas gavo iš T. R. . Šiuos A. B. parodymus patvirtina jau minėtos fonoskopinės ekspertizės išvados. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo A. B. paaiškinimas, kad T. R. apkalbėjo dėl policijos pareigūnų naudoto spaudimo ar dėl patirto streso sulaikymo metu, Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai taip pat yra neįtikinamas. Tai, kad A. B. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nėra Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, kadangi BPK 189 straipsnio nuostatos neįpareigoja prokuroro prašyti ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti įtariamąjį. Iniciatyva prašyti tokios apklausos ar ne priklauso prokurorui, kuris, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo eigą, situaciją, pasirenka vienokią ar kitokią tyrimo veiksmų organizavimo taktiką. Tai, kad prokuroras neprašė tokios apklausos, galima vertinti tik kaip netinkami pasirinktą ikiteisminio tyrimo organizavimo taktiką, bet tai nėra joks Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimas.

Baudžiamojo proceso kodekso 192 straipsnio 5 dalis nurodo, jog pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti tik tais atvejais, kai asmens negalima parodyti atpažinti arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Byloje nėra tokių duomenų, kad nebuvo galimybės T. R. parodyti atpažinti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, atpažinimas buvo atliekamas pagal nuotrauką dėl pasirinktos tyrimo taktikos, nes pareigūnai nenorėjo, kad T. R. , parodytas A. B. atpažinti tiesiogiai, kaip nors paveiktų A. B. , todėl atpažinimą atliko pagal nuotraukas. Minėtas BPK straipsnis numato, jog asmens atpažinimas atliekamas pagal nuotraukas, siekiant užtikrinti asmens saugumą tik tuo atveju, kai atpažįstantysis yra liudytojas ar nukentėjusysis, o kai atpažįstantysis yra įtariamasis, jo saugumui užtikrinti atpažinimo atlikti pagal nuotraukas įstatymas neleidžia, todėl formaliai toks atpažinimas vertintinas kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tačiau neesminis. Parodymas atpažinti, kaip tyrimo veiksmas, atliekamas siekiant patikrinti kitais tyrimo veiksmais surinktus duomenis (pvz., apklausų metu), todėl tai yra tik papildomas duomenų gavimo šaltinis. Parodymo atpažinti rezultatai bet kokiu atveju vertinami bendrai su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. R. asmenybė buvo nustatyta po to, kai jis 2004 m. sausio 14 d. pardavė NVIEM dalyviui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, 100 tablečių psichotropinės medžiagos MDMA.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra jokio pagrindo nesiremti ar laikyti nepatikimais liudytojo R. T. parodymus vien dėl to, kad šis pareigūnas vadovavo NVIEM eigai. Liudytojo R. T. parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka. Juos teismas vertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir rėmėsi jais tiek, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą. Tiek liudytojo R. T. , tiek liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme patikrinti bylos duomenys - kitų liudytojų parodymai, techninių priemonių panaudojimo protokoluose bei jų prieduose, telefoninių pokalbių išklotinėse, ekspertizės išvadose, apžiūrų protokoluose, iš dalies ir paties nuteistojo A. B. parodymuose bei kitoje bylos medžiagoje esantys duomenys, kurie aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Todėl netikėti R. T. ir liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais nėra jokio pagrindo.

