- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-50-185-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Ričardas Gilys, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- D. Ž.
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-185-2010-59
Teisėjas Gytis Stasevičius Procesinio dokumento kategorija 1.1.8;
1.1.8.10; 2,4.
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 p., ši bausmė, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, subendrinta su 2004 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausme bei baudžiamojo poveikio priemone - 130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu ir paskirta subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė - 130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimas.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis ši bausmė subendrinta, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, su likusia neatlikta 1 metų 10 mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausme paskirta 2002 m. sausio 28 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo su baudžiamojo poveikio priemone - 130 Lt gautų iš nusikalstamos veikos konfiskavimu.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. lapkričio 4 d., apie 22 val., G. K. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė kumščiu G. K. du smūgius į galvą ir dėl kaktos-nosies pamato srities bei pakaušio-sprando srityje padarytų kraujosruvų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko, pastarajam griuvus ir praradus sąmonę, nuo G. K. kaklo nutraukė ir pagrobė sidabrinę grandinėlę 190 Lt vertės.
Apeliaciniu skundu Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti D. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. ir paskirti jam dvejus metus du mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. l, 4, 9 dalimis šią bausmę, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, subendrinti su 2004 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme bei baudžiamojo poveikio priemone -130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu ir paskirti subendrintą bausmę trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo su baudžiamojo poveikio priemone - 130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. l, 3 dalimis, šią subendrintą bausmę subendrinti, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, su likusia neatlikta 1 metų 10 mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausme, paskirta 2002-01-28 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams su baudžiamojo poveikio priemone -130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokurorė nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę D. Ž., netinkamai pritaikė baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 41 straipsnyje nustatytas nuostatas, apibūdinančias bausmės paskirtį. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-444/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, skirdamas bausmę D. Ž. neatsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįvertino bylos aplinkybių, kaltininko asmenybės ir nesiekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems tikslams įgyvendinti. Prokurorė mano, kad teismas, skirdamas bausmę D. Ž. ir nustatydamas jos dydį, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas turėjo byloje nustatyti aplinkybes, kurios suponuotų išvadą jog būtent tokios švelnios bausmės paskyrimas šiam asmeniui nepažeistų teisingumo principo. Tai rodo, kad teismas nepakankamai įvykdė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. l d. 4 p. reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kad D. Ž., būdamas praeityje teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, turėdamas neišnykusį ir teismo nepanaikintą teistumą, padarė apysunkį nusikaltimą, keliantį pavojų žmonių sveikatai ir nuosavybei, iki šiol nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių - neatlygino nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajam, jo neatsiprašė, teisminio nagrinėjimo metu pasislėpė nuo teismo, išvykdamas į Jungtinę Karalystę ir tik pagal Europos arešto orderį buvo perduotas Lietuvos Respublikai; teismas neatsižvelgė ir į nuteistojo kaltės formą bei rūšį - kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia; taip pat neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, t. y. į tai, kad nusikaltimas baigtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas, individualizuodamas D. Ž. bausmę, išsamiai neįvertino jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, skyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nors BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei kaltininkas prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju, esant ir nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei - D. Ž. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui - jam skyrė minimalią bausmę, todėl darytina išvada, kad teismas šioje baudžiamojoje byloje pažeidė BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimus.
2009 m. lapkričio 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis keistinas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo - Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio nuostatų taikymo. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, t. y. esant nusikalstamų veikų sutapčiai. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, teismas iš pradžių paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal tas pačias BK 63 straipsnyje nustatytas taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Taigi, Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu D. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, subendrino, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, su 2004-11-16 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta dvejų metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme bei baudžiamojo poveikio priemone - 130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu, ir paskyrė subendrintą bausmę dvejus metus 3 mėnesius laisvės atėmimo su baudžiamojo poveikio priemone -130 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu. Kaip matyti, teismas, 2009-11-13 nuosprendžiu subendrinęs bausmę už naujai padarytą nusikalstamą veiką su 2004-11-16 nuosprendžiu paskirta bausme, paskyrė galutinę subendrintą bausmę, savo dydžiu identišką 2004-11-16 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtai dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmei. Tai rodo, kad asmuo, padaręs naują nusikalstamą veiką, faktiškai liko nenubaustas ir palyginus su 2004-11-16 nuosprendžiu, nuteistojo teisinė padėtis netgi tapo geresnė. Tai savo ruožtu prieštarauja bausmės teisingumo principui. Tokios klaidos teismas nebūtų padaręs, jeigu būtų atidžiai įvertinęs ir ėmęs domėn nuteistojo D. Ž. 2004-11-16 teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Teismas 2009-11-13 nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad D. Ž. yra teistas 2004 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str.2d. - 2 m.3 mėn. laisvės atėmimo, tuo tarpu to paties nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad D. Ž. 2004-11-16 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Tai buvo esminis suklydimas ir šis suklydimas turėjo esminę reikšmę teismui skiriant bausmę.