T. R. apeliaciniame skunde teigia, kad tiek automobilio, tiek asmens kratos protokolai surašyti pažeidžiant BPK 36 straipsnio nuostatas, nes jie neatspindi konkretaus procesinio veiksmo eigos ir rezultatų. Asmens kratos metu pas jį rastas mobiliojo ryšio telefonas buvo naujas, todėl jame nebuvo jokios SIM kortelės, dėl to tyrėjas S. R. negalėjo skambinti iš jo telefono į savąjį ir SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), jam priskirta nepagrįstai. Be to, protokole įrašyta, kad SIM kortelės numeris yra (duomenys neskelbtini), tačiau tokio numerio SIM kortelė negali turėti, nes SIM kortelės numeris būna iš 19 skaičių. Apeliantas taip pat teigia, kad automobilyje rastas mobiliojo ryšio telefono aparatas su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) yra ne jo, nes ir automobilis priklausė ne jam. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys 2004 m. vasario 29 d. automobilio „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros bei asmens kratos protokolai nurašyti nepažeidžiant BPK 36 straipsnio reikalavimų. Šiuose protokoluose yra visi reikalaujami rekvizitai, juose Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka patvirtinami minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo faktas, turinys bei rezultatai. Minėti tyrimo veiksmai atlikti laikantis BPK nustatytų reikalavimų, įforminti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra jokio pagrindo šių tyrimo veiksmų atlikimo metu nustatytų duomenų nepripažinti įrodymais. Esantys netikslumai yra paaiškinami ir neesminiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. vasario 29 d. degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ sulaikius T. R. ir A. B. , apžiūrint automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi T. R. , be kitų daiktų, buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas NOKIA 3310, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini). Asmens kratos metu T. R. kelnių kišenėje rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas NOKIA su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 131). Akivaizdu, kad asmens kratos protokole nurodytas SIM kortelės numeris yra neteisingas. Apklaustas pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas tyrėjas S. R. nurodė, kad asmens kratos protokole vietoj SIM kortelės numerio per klaidą užrašė kortelės abonentinį numerį, kurį sužinojo iš T. R. telefono paskambinęs į savąjį. Jis taip pat nurodė, kad neprisimena, ar buvo išėmęs SIM kortelę iš telefono asmens kratos metu. Teigė, kad galėjo iš karto ir neišimti kortelės, kadangi sulaikius asmenį yra daroma telefono užrašų knygelės analizė, o sulaikytieji paprastai PIN kodų neprisimena (t. 4, b. l. 148-149). Vėliau 2004-04-02 apžiūrėjus iš T. R. paimtą SIM kortelę nustatyta, kad jos numeris yra (duomenys neskelbtini), o telefono abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 132). Byloje taip pat yra dokumentų dėl informacijos apie rastų SIM kortelių abonentinių numerių priklausomybės nustatymą bei telefoninių kontaktų gavimą, iš kurių matyti, kad SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), paimtos iš automobilio, abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini), o kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), paimtos iš T. R. , abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Abi jos priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nors asmens kratos protokole yra neteisingai nurodytas SIM kortelės numeris, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad iš tikrųjų protokole nurodytas SIM kortelės abonentinis numeris, kuris, kaip matyti iš kitų byloje esančių duomenų, priklauso SIM kortelei, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 142). Todėl Apeliaciniam teismui nekyla jokių abejonių, jog būtent ši SIM kortelė ir buvo paimta asmens kratos metu iš T. R. , o jo skundo argumentai, kad jis turėjo naują telefoną be SIM kortelės, yra išgalvoti, visiškai neatitinkantys bylos medžiagos. Kad minėtomis SIM kortelėmis naudojosi T. R. , patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga. 2004 m. sausio 14 d. T. R. skambino NVIEM dalyviui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, o šis skambino T. R. ir tarėsi dėl psichotropinių tablečių pirkimo. Kaip jau buvo minėta, vienas telefoninis pokalbis tarp jų vyko 2004 m. sausio 14 d., apie 20 val. 24 min., kai T. R. skambino iš MTR, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). Byloje esančios ekspertizės išvadose nurodoma, kad šiame pokalbyje užfiksuotas vyro T [2] balsas, tikėtina, yra T. R. balsas. Be to, 2004 m. sausio 26 d., 10 val. 28 min. 36 sek., T. R. iš šio abonento skambino ir A. B. , o minėtos fonoskopinės ekspertizės metu buvo nustatyta, kad šio pokalbio įraše užfiksuoti balsai yra T. R. ir A. B. (t. 2, b. l. 4, 16-17, t. 4, b. l. 46-61). Iš byloje esančių telefonų numerių išklotinių apžiūros protokolo matyti, kad tarp telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi T. R. , bei telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi NVIEM dalyvis Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. buvo trys rinkti ir gauti skambučiai. Iš šio protokolo priedo matyti, kad minėti kontaktai buvo kaip tik 2004 m. sausio 14 d. 20 val. 24 