Be to, teismas, bendrindamas bausmes, rezoliucinėje dalyje, netaikė Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. nuostatų, ir tuo pažeidė bendrąsias bausmių skyrimo taisykles. Pagal teismų praktiką dėl bausmių bendrinimo, esant BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytam atvejui, kuri naujai pakoreguota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi Nr. 2K-P-193/2007, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos, - su subendrinta bausme; tais atvejais, kai nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 dalis, 63 straipsnio 9 dalis ar BK 63 straipsnio 1 dalis ir 9 dalis) ir paskirta subendrinta bausmė, tarpusavyje bendrinamos tik tos nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, kurios turi būti apimamos, o po to jos subendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme; kai bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu bendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės pridedamos (t. y. subendrinamos apėmimo, dalinio sudėjimo ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra pirmesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė - pridedamos prie šios bausmės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. Ž. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. l d. padarė prieš priimant 2004 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono apylinkės teismui nuosprendį, t.y. 2004 m. lapkričio 4 d., todėl Utenos rajono apylinkės teismas 2009-11-13 nuosprendžiu bendrindamas bausmes, rezoliucinėje dalyje turėjo taikyti ir 63 str. 9 d.
Paminėti BK normų reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir tai yra pakankamas pagrindas nuosprendį pakeisti.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, paskyręs D. Ž. aiškiai per švelnią bausmę, nenurodė tokios bausmės skyrimo aplinkybių, todėl netinkamai pritaikė baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 41 straipsnio nuostatas, apibūdinančias bausmės paskirtį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t.y. atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę atsakomybę lengvinančią bei atsakomybę sunkinančią aplinkybes. Nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), padaryta staiga susiformavusia, apibrėžta tyčia. Teistas, baustas administracine tvarka. Atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, sunkina – tai, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys), teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi, įstatyme nenumatytas lyginamasis tokių aplinkybių reikšmingumas, tai spręsti palikta teismo nuožiūrai. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, paskyrė ne didesnę, nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokią bausmę, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nulėmė kaltės forma - staiga susiformavusi apibrėžta tyčia, kuri, teismo nuomone, rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Nors prokurorė apeliacinį skundą argumentavo per švelnios bausmės paskyrimu, tačiau sugriežtinti pirmos instancijos teismo paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę prašė tik dvejais mėnesiais. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 17-ame punkte nurodyta, kad neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ir dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Tai reiškia, kad apskųsti pirmos instancijos teismo nuosprendžiai neturi būti keičiami, jei nuteistajam turėtų būti paskirta tik nežymiai griežtesnė bausmė. Dėl paminėto kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės skyrimo pagrindus, bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai (BK 41 str.) ir savo dydžiu negali būti laikoma aiškiai per švelni.
Prokurorė taip pat ginčija bausmių, skirtų skundžiamu, 2004-11-16 bei 2002-01-28 nuosprendžiais, bendrinimą. Kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, bendrindamas bausmes, nesilaikė įstatymo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. 2K-P-193/2007 pateikto išaiškinimo, tačiau su prokurorės siūlomu bendrinimo būdu sutikti negalima. Iš byloje esančios Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio kopijos (1 t., b.l. 135) matyti, kad D. Ž. pagal BK 178 str. 2 d. skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – 130 Lt turto konfiskavimas. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsniu, daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, keistu 2003 m. birželio 18 d. nutartimi skirta bausme ir nustatyta galutinė 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – 130 Lt turto konfiskavimas. Kaip matyti, į 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nustatytą galutinę 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jau įeina 2002 m. sausio 28 d. nuosprendžiu ir 2003 m. birželio 18 d. nutartimi skirta bausmė, todėl 2009 m. lapkričio 13 d. ir 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiais subendrintos bausmės negalima dar kartą bendrinti su 2002 m. sausio 28 d. nuosprendžiu ir 2003 m. birželio 18 d. nutartimi skirta bausme.
Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas „išbendrino“ 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nustatytą galutinę bausmę ir, vadovaudamasis BK 63 straipsniu, nauju nuosprendžiu paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrino su 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, o po to, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrino su 2002 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. 2K-P-193/2007 nurodyta, kad BK nenumato galimybės priimant antrąjį (trečiąjį ir kitus) nuosprendį ignoruoti pirmojoje (ankstesnėse) bylose nuosprendžiu subendrintas bausmes (net ir tuo atveju, kai jos buvo subendrintos netinkamai) ir „išbendrinti“ jas tam, kad būtų subendrintos su bausmėmis, paskirtomis nauju nuosprendžiu. Šia nutartimi plenarinė sesija pakoregavo 2005 m. gegužės 10 d. nutartyje Nr. 2K-P-282 buvusį išaiškinimą ir išaiškino, kad tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Pagal šį išaiškinimą, Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu D. Ž. pagal BK 180 str. 1 d. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bendrintina su to paties teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę.
Byloje nėra ir negali būti duomenų, kad D. Ž. buvo sulaikytas nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 3 d., nes nusikaltimas padarytas 2004 m. lapkričio 4 d., todėl šis laikotarpis negali būti įskaitytas į bausmę, kaip sulaikyme išbūtas laikas ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies šalintinas.
Dėl paminėto, teismo nuosprendis keistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d., 2 p., 328 str. 1 p.,
NUSPREND Ė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti.
Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. skirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu skirta 2 (dvejų) metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme su baudžiamojo poveikio priemone – 130 litų, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir nustatyti galutinę 2 (dvejų) metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę su baudžiamojo poveikio priemone – 130 litų, gautų iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu.
Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.