min., 21 val. 35 min. ir 21 val. 38 min. (t. 1, b. l. 212-219). Tokiu būdu, įvertinus visus šiuos bei kitus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad SIM kortele, kurios abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini), kuri asmens kratos metu buvo paimta iš T. R. , naudojosi būtent T. R. . Be to, iš jo apžiūros protokolo matyti, kad tarp telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi T. R. , ir telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi A. B. , nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. užfiksuota 30 telefoninių kontaktų. Tarp telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi T. R. , bei telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi A. B. , nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. užfiksuoti 83 telefoniniai kontaktai. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad telefono SIM kortele, paimta automobilio apžiūros metu, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), taip pat naudojosi T. R. . Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teisme patikrintų aplinkybių visuma nėra atsitiktinė, ji dėsningai ir logiškai išplaukia iš surinktų įrodymų visumos, kurie vienas kitą papildo bei visiškai paneigia nuteistųjų iškeltas versijas.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis neva buvo panaudotas netinkamai. A. B. mano, jog modelis yra neteisėtas dėl to, kad NVIEM dalyvis Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, išprovokavo jį daryti nusikaltimus. T. R. mano, kad jis yra neteisėtas dėl to, kad pareigūnai nesilaikė BPK 171 straipsnio nuostatų ir laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors jau po pirmojo, vėliausiai po antrojo epizodo nusikalstamos veikos požymiai buvo aiškūs ir akivaizdūs.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie skundų teiginiai iš dalies yra pagrįsti. Sprendžiant, ar teisėtas buvo nusikalstamos veikos imitavimo modelis ir jo metu surinkti duomenys, būtina išsiaiškinti du momentus. Pirma, ar NVIEM buvo sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, ir, antra, ar NVIEM realizavimas buvo teisėtas - ar jį taikant asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas šiuo konkrečiu atveju susidėjo iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Operatyvinės veiklos įstatymas. Nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio taikymas yra vienas iš operatyvinių veiksmų (OVĮ 3 straipsnio 5 dalis). Pagal OVĮ 12 straipsnio 1 dalį, NVIEM sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. NVIEM (Nr. 56s) šioje byloje buvo sankcionuotas generalinio prokuroro 2004 m. sausio 8 d. 6 mėnesiams pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo teikimą. NVIEM sankcionuotas siekiant užfiksuoti A. B. nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat siekiant nustatyti ir kitus dar nenustatytus šios nusikalstamos veikos dalyvius. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad buvo ir faktinis pagrindas taikyti NVIEM, kadangi policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad A. B. neteisėtai disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir jas platina, t. y. turėjo informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas). Tai matyti iš liudytojų Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, ir R. T. parodymų, taip pat Lietuvos kriminalinės policijos biuro išslaptintos ir teismui pateiktos medžiagos dėl NVIEM.

Kaip jau buvo minėta, T. R. ir A. B. nusikalstamų veikų išaiškinimas prasidėjo atliekant operatyvinį tyrimą, o 2004 m. vasario 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 1-2). Pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusius asmenis ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų (taip pat ir Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai. Todėl 2004 m. vasario 19 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, prokuroras, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsniu arba 159 straipsniu, turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės arba atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir NVIEM sudarantys veiksmai toliau galėjo būti atliekami tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui BPK 158 ar 159 straipsnių pagrindu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai tiek 2004 m. vasario 25 d., tiek 2004 m. vasario 29 d. imituodami nusikalstamą veiką, t. y. įsigydami labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, veikė pagal NVIEM, sankcionuotą generalinio prokuroro, tačiau neturėjo ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo, leidžiančio liudytojui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad 2004 m. vasario 25 d. ir 2004 m. vasario 29 d. NVIEM panaudojimas buvo neteisėtas, o jo rezultatais proceso metu negali būti remiamasi, įrodinėjant nuteistųjų A. B. ir T. R. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2004 m. vasario 25 d. neteisėtai panaudojus NVIEM, liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, įgijo 10 vienetų įvairių spalvų tablečių, o 2004 m. vasario 29 d. įgijo apie tūkstantį tablečių. Šios tabletės buvo pateiktos specialistui tirti ir gautos atitinkamai 2004 m. gegužės 4 d. specialisto išvada Nr. 1288 ir 2004 m. kovo 2 specialisto išvada Nr. 1360, kuriose konstatuota, kad tabletėse yra psichotropinės medžiagos MDMA, o jos kiekis atitinkamai 0,719 g ir 111,24 g (t. 1, b. l. 51, 67). Šiose specialisto išvadose esančiais duomenimis negalima remtis procese, kadangi jie gauti neteisėtai panaudojus NVIEM. Taip pat negalima remtis ir NVIEM dalyvio liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojo R. T. parodymais apie NVIEM panaudojimo aplinkybes (t. 2, b. l. 90-91, 92-94, t. 3, b. l. 21-22, 128-130), techninių priemonių atliekant operatyvinius veiksmus panaudojimo metu gautais duomenimis, kurie yra susiję su 2004 m. vasario 25 d. ir 2004 m. vasario 29 d. neteisėtu NVIEM panaudojimu (t. 1, b. l. 112-121), kitais su neteisėto NVIEM panaudojimo rezultatais susijusiais duomenimis. Pažymėtina, kad tiriant šias nusikalstamas veikas buvo naudojama ir kita, atskirai sankcionuota operatyvinė priemonė - tai telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolė. Jos metu gauti duomenys užfiksuoti 2005 m. gegužės 2 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokole (t. 2, b. l. 4-87). Iš 2005 m. gegužės 2 d. protokolo matyti, kad 2004 m. vasario 29 d. 14 val. 52 min. 38 sek. T. R. iš MRT Nr. (duomenys neskelbtini) skambino A. B. į MRT Nr. (duomenys neskelbtini). Telefoninio pokalbio metu T. R. informavo A. B. , kad likusio kiekio (500) psichotropinių tablečių tą dieną negaus ir siūlė susitikimą su tablečių pirkėju atidėti rytojaus dienai. A. B. atsakė, kad visas reikiamas tablečių kiekis yra ir pažadėjo T. R. pameluoti pirkėjui, jog žmogus, kuris vežė psichotropines tabletes, pateko į avariją ir tabletes bus galima paimti tik rytoj (t. 2, b. l. 13-14, 84). Iš nurodyto ekspertizės akto Nr. 11-1248 (06) išvadų matyti, kad 2004 m. vasario 29 d., apie 14 val. 52 min. 38 sek. vykusio telefoninio pokalbio įraše užfiksuoti T. R. ir A. B. balsai (t. 4, b. l. 46-61). Duomenys gauti kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, kuri gauta po 2004 m. vasario 19 d., t. y. pradėjus ikiteisminį tyrimą, taip pat negali būti laikomi teisėtu būdu gautais duomenimis ir pripažinti įrodymais. 2004 m. vasario 19 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą prokuroras, vadovaudamasis BPK 154 straipsniu, turėjo su prašymu kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, kad jis savo nutartimi leistų ikiteisminio tyrimo pareigūnams klausytis pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Todėl akivaizdu, kad elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, pradėjus ikiteisminį tyrimą, turėjo būti kontroliuojama BPK, o ne Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Toks pažeidimas pripažįstamas esminiu, todėl surinkti duomenys nelaikomi įrodymais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis nusikaltimo dalykas - psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Todėl sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą pirmiausia reikia nustatyti, ar medžiaga, kuria buvo disponuojama, yra psichotropinė ar narkotinė. Nustatant medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes ir kt., be kitų įrodymų, reikia specialių žinių, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turi turėti specialisto išvadą arba ekspertizės aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ str.)“ 2 p.). Šiuo atveju, 2008 m. vasario 25 d. ir 2008 m. vasario 29 d. panaudojus neteisėtą NVIEM, jo metu įgytos medžiagos, taip pat iš šių medžiagų specialaus tyrimo išvados negali būti naudojami procese, kaltinant tiek A. B. , tiek T. R. . Kitų neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kuriais galima remtis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka konstatuoti faktui, kad T. R. veikdamas bendrai su A. B. disponavo psichotropinėmis medžiagomis, t. y. atitinkamai 3,072 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,719 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir 300,65 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 111,24 g psichotropinės medžiagos MDMA, kurias nuteistieji pardavė liudytojui Olegui. Atsižvelgiant į tai, A. B. ir T. R. iš kaltinimo šalintinos veikos dėl 2004 m. vasario 25 d. ir 2004 m. vasario 29 d. neteisėto psichotropinių medžiagų disponavimo, t. y. dėl 3,072 g MDMA tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,719 g psichotropinės medžiagos MDMA (10 vnt.), ir 300,65 g MDMA tablečių (apie 1000 vnt.), kurių sudėtyje buvo 111,24 g psichotropinės medžiagos MDMA.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, neteisėtas disponavimas MDMA yra laikomas dideliu kiekiu, kai yra daugiau kaip 20 g. T. R. ir A. B. iš kaltinimo pašalinus neteisėtą disponavimą 111,959 g MDMA, nuteistieji neteisėtai disponavo 17,921 g MDMA. Tokia T. R. ir A. B. veika atitinka BK 260 straipsnio 1 dalies sudėtį. Todėl T. R. ir A. B. veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuojama į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau buvo minėta, viena iš NVIEM teisėtumo sąlygų yra reikalavimas, kad jis būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų. Antroji teisėtumo sąlyga yra reikalavimas, kad pats NVIEM realizavimas turi būti teisėtas. Tai reiškia, kad taikant NVIEM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką. Juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų.

A. B. skunde teigia, kad liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, būdamas policijos pareigūnu, išprovokavo visus keturis kaltinime nurodytus psichotropinių medžiagų pardavimo atvejus. Olegas nuolatos jam skambindavo ir įkalbinėdavo gauti psichotropinių medžiagų. Mano, jog NVIEM yra niekinis, nes pažeistos BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas tyrė šią aplinkybę, ar A. B. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas, ir nenustatė provokacijos požymių. Ši Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis pakankamai plačiai argumentuota. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuosprendžio išvadomis ir motyvais. Tiek Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, tiek BPK 159 straipsnio 3 dalis draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Pagal Operatyvinės veikos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį, provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Provokacijos sąvoka taip pat apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija - tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Jeigu NVIEM dalyvis Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, būtų provokavęs A. B. daryti nusikalstamą veiką, tai NVIEM būtų pripažintas neteisėtu, o jo taikymo metu gauti duomenys negalėtų būti pripažįstami įrodymais. Tačiau iš bylos medžiagos negalima padaryti išvados, kad Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, aktyviai ragino A. B. įsigyti, o po to jam parduoti psichotropines medžiagas ar, nuteistajam nesutikus to daryti, būtų įkalbinėjęs jį nusikalsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek A. B. , tiek T. R. patys buvo suinteresuoti liudytojui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, parduoti psichotropines medžiagas, turėjo tikslą ne vieną kartą jas realizuoti, bet pardavinėti jas Olegui tam tikrą neapibrėžtą laiko tarpą. Anksčiau aptarti A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai paneigia skundo motyvus, kad A. B. buvo provokuojamas daryti nusikaltimus. Minėtus parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad A. B. ir Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, iš tikrųjų gana dažnai bendravo telefonu, tačiau telefoninių pokalbių tarp A. B. ir liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas, A. B. ir T. R. stenogramos patvirtina tiek Olego, tiek A. B. pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių telefoninių pokalbių įrašų stenogramų matyti, kad ne tik liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, skambino A. B. , bet ir pastarasis skambindavo Olegui. Pokalbių metu A. B. ir liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, derindavo psichotropinių tablečių užsakymus, kiekius, kainas. A. B. pats skambindavo Olegui ir pasakydavo, ar galės gauti norimą psichotropinių tablečių kiekį, jų perdavimo laiką, vietą, atsiskaitymą ir kt. Iš pokalbių stenogramų matyti, kad liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, neįkalbinėjo A. B. , neįtikinėjo, aktyviai nelenkė, nešantažavo ir kitaip nekurstė įgyti psichotropinių medžiagų ir vėliau jas parduoti NVIEM dalyviui. Tai, kad tiek NVIEM dalyvis, tiek A. B. gana intensyviai bendravo telefonu, savaime nereiškia, kad nuteistajam buvo daromas koks nors spaudimas įsigyti psichotropines medžiagas ir jas parduoti. Iš telefoninių pokalbių stenogramų matyti, kad pats A. B. buvo suinteresuotas, jog „bendradarbiavimas“ su NVIEM dalyviu būtų ilgalaikis, t. y. kad jam galėtų neapibrėžtą laiko tarpą pardavinėti psichotropines medžiagas. Iš 2004 m. sausio 27 d. telefoninio pokalbio, vykusio 11 val. 02 min. 44 sek. tarp A. B. ir T. R. , matyti, kad A. B. sako T. R. , jog šią savaitę Olegas užsakys didelį kiekį psichotropinių tablečių ir greičiausiai ir toliau pirks tabletes iš jų („< ... > bet šioj savaitėj bus didelis užsakymas. Vienu žodžiu berniokas gal dirbs. < ... > Jeigu dirbs, tai visiškai nieko.“) T. R. , atsakydamas „tai aišku“, sutinka su juo, jog bus gerai, jeigu Olegas ir toliau dirbs (t. 2, b. l. 24). Iš pokalbių taip pat matyti, kad A. B. nepasitikėjo Olegu, dažnai vadino jį „mentu“, tačiau vis tiek neatsisakė pardavinėti jam psichotropines tabletes (t. 2, b. l. 17, 27, 28, t. 1, b. l. 117-121). Pats faktas, kai Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmą kartą paskambinus A. B. į mobilųjį telefoną, šis iš karto sutiko susitikti su nepažįstamu jam asmeniu ir jau pirmojo susitikimo metu dalykiškai kalbėjo apie psichotropinių tablečių pardavimą, rodo, kad A. B. ir T. R. iki modelio patvirtinimo platino psichotropines medžiagas, o policijos pareigūnai NVIEM tik prisijungė prie jau pradėtos ir besitęsiančios nusikalstamos veikos. Byloje nėra jokių duomenų, kad NVIEM dalyvis Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, pernelyg aktyviai bendravo su A. B. ar jo apsisprendimas elgtis laisvai buvo suvaržytas. T. R. , kuris parūpindavo A. B. reikiamą kiekį psichotropinių medžiagų, tai darė taip pat laisva valia, turėdamas apsisprendimo ir veiksmų laisvę. Įvertinusi visa tai, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, jog A. B. ir T. R. nebuvo išprovokuoti padaryti nusikalstamą veiką, o jų nusikalstamų veikų motyvas buvo neteisėtais veiksmais užsidirbti pinigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog NVIEM dalyvis Olegas, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, neprovokavo nuteistųjų ir NVIEM šiuo aspektu realizuotas teisėtai, laikantis tiek Operatyvinės veiklos įstatymo, tiek BPK reikalavimų. Įvertinus visa tai, NVIEM iki 2004 m. vasario 19 d., t. y. iki teisminio tyrimo pradžios, tiek sankcionavimo, tiek jo realizavimo prasmėmis yra teisėtas, ir duomenys, gauti neperžengiant nusikalstamos veikos imitacijos modelio ribų, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, gali būti pripažinti įrodymais byloje.

Nuteistasis T. R. skunde teigė, kad nei jam, nei jo gynėjui nebuvo leista susipažinti su NVIEM medžiaga ir dėl to jie negalėjo įsitikinti, ar modelis atliktas teisėtai. Šie apelianto skundo argumentai yra pagrįsti. Tokiais atvejais, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija tikrino NVIEM teisėtumą ir jokių pažeidimų dėl to nenustatė. Teisme nustatyta, kad buvo sankcionuoti du NVIEM atskirai kiekvienam nuteistajam, taip pat konstatavo, kad tam buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas (t. 3, b. l. 174). Apeliacinio proceso metu taip pat buvo patikrintas modelių taikymo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau pažeidimų dėl to nekonstatuota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad NVIEM, kuris buvo sankcionuotas 2004 m. vasario 6 d., nebuvo realizuotas, nes T. R. netrukus buvo sulaikytas kartu su A. B. neteisėtai disponuojant psichotropinėmis medžiagomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistiesiems ir jų gynėjams nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant apygardos teisme iš tikrųjų nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su NVIEM ir telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės medžiaga, kadangi ji nebuvo išslaptinta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tuo buvo pažeistas rungimosi principas, kaltinimo bei gynybos šalių bylų nagrinėjimo teisme metu lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus ir kt. (BPK 7 straipsnis). Šis pažeidimas ištaisytas apeliacinio proceso metu, kadangi bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje NVIEM medžiagos dalis buvo išslaptinta ir pateikta teismui Taip pat buvo išslaptinta bei pateikta teismui medžiaga, susijusi su telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrole. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad NVIEM buvo sankcionuoti tiek A. B. , tiek T. R. , juos sankcionavo skirtingi pareigūnai ir esant pagrindui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija teismo posėdžio metu patikrino šių operatyvinių veiksmų teisėtumą ir konstatuoja, kad abiejų modelių ribos peržengtos nebuvo. Su gauta išslaptinta medžiaga buvo supažindinti visi proceso dalyviai, todėl minėtų operatyvinių veiksmų bei jų atlikimo metu duomenų gavimo teisėtumas buvo patikrinti laikantis teisingumo, rungimosi, šalių lygybės principų, taip tinkamai užtikrinta nuteistųjų teisė į gynybą.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliacinio teismo teisėjų kolegija susipažino su nutarimu, kuriuo liudytojui Olegui buvo taikytas anonimiškumas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka proceso dalyviai buvo supažindinti su šio nutarimo ištraukomis, nepažeidžiant šio dokumento slaptumo rekvizitų. Nustatyta, kad šį nutarimą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras sankcionavo BPK 200 straipsnio pagrindu. Tais atvejais, kai liudytojo asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, teisiamajam ir jo gynėjui turi būti garantuojama teisė užduoti tokiam liudytojui klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl liudytojo įslaptinimas pats savaime nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad byla turi būti išnagrinėta viešai ir teisingai (31 straipsnio 2 dalis) ir asmens teisė į gynybą (31 straipsnio 6 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat iš esmės nekvestionuojama galimybė įslaptinti liudytoją tada, kai būtina apsaugoti jo interesus, tačiau tokio liudytojo parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį (Ludi prieš Šveicariją, Doorson prieš Nyderlandus).

Pagal BPK 202 straipsnį, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, tapatybę numatantys duomenys sudaro valstybės paslaptį. Susipažinti su šiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis teisėjas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kurie už įslaptintų duomenų paskelbimą atsako pagal įstatymą. Nors apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, pagal profesiją yra policininkas, tačiau teismas negali atskleisti jo profesijos, nes tokių duomenų atskleidimas gali padėti nustatyti jo asmenybę, o tai prieštarautų minėtiems tokio asmens įslaptinimo principams. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, įstatymo nustatyta tvarka buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, proceso dalyviams buvo suteikta teisė jam užduoti klausimus (t. 3, b. l. 149-154). Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi šio liudytojo parodymais, nes jie nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti įrodymai.

T. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog pareigūnai nesilaikė BPK 171 straipsnio nuostatų ir laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors jau po pirmojo, vėliausiai po antrojo epizodo nusikalstamos veikos požymiai buvo aiškūs ir akivaizdūs ir nuo šio momento turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai NVIEM yra neteisėtas. BPK 171 straipsnio 1 dalis nurodo, kad jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. BPK nenustato jokių konkrečių terminų, per kiek laiko turi būti nuspręsta dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau vadovaujantis proceso greitumo principu darytina išvada, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gavus informaciją apie nusikalstamą veiką turi būti nusprendžiama nedelsiant. Iš bylos medžiagos matyti, kad NVIEM dalyvis 2004 m. sausio 8 d. iš A. B. pirmą kartą įsigijo dvi ekstazio tabletes. Kitą dieną, t. y. 2004 m. sausio 9 d. buvo paskirtas specialisto tyrimas, o specialisto išvada surašyta 2004 m. sausio 16 d. Šioje išvadoje konstatuota, kad dviejose tabletėse, įgytose iš A. B. , yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendra masė yra 0,170 g (t. 1, b. l. 13). Tačiau prie specialisto išvados nėra jokio lydraščio ar žymų joje, todėl nėra aišku, kada ikiteisminio tyrimo įstaiga gavo šią išvadą ir jai tapo aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Bet kokiu atveju po 2004 m. sausio 16 d. ikiteisminio tyrimo įstaiga gavo informaciją apie nusikalstamą veiką ir formaliai turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kita vertus, iš modelio turinio matyti, kad buvo siekiama išsiaiškinti ne tik A. B. nusikalstamą veiką, bet išsiaiškinti visus šios nusikalstamos veikos dalyvius ir juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. R. , kaip šio nusikaltimo vykdytojas, buvo nustatytas po to, kai buvo sankcionuotas modelis dėl A. B. galimų nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad dėl tos priežasties, jog policijos pareigūnai atliko operatyvinį tyrimą ne tik siekdami išsiaiškinti A. B. veikas, bet ir nustatyti kitus asmenis, dalyvaujančius šiame nusikaltime, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vėliau, nei paaiškėjo nusikalstamos veikos požymiai, todėl BPK 171 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad T. R. bei A. B. nusikalstamos veikos padarytos ne vieną kartą, tačiau jas jungia bendras tikslas, bendra tyčia. Byloje nustatyta, kad 2004 m. sausio 8 d. liudytojas Olegas, kuriam taikomas anonimiškumas, iš A. B. įsigijo 2 psichotropines tabletes pabandyti, t. y. turėdamas tikslą ateityje įsigyti didesnį kiekį psichotropinių medžiagų. Kiekvieno sandėrio metu jie tarėsi dėl kito, didesnio kiekio psichotropinių medžiagų įsigijimo, todėl apygardos teismas teisingai konstatavo, kad T. R. bei A. B. nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio, susidedanti iš eilės tapačių veiksmų, turint bendrą tikslą parduoti kuo didesnį kiekį psichotropinių tablečių ir taip kuo daugiau uždirbti. Nepaisydamas to, apygardos teismas T. R. veiką dėl 100 psichotropinių medžiagų pardavimo 2004-01-14 kvalifikavo kaip atskirą veiką. Tokia teismo išvada nelogiška ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš bylos medžiagos matyti, kad visais atvejais A. B. , gavęs užsakymą iš tariamo narkotikų prekeivio (liudytojo Olego, kuriam taikomas anonimiškumas), tokį prašymą telefonu nedelsdamas perduodavo T. R. , nurodydamas pageidaujamų psichotropinių medžiagų kiekius, jų požymius (tablečių spalvas, logotipus ir kt.). A. B. taip pat klausdavo, ar T. R. galės gauti ir kada reikiamų psichotropinių medžiagų. A. B. tiesiogiai bendraudavo su NVIEM dalyviu Olegu, perduodavo jam psichotropines medžiagas ir paimdavo pinigus, tardavosi dėl kito kiekio pardavimo. Tuo tarpu T. R. pagal A. B. užsakymą iš nenustatytų asmenų įsigydavo reikiamą kiekį psichotropinių medžiagų ir perduodavo jas A. B. , iš pastarojo gaudavo pinigus. Dėl 2004 m. sausio 14 d. parduotų tablečių buvo tariamasi tada, kai A. B. buvo išvykęs į užsienį, todėl jis negalėjo pats perduoti tablečių Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. sausio 14 d. NVIEM dalyviui Olegui paskambino A. B. ir pasakė, kad 100 psichotropinių tablečių jam (Olegui) perduos po to, kai jam paskambins A. B. pažįstamas T. ir viską paaiškins. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad 2004 m. sausio 14 d., apie 14 val., Olegas paskambino T. R. ir prisistatė nuo A. (B). Akivaizdu, kad A. B. ir T. R. visas nusikalstamas veikas padarė bendrininkaudami, taip pat ir 2004 m. sausio 14 d. dėl 100 psichotropinių tablečių, kuri laikoma tęstine nusikalstama veika. Įvertinus visa tai T. R. inkriminuota veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laikytina tęstine nusikalstama veika. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. B. 2004 m. sausio 14 d. padaryta nusikalstama veika - 100 psichotropinių tablečių pardavimas nėra inkriminuota ir jis už tai nėra nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas šios A. B. nusikalstamos veikos dalies laikyti tęstine negali, nes nėra skundo jo atsakomybę sunkinančiais pagrindais.

Tiek A. B. , tiek T. R. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą, nors visos psichotropinės tabletės buvo realizuotos NVIEM dalyviui Olegui, kuriam taikomas anonimiškumas. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši kvalifikacija yra teisinga. BK 260 straipsnio 1 dalis numato alternatyvias veikas, kurių nors vienos realizavimas sudaro baigtą nusikaltimą. A. B. ir T. R. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno iki realizavimo vietos ir šios veikos nebuvo kontroliuojamos pareigūnų, todėl tokia veika laikoma baigta. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. K-P-412/2007).

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį T. R. ir A. B. , vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK 54 bei 61 straipsniuose numatytais reikalavimais. T. R. ir A. B. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). A. B. yra teistas, tačiau teistumas išnykęs, dirba, charakterizuojamas teigiamai, yra ligotas. Apygardos teismas A. B. ir T. R. nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę - tai, kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija su tuo sutinka. Kadangi apeliacinės instancijos teismas A. B. ir T. R. iš kaltinimo ir nuosprendžio aprašomosios dalies pašalina dvi jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl jų padarytos tęstinės nusikalstamos veikos apimtis sumažėja. T. R. ir A. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skiriamos bausmės individualizuojamos, atsižvelgiant į jų asmenybes, padaryto nusikaltimo pobūdį. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti T. R. ir A. B. skiriant laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už jų vidurkį. Kadangi T. R. nusikaltimą padarė būdamas teistas pagal 1961 m. BK 273 str. 2 d. (kvalifikuotas turto prievartavimas) ir po to jis vėl padarė nusikaltimą, kas rodo, jog T. R. jokių išvadų nepadarė, todėl jam skiriama griežtesnė bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

n usprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

T. R. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 14 d., redakcija) ir jam paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją nustatyti atlikti pataisos namuose.

A. B. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 14 d., redakcija) ir jam paskirti dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Elena VainienėJonas Algimantas Venckus